Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1665-816/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-04-12
Bylos Nr.: I-1665-816/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04555-2018-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jovita Einikienė
Pareiškėjas: P. K., O. K.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai: Benediktas Paulauskas

Kategorijos

12.2.2Mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą
12.13.1.2Apmokestinamosios pajamos
11.13.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. I-1665-816/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04555-2018-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.1.2; 11.13.3.1; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Simonai Mockutei,dalyvaujant pareiškėjui P. K. (P. K.), jo atstovui advokatui Benediktui Paulauskui,atsakovės atstovui D. S. (D. S.),vertėjui G. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų P. K. ir O. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai (sutuoktiniai) P. K. ir O. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti 2018 m. gruodžio 10 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) sprendimą Nr. S-217 (7-195/2018); 2) panaikinti 2018 m. gruodžio 10 d. MGK sprendimą Nr. S-216 (7-196/2018) dalyje dėl nurodymo sumokėti 15 689,87 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) ir su šia suma susijusių 30 proc. baudų ir delspinigių; 3) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-321; 4) panaikinti Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-320.

Inspekcija atliko P. K. 2011–2015 metų laikotarpio GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2018 m. liepos 5 d. patikrinimo aktu Nr. (21.60-32) FR0680-284 nustatė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2011 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartį Nr. 02-11 į individualios įmonės (toliau – IĮ) „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas pervedė 366 066 Eur arba 1 263 952 Lt (366 066 Eur x 3,4528). Inspekcija gautą 366 066 Eur sumą pripažino kitomis, P. K. su darbo santykiais ir individualia veikla nesusijusiomis, B klasės pajamomis bei, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsniu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 6 straipsnio 3 dalimi, P. K. apskaičiavo 54 909,93 Eur GPM.

Inspekcija taip pat atliko O. K. 2011–2015 metų laikotarpio GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2018 m. liepos 5 d. patikrinimo aktu Nr. (21.60-32) FR0680-283 nustatė, kad O. K. 2011 m. gavo 111 171 Lt, 2012 m. - 111204 Lt, 2013 m. - 37 204 Lt, 2014 m. - 100 820 Lt kitų, su darbo santykiais ir individualia veikla nesusijusių, pajamų bei vadovaudamasi MAĮ 69 straipsniu, GPMĮ 6 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 4 dalimi, 25 straipsniu, 27 straipsniu, O. K. iš viso apskaičiavo 15 689,87 Eur (54 174 Lt) mokėtino GPM.

Šalies argumentai

Pareiškėjai skunde nurodo, kad MGK jų skundų faktiškai nenagrinėjo, o Inspekcijos sprendimų nuostatas perkėlė į savo sprendimus, vadovavosi prielaidomis, pateikė tik teorinius samprotavimus, tačiau nenurodė, kokios faktinės aplinkybės pagrindžia tokius teiginius, kokie pareiškėjų atlikti veiksmai laikytini piktnaudžiavimu pagal mokesčių teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje suformuotų principų, tokių kaip įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp mokesčių mokėtojo ir Inspekcijos, mokesčių mokėtojo pasirinkimo laisvės nesirinkti naudingiausio valstybės biudžetui elgesio varianto, MGK netaikė. MGK visas aplinkybes vertino kaip nagrinėjamo atvejo išskirtinumą ir ypatingumą, tačiau nenurodė, kodėl nagrinėjamas atvejis yra tiek išskirtinis ir ypatingas. Neįvertino pareiškėjų pažymų apie pajamų negavimą, paskolų grąžinimą, o būtent IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. balandžio 21 d. pažymos Nr. 6, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. balandžio 26 pažymos Nr. 03, 2015 m. gegužės 20 d. pažymos Nr. 01 ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. balandžio 26 d. pažymos Nr. 04. Mano, kad Inspekcija neįrodė pareiškėjų siekio gauti mokestinę naudą.

