Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. C. ir A. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. (duomenys neskelbtini) pilietės O. C. bei A. C., atstovaujama savo įstatyminės atstovės motinos O. C., (toliau – ir pareiškėjos) su skundu (I t., b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-587(00305; 00306) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietėms O. C. ir A. C.“, įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjų prašymus ir pakeisti joms leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjų įsitikinimu, skundžiamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Savo skundą grindžia šiais argumentais:

2.1. Dėl ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės, jog nebuvo rasta UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) iškaba, paaiškino, kad visi Bendrovės darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, o įmonė registracijos adresu turi „virtualų ofisą“. Virtualus biuras – tai paslauga smulkiojo verslo įmonėms, kurios paskirtis yra sukurti jų klientams ir partneriams realaus biuro įspūdį bei atlikti visas realaus biuro funkcijas. Virtualus biuro paslauga apima įmonės registracijos adreso suteikimą (šiuo konkrečiu atveju – Vilniuje), suteikiama pašto dėžutė, virtualaus vadybininko paslaugos ir virtualios administratorės – sekretorės paslaugos, t. y. korespondencijos priėmimas, informavimas apie gautas siuntas, korespondencijos persiuntimas klientui registruotu laišku arba skenavimas ir persiuntimas el. paštu. Pradedant veiklą nėra aišku, kiek darbuotojų ir kitų išteklių reikės realiam biurui konkrečios įmonės atveju. Tai galima bus nustatyti tik po tam tikro sėkmingo įmonės veiklos laikotarpio, kuriuo siūloma pasinaudoti virtualaus biuro paslauga. Šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiima verslu, kuris gali būti vykdomas nuotoliniu būdu, šiai veiklai vykdyti nėra būtinas fizinis biuras, taigi visi darbuotojai veiklą vykdyti gali nuotoliniu būdu.

2.2. Kai kurie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai neatidarė durų Migracijos departamento pareigūnams, nes jie dirba nuotoliniu būdu, t. y. teikė pavėžėjo paslaugas, todėl jie negalėjo dirbdami būti dvejose vietose, o dėl darbuotojų kontaktų galėjo būti užklausta Bendrovės direktorė – pareiškėja. Taigi atsakovo teiginiai, kad darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra fiktyvus, yra nepagrįsti, kadangi veikla faktiškai buvo vykdoma, darbuotojams buvo pavestos užduotys ir, nors darbo apimtys nebuvo didelės, tačiau pareiškėja O. C. ir kiti akcininkai, direktorius atliko visus veiksmus, susijusius su Bendrovės veikla, įdarbinimu ir kitais objektyviais veiksniais.

2.3. Pabrėžė, jog Lietuvos pilietis, vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą, darbuotoją priima tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei, be to, priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą, nei užsienio valstybės pilietis, todėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės ir diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.

2.4. Pareiškėjų teigimu, visi atsakovui teikti duomenys atitiko ir atitinka tikrovę, ginčijamu sprendimu jie paneigti, todėl neegzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi.

2.3. Be to, pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai vadovavosi ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Šiuo atveju nebuvo nuslėpti jokie duomenys nei apie giminystės ryšius, nei apie akcijų pardavimus ar Bendrovės veiklos vykdymą. Visi dokumentai ir informacija atsakovui buvo pateikta tinkamai. Pabrėžė, kad Bendrovės veikla yra reali ir teisėta, to atsakovas net nebandė neigti, todėl išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos O. C. nelegalios migracijos grėsmė, yra visiškai nepagrįsta.

1. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–9). Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Bendrovės patikrinimo metu gauta informacija ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Savo poziciją iš esmės grindė šiais argumentais:

1.1. Migracijos departamento teigimu, buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams, ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. Vien prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi ir dokumentų pateikimas savaime nereiškia, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui turi būti išduodamas. Pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą. Šiuo atveju Migracijos departamentas ne tik įvertino pareiškėjų pateiktus dokumentus, tačiau taip pat iškvietė pareiškėją O. C. į apklausą, atliko Bendrovės veiklos patikrinimą, apklausė Bendrovės darbuotojus bei įvertino kitą sprendimo priėmimui reikšmingą informaciją, susijusią su Bendrovės steigimu ir kitomis aplinkybėmis. Tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja O. C., kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie savo buvimo Lietuvoje būtinumą vykdant bendrovės veiklą. Visos nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. šio užsieniečio tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje ir Šengeno erdvėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

