Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-520/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-12-14
Bylos Nr.: 2A-520/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Atsakovas: G. V., L. V., K. V.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-520/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 21.4.1.3; 21.4.1.1; 21.4.2.7 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. V., L. V., K. V. ir G. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-739-278/2010 pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės bankroto administratoriaus ieškinį atsakovams G. V., L. V., K. V., G. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovo bankrutavusios IĮ G. V. vaistinės bankroto administratoriaus atstovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. rugsėjo 19 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovai G. V. ir L. V. atsakovėms K. V. ir G. V. dalinės nuosavybės teise padovanojo 67,82 kv. m bendro ploto trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti atsakoves K. V. ir G. V. grąžinti atsakovams G. V. ir L. V. ginčo butą. Nurodė, kad bankrutavusios įmonės administratorius patikrino G. V. vaistinės sandorius ir nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. atsakovai G. V. ir L. V. atsakovėms K. V. ir G. V. padovanojo šeimos turtą – 67,82 kv. m bendro ploto trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ši sutartis pripažintina negaliojančia kaip pažeidžianti bankrutavusios G. V. vaistinės kreditorių teises, nes sudaryta dėl šalių piktavališko susitarimo ir tik dėl akių, prieštarauja imperatyvioms normoms. Atsakovai G. V. ir L. V. neprivalėjo sudaryti dovanojimo sandorio ir žinojo, kad jis pažeidžia ieškovo kreditorių teises, nes atsakovas G. V. vadovavo įmonei bei žinojo apie esamus įsiskolinimus kreditoriams. Ginčijamu sandoriu nekilnojamasis turtas buvo padovanotas tikslu, kad į jį nebūtų nukreiptas G. V. vaistinės kreditorių reikalavimų išieškojimas. G. V. ir L. V., sudarydami ginčijamą sandorį, nebuvo lojalūs ieškovui, jo kreditorių atžvilgiu veikė nesąžiningai. Jų nesąžiningumas preziumuojamas, nes sandoris sudarytas tarp tėvų ir vaikų. Sandoriu buvo pakeistas tik buto oficialus savininkas, o atsakovai tebegyvena atsakovėms padovanotame bute.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino - pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. rugsėjo 19 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovai G. V. ir L. V. atsakovėms K. V. ir G. V. dalinės nuosavybės teise padovanojo 67,82 kv. m bendro ploto trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Įpareigojo K. V. ir G. V. grąžinti atsakovams G. V. ir L. V. asmeninėn nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas nurodė, kad atsakovai G. V. ir L. V. santuokos, sudarytos 1987 m. gegužės 14 d., metu 1993 m. birželio 21 d. įsteigė individualią įmonę G. V. vaistinę. Iš 2007 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad minėtu metu įmonė turėjo 2 649 043 Lt vertės turto, tarp jų 1 533 792 Lt ilgalaikio (iš jo - 1 198 547 Lt vertės pastatai, 100 000 Lt transporto priemonės) bei 1 100 762 Lt trumpalaikio turto, o prekybinės skolos sudarė 1 509 044 Lt. Iš pateiktos pažymos apie mokėtinas sumas kreditoriams, kurią įmonė pateikė AB „Šiaulių bankas“, matyti, kad G. V. vaistinė 2007 m. pabaigoje vėlavo atsiskaityti už prekes kreditoriams, t. y. 132 585 Lt suma buvo vėluojama atsiskaityti nuo 1 iki 30 dienų bei 56 762 Lt suma - nuo 31 iki 60 dienų. Debitorinis įsiskolinimas įmonei tuo metu sudarė 149 765 Lt. Tai, kad įmonės skolos 2008 m. padidėjo, patvirtina byloje pateikti duomenys, iš kurių matyti, jog pagal įmonės buhalterinės apskaitos registro duomenis įmonės kreditoriniai įsiskolinimai 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė 2 777 340,18 Lt. G. V. vaistinė kreditoriaus UAB „Limedika“ administratoriui pateikė duomenis, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. ieškovas skolingas 553 194,86 Lt, o 2008 m. rugsėjo 19 d. skola sudarė 529 911,23 Lt. Minėtu metu įmonė nuosavybės teise valdė pastatą, esantį Aušros g. 63-42, Utenoje, bei J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje (kuris buvo įkeistas), bei kelias transporto priemones. Iš pateiktų duomenų matyti, kad ginčijamo sandorio metu įmonės materialinė padėtis buvo sunki, ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. 1995 m. birželio 28 d. atsakovo G. V. vardu įsigytas ginčo butas buvo pirktas G. V. ir L. V. santuokos metu, todėl esant nurodytiems įmonės įsiskolinimams atsakovų įmonės skolų išieškojimas galėjo būti nukreiptas ir į visą G. V. bei L. V. asmeninį turtą, tarp jų ir į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovams sudarius ginčijamą sandorį ir butą perleidus dukterims, buvo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, ir tuo pažeistos įmonės kreditorių teisės. Ieškovui iškeliant bankroto bylą teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi konstatavo, jog įmonės turimo turto bei jos savininkų asmeninio ir jungtine nuosavybe priklausančio turto vertė, jei nekilnojamąjį turtą vertinti vidutine rinkos kaina pagal VĮ Registrų centro nurodytus duomenis, buvo ne mažesnė kaip 1 396 046 Lt, o pradelsti įsiskolinimai ir skolos sudarė 1 975 222 Lt. 