- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-19
- Bylos Nr.
- e2-4941-896/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-23806-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Romeika
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DNB banko
- Atsakovas
- D. B.
- Trečiasis asmuo
- J. V.
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovei D. B. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo J. V..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės neįvykdytus įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra 4960,72 Eur pradelstą negrąžintą vartojimo kreditą, 562,71 Eur nesumokėtas palūkanas ir 813,05 Eur delspinigius, 10,63 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 4960,72 Eur nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 143,00 Eur žyminį mokestį bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Kreipdamasi į teismą ieškovė nurodė, kad 2010-02-26 šalys sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 5792,40 Eur (20000,00 Lt) vartojimo kreditą, skirtą vartojimo reikmėms. Sutartyje numatytas galutinis vartojimo kredito grąžinimo terminas – 2013-01-31, kreditas turėjo būti grąžinamas dalimis kartu mokant nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi vartojimo kreditu kiekvieną mėnesį, kaip tai nurodyta įmokų mokėjimo grafike. Tačiau sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vartojimo kredito gavėja nesilaikė, nuo 2010-08-31 vartojimo kredito ir palūkanų už naudojimąsi vartojimo kreditu laiku nemokėjo, todėl 2017-01-04 dienai pradelsta negrąžinta vartojimo kredito dalis sudaro 4960,72 Eur, o nesumokėtų palūkanų suma – 562,71 Eur, laikotarpiu nuo 2016-01-04 iki 2016-07-04 paskaičiuoti 813,05 Eur delspinigiai.
Atsiliepimas
Be to, rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad nesutinka su atsakovės atsiliepime išdėstytais nesutikimo su ieškiniu argumentais, teigė, jog atsakovės nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės ir nesudaro pagrindo ieškinį atmesti. Atsakovės teiginiai, kad tikrasis kredito gavėjas yra J. V., o atsakovė pagal kreditavimo sutartį kredito negavo, neatitinka tikrovės. Kredito sutartis sudaryta su dviem kredito gavėjais – D. B. ir J. V., minėtiems asmenims, kaip solidariems skolininkams, buvo suteiktas 5792,40 Eur (20000,00 Lt) vartojimo kreditas, kredito sutartyje pasirašė abu kredito gavėjai. Atsakovė ginčija kredito sumos pagal kreditavimo sutartį gavimo faktą, tuo tarpu vykdydama sutarties sąlygas ieškovė sutarties pasirašymo dieną visą kredito sumą pervedė į sutartyje nurodytą sąskaitą, atidarytą atsakovės vardu. Pažymėjo, kad kredito gavėjai buvo tinkamai supažindinti su kreditavimo sutarties sąlygomis ir su jomis sutiko pasirašydami sutartį, sutarties pagrindu atsakovė kartu su kredito gavėju J. V. įsipareigojo solidariai atsakyti už sutartyje kredito gavėjams nustatytų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą. Pažymėjo, kad suteikto kredito panaudojimo aplinkybės neturi jokios įtakos atsakovės sutartinei atsakomybei, be to, sudarydama sutartį atsakovė prisiėmė sutarties nevykdymo atveju galinčią atsirasti riziką ir pareigą atsakyti bankui. Aplinkybė, jog atsakovė visiškai nesidomėjo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį vykdymu, vertintina kaip jos nerūpestingumas, nesudarantis pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės pagal sutartį. Pretenzijas dėl suteikto kredito panaudojimo atsakovė turėtų reikšti tiesiogiai antram kredito gavėjui, bet ne bankui. Kredito gavėjo J. V. atsakomybės prieš banką klausimas yra išspręstas jo bankroto byloje, nagrinėjamoje Vilniaus miesto apylinkės teisme, ieškiniu reiškiamas reikalavimas atsakovei kaip solidariai skolininkei.
Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, kad kreditavimo sutartį su ieškove sudarė atsakovės sūnėnas J. V., jam reikėjo apyvartinių lėšų ūkiui, banko vadybininkė apie tai žinojo ir su tuo sutiko, todėl tikrasis skolininkas yra J. V., kuris ne tik gavo paskolos pinigus, bet ir mokėjo už paimtą kreditą. Teigė, kad sandoris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, todėl yra apsimestinis, tokį sandorį sudariusių šalių valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimu, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį, teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Mano, jog vertinant tikrąją ginčo teisinio santykio subjektinę sudėtį, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, vykdė paskolos gavėjo teises ir pareigas.
