- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-21
- Bylos Nr.
- 1A-186-107-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-46-3-00033-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas
- Kaltinamasis
- L. I.
- Nukentėjusysis
- S. I.
- Advokatai
- Antanas Jonušas
- Kategorijos
Teisėjas Albinas Bazilius Teisminio proceso Nr. 1-46-3-00033-2012-5
2013 m. kovo 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. I. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. I., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 2 dalį išteisinta, S. I. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. I. buvo kaltinama ir atiduota teismui dėl to, kad neviešai įžeidė buvusį sutuoktinį S. I.. 2012 m. liepos 23 d. pavakarę buvę sutuoktiniai L. ir S. I. susitiko (duomenys neskelbtini) . L. I. automobiliu, kurį vairavo išteisintoji, nuvažiavo į mišką pasikalbėti. Miške S. I. nuo išgerto alaus apgirto ir automobilyje norėjo su buvusia sutuoktine lytiškai santykiauti. Kai ji nesutiko, mėgino ją nurengti prievarta, nusirengė pats. L. I. S. I. apgaule išviliojo iš automobilio, centriniu užraktu užsirakino automobilio dureles ir nuvažiavo, nukentėjusįjį paliko miške visiškai nuogą. Palikdama S. I. miške nuogą, suprasdama, kad jam nuogam teks grįžti į namus (į (duomenys neskelbtini)), teks bėgti, slėptis miške nuo atsitiktinai sutiktų žmonių ir pravažiuojančių automobilių, L. I. neviešai S. I. įžeidė.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis S. I. nurodo, kad įvykio dieną L. I. atvažiavo savo automobiliu į autobusų stotelę ir jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaime esantį mišką. Tai, kad S. I. įsėdo į L. I. automobilį, matė jo mama S. I., kuri gali paliudyti, kad jis tą vakarą buvo blaivus, L. I. pasitiko ne prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini) “. Nuvykus į mišką, L. I. paprašė už lytines paslaugas sumokėti 100 litų, tačiau S. I. tokią sumą mokėti atsisakė, sutiko sumokėti kaip visada – 60 litų, dėl tokios sumos jie buvo iš anksto sutarę. Tada L. I. jam pasakė, kad veža jį namo, tačiau, atvažiavus į (duomenys neskelbtini), ji sustojo degalinėje, paprašė jo nupirkti alaus. Nupirkus jai alaus, L. I. S. I. vėl nusivežė į mišką, į tą pačią vietą. Automobilyje jie lytiškai santykiavo. Pasimylėjus L. I. paprašė, kad S. I. išliptų iš automobilio ir pažiūrėtų, ar nenuleista automobilio padanga. Nieko blogo neįtardamas, S. I. iš automobilio išlipo nuogas. Tada L. I. centriniu automobilio durelių užraktu užrakino automobilio dureles ir nuvažiavo. Automobilyje liko S. I. rūbai, kelnaitės, mobiliojo ryšio telefonas, kelnių kišenėje – 95 litai. Nuo tos vietos, kur L. I. paliko jį nuogą, iki namų buvo apie 10 km kelio.
S. I. teigimu, kaip L. I. jam išmetė kelnaites (trumpikes) pro automobilio langą, jis dėl trumparegystės matyti negalėjo. Bėgant pagrindiniu keliu, jam teko rankomis slėpti savo veidą nuo pravažiuojančių automobilių. Pakeliui į namus jis užbėgo į (duomenys neskelbtini) kaimą pas pažįstamą S. M., bet namuose nieko nebuvo. Suradęs kieme padžiautą skudurą, juo prisidengė ir bėgo namo, ties (duomenys neskelbtini) , perplaukė (duomenys neskelbtini) . Bėgant link namų, jį pastebėjo tuo metu žvejojęs D. S.. Parbėgus namo, S. I. pasitikusi mama paklausė, kodėl jis nuogas.