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi patvirtinus kreditorių sąrašą konstatuotas 2 825 043,36 Lt įsiskolinimas kreditoriams. Ginčijamu sandoriu atsakovai pablogino turtinę padėtį. Nors atsakovų atstovas nurodė, kad sandoriu nebuvo pažeisti kreditorių interesai, nes 2008 m. įmonė vykdė įprastinę komercinę veiklą, laiku mokėjo darbuotojams atlyginimus ir atsiskaitinėjo su kreditoriais, tačiau paminėti įsipareigojimų kreditoriams dydžiai, duomenys apie pradelstus atsiskaitymus daugiau nei 30 dienų, sudarė pagrindą konstatuoti, jog įmonės finansinė padėtis jau 2007 m. metų pabaigoje buvo nestabili. Ieškovas 2008 m. kovo 28 d. su AB SEB banku sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu suteiktas 100 000 Lt kreditas naudojamas apyvartinėms lėšoms, o ne pastato, esančio J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje, rekonstrukcijai. Tai patvirtina, jog įmonė neturėjo lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės sumažinant įmonės skolų išieškojimo galimybę. Atsakovų nesąžiningumą ieškovas grindė CK 6.67 straipsnio 1 punktu, kad sandoris sudarytas su savo vaikais. Atsakovai šio teiginio neneigė ir įrodymų, jog ginčijamo sandorio šalys buvo sąžiningos, teismui nepateikė. Sudarydami ginčo sandorį G. V. ir L. V. kaip savininkai, o G. V. ir kaip įmonės vadovas žinojo apie esamus įmonės įsiskolinimus kreditoriams. Teismas neabejojo, jog G. V. ir K. V. taip pat žinojo apie tėvų įmonės turtinę padėtį, nes gyveno kartu su tėvais, žinojo apie vykdomą tėvų verslą bei kilusias problemas atsiskaitant su kreditoriais. Tai, jog atsakovai buvo nesąžiningi, patvirtina ir ta aplinkybė, kad ginčijamo sandorio objektas prieš iškeliant ieškovui bankroto bylą 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apsunkintas hipoteka. Nors atsakovai teigė, jog dėl sandorio sudarymo buvo apsispręsta seniai, tačiau jie nenurodė, kodėl sandoris įgyvendintas tik atsiradus finansinių sunkumų įmonės veikloje. Atsakovai nepaneigė, kad sandoris buvo sudarytas šalims piktavališkai susitarus ir dėl akių, tik formaliai pakeičiant buto savininkus, nes G. V. ir L. V. gyvenamosios vietos nepakeitė ir toliau naudojasi butu. Nustatyta, kad individualios įmonės savininkai nebuvo lojalūs įmonei, todėl sandoris pripažintas negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. spalio 15 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovui iš visų atsakovų po 500 Lt atstovavimo išlaidų (97 b. l.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovų G. V., L. V., K. V. ir G. V. atstovas apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, netinkamai įvertino bylos įrodymus, ginčo santykiui netinkamai taikė teisės normas. Ieškovas neįrodė actio Pauliana sąlygų apie tai, kad dovanojimo sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises ir interesus bei kad sudarydami šį sandorį atsakovai buvo nesąžiningi. Atsakovai nesutinka su teismo išvada, kad sudarant ginčijamą 2008 m. rugsėjo 19 d. dovanojimo sandorį ieškovo finansinė padėtis buvo sunki ir nestabili. Ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis buvo stabili. Jis vykdė įprastinę komercinę veiklą, laiku mokėjo darbuotojams atlyginimus, atsiskaitinėjo su kreditoriais, todėl ginčijamas sandoris nesukėlė ieškovo nemokumo, nepažeidė ieškovo kreditorių teisių ir interesų. 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovo balansas ir AB Šiaulių banko pažymos patvirtina, kad ieškovo finansinė padėtis buvo stabili ir ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas būtų galėjęs atsiskaityti su kreditoriais, nes vien ieškovo turtas (neįskaičiuojant G. V. ir L. V. asmeninio turto) gerokai viršijo ieškovo skolas, o pats ieškovas tuo metu veikė pelningai. Ginčijamo sandorio sudarymas nepablogino G. V. ir L. V. bei ieškovo finansinių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, todėl nepažeidė ieškovo kreditorių teisių ir interesų. Tokios išvados nepaneigia ir argumentai, kad ieškovo vėlavimas atsiskaityti su kreditoriais daugiau nei 30 dienų liudija ieškovo finansinės padėties nestabilumą ir ieškovo kreditorių, sudarant ginčijamą sandorį, teisių pažeidimą. Skirtumas tarp ieškovo vėluojamos sumokėti sumos bei sumos, kurią ieškovui vėlavo sumokėti jo skolininkai, pagal AB Šiaulių banko pateiktas pažymas sudarė tik 39 582 Lt, todėl toks vėlavimas nelaikytinas esminiu sprendžiant klausimą dėl finansinės būklės. Atsižvelgiant į ieškovo veiklos specifiką - mažmeninė vaistų prekyba, neišvengiamai susidaro tam tikro dydžio įsiskolinimas, todėl tai neturi būti laikoma ypatinga aplinkybe, rodančia ieškovo finansinį nestabilumą.Ieškovas nepateikė finansinių dokumentų, pagrindžiančių įsiskolinimo duomenis, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. ieškovas vienam pagrindinių kreditorių buvo skolingas 553 194,86 Lt, 2008 m. rugsėjo 19 d. - 529 911,23 Lt, o bendri ieškovo įsiskolinimai 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė 2 777 340,18 Lt. Tai prieštarauja atsakovų į bylą pateiktiems ieškovo finansinę būklę pagrindžiantiems dokumentams. Esant tokiai situacijai teismas turėjo svarstyti galimybę byloje paskirti finansinę ieškovo ekspertizę ginčijamo sandorio sudarymo dienai. Ieškovo įsipareigojimų ir turto dydis bankroto bylos ieškovui iškėlimo metu negali turėti teisinės reikšmės. Sprendžiant