Šalys teismo posėdyje, apie kurį pranešta, nedalyvavo, pateikė prašymus bylą teismo posėdyje nagrinėti šalims nedalyvaujant. Ieškovė, be kita ko, nurodė, kad palaiko ieškinio reikalavimus, prašo ieškinį tenkinti. Atsakovė, be kita ko, nurodė, su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti.
Šalies argumentai
J. V. 2017-03-13 pateikė prašymą įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, nurodė, jog ieškovė sąmoningai nuslėpė nuo teismo aplinkybę, kad yra pateikusi kreditorinį reikalavimą jo bankroto byloje. 2017-03-13 J. V. įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu.
Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje, apie kurį pranešta, nedalyvavo, prašymų dėl bylos nagrinėjimo eigos nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas.
Iš elektroninėje byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2010-02-26 AB DNB bankas (ankstesnis pavadinimas AB DnB NORD bankas) ir D. B. bei J. V. sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią kredito gavėjams buvo suteiktas 5792,40 Eur (20000,00 Lt) vartojimo kreditas, skirtas vartojimo reikmėms, numatytas 10,63 proc. metų palūkanų dydis, pinigai pervesti į kredito sutartyje kredito gavėjų nurodytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sutartį pasirašė banko atstovė ir abu kredito gavėjai (e. b. l. 19-20, 21-25). Vartojimo kreditas buvo suteiktas iki galutinio jo grąžinimo termino2013-01-31 numatant kredito grąžinimo dalimis tvarką (e. b. l. 26-27, 82). Kredito gavėjo J. V. atsakomybės pagal kreditavimo sutartį klausimas yra išspręstas jo bankroto byloje bankui pareiškus 6133,35 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-01 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-31043-566/2016 (e. b. l. 83, 84-87).
Atsakovė nesutinka su jai pareikštu ieškiniu motyvuodama tuo, kad sandoris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, todėl yra apsimestinis. Nurodo, kad kreditavimo sutartį atsakovės vardu sudarė J. V., kuris derėjosi dėl sutarties sąlygų, vykdė paskolos gavėjo teises ir pareigas, apie tai žinojo ir su tuo sutiko banko vadybininkė, todėl ieškovė yra nesąžininga teigdama, kad atsakovė yra jai skolinga. Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs ne dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė šalys, jį sutarties šalys pripažįsta buvus, bet dėl kredito gavėju sutartyje nurodyto asmens atitikties tikrajam šių teisinių santykių subjektui.
Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.63 straipsnis), t. y. asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008). Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.
Kasacinis teismas, aiškindamas apsimestinio sandorio turinį yra pasisakęs, kad apsimestiniu sandoris gali būti pripažintas tik nustačius, kad sandoris buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006). Siekiant nustatyti, kas yra tikroji siekiamo pripažinti apsimestiniu sandorio šalis, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė sutartines teises bei pareigas, kokia buvo tikroji sutarties šalių valia bei ketinimai, t. y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardytos) sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgti į sutarties šalių elgesį po sandorio sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-08 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad byloje ginčas kilo ne dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė šalys, nes šalys pripažįsta buvus kreditavimo teisinius santykius, bet dėl kreditavimo sutarties šalies, vieno iš kredito gavėju sutartyje nurodyto asmens atitikties tikrajam šių teisinių santykių subjektui. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, teigė, kad sandoris yra apsimestinis, kadangi sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, tikrasis kredito gavėjas yra J. V., tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes. Teismo posėdyje, apie kurį pranešta, nedalyvavo nei atsakovė, nei trečiasis asmuo J. V., todėl teismas neturėjo galimybės aiškintis aplinkybių, susijusių su kredito sutarties sudarymu, taip pat aplinkybių, susijusių su šalių elgesiu po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, jog kreditavimo sutartis buvo sudaryta su dviem kredito gavėjais – D. B. ir J. V., kurie savo sutikimus su kredito sutarties sąlygomis patvirtino parašais. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Teismas, vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovės nurodyti nesutikimo su ieškiniu argumentai pagrįsti tik atsakovės atsiliepime nurodytais paaiškinimais, todėl laikytina, jog atsakovė neįrodė, kad sandoris buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu.