S. I. tvirtinimu, tokiais savo veiksmais ir elgesiu L. I. viešai ir neviešai jį pažemino, privertė nepatogiai jaustis svetimų ir sutiktų pažįstamų žmonių akivaizdoje, dėl to jis patyrė žiaurų pažeminimą, kadangi namo iš miško turėjo eiti šviesiu paros metu. Nukentėjusysis mano, kad L. I. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad L. I. iš pradžių teigė, kad jis ją išprievartavo, kad atminties kortelės neėmė, bet po to savo parodymus pakeitė sakydama, kad bijojo, jog jis jos neišprievartautų, o atminties kortelėje buvo ją žeminančios nuotraukos, todėl ji sakė, kad kortelės neėmė. S. I. nuomone, L. I. nuo pat pradžių stengėsi suklaidinti ir tyrėjus, ir teismą, be to, jei jis norėjo ją išprievartauti, tai kodėl ji pati pas jį atvažiavo, tai darė savo noru ne kartą. L. I. jį miške paliko nuogą specialiai, tai suplanavo iš anksto, nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia. Apylinkės teismas neapklausė nuogą apeliantą mačiusius sutiktus žmones, kurie taip pat galėjo paliudyti, kad jis buvo nuogas bei sutrikęs. Apelianto teigimu, jis dėl patirto streso negali ramiai miegoti ir šiuo metu, turi aiškintis pažįstamiems, kodėl lakstė nuogas.
Nukentėjusysis nurodo, kad apylinkės teismas jo civilinio ieškinio nenagrinėjo, nors jis dėl šio įvykio patyrė ne tik turtinę žalą, kurios L. I. jam neatlygino, bet ir neturtinę žalą. Teismas patikėjo vien L. I. žodžiais, o ne galimų liudytojų parodymais bei jo patektais CD garso įrašais. S. I. teigimu, jis yra trumparegis, todėl skaitymui bei rašymui jam akiniai nereikalingi, teismo posėdžio metu patvirtinti priesaiką parašu galėjo ir be akinių. Apelianto tvirtinimu, L. I. iš jo norėjo specialiai pasijuokti, jį pažeminti, pašiepti aplinkinių asmenų akivaizdoje, pavogti iš jo turėtus pinigus, atminties kortelę.
Apeliantas pažymi, kad jis su L. I. nors ir išsiskyręs, tačiau su ja nuolat susitikinėdavo, už praleistą drauge laiką jai visada sumokėdavo, t. y. materialiai paremdavo. Tai užfiksuota garso įraše, kurį pateikė teismui. L. I. sakė, kad jis ją terorizuoja, dėl šio fakto Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 41-1-1633-11, tačiau, neįrodžius jo kaltės, ikiteisminis tyrimas nutrauktas. S. I. teigimu, L. I. pati ne kartą buvo jį sužalojusi, šią aplinkybę patvirtina jo kreipimasis į teismo medicinos ekspertą. Nurodo, kad teismui pateikė telefono išklotines, iš kurių matyti, kad ji jam dažnai skambindavo, tačiau, siekdama išvengti atsakomybės, sako netiesą ir teismą klaidina.
Nukentėjusysis S. I. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, L. I. nuteisti pagal BK 155 straipsnio 1, 2 dalis, priteisti jam dėl šio įvykio patirtą turtinę ir neturtinę žalą, esant reikalui, apklausti kaip liudytojus S. I., D. S., V. Č., S. M..
Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintoji L. I. tvirtina, kad įvykio dieną, važiuodama pro parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), savo buvusį sutuoktinį sutiko atsitiktinai. Jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir įgriuvo į automobilį nekviestas. Antrasis susitikimas įvyko autobusų stotelėje, kurioje ji jam grąžino atminties kortelę. Išteisintoji teigia, kad S. I. pažįsta pakankamai ilgą laiko tarpą (apie 4 metus), buvo susituokę ir gyveno kartu. Per ši laikotarpį jis niekada dėl regos nesiskundė, nenešiojo nei akinių, nei kontaktinių lęšių. Savo teiginio, kad jis turi problemų dėl regėjimo, S. I. nepagrindė. Be to, apatinės kelnaitės yra nemažas daiktas, tad jų nepastebėti būtų buvę neįmanoma.