klausimą, ar sandorio sudarymas pažeidė skolininko kreditorių teises ir interesus, reikia analizuoti skolininko finansinę padėtį, buvusią ginčijamo sandorio sudarymo metu. Jeigu sandorio sudarymo metu skolininko finansinė padėtis buvo pakankama, kad jis galėtų atsiskaityti su kreditoriais, actio Pauliana negali būti tenkinamas. Atsakovai pateikė įrodymus, pagrindžiančius ieškovo finansinį stabilumą ginčijamo sandorio sudarymo metu, todėl sprendžiant klausimą, ar ginčijamo sandorio sudarymas pažeidė ieškovo kreditorių teises ir interesus, neturi įtakos aplinkybė, kad vėliau, praėjus daugiau kaip metams po ginčijamo sandorio sudarymo, ieškovo finansinė situacija pablogėjo ir jam buvo iškelta bankroto byla. Neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, jog iš AB SEB banko paimtas kreditas buvo naudojamas ne pagal paskirtį, o apyvartinių lėšų papildymui. Faktas, jog 2008 m. kovo 28 d. G. V. suteiktas kreditas, leidžia manyti, kad tuo metu ieškovas nebuvo nemokus, o ieškovo bei G. V. ir L. V. finansinė padėtis nebuvo tokia sunki, jog ieškovas negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Aplinkybė, kad G. V. suteiktas kreditas pastato J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje, rekonstrukcijai, turėjo būti vertinama kaip patvirtinanti ieškovo ir G. V. bei L. V. finansinės padėties patikimumą ir stabilumą. Teismas taip pat sutiko, kad sudarant ginčijamą sandorį, ieškovas nebuvo nemokus, o pats ginčijamo sandorio sudarymas nesukėlė ieškovo nemokumo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė į bylą objektyvių duomenų, patvirtinančių ieškovo finansinės padėties ginčijamo sandorio sudarymo metu nestabilumą ir/ar nemokumą, teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčijamo sandorio sudarymas pažeidė ieškovo kreditorių teises ir interesus.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sudarydami ginčo sandorį atsakovai žinojo apie esamus ieškovo įsiskolinimus kreditoriams, todėl buvo nesąžiningi. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis buvo pakankamai stabili, ieškovas buvo pajėgus atsiskaityti su kreditoriais, todėl atsakovams nebuvo pagrindo manyti, jog ginčijamo sandorio sudarymas gali pakenkti ieškovo kreditorių teisėms ir interesams. Vien ieškovo finansinės situacijos žinojimas nėra pakankamas atsakovų nesąžiningumui sudarant ginčijamą dovanojimo sandorį konstatuoti.Teismo išvada, kad atsakovų ginčijamo sandorio objektas prieš ieškovui iškeliant bankroto bylą buvo apsunkintas hipoteka, leidžia teigti apie atsakovo nesąžiningumą, nepagrįsta. Įkeisdama ginčijamo sandorio objektą K. V. tik naudojosi nuosavybės teise, todėl nėra pagrindo ją laikyti nesąžininga. Ginčijamo sandorio objekto įkeitimo metu dovanojimo sandoris dar nebuvo ginčijamas, bankroto byla ieškovui nebuvo keliama. K. V. neturėjo pagrindo manyti, kad ateityje dovanojimo sandoris gali būti ginčijamas, dėl ko ji neturėtų apsunkinti sandorio objekto. Ginčijamo sandorio objekto įkeitimas tik patvirtina, kad ginčijamas sandoris nebuvo apsimestinis, kaip konstatavo teismas. Ginčijamo sandorio objekto įkeitimas apskritai neturi būti laikomas atsakovų nesąžiningumu, nes dėl šio įkeitimo nebuvo užkirsta galimybė pripažinus ginčijamą dovanojimo sandorį negaliojančiu taikyti restituciją ir grąžinti ginčijamo sandorio objektą G. V. bei L. V..Teismas nepagrįstai abejoja, kodėl G. V. ir L. V. sprendimas padovanoti dukterims ginčijamo sandorio objektą buvo įgyvendintas tik atsiradus finansinių sunkumų ieškovo veikloje. G. V. ir L. V. planavo butą padovanoti dukroms sulaukus pilnametystės. Jaunesnioji dukra G. V. pilnametystės sulaukė 2008 m. rugsėjo 19 d., todėl šią dieną ir buvo sudarytas ginčijamas sandoris, o ieškovo finansinė padėtis neturėjo įtakos šio sandorio sudarymui. Atsižvelgtina į tai, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas subsidiarių skolininkų - G. V. bei L. V., be to, sandoris sudarytas dėl G. V. bei L. V. asmeninio turto. Dėl to atsakovai, atsižvelgdami į ieškovo finansinę padėtį sandorio sudarymo metu, nežinojo ir neturėjo žinoti, kad dėl ginčijamo sandorio objekto, kuris nuosavybės teise priklausė G. V. bei L. V. sudarymo, gali būti pakenkta ieškovo kreditorių teisėms ir interesams.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovai nepaneigė ieškovo teiginių, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas šalims piktavališkai susitarus ir dėl akių, tik formaliai pakeičiant ginčijamo sandorio objekto savininkus, nes G. V. ir L. V. gyvenamosios vietos nepakeitė, o toliau naudojasi ginčijamo sandorio objektu. Įsigiję vaistinės pastatą J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje, šio pastato 2-ame aukšte 2008 m. G. V. ir L. V. pradėjo įrenginėti gyvenamąsias patalpas, į kurias ketino persikelti. Tačiau patalpų įrengimas užtruko, o vėliau jie susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl ko patalpų įrengimą bei persikėlimą į jas teko atidėti. Tai, kad G. V. ir L. V. iki šiol gyvena ginčijamame sandorio objekte negali reikšti sudaryto dovanojimo sandorio fiktyvumo. Maždaug po metų nuo ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo K. V. įgytu ginčijamo sandorio objektu užtikrino savo asmenines prievoles, todėl vien šis faktas neleidžia abejoti ginčijamo sandorio realumu.

