Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jurgio Kiškio, teisėjų: Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistiesiems D. R. ir V. Ž., jų gynėjams advokatams Giedrei Kazakevičienei ir Arvydui Martinkevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. R. ir V. Ž. bei nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Arvydo Martinkevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

V. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems), bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. ir V. Ž. nuteisti už tai, kad jie 2007 m. gegužės 26 d., apie 9 val., gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) girti, veikdami bendrininkų grupe, dėl menkavertės dingsties - namo nuompinigių skolos, bendrai tyčia mušdami, sunkiai sutrikdė R. R. sveikatą: V. Ž. smogė nukentėjusiajam R. R. ranka į veidą, prievarta ištempė jį iš lovos, vilko grindimis, kelis kartus užšoko batais apautomis kojomis ant nukentėjusiojo galvos, tuo pat metu D. R. du kartus smogė keliu nukentėjusiajam į pilvą ir kelis kartus kumštimi į galvą ir kitas kūno vietas.

Nuteistasis D. R. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti baudžiamąją bylą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apelianto teigia, jog teismas neatsižvelgė nei į vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę: jis atvirai prisipažino, netrukdė teismui, ligonių kasai sumokėjo ieškinį, nukentėjusysis jam atleido ir neturėjo pretenzijų. Be to, nurodo, kad jis buvo šeimos išlaikytojas, su sugyventine augina dvi mažametes dukras, bausmės atlikimo metu nebus kam padėti šeimai, į ką teismas taip pat neatsižvelgė.

Nuteistasis V. Ž. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti baudžiamąją bylą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, nurodo, jog teismas neatsižvelgė nei į vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę: jis atvirai prisipažino, netrukdė teismui, ligonių kasai sumokėjo ieškinį, nukentėjusysis jam atleido ir neturėjo pretenzijų, be to, jis anksčiau nebuvo teistas.

Nuteistojo V. Ž. gynėjas advokatas Arvydas Martinkevičius apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę, nei Lietuvos Respublikos BK 135 str. sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmę. Apeliantas tvirtina, jog teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes jame yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Anot skundo autoriaus, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ko V. Ž. buvo paskirta pernelyg griežta bausmė. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde išdėsto bendrąsias teismų praktikoje taikytinas bausmės skyrimo nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimuose, Baudžiamojo proceso įstatyme, konkretizuodamas tai, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. Ž., nepakankamai analizavo jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių svarumą, teismų praktiką tokiose bylose, be to, neatsižvelgė ir nevertino, kaip paskirtoji bausmė atitiks Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus, be to, ar nuteistojo atžvilgiu gali būti pritaikytas Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnis, kuriame numatyta galimybė skirti švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę. Apeliantas prašo teismo apsvarstyti galimybę taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d., nes V. Ž. kartu su bendrininku D. R. savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą privalomojo sveikatos draudimo fondui, prižiūri ir rūpinasi dviem asmenimis – tėvu ir seserimi, kuriems pastarojo parama ir globa yra labai reikalinga.

Nuteistojo gynėjo nuomone, V. Ž. nuoširdus prisipažinimas ir aktyvus gailėjimasis rodo mažesnį veikos pavojingumą ir sudaro galimybę teismui manyti, jog ateityje jis nebedarys naujų nusikalstamų veikų. Be to, anot apelianto, būtina įvertinti ir tas aplinkybes, kad iki šiol V. Ž. nebuvo teistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus, netinkamai susiklosčius aplinkybėms, o paskyrus jam penkerius metus laisvės atėmimo, pastarasis praras darbą, tai yra neteks pajamų šaltinio, iš kurio vienintelio gyvena ir padeda savo artimiesiems.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus apeliacinius skundus patenkinti, prokurorės prašymą skundus atmesti bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistųjų D. R. ir V. Ž. bei nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Arvydo Martinkevičiaus apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Nuteistųjų kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Kaltės dėl nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo apeliantai neneigia, todėl byla patikrinta tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (LR BPK 320 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems V. Ž. ir D. R., atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistųjų asmenybes, jų atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė.

Kolegija konstatuoja, jog abiems nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tiek V. Ž., tiek ir D. R. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jie prisipažino padarę nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą ir skirdamas bausmes į tai atsižvelgė. Taipogi atsižvelgė į kiekvieno iš nuteistųjų nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų asmenybes: V. Ž. anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, užsiima individualia darbine veikla; D. R. anksčiau du kartus teistas, tame tarpe ir už labai sunkų tyčinį nusikaltimą, recidyvistas, nedirba. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nustatyta po dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes: veiką padarė bendrininkų grupė ir veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Įvertinęs aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kiekvienam iš nuteistųjų skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Būtent tokią bausmę skirti apeliaciniame skunde ir prašo nuteistojo V. Ž. gynėjas.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės, kad jie netrukdė ikiteisminiam tyrimui ir kad nukentėjusysis jiems atleido bei neturėjo pretenzijų negali būti pripažintinos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (LR BK 59 str. 2 d.), kadangi tai nerodo mažesnio padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininkų asmenybių pavojingumo.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistiesiems V. Ž. ir D. R. skirti švelnesnes, nei numatyta baudžiamojo įstatymo, bausmes nėra juridinio pagrindo (LR BK 62 str.). Nuteistojo V. Ž. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad V. Ž. kartu su bendrininku D. R. savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą privalomojo sveikatos draudimo fondui, prižiūri ir rūpinasi dviem asmenimis – tėvu ir seserimi, kuriems jo parama ir globa yra labai reikalinga, taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatas nepakanka. Apeliantai nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų V. Ž. teikiamą išlaikymą savo tėvui ir seseriai. Be to, nėra galimybės įvertinti, ar iš tikrųjų nebūtų galimybės prižiūrėti minėtus asmenis kitiems artimiesiems, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

D. R. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis augina dvi mažametes dukras, buvo šeimos išlaikytojas, dėl ko bausmės atlikimo metu nebus kam padėti šeimai, taipogi nesudaro pagrindo skirti švelnesnę bausmę.

Įvertinusi visas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistisiems paskirtos bausmės atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį bei teisingumo principo nuostatas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų D. R. ir V. Ž. bei nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Arvydo Martinkevičiaus apeliacinius skundus atmesti.