Atsakovė Inspekcija su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 39–42). Nurodo, kad pareiškėjų skundų nagrinėjimo MGK metu dalyvavo P. K., kuris paaiškino visas reikšmingas mokestinių ginčų aplinkybes, o MGK jas visapusiškai įvertino, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus. Inspekcijos vertinimu yra išsamiai ir detaliai įvertintos aplinkybės, susijusios su UAB „(duomenys neskelbtini)“ formaliu paskolos sutarties sudarymu, piniginių lėšų judėjimu, lėšų UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžinimu, kurių visuma leido vienareikšmiai konstatuoti, jog pagal per tarpines grandis sudarytus sandorius IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iš AB DnB banko gauto kredito suma, skirta atsiskaitymui už prekes (įrangą), sugrįžo į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą su nurodyta kita paskirtimi, t. y. kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikta paskola P. K.. Formaliai sudaryta 2011 m. lapkričio 30 d. Finansinės paramos (paskolos) sutartimi Nr. 02-11 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir P. K. nebuvo siekiama ekonomiškai arba kitaip pagrįstų tikslų, o siekiama vienintelio tikslo – mokestinės naudos, išsimokant pareiškėjams pinigų sumas kaip kitas, su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos, pajamas ir nemokant už šias pajamas mokesčių. Inspekcija, atsižvelgdama į LVAT praktiką (2017-07-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017, 2018-02-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-177-556/2018), mano, kad bylos medžiaga, patikrinimo metu nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad nagrinėjamas atvejis yra išskirtinis ir ypatingas, kas sudaro pagrindą nukrypti nuo bendros taisyklės, įtvirtintos GPM įstatymo 23 straipsnyje, ir ginčo pajamas pripažinti B klasės pajamomis apmokestinimo GPM tikslais (GPM įstatymo 22 str. 3 d.). Būtent mokesčių mokėtojui – pareiškėjams – tenka pareiga paneigti mokesčių administratoriaus nurodytus argumentus bei įrodymus, tačiau analizuojamu atveju pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių Inspekcijos nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su minėtų sutarčių sudarymu bei vykdymu. Pareiškėjai iš esmės neįrodė esant aplinkybių, patvirtinančių, kad sudarytas paskolos sandoris turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusiais išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu. Pareiškėjų pateiktos pažymos neįrodo gautos paskolos grąžinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ fakto, kadangi, Inspekcija nustatė tam tikrų faktų buvimą, remdamasi dokumentų ir surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais įrodymais, neatspindinčiais UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos duomenyse. Tai, kad pareiškėjai turi kitokią nuomonę dėl pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad VMI prie FM sprendimai šioje dalyje yra nepagrįsti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus ir nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjai pateikė oficialių įmonių atstovų pasirašytus dokumentus, jog pareiškėjai yra pilnai atsiskaitę, todėl inspekcija nepagrįstai teigia apie neva apmokestinamų pajamų gavimą. Inspekcija pareiškėjų pateiktų dokumentų neginčijo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą tvarką kita įmonė. Atstovas nurodė, jog paskolos teisinių santykių pagrindu gautos lėšos nėra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Pareiškėjų sudaryti sandoriai nėra draudžiami įstatymais. Laiko, kad administracinio ginčo medžiagoje ir byloje yra pakankamai duomenų, jog pareiškėjai grąžino gautas pinigines lėšas. Be to, pažymi, kad šiuo atveju nebuvo išskirtinės situacijos, jog pajamų mokestį turėtų mokėti pareiškėjas, o ne išskaičiuojantis mokestį subjektas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas teismo posėdyje iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai skundžiamais sprendimais mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis pareiškėjo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal sudarytą 2011 m. lapkričio 30 d. finansinės paramos (paskolos) sutartį Nr. 02-11 gautas pinigines lėšas pripažino pareiškėjo kitomis, su darbo santykiais nesusijusiomis, apmokestinamosiomis pajamomis ir nuo gautų pajamų apskaičiavo GPM. Taip pat sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai VMI tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjos O. K. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pagal paskolos sutartis ir avansinių mokėjimų forma gautas pinigines lėšas pripažino pareiškėjos kitomis, su darbo santykiais nesusijusiomis, apmokestinamosiomis pajamomis ir nuo gautų pajamų taip pat apskaičiavo mokėtiną GPM.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Inspekcija 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5)FR0682-320 Dėl Patikrinimo akto tvirtinimo papildomai apskaičiavo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 54 909,93 Eur GPM, 37 143,30 Eur GPM delspinigių, skyrė 16 472,98 GPM baudą bei nurodė pareiškėjui sumokėti nurodytas sumas į atitinkamas VMI sąskaitas. MGK 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-217 (7-195/2018) patvirtino Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-320.

Mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nurodo, kad pagal 2011 m. lapkričio 30 d. finansinės paramos (paskolos) sutartį Nr. 02-11 UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama V. I., įsipareigojo suteikti pareiškėjui 500 000 Eur paskolą, pervesdama ją dalimis į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą (MGK byla Nr. 7-195/2018, 1 t., b. l. 23). 2011 m. lapkričio 30 d. pervesta 260 000 Eur, 2011 m. gruodžio 6 d. – 80 000 Eur, 2012 m. kovo 1 d. – 30 000 Lt, 2012 m. kovo 23 d. – 40 000 Lt, 2012 m. balandžio 11 d. – 10 000 Lt, 2012 m. gegužės 2 d. – 10 000 Lt, iš viso 366 066 Eur (arba 1263 952 Lt (366 066 Eur x 3,4528). Pareiškėjas iki 2014 m. birželio 9 d. buvo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir savininkas. Pareiškėjas, kaip IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išsiėmė 381 000 Lt grynaisiais pinigais, 200 000 Eur iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautų pinigų IĮ „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo Latvijos bendrovei „(duomenys neskelbtini)“.

Inspekcijos duomenimis laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio19 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas po 50 proc. valdė Latvijos Respublikos pil. A. S. ir Baltarusijos Respublikos pil. S. K. (S. K.). Nuo 2013 m. balandžio 24 d. akcijas valdo V. I. (V. I.). Nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. įmonės vadovė buvo O. K..

Taip pat nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama V. I., 2013 m. birželio 4 d. išdavė generalinį įgaliojimą P. K. atstovauti bendrovę visose valstybinėse, savivaldybėse ar visuomeninėse institucijose, taip pat santykiuose su komerciniais bankais, muitinėmis, kitomis įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis, bendrovėmis, juridiniais ar fiziniais asmenimis ir kitiems teisiniams veiksmams atlikti.

Latvijos Respublikos mokesčių administratoriui buvo siųsti paklausimai prašant ištirti, ar Latvijos įmonės SIA „(duomenys neskelbtini)“ ir SIA „(duomenys neskelbtini)“ realiai vykdė sandorius su IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nustačius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2011 m. spalio 3, 5, 10 d. pagal SIA „(duomenys neskelbtini)“ išrašytas sąskaitas faktūras įformino prekių (kompozicinės medžiagos masės dalys ir lietos dalys) įsigijimą už 651 840 Eur ir 2011 m. spalio mėn. 26, 28 d. PVM sąskaitas faktūras šių prekių įsigijimą įformino SIA „(duomenys neskelbtini)“ už 768 350 Eur, kuri pagal 2011 m. lapkričio 9 d. išrašytas sąskaitas faktūras įformino granulių gamybos cecho įrangos pardavimą IĮ „(duomenys neskelbtini)“ už 771 600 Eur ir pagal 2011 m. lapkričio 29 d. ir 2011 m. gruodžio 30 d. SIA „(duomenys neskelbtini)“ išrašytas sąskaitas prekių (granulių) už 50 000 Eur įsigijimą. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2012 m. gruodžio 20 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01-12 šias prekes (granules) pardavė SIA „(duomenys neskelbtini)“ už 52 260 Eur.

Latvijos mokesčių administratorius 2014 m. balandžio 3 d. informavo, kad SIA „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis tiekėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, o vienintelis pirkėjas IĮ „(duomenys neskelbtini)“, 2011-2013 m. SIA „(duomenys neskelbtini)“ deklaruotas vienas darbuotojas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė A. S. taip pat yra ir SIA „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo. Apie SIA „(duomenys neskelbtini)“ pateikė bendrą informaciją.