1.2. Atkreipė dėmesį, jog su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi O. C. pateikė sutartis, sudarytas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriose šiuo metu nedirba nė vienas darbuotojas. Minėtos bendrovės siejamos su V. G. (V. G.), kuris Migracijos departamentui žinomas, kaip užsiimantis įmonių steigimu, tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Šis asmuo steigia arba perka ir parduoda trečiųjų šalių piliečiams įmones, kurios imituoja savo veiklą tam, kad užsieniečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi bei laisvai keliautų po Šengeno erdvę. Be to, pareiškėjas pateikė bendradarbiavimo sutartį, sudarytą su UAB ,,Rent2Go“, kurią pasirašė šios bendrovės direktorius I. K. (I. K.), kuris tuo metu nebuvo šios bendrovės direktorius. Migracijos departamento duomenimis, I. K. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, dirbo UAB „Paprastos apskaitos grupe", kuri vykdė buhalterinę apskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kitoms įmonėms, kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekiantys gauti leidimus laikinai gyventi. Dauguma minėtų bendrovių įsteigtos (duomenys neskelbtini) piliečio V. G.. Pareiškėja O. C. taip pat nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, galinčių patvirtinti, kad Bendrovė turi išteklius vykdyti sutartis Čekijos Respublikoje įregistruotomis bendrovėmis „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, tuo labiau, dokumentų, galinčių patvirtinti, kad šios sutartys iš tikrųjų buvo vykdomos.

1.3. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko skundą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, detaliai išanalizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos tariamų partnerių (tarp kurių yra ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. buvo įvertinta ir pareiškėjos Migracijos departamentui pateikta sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuria ji grindė savo prašymą) tarpusavio ryšius bei konstatavo, kad Migracijos departamentui teikiamais dokumentais buvo siekiama tik imituoti realią ir aktyvią įmonės veiklą, taip siekiant, kad pareiškėjas formaliai atitiktų UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

1.4. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad 2018 m. gegužės 16 d. duomenimis, darbuotojai, kurių darbo sutartys buvo pateiktos Migracijos departamentui, Bendrovėje nedirba. Bendrovėje yra didelė darbuotojų kaita. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu bendrovėje dirbo 3 Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai nesudarė 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio. Tai reiškia, kad O. C. neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi. Šią išvadą paneigiančių duomenų pareiškėja nepateikė ir skunde šios faktinės aplinkybės neginčijo. Be to, vertinant O. C. apklausos rezultatus, konstatuotina, kad ši užsienietė apie savo asmeninį indėlį į Bendrovės veiklą ir į daugelį kitų klausimų, susijusių su Bendrovės veikla, atsakė labai abstrakčiai, todėl kyla pagrįstų įtarimų dėl tikrojo jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjos, turėdamos galiojančius leidimus laikinai gyventi, labai mažai būdavo Lietuvoje, tai patvirtino ir pati užsienietė apklausos metu teigdama, kad į Lietuvą labai retai atvyksta, kadangi yra tik akcininkė, o bendrovės akcininkų susirinkimai vykdavo nuotoliniu būdu. Įtarimus, kad O. C. nevykdė ir neketino toliau vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje sustiprino ir ta aplinkybė, kad, pateikusi prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, ji nesikreipė dėl nacionalinės D vizos išdavimo ir nepasiliko vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje.

1.5. LVAT ne vieną kartą išaiškino, kad argumentai, susiję su užsieniečių diskriminacija dėl jiems nustatytų nekonkurencingų veiklos vykdymo sąlygų, yra nepagrįsti, kadangi UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais UTPĮ nustatytais pagrindais.

1.6. Vien tai, kad pareiškėja O. C. yra Bendrovės akcininkė, savaime nereiškia, kad Migracijos departamentas turėjo pareigą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Atsakovo manymu, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos O. C. tikslo ir sąlygų, jos sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad minėta užsienietė siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas – ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos O. C. nelegalios migracijos grėsmė.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Pareiškėja O. C. 2017 m. rugsėjo 21 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodydama, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje – yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvė (akcininkė ir direktorė) (II t., b. l. 115–124). Prie prašymo, be kita ko, pridėjo:

1.1. 2017 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo planą (II t., b. l. 40–54), kuriame nurodyta, kad Bendrovės pagrindinė veikla – automobilių su vairuotojais nuoma, Bendrovėje yra samdomi 4 darbuotojai: direktorė, vadybininkė ir du vairuotojai.

