Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo asociacijos „Baltijos ūkis ir verslas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „Baltijos ūkis ir verslas“ skundą atsakovui valstybės įmonei „Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. vasario 23 d. buvo gautas pareiškėjo asociacijos „Baltijos ūkis ir verslas“ (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija) skundas, kuriame pareiškėjas prašė: 1) atnaujinti VĮ „Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra“ (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. 2A-(8.13)-388 (toliau – ir 2015 m. rugsėjo 30 d. raštas) apskundimo terminą; 2) panaikinti / įpareigoti atsakovą panaikinti Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. 2A-(8.13)-388 ir įpareigoti Agentūrą įvertinti (išnagrinėti) ir tenkinti (pripažinti tinkamai pagrįstu) pareiškėjo 2015 m. liepos 31 d. raštu Nr. SD-15-07-0302 Agentūrai pateiktą penktąjį mokėjimo prašymą bei ketvirčio ataskaitą Nr. 56 (su vėlesniais mokėjimo prašymo papildymais); 3) panaikinti / įpareigoti atsakovą panaikinti Agentūros 2016 m. sausio 28 d. raštą Nr. 2A-(8.13)-013 ir įpareigoti Agentūrą įvertinti (išnagrinėti) ir tenkinti (pripažinti tinkamai pagrįstu) pareiškėjo 2015 m. spalio 30 d. raštu Nr. SD-15-07-0406 pateiktą Agentūrai šeštąjį tarpinio mokėjimo prašymą Nr. 6 (su vėlesniais mokėjimo prašymo papildymais); 4) iš atsakovo priteisti pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimą.