Tai, kad įmonės glaudžiai susijusios patvirtina faktinės aplinkybės, jog 2011 m. lapkričio 29 d. AB DnB banko įrangos įsigijimui IĮ „(duomenys neskelbtini)“ suteiktą 300 000 Eur kreditą, šis tą pačią dieną banko pavedimu buvo pervesta SIA „(duomenys neskelbtini)“, kuri kitą dieną 270 000 Eur pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriuos pastaroji tą pačią dieną pervedė 260 000 Eur pareiškėjui kaip paskolą. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. lapkričio 30 d. mokėjimo pavedimu SIA „(duomenys neskelbtini)“ pervedė dar 200 000 Eur. SIA „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė papildomai 190 000 Eur. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš šių pinigų suteikė likusią paskolos dalį. Taigi pareiškėjui buvo pervesta 133 934 Eur mažiau nei buvo sutarta „paskolos“ sutartimi.

Inspekcija išanalizavusi aukščiau minimas aplinkybes padarė išvadą, jog paskolos sutartis sudaryta formaliai, nesiekiant tarp šalių sukurti realių paskolinių santykių, kas iš esmės patvirtina aplinkybes, kad piniginės lėšos buvo skirtos būtent pareiškėjo, kaip fizinio asmens, poreikių tenkinimui ir jis jomis disponavo. Konstatavusi MAĮ 69 straipsnio 1 dalį numatytas sąlygas (sudarius sandorį, kurio vienintelis tikslas – mokestinės naudos gavimas), VMI padarė išvadą, kad GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad GPM nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo, šiuo atveju netaikytina ir nesumokėtas GPM gali būti tiesiogiai išieškotas iš asmens, gavusio mokestinę naudą. Pareiškėjo mokesčių bazę nustačius taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį bei atsižvelgus į minėtų teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, konstatuota, kad nuo papildomai gautų kitų pajamų pareiškėjui atsiranda prievolė apskaičiuoti ir sumokėti GPM.

Inspekcija 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-321 Dėl patikrinimo akto tvirtinimo papildomai apskaičiavo pareiškėjai sumokėti į biudžetą 15 796,87 Eur GPM, 8 295,99 Eur GPM delspinigių, skyrė 4 739,06 Eur GPM baudą. MGK 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-216 (7-196/2018) pakeitė Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-321 ir vietoje nurodomo sumokėti 15 796,87 Eur GPM nurodė pareiškėjai sumokėti 15 689,87 Eur GPM, kitoje dalyje sprendimas nepakeistas.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontrolės veiksmų metu nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. iš bendrovės sąskaitų pareiškėjai išmokėta 149 847 Lt, iš jų grynaisiais pinigais 72 100 Lt, į asmeninę pareiškėjos banko sąskaitą – 77 747 Lt, nurodant mokėjimo paskirtyje „avansas“. Nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. bankiniu pavedimu į asmeninę pareiškėjos sąskaitą pervesta 10 230 Lt, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta taip pat „avansas“. Nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. sausio 9 d. mokėjimo pavedimais pervesta dar 90 900 Lt, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta „pagal 02-13 sutartį“. Inspekcija nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė sutarčių, užsakymų, darbų (paslaugų) atlikimo aktų, ilgalaikio turto, atsargų, medžiagų nurašymo aktų ir buhalterinės apskaitos reugistrų, todėl patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti pareiškėjai pervestų 250 677 Lt (101 797 Lt už 2011 + 47 800 Lt už 2012 m. + 34 680 Lt už 2013 m. + 66 400 Lt už 2014 m.) lėšų tikslinės paskirties.

Inspekcija nurodo, kad Pagal 2013 m. balandžio 30 d. finansinės paramos (paskolos) sutartį Nr. 02-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus V. I., įsipareigojo pareiškėjai suteikti paskolą iki 100 000 Lt, pervedant ją dalimis į pareiškėjos banko sąskaitą. Pareiškėja įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2018 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai suteikė 90 900 Lt dydžio paskolą. Bendrovės direktorius V. I. pasirašė sutartį jo nedraudiminiu laikotarpiu.