Atsiliepimas

Ieškovo bankrutavusios IĮ G. V. vaistinės bankroto administratoriaus atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Atsiliepime pažymima, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovo turtinė padėtis nebuvo stabili. Ieškovo skolos (įsipareigojimai) gerokai viršijo ieškovo balanse apskaityto turto vertę, o tai pagrindžia teismo išvadą, kad ieškovo turtinė padėtis buvo sunki dar 2007 m. pabaigoje. Dėl sunkios ieškovo ir jo savininkų finansinės padėties 2008 m. kovo 28 d. G. V. iš AB SEB banko paėmė 100 000 Lt kreditą ieškovo apyvartinėms lėšoms papildyti, įkeisdamas nuosavybės teise priklausantį šalia vaistinės pastato esantį žemės sklypą, kurį vėliau pardavė. Dėl ginčijamo sandorio objekto ieškovo savininkų G. V. ir L. V. turtinė padėtis pasikeitė į neigiamą pusę, nes jie neteko turto, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą ieškovo kreditorių reikalavimų patenkinimui. Ieškovas neturi galimybių patenkinti teismo nutartimi patvirtintų ieškovo finansinių įsipareigojimų, todėl neatlygintinu ginčijamu sandoriu buvo pažeistos jo kreditorių teisės. Atsakovų nesąžiningumą preziumuoja įstatymas, todėl jie privalo įrodyti, jog buvo sąžiningos ginčijamo sandorio šalys, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Ieškovo savininkų tik planai persikelti gyventi į vaistinės pastato antrąjį aukštą neįrodo, jog ginčijamas sandoris nebuvo sudarytas dėl akių, šalims piktavališkai susitarus. K. V. ir G. V. su tėvais ginčijamame bute negyvena, o tai taip pat patvirtina, kad ginčijamas sandoris sudarytas dėl šalių piktavališko susitarimo ir dėl akių. Teismas ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu, tačiau atsakovai šio pagrindo neskundžia. Atsakovai nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą yra atleisti, todėl be pagrindo jį sumokėjo, o apeliaciniu skundu prašo jį priteisti iš ieškovo.

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovų G. V., L. V., K. V. ir G. V. atstovo prašymas dėl įrodymų prijungimo (116-125 b. l.). Jame nurodyta, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovai kreipėsi į UAB „Finansų logika“ auditorę, jog vadovaujantis finansiniais duomenimis būtų pateikta išvada, kokią įtaką ginčijamas dovanojimo sandoris turėjo G. V. ir L. V. finansinei padėčiai bei ieškovo kreditorių galimybėms gauti savo reikalavimų patenkinimą. Prie atsakovų prašymo pateiktą auditorės ataskaitą su priedais (117-124 b. l.) teisėjų kolegija nutarė pridėti prie bylos. Taip pat prie bylos pridedami apeliacinės instancijos teismo pavedimu iš pirmosios instancijos teismo atsiųsti kai kurie dokumentai iš IĮ G. V. vaistinės bankroto bylos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teismui pavesta vykdyti teisingumą, todėl jo veikla turi užtikrinti, kad nebūtų priimti nepagrįsti ir neteisėti sprendimai. Teismo procesinė veikla reglamentuota civilinio proceso įstatymuose. Civilinės bylos tinkamas išnagrinėjimas, taigi ir civilinio ginčo teisingas išsprendimas visų pirma priklauso nuo to, kaip tiksliai teismas nustatys ir kvalifikuos šalių materialinius teisinius santykius. Tikrųjų bylos faktinių aplinkybių nustatymas teismui tampa išeities tašku, leidžiančiu atsakyti į klausimą, buvo ar nebuvo pažeistos ieškovo teisės ir ar jas pažeidė atsakovas. Šie tikslai pasiekiami įrodinėjimo procese. Įstatymas įrodinėjimo tikslą apibrėžia kaip teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo procesas yra sudėtingas reiškinys, susidedantis iš kelių etapų: faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų pateikimo ir rinkimo, jų tyrimo bei įvertinimo. Įrodymų įvertinimas yra sunkiausiai formalizuotam reglamentavimui pasiduodanti teismo procesinės veiklos dalis, nes tai iš esmės yra logikos dėsniais grindžiamas mąstymo procesas. Įstatymas nustato tik tai, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais bei nesuteikiant jokiems įrodymams, išskyrus CPK nustatytas išimtis, iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnis). Galutinis įrodinėjimo tikslas yra nustatyti objektyvią tiesą. Šis procesas materialiąją išraišką įgauna teismo sprendimo ar nutarties forma.