II.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi. Kaip matyti iš pareiškėjo 2015 m. spalio 6 d. rašto atsakovui, 2015 m. rugsėjo 30 d. raštas pareiškėjo buvo gautas 2015 m. rugsėjo 30 d. Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. rašte nurodoma, jog pareiškėjo patikslintame 2015 m. liepos 30 d. prašyme dėl tarpinio mokėjimo ISP programai nurodytos išlaidos nebus kompensuojamos ir prašymas toliau nebus nagrinėjamas, kadangi nepateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai kaip buvo prašoma Agentūros 2015 m. rugpjūčio 18 d. rašte, o prašyme nurodytos garantijos administravimo išlaidos neatitinka finansavimo reikalavimų. Agentūros 2015 m. spalio 26 d. rašte pareiškėjas papildomai informuojamas apie prašymo atmetimo priežastis bei primenama, jog tinkamai pagrįstos antrų metų pirmo ketvirčio išlaidos gali būti nurodomos teikiant antrų programos metų likučio mokėjimo prašymą. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 23 d. skundu dėl Agentūros veiksmų, t. y. atsisakymo tenkinti jo pateiktus penktą ir šeštą tarpinio mokėjimo prašymus bei reikalavimo grąžinti išmokėtas lėšas, kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją kaip ikiteisminę ginčo nagrinėjimo instituciją. Ministerija nustačiusi, jog skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti teismas, administracinę procedūrą sustabdė. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Agentūros sprendimo susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas lėšas. Pareiškėjas neginčija Žemės ūkio ministerijos 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dėl administracinės skundo nagrinėjimo procedūros sustabdymo, tačiau Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą skundžia tiesiogiai teismui. Gavus Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. raštą pareiškėjui turėjo būti akivaizdu, jog jo tarpinis mokėjimo prašymas nebus vertinamas ir sumos pagal šį prašymą (ir vėlesnį papildymą) nebus išmokamos. Vėlesniu Agentūros raštu pareiškėjui buvo pateikiama tik papildoma informacija. Nustačius, kad galutinis ir teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis sprendimas yra 2015 m. rugsėjo 30 d. Agentūros sprendimas, taip pat įvertinus tai, kad jis pareiškėjui įteiktas 2015 m. rugsėjo 30 d., laikyta, kad bendrasis ABTĮ terminas skundui dėl šio sprendimo paduoti pasibaigė 2015 m. lapkričio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2016 m. vasario 23 d. (skundas EPP sistemoje pasirašytas 2016 m. vasario 22 d.) teismas vertino, jog vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą pareiškėjas praleido.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostata. Termino praleidimą pareiškėjas grindžia tuo, jog atsakovas nenurodė rašto apskundimo termino ir tvarkos, klaidino pareiškėją, o apie pažeistas teises jis sužinojo tik 2016 m. vasario pradžioje, kai kreipėsi teisinės pagalbos dėl mokėjimų pagal šeštąjį prašymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, jog aplinkybė, kad individualiame administraciniame akte nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, nebuvo nurodyti įstatymo nustatyti apskundimo terminai atskirais atvejais gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad toks sprendimo apskundimo tvarkos neišaiškinimas nėra absoliutus pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo netinkamas savo teisės į teisminę pažeistų teisių gynybą realizavimas buvo nulemtas objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių veiksnių. 2015 m. rugsėjo 30 d Agentūros sprendime aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo tarpinio mokėjimo prašyme (taip pat ir patikslinime) nurodytos išlaidos nebus nagrinėjamos, todėl gavus šį sprendimą pareiškėjas turėjo suvokti, kad pateiktas mokėjimo prašymas nebus vertinamas ir sumos pagal jį nebus išmokamos. Pareiškėjas būdamas juridiniu asmeniu turėjo visas galimybes pats išsiaiškinti apskundimo tvarką, kreiptis į profesionalius teisininkus. Įvertinus pareiškėjo 2015 m. gruodžio 23 d. skundo, pateikto Žemės ūkio ministerijai, turinį akivaizdu, jog jis yra išsamus, jame nurodytos tiek faktinės aplinkybės, tiek pateikiamas teisinis susidariusios situacijos vertinimas. Be to, kitoje teisme nagrinėjamoje byloje dėl Agentūros sprendimo susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas lėšas pareiškėjas yra atstovaujamas advokato. Atsižvelgiant į minėtus argumentus, jog atsakovo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendime yra aiškiai nurodyta, jog tarpinio mokėjimo prašyme nurodytos išlaidos nebus nagrinėjamos, pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris galėjo pats išsiaiškinti sprendimo apskundimo tvarką ar kreiptis į profesionalius teisininkus (ką padarė 2015 m. lapkričio 19 d. ginčydamas kitą Agentūros sprendimą), pasinaudodamas ikiteismine tvarka 2015 m. gruodžio 23 d. pateikė teisiniais argumentais pagrįstą skundą Žemės ūkio ministerijai, daryta išvada, jog pareiškėjo nurodomos skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra subjektyvios ir nuo paties pareiškėjo valios priklausančios aplinkybės, kurios negali būti laikomos svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis dėl kurių skundas dėl skundžiamo sprendimo teismui nebuvo paduotas per įstatymo nustatytą terminą, kai tuo tarpu jis buvo pateiktas ikiteisminio ginčo sprendimo institucijai. Kitų objektyvių nuo pareiškėjo valios nepriklausančių termino skundui paduoti praleidimo priežastis pateisinančių aplinkybių pareiškėjas nenurodė, teismas ex officio tokių aplinkybių nenustatė. Pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintas, skundą dėl Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjo skundo 3 reikalavimas panaikinti Agentūros 2016 m. sausio 28 d. raštą Nr. 2A-(8.13)-013 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti ir tenkinti pareiškėjo 2015 m. spalio 30 d. raštu Nr. SD-15-07-0406 pateiktą Agentūrai šeštąjį tarpinio mokėjimo prašymą Nr. 6 (su vėlesniais mokėjimo prašymo papildymais) priimtas nagrinėti teisme.

III.

Agentūros klaidinantis elgesys pasireiškė tuo, iš Agentūros 2015 m. spalio 26 d. rašto turinio pareiškėjas susidarė įspūdį, jog mokėjimo prašymas dar buvo nagrinėjamas, kadangi buvo vertinami papildomi pareiškėjo argumentai, Agentūra teikė paaiškinimus. Agentūra priėmė 2015 m. gruodžio 8 d. pareiškėjo teiktus papildomus dokumentus, reikalingus penktajam mokėjimo prašymui tenkinti.

