- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-12
- Bylos Nr.
- e2S-2029-565/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24783-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Kreditorius
- UAB „Naujamiesčio būstas“
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditoriaus UAB „Naujamiesčio būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Naujamiesčio būstas“ kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriaus nustatyta tvarka, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl 337,99 Eur skolos (iš kiekvieno skolininko po 112,66 Eur), 5 proc. metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų (3 Eur žyminio mokesčio, 0,87 Eur už Nekilnojamojo turto registro duomenų paiešką duomenų bazėje, 2,52 Eur už Gyventojų registro tarnybos išrašą, 24,2 Eur už UAB ,,Skolos LT“ suteiktas paslaugas, rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo) priteisimo iš skolininkų L. G., E. G. ir V. M.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 21 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti CPK 435 str. 2 d. pagrindu (aiškiai nepagrįstas pareiškimas). Teismas nurodė, kad kreditoriaus patirtos išlaidos, susijusios su UAB „Skolos LT“ suteiktomis teisinėmis paslaugomis civiliniame procese, nepatenka į CPK 88 str. įtvirtintą atlygintinų civiliniame procese patirtų išlaidų sąrašą, todėl, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, tokios išlaidos negali būti atlygintos (priteistos).
Atskirojo skundo argumentai
Kreditorius atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 nutartį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą, nepagrįstai konstatavo, kad CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta galimybė teismui, priimant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies. Toks teismo argumentas neatitinka suformuotos teismų praktikos (nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-817-278/2013). CPK nėra numatyto draudimo atsisakyti priimti pareiškimą ir išduoti teismo įsakymą dėl dalies pareiškime nurodytų reikalavimų. Pagrindinis kreditoriaus reikalavimas yra prašymas priteisti iš skolininko skolą, o reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų laikytinas išvestiniu. Kreditoriaus reikalavimai gali būti patenkinami tiek visi, tiek jų dalis, o CPK 435 str. 2 d. nurodyta, kad pareiškimą atsisakoma priimti, jeigu jis yra visas aiškiai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
CPK 431 str. 1 d. numato, kad bylos dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjamos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d. ir 435 str. 3 d.), tačiau pagal CPK 435 str. 2 d. teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas. Šis atsisakymo priimti pareiškimą pagrindas taikytinas tuo atveju, kai aiškiai matyti, kad reiškiamas reikalavimas yra absurdiškas arba jo tenkinimas prieštarautų teisės normoms.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 24,2 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo negali būti tenkinamas pagal civilinio proceso teisės nuostatas. Ši pirmosios instancijos teismo išvada atskiruoju skundu neginčijama. Apeliantas kelia klausimą, ar nurodyta išvada yra pakankamas pagrindas teismui atsisakyti priimti pareiškimą dėl visų kreditoriaus reikalavimų.
Teismo įsakymo institutu įtvirtintas supaprastintas (pagreitintas) civilinės bylos nagrinėjimo būdas, kuomet teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimas siejamas su skolininko valia (prieštaravimu ar neprieštaravimu kreditoriaus pareiškimui). Skolininko prieštaravimus gali lemti tiek pagrindinis kreditoriaus reiškiamas reikalavimas, tiek išvestiniai reikalavimai, t.y. reikalavimai dėl delspinigių, palūkanų ar bylinėjimosi išlaidų. Nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių skolininkas prieštarauja teismo įsakymui, byla supaprastinto proceso tvarka nebegali būti nagrinėjama, kreditoriaus valia ji gali būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
Reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra procesinio pobūdžio, t.y. išvestinis, reikalavimas. Civilinio proceso operatyvumo principas sąlygoja tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį išvestiniai civilinės bylos klausimai turi būti galutinai išsprendžiami toje pačioje civilinėje byloje. Procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001). Jei teismas nutartimi atsisakytų priimti tik reikalavimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, dėl kitų reikalavimų išduodamas teismo įsakymą, susiklostytų procesinė situacija, kai bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas teismo būtų sprendžiamas atskiroje civilinėje byloje, o tai, kaip nurodyta, neatitiktų proceso operatyvumo principo bei teismo įsakymo instituto esmės bei tikslų.
Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi kreditoriaus teisės nėra pažeidžiamos, kadangi kreditorius turi teisę pateikti naują pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, nebeįtraukdamas teismo pripažintos aiškiai nepagrįsta reikalavimo dalies.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.