Nagrinėjamojo byloje ginčo dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė šalys, nekilo, sutarties šalys pripažino sutarties sudarymo faktą. Trečiasis asmuo prašyme įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu nurodė, kad ieškovė sąmoningai nuslėpė nuo teismo aplinkybę, kad yra pateikusi kreditorinį reikalavimą jo bankroto byloje, tačiau trečiojo asmens nurodytą aplinkybę patvirtina ieškovės pateikti įrodymai. Įstatymas numato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Ieškovė, vadovaudamasi šia įstatymo nuostata, pareiškė reikalavimą atsakovei.
Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnis). CK 6.63 straipsnis numato, kad skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kiekviena iš šalių sutartį (sandorį) privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnis), vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos vykdymo sąlygas įstatymas draudžia (CK 6.59 straipsnis), nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi jos šalims įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalimi, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, taip pat mokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos suma. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Remiantis CK 6.38 straipsniu, 6.81 straipsniu, 6.873 straipsnio 1 dalimi, nustačius, kad sutartinė prievolė neįvykdyta, ieškovei iš atsakovės pagal kreditavimo sutartį Nr. 4500-2010-60141 priteistinas 4960,72 Eur pradelstas negrąžintas vartojimo kreditas.
Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Paskolos santykiuose mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nustato CK 6.872 straipsnio 1 dalis. Atsakovė kartu su kitu kredito gavėju kredito sutarties bendrosios dalies 6 punktu, 38.3 punktu įsipareigojo solidariai bankui dalimis grąžinti pasiskolintas kredito lėšas, mokėti palūkanas, vykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus. Kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodyta, kad metinė palūkanų norma yra 10,63 procento, todėl iš atsakovės ieškovei priteistinos 562,70 Eur nesumokėtos palūkanos.
Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Atsakovė neįvykdė sutarties, todėl vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalimis ir sudarytos sutarties sąlygomis, atsakovei kyla pareiga sumokėti ieškovei netesybas. Kaip nurodyta sutarties 27 punkte, atsakovė įsipareigojo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti bankui 0,08 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos, delspinigiai, paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2016-01-04 iki 2016-07-04, sudaro 813,05 Eur. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius. Netesybos turėtų tik kompensuoti ieškovui nuostolius už laiku negaunamas įmokas. Šiuo atveju vertinant ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydį, laikytina, kad delspinigiai nėra nepagrįstai dideli, todėl ieškovės prašomo dydžio delspinigiai priteisini ieškovei iš atsakovės. Iš viso pagal kredito sutartį iš atsakovės priteistinas 6336,48 Eur įsiskolinimas, kurį sudaro negrąžintas kreditas, nesumokėtos palūkanos ir delspinigiai.
CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis, 6.261 str. yra numatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Todėl iš atsakovo priteistinos 10,63 procentų dydžio sutartinės metinės palūkanos už priteistą sumą (6336,48 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016-11-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 procentų dydžio įstatyminės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016-11-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Byloje mokėtinas žyminis mokestis yra 143,00 Eur, ieškovė yra sumokėjusi 149,00 Eur žyminio mokesčio, todėl 6,00 Eur žyminio mokesčio permoka grąžintina ieškovei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas),
Visiškai patenkinus ieškinį iš atsakovės priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos – 143,00 Eur žyminis mokestis (e. b. l. 3, 30) ir 484,00 Eur advokato išlaidos (e. b. l. 42-45), iš viso 627,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei iš atsakovės nepriteistinos, kadangi jų dydis mažesnis už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3,00 Eur), nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakyme Nr. 1R-298/1K-290 (CPK 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovės D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei AB DNB bankas, juridinio asmens kodas 112029270, 4960,72 Eur (keturi tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt eurų 72 ct) negrąžintą kreditą, 562,71 Eur (penki šimtai šešiasdešimt du eurai 71 ct) palūkanas, 813,08 Eur (aštuoni šimtai trylika eurų 08 ct) delspinigius, 10,63 procentų dydžio sutartines metines palūkanas nuo priteistos 6336,48 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016-11-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos 6336,48 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016-11-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 627,00 Eur (šeši šimtai dvidešimt septyni eurai) bylinėjimosi išlaidas.
Grąžinti ieškovei AB DNB bankas, įmonės kodas 112029270, 6,00 Eur (šešių eurų) dydžio žyminio mokesčio, sumokėto Valstybinei mokesčių inspekcijai 2016-12-30 mokėjimo nurodymu, permoką.
Sprendimo vykdymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.