Apie tai, kad 2015 m. rugsėjo 30 d. raštas sukelia pareiškėjui teisnius padarinius, pareiškėjas sužinojo tik tuomet, kai kreipėsi teisinės pagalbos dėl Agentūros atsisakymo išmokėti sumas pagal šeštąjį mokėjimo prašymą, t. y. 2016 m. vasario mėn. pradžioje.

Tai, jog vienoje iš bylų pareiškėją atstovavo teisininkai, nėra pagrindas išvadai, jog jiems buvo žinoma apie kitus pareiškėją ir Agentūrą siejusius teisinius santykius ir Agentūros priimtus raštus. Pareiškėjas dėl 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto nesikreipė teisinės pagalbos būtent todėl, jog, atsižvelgdamas į Agentūros elgesį, nemanė, kad šis raštas sukelia jam teisines pasekmes.

Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. rašte aiškiai nurodyta, jog 2015 m. liepos 30 d. tarpinio mokėjimo prašyme nurodytos išlaidos nebus kompensuojamos ir prašymas toliau nebus nagrinėjamas. Pareiškėjui galėjo ir turėjo būti aišku, kad sprendimas jam sukelia teises ir pareigas.

Pareiškėjo 2015 m. spalio 6 d. rašto turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo aiški atsakovo pozicija dėl mokėjimo prašymo atmetimo pagrindų. Pareiškėjo 2015 m. gruodžio 23 d. skunde Žemės ūkio ministerijai nurodyti teisiniai skundo argumentai, atsakovo pozicija, susijusi su tarpinio mokėjimo prašymų nagrinėjimu, įskaitant 2015 m. rugsėjo 30 d. raštą. Akto pripažinimas individualiu administraciniu aktu priklauso ne nuo akto pavadinimo, o nuo akto turinio. Rašto pavadinimas „Dėl tarpinio mokėjimo prašymo atmetimo“ tiesiogiai referuoja į akto turinį. Pareiškėjas taip ir negali nurodyti tikslios datos, kada jis teigia sužinojęs apie 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto padarinius. Pareiškėją profesionalūs teisininkai pradėjo atstovauti dar 2014 m. birželio 2 d.

Akcentuoja, kad atsakovas veikia kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra įpareigotas atsakyti į raštus bei kitas užklausas. Pareiškėjo 2015 m. spalio 6 d. raštu atsakovui buvo tik pateikta pareiškėjo pozicija dėl 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto motyvų, tačiau ir suformuluotas aiškus klausimas, į kurį atsakovas turėjo įstatyminę pareigą atsakyti.

