Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Ieškovas S. B. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Darbo ginčų komisijos 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės bei priteisti jam iš atsakovės UAB „Eurocargo24“ 4 331 Eur (neatskaičius mokesčių) nepriemoką už darbą komandiruotėse Prancūzijoje laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., 1 814,40 Eur nepriemoką už keliones iš/į komandiruotes, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką pasibaigus darbo santykiams ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. su atsakove sudarė darbo sutartį dėl tarptautinių krovinių vežimo vairuotojo pareigų, 2018 m. gruodžio 31 d. darbo sutartis buvo pakeista, numatant nuo 2019 m. sausio 1 d. mokėti jam 556 Eur darbo užmokestį ir komandiruotės metu 166 Eur priedą už viršvalandžius, naktinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis bei kitus mokėjimus atsižvelgiant į Europos Sąjungos norminius aktus. Nurodė, kad Lietuvos Respublikoje jis nedirbo, iš Lietuvos Respublikos buvo nuolat siunčiamas į komandiruotes Europos Sąjungos šalyse (komandiruočių trukmė: 30 dienų, 65 dienos, 67 dienos, 68 dienos, 39 dienos), iš jų per 2019 metus 85 komandiruočių dienos buvo Prancūzijos Respublikoje, po komandiruočių grįždavo į Lietuvos Respubliką, Lietuvos Respublikoje yra įsteigta darbdavė, kur yra jos veiklos centras, iš Lietuvos organizuojamas transportas, vairuotojams paskirstomi darbai. Pabrėžė, kad atsakovė Prancūzijos atsakingoms institucijoms ir jam Prancūzijos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka yra išdavusi komandiruotės dokumentus, kuriuose pažymėta, kad komandiruotės Prancūzijoje metu darbdavė tiesiogiai darbuotojui apmoka kelionės, maisto, apgyvendinimo išlaidas, taip pat komandiravimo Prancūzijoje metu taikomas valandinio darbo užmokesčio tarifas atitinkamai 10,18 Eur/val. / 10,03 Eur/val. (byloje pateikti dokumentai už laikotarpius 2019 m. balandžio 25 d. – 2019 m. spalio 25 d. 10,18 Eur/val. bei 2019 m. spalio 31 d. – 2020 m. balandžio 30 d. 10,03 Eur/val.). Paaiškino, kad komandiruočių metu jam nebuvo mokėti maistpinigiai, nakvynės išlaidos, be to, nuo 2018 m. gruodžio 13 d. mokėta vidutiniškai 4,33 Eur/val. darbo užmokestis ((556+166)/166,80), taip pat mokėtos skirtingo dydžio sumos, įvardintos dienpinigiais. Nurodė, kad atleidimo iš darbo dieną darbdavė su juo pilnai neatsiskaitė – už darbą Prancūzijoje jam buvo sumokėtas ne pilnas darbo užmokestis, nekompensuotas pilnai kelionės iš/į komandiruotę laikas. Mano, kad už darbą komandiravimo metu Prancūzijoje jam turėjo būti taikomas Prancūzijos Respublikos minimalus darbo užmokestis. Pastebėjo tai, kad jau darbo sutarties pakeitime šalys aiškiai susitarė, jog turi būti atsižvelgiama į Europos Sąjungos norminius aktus ir kad darbdavė privalo mokėti ir kitus mokėjimus, atsižvelgiant į šiuos aktus; nagrinėjamu atveju turi būti taikoma 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje. Pabrėžė, kad jo darbo pobūdis: darbo Lietuvoje neatliko, buvo siunčiamas į ilgalaikes komandiruotes, komandiruotės metu teikė paslaugas (krovinių pervežimas), į Lietuvą grįždavo tik po ilgalaikių komandiruočių, komandiruotės Prancūzijoje