- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-17
- Bylos Nr.
- 2A-182-372/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė (pirm.), Rasa Bartašienė, Liudvika Tupienė
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- V. V.
- Trečiasis asmuo
- VSDFV Šiaulių skyriui
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. V. ir antstolio Tomo Ubarto apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-02-14 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams antstoliui Tomui Ubartui, V. V. , VĮ Registrų centrui, trečiajam asmeniui VSDFV Šiaulių skyriui dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo panaikinti teisinę registraciją.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. P. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą ieškiniu prašydamas pripažinti 2004 m. kovo 3 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 4608/2003, 2004-03-29 patvirtintą Šiaulių miesto apylinkės teisėjos A. Monstavičienės, kuriuo atsakovei V. V. už 2800 Lt parduotas ieškovui V. P. nuosavybės teise priklausęs 0,1898 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), neteisėtu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir įpareigoti Valstybės įmonę „Registrų centras“ panaikinti 0,1898 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės registraciją atsakovės V. V. vardu, paliekant šio žemės sklypo nuosavybės teisės registraciją ieškovo V. P. vardu. Tuo pačiu ieškovas prašė iš atsakovų antstolio Tomo Ubarto bei V. V. po lygiai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausė žemės sklypas 0,1898 ha, esantis (duomenys neskelbtini). Šį turtą antstolis areštavo ir pardavė iš varžytynių, vykdydamas įsiskolinimo išieškojimą VSDFV naudai. Teigė, kad apie vykdytas varžytynes nežinojo, be to, laikė, kad antstolis pardavė žemės sklypą nepagrįstai maža kaina - už 2800 Lt, kai jo rinkos vertė pardavimo metu buvo apie 36000 Lt. Nurodė, kad antstolis, parduodamas turtą iš varžytynių turi veikti, laikantis protingumo ir sąžiningumo principų, kad būtų gauta maksimali nauda ir atitiktų ir skolininko, ir išieškotojo interesus. Kadangi išieškotojas iki varžytynių buvo prašęs sustabdyti išieškojimą, antstolis nepagrįstai paskelbė ir įvykdė varžytynes. Todėl ieškovas prašė sandorį panaikinti, nes antstolis pardavė sklypą nepagrįstai pigiai, neatsižvelgdamas į rinkos kainas.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) panaikino 2004-03-03 turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo buvo parduotas ieškovui V. P. priklausantis žemės sklypas 0,1898 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) už 2800 Lt; 2) taikė restituciją - panaikino nuosavybės teisės įregistravimą atsakovo, V. V. , vardu žemės sklypui (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir įpareigojo atsakovą antstolį Tomą Ubartą grąžinti pirkėjui sumokėtą kainą; 3) priteisė ieškovui V. P. iš atsakovų - V. V. ir antstolio Tomo Ubarto - po 1425 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį atsakovui VĮ Registrų centrui teismas atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas ginčijo sandorio teisėtumą dviem pagrindais, motyvuojant, kad jam nebuvo tinkamai pranešta apie turto pardavimą iš varžytynių ir kad turtas buvo parduotas maža kaina. Todėl teismas ginčo dalyku šioje byloje laikė sandorio atitikimą imperatyvioms įstatymo normoms ir vertino, ar imperatyvios normos buvo pažeistos (CK 1.80 str. l d.). Ištyręs byloje surinktus įrodymus teismas laikė, jog byloje visiškai įrodyta, kad ieškovas buvo informuotas tiek apie turto areštą, tiek apie būsimas varžytynes, antstolis, informuodamas skolininką registruotais laiškais pagal jo gyvenamąją vietą, įstatymo nepažeidė. Konstatavo, jog tai, kad išieškotojas prašė sustabdyti išieškojimą, nebuvo pakankamas pagrindas antstoliui nevykdyti varžytynių, nes toks privalomas vykdomosios bylos sustabdymas nenumatytas, numatyta tik teisė sustabdyti vykdymą, esant išieškotojo prašymui. Teismas laikė, kad CPK 681 straipsnis yra imperatyvi įstatymo norma, kuri įpareigoja antstolį orientuotis į padėtį rinkoje, todėl įrodinėjimo dalyku yra sklypo pardavimo iš varžytynių kainos atitikimas rinkos kainoms. Teismas nesirėmė ieškovo pateikta turto vertės nustatymo ataskaita, kurioje