1.2. 2017 m. birželio 1 d. automobilio nuomos sutartį, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pasirašyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus I. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės O. S.) (II t., b. l. 75–76) ir 2017 m. vasario 1 d. automobilio nuomos su vairuotoju sutartį, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kas pasirašė šią sutartį, nėra aišku) (II t., b. l. 82–84).

1.3. 2017 m. sausio 2 d. bendradarbiavimo sutartį su UAB,, (duomenys neskelbtini)“ (pasirašyta I. K., nors pastarasis tuo metu nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius) (II t., b. l. 77–81).

1.4. 2017 m. birželio 5 d. sutartis dėl serverio nuomos su (duomenys neskelbtini) Respublikoje įregistruotomis bendrovėmis „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, kurios nepasirašytos minėtų įmonių atstovo (II t., b. l. 85–87, 168–170).

1.5. Bendrovės sudarytas darbo sutartis su pareiškėja O. C. (direktorė), L. L. (vairuotojas), V. K. (vadybininkė), S. B. (vairuotojas) (II t., b. l. 153–154, 202–205, 210–211, 213–214).

2. 2017 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) buvo pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjos O. C. nepilnametei dukrai A. C. (II t., b. l. 10–18).

3. Siekdamas patikrinti, ar Bendrovė realiai vykdo veiklą, atsakovas 2017 m. lapkričio 2 d. raštu pavedė Migracijos valdybai atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos patikrinimą (II t., b. l. 89).

4. Migracijos valdyba 2018 m. sausio 29 d. tarnybiniu pranešimu (II t., b. l. 91–95) informavo atsakovą apie tokias patikrinimo metu nustatytas aplinkybes:

4.1. Patikrinimo metu apklaustas Bendrovės darbuotojas S. B. paaiškino, kad šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ visu etatu, apie Bendrovę nieko nežino.

4.2. D. K. paaiškino, kad Bendrovėje dirba vairuotoju, Bendrovė jam duoda automobilį, kuriuo jis teikia taksi paslaugas ir už tai jis moka 55 proc. pajamų, gaunamų teikiant taksi paslaugas.

4.3. Buvusi bendrovės darbuotoja V. K. paaiškino, kad nuo 2017 m. birželio mėnesio buvo įdarbinta Bendrovėje vadybininke, tačiau faktiškai dirbo vairuotoja. Prieš tai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau vėliau buvo perkelta į Bendrovę, o kodėl ji buvo perkelta, jai niekas nepaaiškino.

4.4. Buvęs bendrovės darbuotojas L. L. apklausos metu paaiškino, kad Bendrovėje dirbo nuo 2017 m. liepos iki spalio mėnesio vairuotoju. Bendrovė duoda vairuotojui automobilį ir vairuotojas teikia taksisto paslaugas, naudodamasis programėlėmis „Taxify“, „E-taxi“ ir pan. Už automobilį vairuotojas privalo atiduoti įmonei 55 proc. gautų pajamų. L. L. teigimu, Bendrovės direktorius yra I. K..

5. 2018 m. gegužės 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis (II t., b. l. 101), UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai – O. C. (O. C.), M. K. (M. K.) ir I. S. (I. S.). M. K. darbo užmokestis už 2018 m. kovo mėn. buvo 39,09 Eur, balandžio mėn. darbo užmokesčio negavo (II t., b. l. 96). I. S. darbo užmokestis už 2018 m. kovo mėn. buvo 143,18 Eur, o balandžio mėn. – 450 Eur (II t., b. l. 97). O. C. už 2018 m. kovo ir balandžio mėn. gavo po 400 Eur darbo užmokesčio (II t., b. l. 100).

6. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus, turimus duomenis bei įvertinęs surinktą informaciją, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, skundžiamu 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-587(00305; 00306) (I t., b. l. 5–9) atsisakė pakeisti pareiškėjoms leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos pareiškėja O. C. pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė, be to, pareiškėjos neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu.