Apeliacijoje tikrinama, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Tokiu būdu yra įgyvendinama teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė. Šios bylos kontekste svarbią reikšmę turi įrodymų vertinimo klausimas, nes iš esmės tų pačių įrodymų pagrindu apeliacinio teismo teisėjų kolegija padarė priešingas nei pirmosios instancijos teismas teisines išvadas ir yra įsitikinusi, kad šioje byloje turi būti priimtas kitoks procesinis sprendimas.

Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-424/2003; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011). Šios bylos nagrinėjimas sietinas su actio Pauliana instituto taikymu, todėl apskųsto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui būtina pagal apeliantų skundo ribas įvertinti paminėto instituto pritaikymo sąlygas.

Dėl actio Pauliana instituto (ne)taikymo

Kaip jau nurodyta aukščiau, tam, kad ginčo atveju taikyti actio Pauliana, reikia nustatyti visas paminėtas šio instituto taikymo sąlygas. Apeliantų teigimu, ieškovas neįrodė atskirų actio Pauliana taikymo sąlygų, o būtent, – kad dovanojimo sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises ir interesus, kad sudarydami šį sandorį atsakovai buvo nesąžiningi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Be to, kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-191/2006).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. dovanojimo sutartimi K. V. ir G. V. buvo perleistas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 175 000 Lt). Butui 2009 m. rugsėjo 22 d. nustatyta hipoteka (7-8, 30-32 b. l.). Iš Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria IĮ G. V. vaistinei iškelta bankroto byla, matyti, jog <...> UAB „Limedika“ apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo IĮ G. V. vaistinei pranešė 2009 m. rugsėjo 18 d., kiti ieškovai - 2009 m. rugsėjo 5 d. <...> neginčijamas pradelstas IĮ G. V. vaistinės įsiskolinimas UAB „Limedika“ 2009 m. rugsėjo 15 d. buvo ir šiuo metu yra 500 000 Lt <...> IĮ G. V. vaistinė nurodė, kad jos padėtis pablogėjo nuo 2009 m. pradžios pablogėjus ekonominei situacijai ir padidinus mokesčius (9-10 b. l.).

Pažymėtina, kad kreditoriaus teisių pažeidimą kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio asmens statusą ir ginčijamo sandorio esmę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo teigti, kad ginčijamu sandoriu – dovanojimo sutartimi buvo pažeistos IĮ G. V. vaistinės kreditorių teisės.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tais atvejais, kai bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių interesams, ginčija įmonės sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, teismas privalo nustatyti, kurie iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių jau buvo tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis, ir sprendžia, ar sutarties sudarymas galėjo turėti įtakos įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-573/2005).

Teisėjų kolegija, vertindama bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, negali sutikti su šio teismo išvada, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos IĮ G. V. vaistinės kreditorių teisės, nes jo sudarymu metu įmonės materialinė padėtis esą buvo sunki ir ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-497/2006). Siekiant nustatyti, ar ginčijamu sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės, reikia palyginti esamą skolininko turto padėtį su ta, kuri būtų, jei ginčijamas sandoris nebūtų sudarytas, t. y. reikia įvertinti ne tik ginčo sandoriu perleisto turto piniginę išraišką, bet ir visą skolininko iki ginčijamo sandorio turėtą turtą ir turimą po jo sudarymo.

Atsižvelgiant į atskaitos momentą, kada buvo sudaryta 2008 m. rugsėjo 19 d. dovanojimo sutartis, paminėtina ir tai, kad šiuo atveju yra ginčijamas sandoris, kurį sudarė ne pati IĮ Vidžiūno vaistinė, o G. V. ir L. V. asmeniškai (kaip fiziniai asmenys), be to, perleistas ne įmonės turtas, o turtas, kuris priklausė įmonininkams G. V. ir L. V. asmeninės nuosavybės teise. Taigi, vertinant tuo metu buvusias įmonės finansines galimybes, taip pat reikia vertinti ir G. V. bei L. V. asmenines finansines galimybes ginčijamo sandorio sudarymo metu. Toks aiškinimas paremtas CK 2.50 straipsniu, kuris numato, jog jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyviai. Gi pirmosios instancijos teismas vertino tik pačios individualios įmonės finansines galimybes ir tik su įmonės galimybėmis siejo ginčijamą dovanojimo sandorį, tačiau neatkreipė dėmesio į G. V. bei L. V. turtinę padėtį.