nurodoma, jog parduoto sklypo rinkos vertė pardavimo dienai yra 36 000 Lt, nurodydamas, kad ginčo sklypo vertinimui buvo netinkamai pasirinktos pradinės sąlygos ir lyginamieji objektai, nurodant, kad parduodamam objektui netaikomi jokie apribojimai, geras privažiavimas, o vertės buvo lyginamos sodu bendrijose bei šalia tvenkinio esančiais sklypais, nukrypstant nuo realios padėties, kas sąlygojo išvados netikslumą. Teismas padarė išvadą, kad pateiktas korporacijos „Matininkai" atliktas turto vertės nustatymas - 9000 Lt ir 6300 Lt parduodant turtą priverstinai - pagrįstas realia padėtimi rinkoje. Be to, tokią teismo išvadą patvirtino ir VĮ Registrų centro pateikti vidutinių rinkos verčių žemėlapio duomenys, kuriuose nustatyta, kad pardavimo dieną ginčo sklypo rinkos vidutinė vertė buvo 6169 Lt. Teismas laikė, kad pateiktais rašytiniais įrodymais - korporacijos „Matininkai“ atliktu turto vertės nustatymu ir VĮ Registrų centro pateiktu vidutinių rinkos verčių žemėlapio duomenimis - įrodyta, jog ieškovo turtas buvo išvaržytas už kainą, kuri yra daug mažesnė nei buvusi rinkos kaina, pažeidžiant imperatyvines įstatymo normas. Teismas, nurodydamas, kad turto kaina yra viena svarbiausių sandorio sąlygų, o, parduodant turtą iš varžytynių ir nesant savininko ir pirkėjo susitarimo dėl kainos, ši sąlyga yra ypač svarbi vertinant sandorio teisėtumą, laikė, kad, nustačius minėtas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas sandoriui panaikinti. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą, pareikštą atsakovui - VĮ Registrų centrui - dėl teisinės registracijos panaikinimo, pažymėdamas, kad teisinė sandorio registracija nėra šio ginčo dalyku, tai išvestinė procedūra, taikytina tiek sudarius sandorį, tiek jį panaikinus. Panaikinęs sandorį, teismas taikė restituciją, nes įstatymas nustato išimtį, kad iš sąžiningo įgijėjo daiktas gali būti išreikalautas, jei buvo perleistas vykdymo procese. Kadangi atsakovas - V. V. - nors ir buvo sąžiningas įgijėjas, tačiau turtą įsigijo iš varžytynių, todėl, panaikinęs turto pardavimo iš varžytinių aktą, teismas panaikino ir nuosavybės teisinę registraciją, nes šalys privalo grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal sandorį. Teismas nurodė, kad ieškovas nebuvo šio sandorio šalimi, todėl kitai sandorio šaliai, turtą įgijusiam atsakovui - V. V. - sumokėtus pinigus turi grąžinti antstolis Tomas Ubartas. Patenkinęs ieškovo reikalavimą atsakovams - antstoliui ir V. V. , teismas iš jų priteisė ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas antstolis Tomas Ubartas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apelianto motyvai yra tokie:
1. Įkainojant areštuotą sklypą nebuvo pažeisti CPK 681 str. reikalavimai, iš ieškovo vykdymo procese nebuvo gauta prieštaravimų dėl turto arešto akte nustatytos kainos, todėl skirti turto vertinimo ekspertizę nebuvo pagrindo.
2. Teismas nepagrįstai taikė restituciją, netinkamai aiškino CK 4.96 str. 4 d. įtvirtintą įstatymo normą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kadangi LAT yra pasisakęs, jog restitucija netaikoma, jeigu turtas parduotas iš varžytinių. Tokiu atveju preziumuojama, kad iš sąžiningo įgijėjo turtas negali būti išreikalautas, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė V. V. buvo sąžininga įgijėja.
Apeliaciniu skundu atsakovė V. V. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti. Apeliantės motyvai yra tokie:
1. Teismas laikė, kad byloje įrodyta, jog ieškovo turtas buvo išvaržytas už daug mažesnę nei rinkos kaina. Tačiau teismas sprendime nepasisakė dėl antstolio veiksmų, susijusių su turto įkainojimu, sprendime nenurodė aplinkybių ir motyvų, susijusių su turto įkainojimu ir pan. Be to, ieškovas turėjo teisę ginčyti turto įkainojimą, tačiau to nepadarė.
2. Pirmosios instancijos teismas, nesant CPK 602 str., 713 str. 4 d., 718 str. reikalavimų pažeidimo, be pagrindo ir neteisėtai varžytinių aktą pripažino negaliojančiu.
3. Nors teismas ir pripažino, kad apeliantė buvo sąžininga įgijėja, tačiau taikė restituciją. Tai prieštarauja CK 4.96 str. 4 d. normai, numatančiai, kad iš sąžiningo įgijėjo daiktas negali būti išreikalautas, kai ginčo daiktas yra parduotas nustatytąja teismo sprendimams vykdyti tvarka, t.y. priverstinai.