Šalies argumentai
L. I. teigimu, ji S. I. miške paliko paveikta stresinės situacijos, kurią jis išprovokavo savo neprognozuojamu elgesiu – siekimu turėti su ja lytinių santykių. Išviliojusi S. I. iš automobilio, pavažiavusi porą šimtų metrų, L. I. suvokė, kad automobilyje liko S. I. rūbai, todėl, atsidariusi langą, išmetė šalia gulėjusias jo apatines trumpikes tikėdamasi, kad jis jas suras. Kiti rūbai liko automobilyje, tuos rūbus atidavė pakelėje sutiktam S. I. draugui V. Č..
L. I. teigia, kad ji jokių piktų kėslų neturėjo, S. I. pažeminti nesiekė, jo daiktų pavogti nenorėjo, daiktus, atminties kortelę grąžino, todėl turtinės žalos nepadarė. Pasielgti impulsyviai S. I. ją pastūmėjo savo provokuojančiu elgesiu.
Išteisintoji L. I. neneigia, kad skambindavo S. I. tam, kad su juo pabendrautų. Teismas jokios itin reikšmingos ir kompromituojančios informacijos apie ją nenustatė. L. I. teigia, kad S. I. jai siūlydavo pinigų savo iniciatyva, tačiau jai tų pinigų niekada nereikėjo, ji pinigų niekada neėmė.
L. I. pažymi, kad šiuo metu yra nėščia, jos sveikatos būklė yra suprastėjusi dėl S. I. daromo spaudimo, todėl ji deda visas pastangas tam, kad šis ginčas su S. I. būtų išspręstas taikiai ir ji galėtų ramiai lauktis antrojo vaiko. Prašo skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.
Apeliaciniame teismo posėdyje išteisintoji, jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui už tai, kad neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais įžeidžia nukentėjusįjį, ir to nori.
Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis S. I. tvirtino, kad L. I. miške nusirenginėjo pati, jie pasimylėjo. Toks jų susitikimas buvo ne pirmas, už lytinį aktą jis jai sumokėdavo. Kai jis L. I. prašymu išlipo iš automobilio pažiūrėti, ar nenuleista padanga, L. I. automobilį užrakino ir nuvažiavo. Jos išmestų trumpikių nerado. Bėgdamas miške pamatė „Audi“ automobilį, pagalvojo, kad tai L. I. automobilis, tačiau supratęs, kad atvažiuoja kitas automobilis, užsidengė veidą. Nuogas ir užsidengęs veidą, S. I. bėgo iki girininkijos. Atbėgo pas draugą prie (duomenys neskelbtini) tilto. Draugo nerado. Prisidengęs surastu skuduru, bėgo toliau. (duomenys neskelbtini) sutiko žvejojantį kaimyną. Vėliau parbėgo namo. S. I. nuomone, L. I. paliko jį nuogą miške todėl, nes taip norėjo iš jo pasityčioti (b. l. 46–49).
Teisiamajame posėdyje išteisintoji L. I. parodė, kad ji su buvusiu sutuoktiniu nesipyko, bendravo gražiai. Įvykio dieną važiuodama automobiliu ir pamačiusi S. I., stabtelėjo. S. I. laikė rankoje alaus butelį, buvo „padauginęs“, siūlė pasivažinėti ir ji sutiko. Nuvažiavo apie 10 km link (duomenys neskelbtini), į mišką. Miške S. I. pradėjo prie jos lįsti, todėl ji pagalvojo, kad reikia kažkokiu būdu jį iš automobilio išlaipinti. Pasakė, kad jai, sėdint prie vairo, neužtenka vietos nusirengti, pasiūlė S. I. iš automobilio išlipti. Kai nuogas S. I. iš automobilio išlipo, ji užrakino automobilį centriniu užraktu, jo kelnaites, buvusias šalia ant gretimos sėdynės, išmetė pro automobilio langą ir nuvažiavo. Kiti S. I. daiktai buvo numesti ant galinės automobilio sėdynės, todėl, skubėdama, kad jis nepasivytų, apie kitus daiktus nepagalvojo. S. I. miške nebūtų palikusi, jeigu jis nebūtų prie jos lindęs ir norėjęs išprievartauti. L. I. išvažiavo iš miško jau temstant. S. I. rūbus vežė jo mamai, bet, sutikusi V. Č., rūbus atidavė jam (b. l. 44–46).