Atsakovas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Bendrovėje dirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai nesudaro 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio, o tai reiškia, kad O. C. neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi. O. C., kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius bei prieštaringus duomenis apie bendrovės veiklą. Verslo plane nurodyta, kad bendrovė samdo 4 darbuotojus: direktorių, vadybininką ir du vairuotojus, nors pagal pareiškėjos O. C. pateiktą darbo sutartį, sudarytą su V. K., pastaroji turi dirbti vadybininke, bet patikrinimo metu paaiškėjo, kad faktiškai ši Lietuvos Respublikos pilietė bendrovėje dirba vairuotoja. Bendrovės automobilių nuomos sutartys, sudarytos su įmonėmis, kurios, Migracijos departamento turimais duomenimis, yra fiktyvios ir siejamos su V. G., o tai kelia pagrįstų abejonių dėl automobilių nuomos sutarčių tikrovės. Sprendime pažymėta, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl O. C. tikslo ir sąlygų, jos sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios bendrovės veiklos, t. y. konstatuotina, kad minėta užsienietė siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, taip įteisinant savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėtos užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

Kadangi O. C. nebus išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, ginčijamame sprendime konstatuota, jog jos nepilnametė duktė A. C. taip pat neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

1. Byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-587(00305; 00306) (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 6 punktą), kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjoms leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

2. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

3. UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (ginčui aktuali iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusi UTPĮ redakcija) nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

4. Pagal ginčui aktualius Lietuvos statistikos departamento paskutinius paskelbtus (2018 m. vasario 26 d.) duomenis 2 šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai sudaro 1769,60 Eur (2 x 884,80 Eur).

5. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma ir tuo atveju, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. o pagal 14 punktą – jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.

6. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, vien tik UTPĮ 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

7. Teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nustatytais duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai – O. C. (O. C.), M. K. (M. K.) ir I. S. (I. S.). M. K. darbo užmokestis už 2018 m. kovo mėn. buvo 39,09 Eur, balandžio mėn. darbo užmokesčio negavo. I. S. darbo užmokestis už 2018 m. kovo mėn. buvo 143,18 Eur, o balandžio mėn. – 450 Eur. O. C. už 2018 m. kovo ir balandžio mėn. gavo po 400 Eur darbo užmokesčio (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 5 punktą). Vadinasi, bendra šių darbuotojų bruto darbo užmokesčio dydžių suma yra mažesnė negu 2 šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punktą), o tai neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Kitokių duomenų dėl šio bylos ginčo aspekto pareiškėjas nepateikė. Vadinasi, skundžiamas sprendimas vien šiuo aspektu yra visiškai teisėtas, pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, o reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat negalima tenkinti. Šiame kontekste teismas pabrėžia, jog pareiškėjų argumentai, susiję su užsieniečių diskriminacija dėl jiems nustatytų nekonkurencingų veiklos vykdymo sąlygų, yra nepagrįsti, kadangi UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais UTPĮ nustatytais pagrindais.

8. Teismas kartu pasisakys ir dėl teisinių pagrindų, kuriais skundžiamame sprendime buvo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (nors tai ir nėra būtina, nes, kaip minėta, pareiškėjos įmonė neatitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4312-556/2018)).

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma ir tuo atveju, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal 14 punktą – jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Taigi, nustačius, kad pareiškėjo įmonė neatitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, darytina išvada, jog UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytas pagrindas taip pat buvo nustatytas.

Teismas pabrėžia, kad, įvertinus Migracijos departamento surinktus duomenis, kuriuos jam padėjo surinkti Migracijos valdyba (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą), darytina išvada, jog kai kurie apklausti darbuotojai (S. B.) nežinojo tokios bendrovės. Nors pagal verslo planą bendrovėje turėjo būti samdomi 4 darbuotojai: direktorė, vadybininkė ir du vairuotojai (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1.1 punktą), tačiau apklausus darbuotojus, vadybininkės darbo nenustatyta, nes vadybininke įdarbinta V. K. faktiškai dirba vairuotoja (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4.3 punktą). Visos šios aplinkybės, įskaitant Migracijos departamento nustatytą aplinkybę, kad Bendrovės automobilių nuomos sutartys, sudarytos su įmonėmis, kurios, Migracijos departamento turimais duomenimis, yra fiktyvios ir siejamos su V. G., gali būti vertinamos kaip sudarančios sąlygas pagrįstai padaryti išvadą, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, neatitinka tikrovės, be to, gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėja dažnai nebūdavo Lietuvoje. Taigi, ji, kaip bendrovės akcininkė, galėjo dalyvauti bendrovės valdyme ir nuotoliniu būdu (tą ir darė). Vadinasi, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog bendrovės veikla buvo tik siekiama pateisinti pareiškėjos siekį gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. Pagal UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjai O. C. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepakeistas pagrįstai, toks leidimas šeimos susijungimo pagrindu negali būti pakeistas ir jos nepilnametei dukrai A. C..

10. Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-587(00305; 00306) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietėms O. C. ir A. C.“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir pakeisti joms leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų O. C. ir A. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.