4. Teismas neišsprendė, nepasisakė ir neišanalizavo visų apeliantės motyvų, nepateikė kiekvieno pareikšto motyvo faktinio ir teisinio įvertinimo, padarė neargumentuotas ir nepagrįstas išvadas, neišdėstė padarytų išvadų motyvų. Išvados neatitinka faktinių aplinkybių, sprendime išvados nepagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Teismo sprendimas nepagrįstas faktine bylos medžiaga, paremtas aplinkybėmis, kurios neįrodytos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo antstolio Tomo Ubarto apeliacinį skundą ieškovas V. P. prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 14 d. sprendimą.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais.
1. 2004-03-03 turto pardavimo iš varžytynių aktas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), CK 6.397 str., esmingai pažeidžia ieškovo bei išieškotojo interesus, kas savo ruožtu reiškia, jog toks sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir yra niekinis, negaliojantis nuo jo sudarymo momento (CK 1.78 str., 1.80 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį varžytynių aktą pripažino negaliojančiu ir panaikino.
Šalies argumentai
2. Apeliantas apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, jog daikto, įsigyto varžytynėse, išieškoti negalima. Iš nesąžiningo įgijėjo daiktas, įgytas varžytynėse, gali būti išreikalautas. Tačiau bylos aplinkybės įrodo atsakovės V. V. nesąžiningumą, kas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas restituciją taikė pagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės V. V. apeliacinį skundą ieškovas V. P. prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 14 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais.
1. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė praktiškai neprieštarauja, jog ieškovui nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas iš varžytynių buvo parduotas žymiai mažesne nei rinkos kaina. Byloje nustatytos aplinkybės vienareikšmiškai įrodo, kad nustatyta pradinė žemės sklypo pardavimo iš varžytynių kaina bei kaina, kurią mokėjo už žemės sklypą apeliantė, buvo akivaizdžiai, kelis kartus mažesnės už to žemės sklypo rinkos kainą.
2. Apeliantė yra nesąžininga žemės sklypo įgijėja, kadangi įvykdymo, kurį pagal ginčijamą 2004-03-03 sandorį turėjo atlikti apeliantė, vertė buvo žymiai mažesnė už tai, ką ji gavo. O esant nesąžiningam įgijėjui, restitucija taikoma ir iš varžytynių įsigytam daiktui.
3. Apeliantės deklaracijos, jog teismas neišsprendė jos visų motyvų, nepateikė kiekvieno pareikšto motyvo faktinio ir teisinio įvertinimo, nepriėmė sprendimo dėl visų pareikštų motyvų, atmestini, kadangi apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokio konkrečiai motyvo pirmosios instancijos teismas neįvertino, neišsprendė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų antstolio Tomo Ubarto ir V. V. apeliacinius skundus atsakovas VĮ Registrų centras prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinti 2004-03-03 varžytynių aktą negaliojančiu teisėtumo priimti savo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad V. V. yra nesąžininga turto įgijėja, todėl nepaneigus jos sąžiningumo prezumpcijos, restitucija, išreikalaujant iš jos varžytynėse įgytą turtą, neturėjo būti taikoma.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino 2004-03-03 turto pardavimo iš varžytinių aktą, kuriuo už 2800 Lt buvo parduotas ieškovui V. P. priklausęs žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas pagrįstai taikė restituciją natūra ( CK 6.146 straipsnis). Tačiau tokia restitucija taikoma tik tokiu atveju, kai nuneigiama įgijėjo sąžiningumo prezumpcija. Kolegija laiko, kad teismas motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai nurodė, jog atsakovė V. V. buvo sąžininga šio turto įgijėja. Įgijėjo sąžiningumas – tai konstatavimas fakto, kad įgijėjas ne tik nežinojo, bet ir neturėjo ar negalėjo žinoti, kad perleidžiamo turto įgyti negali. Kolegija laiko, kad šiuo atveju atsakovė V. V. turėjo žinoti, kad iš varžytinių žemės sklypas yra parduodamas už aiškiai per mažą kainą. Kolegijos posėdyje ji pripažino, kad yra verslininkė - parduotuvės savininkė, nupirktame sklype ketinanti statyti banketinę salę. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog ji yra gerai susipažinusi su teisės aktais, tame tarpe ir su galimybę prisiimti riziką grąžinti nupirktą iš varžytinių turtą, jei šis sandoris būtų pripažintas negaliojančiu. Tai, jog parduodamo iš varžytinių žemės sklypo pradinė kaina akivaizdžiai neatitinka tos vietos turto rinkos vertės, galėjo būti objektyviai žinoma ir apeliantei, jeigu ji būtų pakankamai rūpestinga ir apdairi. Dėl išdėstytų motyvų ji negali būti laikoma sąžininga šio turto įgijėja ir panaikinus sandorį, taikoma dvišalė restitucija.