Iš bylos duomenų matyti, kad išteisintoji ir nukentėjusysis susipykę nebuvo, todėl manyti, kad L. I. turėjo motyvą S. I. įžeisti, nėra pagrindo. Išteisintoji L. I. tvirtino, kad, jeigu S. I. nebūtų prie jos lindęs, jį palikti miške jai nebūtų buvę jokio tikslo. Skundžiamo nuosprendžio argumentas, kad ši L. I. versija bylos duomenimis nepaneigta, yra pagrįstas. Jokie liudytojai išteisintosios ir nukentėjusiojo veiksmų ar kitokio jų elgesio miške nematė ir apie tai paliudyti negali. Aplinkybė, kad L. I. su S. I. lytiškai santykiavo anksčiau, nereiškia, kad L. I. to paties norėjo ir įvykio dieną, kad tai daryti S. I. nevertė prieš jos norą.
Nepaneigta ir ta aplinkybė, kad L. I. S. I. trumpikes išmetė pro automobilio langą. Trumpikių išmetimas iš automobilio duoda pagrindą manyti, kad L. I. tikėjosi, jog S. I., eidamas paskui automobilį, trumpikes suras, palikti miške S. I. visiškai nuogą išteisintoji neketino. Kad S. I. iš automobilio išmestų trumpikių nerado dėl trumparegiškumo, L. I. tyčios palikti jį visiškai nuogą nepatvirtina.
Pateiktoje Tauragės apskrities VPK medžiagoje Nr. 85-AT-00665-12 kaip liudytojas apklaustas V. Č. patvirtino, kad įvykio dieną, apie 21 val., L. I. jam S. I. daiktus atidavė. Maždaug po valandos laiko pas jį atėjo ir S. I..
Iš aptartų L. I. parodymų matyti, kad S. I. rūbus ji vežė S. I. motinai, tačiau, sutikusi V. Č., rūbus atidavė jam. Tai, kad L. I. V. Č. S. I. rūbus atidavė apie 21 valandą, o po valandos laiko pas V. Č. atėjo ir pats S. I., patvirtina, kad S. I. jo apeliaciniame skunde paminėtus 10 km įveikė labai greitai, sutemų nelaukė.
Apeliaciniame skunde S. I. teigia, kad jis iš miško turėjo eiti šviesiu paros metu, todėl patyrė žiaurų pažeminimą. Toks skundo argumentas duoda pagrindą manyti, kad S. I. žiaurų pažeminimą patyrė tik dėl to, kad į namus turėjo sugrįžti šviesiu paros metu. Kokiu paros metu nuogam eiti iš miško nusprendė pats S. I., tam šviesų paros metą – apie 21 valandą – pasirinko pats. Maršrutą į namus ir kaip eiti, pasirinko taip pat pats nukentėjusysis. Iš S. I. parodymų matyti, kad jis buvo užsukęs pas draugą, o jo neradęs, pasiėmęs kieme surastą skudurą ir juo slėpdamas savo nuogumą, ėjo toliau, draugo sodyboje nepasiliko. Sutiktas žvejojantis kaimynas, prieš kurį esą nukentėjusysis taip pat patyrė gėdą, pajuokos taip pat galėjo padėti išvengti.
Bylos duomenimis nenustatyta, kad L. I., palikdama S. I. miške nuogą, taip tyčia norėjo jį įžeisti. Aptartos aplinkybės duoda pagrindą manyti, kad S. I. apeliaciniame skunde apibūdinto pažeminimo galėjo išvengti, bet teisingam sprendimui priimti galėjo sutrukdyti ir išgertas alaus kiekis.
Apylinkės teismo išvada, kad L. I. nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nepadarė, todėl pagal BK 155 straipsnio 2 dalį turi būti išteisinta, yra pagrįsta kaip ir sprendimas nukentėjusiojo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Tauragės rajono apylinkės teismo 2012-12-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nukentėjusiojo S. I. apeliacinį skundą atmesti.