Iš IĮ G. V. vaistinės 2007 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų, kuriais vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, matyti, kad tuo metu įmonės turtas sudarė 2 649 043 Lt (iš jų ilgalaikis turtas 1 533 792 Lt), o įsipareigojimai - 2 639 139 Lt (55-56 b. l.). Nurodytu laikotarpiu įmonės pelnas siekė 4 689 Lt (57 b. l.). Vertindama šiuos duomenis teisėjų kolegija pažymi, kad reikia atskirti bendruosius įmonės kreditorinius įsipareigojimus nuo pradelstų įsipareigojimų, su kuriais sietina ir vertintina tai, ar ginčijamo sandorio sudarymu buvo pažeisti kreditorių interesai. Pagal AB Šiaulių bankui teiktą 2007 m. gruodžio 31 d. pažymą IĮ G. V. vaistinės 1-30 d. terminu vėluojami apmokėjimai siekė 132 585 Lt, o apmokėjimai, kurie vėluoja 31-60 d. terminu – 56 762 Lt, iš viso 189 347 Lt (61 b. l.). Nurodytu metu įmonės gautinos sumos sudarė 149 765 Lt (62 b. l.). Tai, kad IĮ G. V. vaistinės bankroto administratoriaus 2010 m. birželio 17 d. pažymoje nurodyta, kad visi įmonės kreditoriniai įsiskolinimai 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė 2 777 340,18 Lt (42 b. l.), nesudaro pagrindo teigti, jog tai buvo pradelsti įmonės įsipareigojimai. Nors UAB „Limedika“ 2010 m. birželio 17 d. rašte nurodyta, kad IĮ G. V. vaistinės įsiskolinimas už parduotas prekes 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė 553 194,86 Lt, o 2008 m. rugsėjo 19 d. šios įmonės skola UAB „Limedika“ sudarė 529 911,23 Lt (41 b. l.), tačiau pagal Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria IĮ G. V. vaistinei iškelta bankroto byla, duomenis matyti, jog neginčijamas pradelstas IĮ G. V. vaistinės įsiskolinimas UAB „Limedika“ 2009 m. rugsėjo 15 d. buvo ir šiuo metu yra 500 000 Lt <...> IĮ G. V. vaistinė nurodė, kad jos padėtis pablogėjo nuo 2009 m. pradžios pablogėjus ekonominei situacijai ir padidinus mokesčius (9-10 b. l.), todėl UAB „Limedika“ 2010 m. birželio 17 d. rašte nurodytos sumos, kad G. V. vaistinės įsiskolinimas už parduotas prekes jau 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė 553 194,86 Lt, o 2008 m. rugsėjo 19 d. šios įmonės skola UAB „Limedika“ sudarė 529 911,23 Lt (41 b. l.), kelia pagrįstų abejonių, ar tokių sumų dydžio įsiskolinimas buvo pradelstas, todėl teisėjų kolegija šiuo raštu nesivadovauja. Ginčijama dovanojimo sutartimi atsakovai G. V. ir L. V. perleido jiems asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, kurio vidutinė rinkos vertė – 175 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2008 m. kovo 28 d. kredito sutartimi Nr. 1250818070123-02 AB SEB bankas suteikė G. V. 100 000 Lt kreditą pastato, esančio Basanavičiaus g. 68, Utenoje, rekonstrukcijai. Kredito grąžinimo užtikrinimui bankui buvo įkeistas žemės sklypas, esantis J. Basanavičiaus g.66/2, Utenoje (73-74 b. l.). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditas buvo panaudotas kitai paskirčiai, t. y. apyvartinėms lėšoms, nėra pagrįsta bylos duomenų pagrindu. Be to, pagal bylos medžiagą matyti, kad G. V. iki 2009 m. balandžio 30 d. priklausė žemės sklypas, esantis J. Basanavičiaus g. 66, Utenoje. Jo vidutinė rinkos vertė 32 400 Lt. G. V. ir L. V. iki 2009 m. rugsėjo 10 d. priklausė žemės sklypas, esantis J. Basanavičiaus g. 68, Utenoje. Jo vidutinė rinkos vertė 51 100 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus duomenis bei turėdama informaciją, jog pagal 2007 m. gruodžio 31 d. pažymą IĮ G. V. vaistinės vėluojami apmokėjimai siekė iš viso 189 347 Lt (61 b. l.), tačiau nurodytu metu įmonės gautinos sumos sudarė 149 765 Lt (62 b. l.), vertindama balanso duomenis bei atsakovų - fizinių asmenų turėtą turtą, yra įsitikinusi, jog ginčijamo sandorio sudarymu IĮ G. V. vaistinės kreditorių teisės ir interesai pagal šio sandorio sudarymo metu buvusias faktines aplinkybes nebuvo pažeisti. Vėlavimas atsiskaityti su tiekėjais nelaikytinas esminiu sprendžiant klausimą dėl įmonės tikrosios turtinės būklės. Kaip matyti iš teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla IĮ G. V. vaistinei, turinio, <...> UAB „Limedika“ apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo IĮ G. V. vaistinei pranešė 2009 m. rugsėjo 18 d., kiti ieškovai - 2009 m. rugsėjo 5 d., todėl ginčijamo sandorio sudarymas 2008 m. rugsėjo 19 d., t. y. beveik prieš metus iki bankroto procedūrų inicijavimo nesudaro pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos kreditorių teisės. Šioje situacijoje priešingas aplinkybių aiškinimas lemtų tai, kad atsakovai G. V. ir L. V., turėdami IĮ G. V. vaistinę, apskritai negalėjo sudaryti jokio sandorio net ir su asmeniniu turtu, nes jis galbūt galėtų turėti reikšmės santykyje su jiems priklausančia individualia įmone. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad pagal ginčo sandorio sudarymo metu buvusias IĮ G. V. vaistinės ir šio juridinio asmens dalyvių G. V. bei L. V. finansines galimybes nėra pagrindo teigti, jog buto dovanojimo sutartimi buvo iš esmės sumažinta apimtis turto, į kurį galėjo būti nukreiptas įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas, tuo pažeidžiant įmonės kreditorių teises. Daugiau kaip po metų nuo ginčijamo sandorio sudarymo teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi konstatuota išvada, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai bei skolos yra 1 975 222 Lt, nesudaro pagrindo teigti, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo pažeisti kreditorių interesai. Taigi teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sudarant ginčijamą 2008 m. rugsėjo 19 d. dovanojimo sandorį ieškovo finansinė padėtis jau buvo sunki ir nestabili, o sutinka su apeliantų teiginiais, jog ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis buvo stabili. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčijamo sandorio sudarymas pažeidė ieškovo kreditorių teises ir interesus.

