- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- e2-1107-823/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00518-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Kategorijos
- 3.5.1.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1762-619/2016, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl vykdomojo rašto panaikinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Frikcija“. Minėta nutartimi teismas taip pat įpareigojo UAB „Frikcija“ valdymo organus ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus.
2015 m. sausio 14 d. Vilniaus apygardos teismas UAB „Frikcija“ akcininko R. S. atžvilgiu išdavė vykdomąjį raštą dėl teismo 2015 m. liepos 1 d. nutarties įpareigojimo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus vykdymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 14 d. išduotą vykdomąjį raštą. Nurodė, kad neturi jokių BUAB „Frikcija“ dokumentų ar turto. Paaiškino, kad buvo įmonės akcininkas ir turėjo 50 proc. įmonės akcijų, tačiau nebuvo atsakingas už įmonės dokumentų tvarkymą. Visi įmonės dokumentai buvo kito akcininko ir direktoriaus R. U., kuris mirė, žinioje, todėl dėl įmonės dokumentų reikėtų kreiptis į jo įpėdinius.
BUAB „Frikcija“ bankroto administratorius su prašymu nesutiko. Nurodė, kad vykdomasis raštas išduotas pagrįstai ir po R. U. mirties likęs vienintelis bendrovės akcininkas R. S. privalo imtis priemonių dėl bendrovės dokumentų ir turto perdavimo. Pareiškėjas, būdamas bendrovės akcininku, nevykdė pareigos domėtis bendrovės vykdoma veikla, šaukti ir dalyvauti eiliniuose akcininkų susirinkimuose dėl bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų tvirtinimo. Mirus bendrovės vadovui, pareiškėjas nesielgė apdairiai ir rūpestingai, nesiėmė bendrovės dokumentų paieškos ir perėmimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjo R. S. prašymą dėl vykdomojo rašto panaikinimo.
Teismas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK), nei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) nenumato draudimo išduoti vykdomąjį raštą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties), be to, nenumato ir tokio vykdomojo rašto panaikinimo tvarkos. Teismas sprendė, kad po direktoriaus R. U. mirties būtent pareiškėjas R. S., turėdamas 50 proc. bendrovės akcijų, turėjo teisinę pareigą inicijuoti visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriame būtų sprendžiama dėl įstatyme nurodytų privalomų spręsti klausimų (tarp jų – dėl bendrovės vadovo skyrimo, finansinės atskaitomybės tvirtinimo ir kt.), sušaukimą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas R. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti teismo nutarties dalį, kuria pareiškėjas yra įpareigotas atliktas veiksmus, kurių jis dėl objektyvių priežasčių atlikti negali. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pareiškėjas, kaip 50 proc. bendrovės akcijų turėtojas, nebuvo įtrauktas į bendrovei keliamą bankroto bylą, tačiau jo atžvilgiu teismas taikė įpareigojimus, apribojimus ir pan.
2) Teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl vykdomojo rašto panaikinimo, nepasisakė dėl paties procesinio sprendimo, kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl egzistuoja faktinės aplinkybės ir teisinės prielaidos naikinti dalį sprendimo, kuriuo pareiškėjas yra įpareigotas atlikti objektyviai neįmanomus atlikti veiksmus.
Šalies argumentai
3) Ginčijamoje teismo nutartyje nurodytos pareiškėjo pareigos, kylančios iš Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 23 straipsnio, niekaip nėra susijusios su pareiškėjo prašymu, kadangi: pareiškėjas nežinojo tokias pareigas turintis ir nežinojo apie direktoriaus mirtį; visuotinio akcininkų susirinkimo nesušaukimas nėra susijęs su galimybe turėti bendrovės turtą ar dokumentus; mirus R. U. ir pareiškėjui sušaukus visuotinį akcininkų susirinkimą, į jį atvyktų tik pareiškėjas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo panaikinti teismo išduotą vykdomąjį raštą.
Vykdomųjų raštų išdavimo tvarką reglamentuoja CPK XLIV skyrius, kurio CPK 646 straipsnio 1 dalis numato, kad vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Tačiau, kaip teisingai ginčijamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei CPK, nei ĮBĮ nenumato vykdomojo rašto panaikinimo tvarkos. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, neatsižvelgiant į tai, kad CPK nereglamentuoja vykdomųjų dokumentų panaikinimo, ši procedūra gali būti taikoma tais atvejais, kai vykdytinas dokumentas kartu yra ir vykdomasis dokumentas, pavyzdžiui, teismo įsakymas, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1347/2009; 2010 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-146/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-56/2014 ir kt.). Tokiu atveju teismas, priimdamas nutartį dėl vykdytino dokumento panaikinimo, vykdymo proceso prasme nusprendžia ir dėl vykdomojo dokumento panaikinimo. Panaikinus teismo procesinį sprendimą, kurio įvykdymui yra išduotas vykdomasis raštas, vykdomųjų raštų panaikinimui netaikoma jokia speciali jų panaikinimo procedūra, kadangi jie savaime netenka galios, o antstolis privalo nutraukti vykdomąją bylą ir taikyti CPK 629 straipsnio 2 dalyje numatytas teisines pasekmes – panaikinti visas vykdymo priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1347/2009; 2010 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-146/2010 ir kt. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-56/2014).
ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas nustato, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus; jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas gali skirti jam baudą. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktu, teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Taigi, įmonės valdymo organų pareiga perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus numatyta įstatyme. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas įstatymo imperatyviai įpareigotas tik nustatyti terminą, per kurį šis įstatyme numatytas įpareigojimas turi būti įvykdytas, todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad atitinkamas įpareigojimas jam nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi. Pažymėtina ir tai, kad pareiga perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, įstatyme nustatyta būtent įmonės valdymo organams, o ne tretiesiems asmenims (įmonės administracijos vadovo įpėdiniams, ar pan.). Ta aplinkybė, kad įmonės valdymo organai savo žinioje įmonės dokumentų neturi, nors pagal įstatymą privalo juos turėti, neatleidžia jų nuo įstatyme numatytos pareigos vykdymo.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nepasisakė dėl paties procesinio sprendimo, kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimui nustatyta speciali procesinė tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra įsiteisėjusi, todėl negali būti ginčijama. Kita vertus, kaip matyti iš šioje byloje ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio, teismas išanalizavo ir pasisakė dėl atitinkamo įpareigojimo būtent apelianto atžvilgiu pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Mirus bendrovės vadovui ir antrajam akcininkui R. U., būtent apeliantui, kaip likusiam vieninteliam bendrovės akcininkui, teko pareiga imtis ABĮ numatytų veiksmų, susijusių su naujo bendrovės vadovo paskyrimu, įmonės dokumentų jam perdavimu. Apelianto argumentai, kad jis faktiškai nesidomėjo bendrovės veikla, nežinojo apie jam, kaip bendrovės akcininkui, ABĮ priskirtas pareigas, neatleidžia apelianto nuo nurodytų pareigų vykdymo. Nepaskyręs naujo bendrovės vadovo, likęs vienintelis bendrovės akcininkas yra atsakingas ir už įstatymu bendrovės vadovui numatytų pareigų įgyvendinimą.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.