per 2019 metus sudarė 85 dienas, taip pat atsakovės veiksmai: išduoti komandiruočių dokumentai su darbdavės įsipareigojimu padengti nakvynės, kelionės, maitinimo išlaidas bei mokėti 10,03 Eur/val. / 10,18 Eur/val. už komandiruotę Prancūzijoje, sudaro pagrindą komandiruočių Prancūzijoje atžvilgiu taikyti ne Lietuvos Respublikos darbo teisę, bet Prancūzijos Respublikos teisės imperatyviąsias teisės normas dėl darbo užmokesčio ne mažesnio kaip minimalus Prancūzijos darbo užmokestis (10,03 Eur/val. / 10,18 Eur/val.). Ieškovo teigimu, kadangi pagal darbo esmę ir darbo sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybes komandiruotėse Prancūzijoje teikiamos paslaugos (vidiniai ir tarptautiniai pervežimai) glaudžiau susiję su Prancūzijos Respublika, kur teikiamos krovinių pervežimo paslaugos, todėl darbui Prancūzijoje taikytinos imperatyvios Prancūzijos normos, įskaitant minimalų darbo užmokestį bei kelionių, maisto ir nakvynės apmokėjimą; jam Lietuvos Respublikos darbo teisės normos taikomos tik tiek, kiek darbo santykių nereglamentuoja Prancūzijos Respublikos imperatyvios nuostatos (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 9 straipsnio 1 dalis). Nurodė, kad jis laiko, jog jam darbdavės išmokėtos sumos (neapmokestintos gyventojų pajamų ir socialinio draudimo įmokomis kaip dienpinigiai) iš tiesų yra kvalifikuotinos kaip išmokos, skirtos maisto išlaidoms kompensuoti. Pabrėžė, kad Prancūzijoje jis vykdė kabotažo operacijas, kas sudaro papildomą pagrindą jam taikyti minimalų Prancūzijos darbo užmokestį už darbą Prancūzijos Respublikoje. Mano, kad už darbą komandiruotėse Prancūzijoje jam turėjo būti mokamas ne mažesnis kaip atitinkamai 10,03 Eur/val. / 10,18 Eur/val. darbo užmokestis, į kurį darbdavės mokėti dienpinigiai neįskaitomi, tačiau darbdavė tokio darbo užmokesčio jam nemokėjo, taip liko jam skolinga. Ieškovo skaičiavimais, pagal jo dirbtą laiką komandiruotėse Prancūzijoje, nepriemoka už darbą komandiruotėse Prancūzijoje yra 4 331 Eur (neatskaičius mokesčių), netgi, jeigu dienpinigiai būtų įskaityti į darbo užmokestį (su kuo jis nesutinka) nepriemoka vis tiek sudarytų 1 693,18 Eur (neatskaičius mokesčių). Taip pat nurodė, kad jo kelionės iš/į komandiruotę laikas nebuvo pilnai apmokėtas darbo užmokesčiu bei neišmokėta kompensacija už papildomą poilsio laiką, pridėtą prie kasmetinių atostogų laiko, todėl yra susidariusi 1 814,40 Eur nepriemoka dėl kelionių iš/į komandiruotes. Taipogi, vadovaudamasis DK 146 straipsnio 2 dalimi, prašė priteisti jam netesybas iš įmonės. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė papildomai paaiškino, kad ieškovas jai nurodė, jog jis darbdavei pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį, tačiau darbdavė darbo sutarties nutraukti nesutiko, kol jis nepasirašys susitarimo dėl visiško atsiskaitymo, todėl susitarimas dėl galutinio atsiskaitymo nebuvo pasirašytas jo laisva valia, toks susitarimas yra niekinis ir negalioja, taip pat ieškovas jai nurodė, jog visos susijusios išlaidos su komandiruote ir apgyvendinimu jam nebuvo įmonės kompensuotos. Pabrėžė, kad ieškovas įmonės įsakymais buvo siųstas laikinai dirbti – teikti paslaugas Prancūzijoje, pervežti krovinius, tai ne tranzitas.