Pareiškėjo argumentas, neva iš atsakovo raštų nebuvo aišku, kad sprendimas dėl penktojo mokėjimo prašymo jau yra priimtas 2015 m. rugsėjo 30 d., neatitinka tikrovės. Atsakovo 2015 m. spalio 26 d. rašte yra aiškiai nurodyta, jog: „kita Asociacijos pateikta informacija dėl likusių pastabų Prašymui neturi įtakos Agentūros priimtam sprendimui dėl Prašymo atmetimo“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui dėl Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. 2A-(8.13)-388 panaikinimo paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti / įpareigoti atsakovą panaikinti Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. 2A-(8.13)-388 ir įpareigoti Agentūrą įvertinti (išnagrinėti) ir tenkinti (pripažinti tinkamai pagrįstu) pareiškėjo 2015 m. liepos 31 d. raštu Nr. SD-15-07-0302 Agentūrai pateiktą penktąjį mokėjimo prašymą bei ketvirčio ataskaitą Nr. 56 (su vėlesniais mokėjimo prašymo papildymais), teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek ir tarptautinių teisės aktų. Tačiau ši teisė turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nurodo, jog jeigu specialus įstatymas nenumato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Šioje byloje nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjas, 2016 m. vasario 23 d. pateikęs teismui skundą dėl Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto, kurį pareiškėjas elektroniniu paštu gavo tą pačią dieną, praleido įstatymo nustatytą terminą apskųsti šį Agentūros raštą. Taigi, ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys gali būti laikomos svarbiomis, pateisinančiomis termino skundui paduoti praleidimą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012 ir kt.). Pabrėžtina, kad sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo, teismui suteikta diskrecija (sprendimo laisvė), atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo (nepripažinimo) svarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Įrodymus, kad procesinis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismui turi pateikti asmuo, prašantis atnaujinti praleistą terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad visi prašymo atnaujinti praleistą terminą teiginiai dėl termino praleidimo priežasčių privalo būti pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA442-9/2012, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-39/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, jog aplinkybė, kad skundžiamame sprendime nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, nebuvo nurodyti įstatymo numatyti apskundimo terminai atskirais atvejais (atsižvelgiant į ginčijamo administracinio akto apskundimo tvarkos bei terminų teisinio reglamentavimo specifiką) gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte tinkamai neišaiškino jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., 2004 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004; 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008). Priešingu atveju, kiekvieną kartą automatiškai pripažįstant, jog individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nepakankamas išaiškinimas yra priežastis, laikytina objektyviai sukliudžiusia pareiškėjui kreiptis į teismą laiku, susidarytų situacija, kai pareiškėjas galėtų piktnaudžiauti tokia teise, nepagrįstai kreipdamasis į administracinį teismą po ilgo laiko tarpo. Todėl kiekvieną kartą būtina nustatyti ir kitas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, pareiškėjo veiksmus po administracinio akto gavimo, jo pastangas skųsti administracinį aktą, laiko tarpą, per kurį pareiškėjas kreipėsi į teismą ir kitas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą dėl pareiškėjo pastangų, įvykdytų per protingą laiko tarpą, realizuojant savo teises (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-753/2013).

Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl skundo padavimo termino praleidimo priežasčių: nors pareiškėjas atskirajame skunde ir teigia, kad iš 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto turinio ir Agentūros veiksmų jam nebuvo aišku, jog šiuo raštu buvo priimtas galutinis sprendimas, pareiškėjas niekaip nepagrindė, kad Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu sukeliamos pasekmės pareiškėjui nebūtų tapusios aiškios iki pat kreipimosi į teismą 2016 m. vasario mėn. Bylos duomenys patvirtina, kad Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjo 2015 m. liepos 30 d. prašyme dėl tarpinio mokėjimo nurodytos išlaidos nebus kompensuojamos ir prašymas toliau nebus nagrinėjamas. Pareiškėjas dėl šiame rašte išdėstytų aplinkybių 2015 m. sausio 6 d. Agentūrai pateikė paklausimą. Atsakydama į šį paklausimą, Agentūra 2015 m. spalio 26 d. rašte papildomai informavo apie pareiškėjo prašymo atmetimo priežastis. 2015 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas su skundu dėl Agentūros veiksmų kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, kuriame pats įvardijo, jog Agentūra priėmė sprendimą netenkinti 2015 m. liepos 30 d. tarpinio mokėjimo prašymo Nr. 5, tačiau su skundu į teismą kreipėsi tik 2016 m. vasario 23 d. Taigi, iš šių pareiškėjo veiksmų matyti, kad bet jau 2015 m. gruodžio mėnesį pareiškėjui jau buvo žinoma (turėjo būti žinoma), kad Agentūra priėmė galutinį sprendimą dėl jo tarpinio mokėjimo prašymo Nr. 5 netenkinimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėjas, sužinojęs apie Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto pobūdį, protingu terminu dėl savo, kaip teigiama, pažeistų teisų gynimo nesikreipė į teismą, todėl atnaujinti terminą skundui dėl Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto paduoti nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai aiškinęs bei taikęs proceso teisės normas, nenukrypęs nuo administracinių teismų praktikos panašiose bylose, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nurodytos termino skundo teismui paduoti praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakė priimti skundo dalį dėl Agentūros 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo asociacijos „Baltijos ūkis ir verslas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.