Be to, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjai 2011 – 2012 m. mokėjimo pavedimais pervedė 2 650 Lt, kurių paskirtyje nurodoma „avansas“. Pareiškėja 2011 – 2013 m. mokėjimo pavedimais IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pervedė 16 230 Lt, nurodydama mokėjimo paskirtyje „avanso grąžinimas“. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. gruodžio 18 d. pareiškėjai į jos asmeninę sąskaitą mokėjimo pavedimu pervedė 48 000 Lt mokėjimo paskirtyje nurodydama „mokėjimas pagal sutartį Nr. 12-11“. Pareiškėjai, vykdydami mokesčių administratoriaus nurodymą, 2017 m. vasario 17 d. pateikė 2011 m. gruodžio 14 d. finansinės paramos (paskolos) sutartį Nr. 12-11, pagal kurią IĮ „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktorės O. K., suteikia O. K. 160 000 Lt dydžio paskolą. Paskolą pareiškėja įsipareigojo įmonei grąžinti iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja niekada IĮ „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo ir įgaliojimų atstovauti įmonę neturėjo. Pareiškėjos su IĮ „(duomenys neskelbtini)“ nesiejo jokie finansiniai įsipareigojimai, todėl inspekcija 34 420 Lt (2 650 Lt -16 230 Lt + 48 000 Lt) priskyrė kitoms, su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualiomis veiklos, pareiškėjos apmokestinamoms pajamoms.

Inspekcija išanalizavusi aukščiau minimas aplinkybes padarė išvadą, jog paskolos sutartys Nr. 02-13 ir Nr. 02-11 sudarytos formaliai, nesiekiant tarp šalių sukurti realių paskolinių santykių, kas iš esmės patvirtina aplinkybes, kad piniginės lėšos buvo skirtos būtent pareiškėjos, kaip fizinio asmens, poreikių tenkinimui ir ji jomis disponavo. Pažymėjo, kad konstatavus MAĮ 69 straipsnio 1 dalį numatytas sąlygas (sudarius sandorį, kurio vienintelis tikslas – mokestinės naudos gavimas), GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad GPM nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo, nėra taikoma ir nesumokėtas mokestis gali būti tiesiogiai išieškotas iš asmens, gavusio mokestinę naudą. Pareiškėjos mokesčių bazę nustačius taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį bei atsižvelgus į minėtų teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, VMI konstatavo, kad nuo papildomai gautų kitų pajamų pareiškėjai atsiranda prievolė apskaičiuoti ir sumokėti GPM.

Be to, nustatyta, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjos nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų įrengimui (remontui) įsigijo statybinių medžiagų, prekių iš viso už 75 302 Lt su PVM, iš jų: už 2011 m. už 9 374 Lt sumą, už 2012 m. – 36 404 Lt, 2013 m. – 2 524 Lt. Įmonė nepateikė jokių faktinių aplinkybių (dokumentų), kad gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, adresu: (duomenys neskelbtini) Vilniaus raj., buvo naudojami IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veikloje. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 15 dalį pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Pagal Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162, nuostatas, pajamų natūra patirtomis išlaidomis laikoma pajamų natūra davėjo gyventojo naudai išleista pinigų suma, sumokėta už perduotą turtą ar suteiktą paslaugą. Inspekcija, vadovaudamasi GMPĮ 2 straipsnio 15 dalimi, 8 straipsniu ir 9 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų įrengimui (remontui) IĮ „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų prekių sumas (2011 m. – 9 374 Lt, 2012 m. – 63 404 Lt, 2013 m. – 2 524 Lt) priskyrė pareiškėjos gautomis pajamomis natūra, nesusijusiomis su darbo santykiais, ir konstatavo, kad naudos atsiradimas sąlygotas turto natūra davėjo ir natūra gavėjo tam tikrais ekonominiais interesais, nuo kurių išskaičiuoti ir sumokėti GPM privalo pati pareiškėja (naudos gavėja).