Su aukščiau aptarta sąlyga dėl kreditorių teisių pažeidimo glaudžiai siejama ir kita actio Pauliana instituto sąlyga – ginčo šalių sąžiningumas. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-262/2008). Nors šiuo atveju ieškovas ginčo sandorio šalių nesąžiningumą įrodinėjo CK 6.67 straipsnio 1 punkto pagrindu, t.y. jog sandoris sudarytas su vaikais, tačiau nenustačius, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kreditorių interesai, darytina išvada, kad sandorio šalis – buto dovanotojai G. V. ir L. V. buvo sąžiningi, o dovanos įgijėjų K. V. ir G. V. sąžiningumo vertinimas apskritai neturi reikšmės.

Šalių nesąžiningumą grįsti faktu, kad prieš iškeliant IĮ G. V. vaistinei bankroto bylą ginčijamo sandorio objektas 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apsunkintas hipoteka, nėra objektyvaus pagrindo. Į bylą pateikti įrodymai, kurie patvirtina hipotekos įregistravimo pagrindą, todėl paminėtos aplinkybės nesudaro galimybės nuspręsti dėl ginčo šalių nesąžiningumo. Įkeisdama ginčijamo sandorio objektą K. V. teisėtai naudojosi nuosavybės teise, kuri tuo metu nebuvo ginčijama. Pagrįsta pripažintina ir atsakovų dėstoma aplinkybė dėl sandorio sudarymo tikslingumo. Jaunesnioji G. V. ir L. V. dukra G. V. pilnametystės sulaukė 2008 m. rugsėjo 19 d., todėl šią dieną ir buvo sudarytas buto dukroms dovanojimo sandoris. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika dar kartą pažymėtina, jog jeigu skolininko sudarytas sandoris kreditoriaus interesų nepažeidžia, pavyzdžiui, ir sudaręs sandorį jis turi pakankamai turto, kurio sąskaita galima visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimą arba jo mokumas nepasikeičia, Pauliano ieškinys negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-497/2006).

Dėl dovanojimo sutarties kaip tariamo sandorio bei

kaip sandorio, sudaryto dėl piktavališko susitarimo, įvertinimo

Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-418/2008; 2011 m. sausio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-28/2011). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (CPK 178 straipsnis). Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-418/2008). Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (CK 1.86, 6.193 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006).

CK 1.91 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl piktavališko vienos šalies atstovo susitarimo su kita šalimi tikslas yra užtikrinti, kad sudarant sandorius nebus iškreipta atstovaujamojo valia ir nebus pažeistas privataus juridinio asmens tikslas – pelno siekimas vienodomis su kitais asmenimis sąlygomis. Tai ypač aktualu, kai juridinio asmens sandorius sudaro jo atstovas, kartu būdamas ir įmonės vadovas. Jeigu yra piktavališkas susitarimas, tai reiškia, kad vienos sandorio šalies atstovas ir kita sandorio šalis veikė nesąžiningai ir neteisėtai, todėl iš savo neteisėtų veiksmų neturi gauti naudos (ex dolo malo non oritur actio). Taip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-555/2009. Įmonės vadovas privalo veikti pagal jam suteiktus įgaliojimus ir išimtinai atstovaujamojo interesais. Sandoris, atstovo sudarytas piktavališkai susitarus su kita šalimi ir kenkiantis atstovaujamojo interesams, gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį. Piktavališku laikytinas tik tyčinis atstovo susitarimas su kita šalimi, dėl kurio sudaryto sandorio sąlygos nenaudingos atstovaujamajam.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovai nepaneigė ieškovo teiginių, jog sandoris buvo sudarytas šalims piktavališkai susitarus, dėl akių tik formaliai pakeitus buto savininkus, nes G. V. ir L. V. gyvenamosios vietos nepakeitė ir toliau naudojasi butu. Apeliantų įsitikinimu, teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovai nepaneigė ieškovo teiginių, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas šalims piktavališkai susitarus ir dėl akių, tik formaliai pakeičiant ginčijamo sandorio objekto savininkus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada nemotyvuota, o teisėjų kolegija neturi pagrindo su ja sutikti. Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčijama dovanojimo sutartis buvo patvirtinta notaro, jos pagrindu yra pakeisti nekilnojamojo turto nuosavybės teisių turėtojų duomenys, todėl yra pakankamai objektyvus pagrindas matyti, kad šio sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas. Vien tik aplinkybė, kad G. V. ir L. V. toliau gyvena dukterims padovanotame bute, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta tik dėl akių, t. y. tariamas sandoris. Tai, kad sandoriu buvo siekiama tam tikrų teisių bei pareigų atsiradimo, patvirtina vėlesnis įkeitimo sandorio dėl ginčo buto sudarymas, kaip dovanos gavėjo realaus disponavimo įgyto turto nuosavybės teise teisinis rezultatas (58-60, 63 b. l.). Teisėjų kolegija taip pat neturi objektyvaus pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandoris sudarytas piktavališkai susitarus. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nemotyvuota. Ieškovas neįrodė tokių aplinkybių, o aukščiau nurodytos teisės normos (CK 1.91 str. 1 d.) turinys neatitinka ieškovo pateikto aplinkybių aiškinimo. Be to, pirmosios instancijos teismo išvadas paneigia aukščiau išdėstytos apeliacinio teismo nustatytos ir įvertintos aplinkybės.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms normoms