Vykdydamas savo pareigas, antstolis privalo apsaugoti skolininko ir išieškotojo interesus, laikantis jų pusiausvyros, todėl areštuotas turtas turi būti įkainojamas ( CPK 681 straipsnio 1 ir dalys). Tiek skolininkas V. P. , tiek išieškotojas VSDFV Šiaulių skyrius prieštaravimų dėl turto įkainavimo nepareiškė. Tačiau tai nereiškia, kad antstolis yra atleistas nuo pareigos elgtis sąžiningai, protingai ir užtikrinti turto pardavimo iš varžytinių sandorio teisėtumą. Parduodamo turto kaina yra esminė pirkimo-pardavimo sandorio sąlyga. Varžytinėse ji negali būti nustatinėjama šalių susitarimu. Remiantis CPK 681 straipsniu, parduodamo žemės sklypo kaina turi atitikti rinkos vertę toje gyvenamojoje vietovėje. Šiuo atveju antstolis tik formaliai atsižvelgė į Registrų centro pateiktą Žemės vidutinių rinkos verčių paiešką pagal sklypo numerį ( b.l.82), kuriuo kaina buvo nurodyta 2003-08-18. Tuo tarpu varžytinės vyko 2004-03-04. Kolegija nurodo, kad šiame dokumente neatsispindi tokie svarbūs parduodamo žemės sklypo duomenys kaip jo galimybė statyti pastatus pakankamai dideliame sklype, patogumas susisiekti su artimiausia stambia vietove, privažiavimas prie sklypo, gamtovaizdžio privalumai. Kolegijos posėdyje nebuvo paneigti ieškovo paaiškinimai, kad žemės sklypas yra sename grafo Zubovo parke, jame iki šiol auga šimtamečiai ąžuolai. Antstolis pats teismui pateikė duomenis apie tai, kokia kaina 2003 metų gruodžio mėnesį buvo pardavinėjami žemės sklypai būtent (duomenys neskelbtini) (b.l.54-56). Pagal šiuos duomenis matyti, jog žemės sklypai šioje vietovėje pardavinėjami aiškiai brangiau, nei buvo parduotas ieškovui priklausantis sklypas. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sandoris pažeidžia imperatyvias teisės normas ( CK 1.80 str.). Kreipdamasis į antstolį dėl skolos išieškojimo iš skolininko, kreditorius kaip mokesčių administratorius gina viešąjį interesą. VSDFV Šiaulių skyrius pasinaudojo savo teise imtis priemonių užtikrinti šį interesą. Pavesdamas antstoliui išieškoti iš skolininko V. P. nesumokėtus mokesčius, šis kreditorius pagrįstai tikėjosi, kad antstolis savo pareigas atliks tinkamai ir VSDF biudžetui kiek įmanoma bus grąžinami nesumokėti mokesčiai. Tiek kreditorius, tiek antstolis turėjo siekti to paties – kad kuo greičiau ir tinkamai būtų įvykdytas išieškojimas į VSDF biudžetą ne ginčo tvarka. Šioje byloje antstolis nesilaikė šios nuostatos, nors formaliai jis turėjo teisę nestabdyti vykdymo ir netenkinti kreditoriaus prašymo stabdyti išieškojimą iki 2004 metų birželio 1 d., kai su skolininku buvo sutarta atsiskaityti dalimis. Toks antstolio nepateisinamas skubotumas aiškiai pažeidė tiek kreditoriaus interesą atgauti įsiskolinimą , tiek skolininko interesą atsiskaityti su kreditoriumi pačiomis optimaliausiomis sąlygomis. Pats faktas, kad antstolis skubotai pardavė žemės sklypą už aiškiai per mažą kainą, rodo, jog jis nesilaikė CPK normų.
Pirmosios instancijos teismas išvadas padarė, remdamasis CPK 177, 185 straipsnio nuostatomis, jų nepažeisdamas. Dėl šios priežasties apeliantės V. V. apeliacinio skundo motyvai dėl procesinės teisės normų pažeidimo nesuteikia pagrindo teismo sprendimą laikyti neteisėtu ir jį naikinti ( CPK 329 str. 1 d.)
Kolegija nenustatė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 14 d. absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Atmetant apeliacinius skundus, iš apeliantų priteisiamos valstybei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu ( CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 punktu,
nutarė:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės V. V. ( a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir antstolio Tomo Ubarto po 22,42 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei apeliacinėje instancijoje.