Pareiškėjai skunde teigia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų (sąlygų) pareiškėjų mokestines prievoles apskaičiuoti pagal šioje nuostatoje įtvirtintas taisykles. Pareiškėjai teigia, jog gauti pinigai buvo grąžinti, o Inspekcija ir MGK nepagrįstai nepripažino jų pateiktų pažymų kaip įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek IĮ „(duomenys neskelbtini)“ grąžino iš įmonių gautus pinigus, jos pretenzijų pareiškėjams neturi.

Remiantis MAĮ 10 straipsniu, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įtvirtina, kad „tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai <...> visiškai išvengti mokesčio mokėjimo <...>, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą (žr., pvz., 2008 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-371/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016 ir kt.). Taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio įvertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius (žr., pvz., 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013).

Galimybė reikalauti mokestinės prievolės, kylančios iš A klasės gyventojo pajamų, įvykdymo tiesiogiai iš mokesčio mokėtojo, o ne iš mokestį išskaičiuojančio asmens, yra administracinių teismų praktikoje pripažįstama išimtis iš bendros taisyklės, įtvirtintos GPM įstatymo 23 straipsnyje. Ši išimtis gali būti taikoma tik išskirtiniais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A?153?438/2016). Be to, teismas pastebi, kad individuali įmonė yra neribotos atsakomybės įmonė, todėl neužtekus prievolėms įvykdyti paties juridinio asmens turto, už prievoles atsako neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str. 3 d.).

Sprendžiant dėl ginčo faktinių aplinkybių vertinimo jų kvalifikavimo pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį aspektu, primintina ir tai, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (LVAT 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016). Pareiškėjas nepaneigė atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių ir jo surinktų įrodymų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervesti ir per pareiškėjo įmonę IĮ „(duomenys neskelbtini)“ išgryninti pinigai, formaliai įforminti kaip suteikta pareiškėjui paskola pagal 2011 m. lapkričio 30 d. finansinės paramos (paskolos) sutartį Nr. 12-11, buvo realiai paskolos sutartiniai santykiai ir ši sutartis tinkamai įvykdyta, pareiškėjui sugrąžinant pasiskolintas pinigines lėšas. Taip pat nepaneigta, kad pareiškėjas nesiekė ekonominių arba kitaip pagrįstų tikslų gaudamas nurodyto dydžio pinigines lėšas ir jų negrąžindamas, kas pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog buvo siekiama vienintelio tikslo – mokestinės naudos, pasireiškiančios išsimokėtomis kitomis, su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos, pajamomis. Pareiškėjo nurodomi rašytiniai įrodymai – kasos pajamų orderiai, kurie neįtraukti į kasos knygas, apskaitos registrus ir įmonės apskaitą (tokių duomenų nepateikta), o juo labiau pažymos, surašytos jo paties ar susijusių įmonių ir asmenų, - niekaip negali patvirtinti pareiškėjo teiginių apie realių paskolinių santykių buvimą ir juo labiau nurodyto dydžio paskolos grąžinimą. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjo sutuoktinei išmokėtas pinigų sumas, kadangi tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkas ir vadovas, pareiškėjos sutuoktinis, negalėjo nežinoti, kad pareiškėjai suteiktos paskolos, atlikti avansiniai mokėjimai yra formalūs ir pareiškėja neturės jų grąžinti. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 5 d. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iškėlė bankroto bylą, kuri įsiteisėjo 2014 m. balandžio 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties pagrindu. Bankrotas pripažintas tyčiniu. Įmonė likviduota 2017 m. lapkričio 20 d., todėl neliko pareiškėjams pinigus išmokėjusios įmonės kaip teisinių santykių subjekto. Todėl pareiškėjų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ gautos pajamos laikytinos kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis ir pagrįstai priskirtos B klasės pajamoms apmokestinimo GPM tikslais.

Nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad Inspekcija ir MGK visiškai neanalizavo ir ignoravo pareiškėjo pateiktas pažymas, kadangi skundžiamų sprendimų turinys paneigia šiuos teiginius. Pateiktų duomenų vertinimas nebūtinai duoda pareiškėjo laukiamą rezultatą, kad bus patvirtinti jo argumentai. Pareiškėjas pateikė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. balandžio 21 d. pažymą Nr. 6, pasirašytą paties pareiškėjo apie tai, jog jo sutuoktinė neskolinga įmonei, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. balandžio 26 pažymą Nr. 03, pasirašytą V. I., jog pareiškėja neskolinga įmonei ir visi kasos dokumentai įtraukti į įmonės apskaitą (nepridedant įtraukimo į apskaitą duomenų), 2015 m. gegužės 20 d. pažymą Nr. 01, pasirašytą V. I., kad pareiškėja neskolinga, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. balandžio 26 d. pažymą Nr. 04, pasirašytą V. I., kad pareiškėjas įmonei neskolingas ir visi kasos dokumentai įtraukti į įmonės apskaitą (nepateikiant įtraukimo į įmonės apskaitą duomenų). Šiose pažymose, kurias kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas pasirašė V. I., IĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovas P. K., pažymėta, jog skolos grąžintos grynaisiais į įmonės sąskaitą, o šį faktą patvirtina buhalterinės apskaitos dokumentai. Inspekcija konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontrolės veiksmų metu kasos knygos, kasos pajamų orderių apie pareiškėjų piniginių lėšų įnešimą į kasą nebuvo pateikusi, vėliau visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai buvo prarasti, todėl patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti tolimesnio pareiškėjos 177 103 Lt grynųjų pinigų panaudojimo bendrovės veikloje, pareiškėjas tuo tarpu įrodinėjo įnešęs 385 000 Lt. Be to, tik pareiškėjų mokestinio tyrimo metu pateikti atskiri kasos pajamų orderių kvitai, pasirašyti pačių pareiškėjų suinteresuotų asmenų apie neva paskolų grąžinimą, be užpildytų buhalterinės apskaitos registrų, nepagrindžia įvykusių ūkinių – finansinių operacijų. Tai, kad pinigų grynaisiais įnešimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą bandoma pagrįsti kasos pajamų orderių kvitais, kuriuos pasirašė pareiškėja, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadove, neįrodo grąžinimo bendrovei fakto. Be to pateikti tik šie kasos pajamų orderių kvitai, o visi kiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai neišsaugoti. Pagal bankų pateiktą informaciją nenustatyta, kad pareiškėja mokėjimo pavedimais būtų grąžinusi paskolą IĮ „(duomenys neskelbtini)“. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. lapkričio 20 d. likviduota dėl bankroto. Taigi sutiktina su atsakovo argumentais, kad pareiškėjų pateiktos pažymos nepatvirtina pinigų grąžinimo tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek IĮ „(duomenys neskelbtini)“ faktų. Be to, mokestinio ginčo medžiagoje yra pareiškėjų išlaidų ir pajamų tyrimas, pagal kurį pareiškėjai 2011-2012 išlaidos ir taip viršijo pajamas, todėl ir dėl to nepagrįsti teiginiai apie paskolų ar išmokėtų jiems pinigų grąžinimą (medžiagos 1t., 127-130). Teismas daro išvadą, kad Inspekcija surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįsti pareiškėjams mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 str. 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Apibendrinant konstatuotina, kad tiek mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose, tiek MGK savo sprendime išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes, detaliai atsakė į visus pareiškėjo iškeltus klausimus, savo išvadas tinkamai pagrindė aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir teismų suformuotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis. Pastebėtina, jog pareiškėjų teismui pateiktas skundas yra tapatus MGK adresuotam skundui, į kurį pareiškėjams buvo atsakyta pagrįstais MGK sprendimais. Nesutikdami su MGK sprendimais ir teikdami skundą teismui pareiškėjai nepateikė nei vieno argumento, kodėl nesutinka su MGK padarytomis išvadomis, kaip ir kodėl tos pačios aplinkybės turėtų būti vertinamos kitaip. Taip pat nepateikti jokių papildomi įrodymai, galintys patvirtintų pareiškėjų nurodomas faktines aplinkybes ir paneigti pagrįstas atsakovo išvadas.

Atskirai argumentų dėl skundžiamų sprendimų nepagrįstumo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų dalyse nepateikta.

Įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjų skundas netenkintinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjų O. K. ir P. K. (P. K.) skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jovita Einikienė