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo ir sąžiningumo imperatyvai reikalauja iš civilinių teisinių santykių subjektų, tarp jų ir valdymo organų narių, elgtis sąžiningai, protingai bei būti lojaliems juridiniams asmenims. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad individualios įmonės savininkai pažeidė šiuos reikalavimus, nebuvo lojalūs įmonei, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis). Tokia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės nemotyvuota. Plėtodamas teisminę praktiką bylose, kuriose pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą (nutartį) ir tokią pareigą reglamentuojančių proceso normų pažeidimo padarinių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso sprendimo kontekste. Bylos medžiagos pagrindu teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, be to, kaip jau pažymėta, šios išvados paneigiamos aukščiau išdėstytais apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl faktinių bylos aplinkybių kitokio įvertinimo.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus. Šiuo atveju darytina išvada, kad ieškovas neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygų, kad: ginčijamas dovanojimo sandoris pažeidė ieškovo IĮ G. V. vaistinės kreditorių teises; sudarydami ginčijamą sandorį atsakovai buvo nesąžiningi. Ieškovas taip pat neįrodė, kad ginčijamas sandoris yra tariamas bei sudarytas tik dėl piktavališko susitarimo, kad jis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms netenka prasmės restitucijos klausimo svarstymas. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai atmetami. Panaikinus pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, naikinamas ir šio teismo 2010 m. spalio 15 d. papildomas sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų byloje ir kitų procesinių klausimų

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas bei papildomas sprendimas yra panaikinami ir priimamas naujas teismo sprendimas, būtina perskirstyti bylinėjimosi išlaidas byloje (CPK 93 straipsnio nuostatos).

Atmetus ieškinį nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai pirmosios instancijos teismui teikė įrodymus apie patirtas 15 106,86 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas (79-82 b. l.). Atsakovai buvo atstovaujami advokato nuo pat inicijuoto prieš juos teisminio proceso pradžios (b. l. 33). Atsakovų atstovas teikė atsiliepimą į ieškinį (18-25 b. l.), tripliką (48-52 b. l.), dalyvavo teismo posėdyje (83-85). Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju vertinant bylos sudėtingumą, atsakovų atstovo teisinės pagalbos veiksmus, kurie atlikti byloje, bei vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalba (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 2, 8 dalių nuostatomis, yra pagrindas priteisti iš ieškovo 3 700 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Kadangi pagal bylos duomenis šias išlaidas realiai patyrė atsakovas G. V., jos priteistinos būtent jam.

Nors tiek atsakovų apeliaciniame skunde (99-104 b. l.), tiek ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą (110-112 b. l.) reikšti prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nėra pateikta įrodymų apie tokias išlaidas bei jų dydį, todėl minėti prašymai dėl jų priteisimo nesvarstytini.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos numato, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai yra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Šiuo atveju byloje ieškovu yra bankrutavusi IĮ G. V. vaistinė. Esant tokioms aplinkybėms apeliantams G. V., L. V., K. V. ir G. V. nebuvo teisinės pareigos už apeliacinį skundą mokėti žyminį mokestį. Dėl šios priežasties 4 500 Lt dydžio žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurį pagal duomenis byloje sumokėjo G. V. (107 b. l.), jam grąžintinas.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį įsiteisėja nuo priėmimo, todėl turi būti panaikinamos ieškiniui užtikrinti byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir 2010 m. spalio 15 d. papildomą sprendimą. Priimti naują sprendimą – ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės bankroto administratoriaus ieškinį atsakovams G. V., L. V., K. V., G. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmesti.

Priteisti iš bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės (j. a. k. 183717372) 3 700 Lt (tris tūkstančius septynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Grąžinti G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4 500 Lt (keturių tūkstančių penkių šimtų litų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą pagal 2010 m. spalio 5 d. mokėjimo nurodymą.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), areštą.

Nutarties nuorašą siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėjai Danutė MilašienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis