- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-04-14
- Bylos Nr.
- I-2412-764/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-05069-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie FM
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinei muitinei
- Advokatai
- Jonas Algirdas Smagurauskas
- Kategorijos
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui M. B. ir jo atstovui advokatui Jonui Algirdui Smagurauskui, atsakovo atstovui Linui Ramanauskui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovėms Limantei Stankevičiūtei ir Janinai Meškevič, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie FM, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų dalių panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. B. padavė teismui skundą (b. l. 1–2), kuriame prašė panaikinti Muitinės departamento prie FM (toliau – Departamentas) 2013-09-30 sprendimo Nr. 1A-374 ir Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) 2013-07-18 sprendimo Nr. 2TR-19-0063/10000246908 dalis, kuriomis jam įregistruota solidarioji mokestinė prievolė.
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad solidari mokestinė prievolė už deklaruojamų mokesčių nedeklaravimą, t. y. 8 964 Lt muito, 102 895 Lt akcizo, 26 748 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 19 200 Lt akcizo delspinigių ir 4 991 Lt PVM delspinigių, jam įregistruota neteisėtai ir nepagrįstai. Iš Muitinės sprendimo nėra aišku, kokiu teisės aktu vadovaujantis pareiškėjui buvo įregistruota mokestinė prievolė. Be to, minėtas sprendimas prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2012-12-31 nuosprendžiui, priimtam baudžiamojoje byloje Nr. I-390-318/2012, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas neatliko jokių kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimų objektyviosios pusės veiksmų, t. y. nedalyvavo įsigyjant, kraunant, gabenant, saugant ar laikant cigaretes, todėl jo veiksmus įvertino kaip padėjimą padaryti nurodytas nusikalstamas veikas ir jam skyrė 65 000 Lt baudą. Departamento sprendimas neatitinka ir Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 93 str. nuostatų, nustatančių, kad bet kokia mokestinė prievolė pasibaigia, kai prekės yra sulaikomos, konfiskuojamos, sunaikinamos arba atitenka valstybės nuosavybėn. Mokestinė prievolė pasibaigia, kai prekės sulaikomos įvežimo metu arba vėliau konfiskuojamos (93 str. 2 d. 3 p.). Nagrinėjamu atveju prekės buvo sulaikytos ir konfiskuotos.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas prie FM atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 30–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai sutapatina pareigą mokėti mokesčius ir baudžiamąją atsakomybę. Ginčui taikytinos 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Muitinės kodeksas) normos, PVM įstatymas, Akcizų įstatymas ir kiti teisės aktai. Mokesčių skola už iš trečiųjų šalių įvežamas prekes atsiranda jų įvežimo momentu, o ne tada, kai jos yra sulaikomos, tačiau prievolė sumokėti mokesčius atsiranda tada, kai nustatomas skolininkas ir skola įregistruojama. Ginčo prekės buvo sulaikytos, kai jau buvo įvežtos į Lietuvos muitų teritoriją, t. y. po to, kai turėjo būti sumokėti importo mokesčiai, todėl Muitinė, vadovaudamasi Muitinės kodekso 202 str. 1 ir 2 d., 3 d. 1 ir 2 įtraukomis, turėjo teisę asmenims, neteisėtai įvežusiems ar dalyvavusiems įvežant akcizais apmokestinamas prekes, įregistruoti importo mokesčių skolą. Reglamentai yra taikomi visuotinai. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 14 str. 6 d. nuostatas, muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos neprieštarauja Muitinės kodeksui. Pagal MAĮ 161 str., nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu. Pagal Muitinės kodekso 202 str. nuostatas, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją akcizais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei, kurios atsiradimo momentas yra neteisėto prekių įvežimo momentas (202 str. 2 d.), o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes ir žinoję arba turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas (202 str. 3 d. antroji įtrauka). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Muitinė pagrįstai, remdamasi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012-09-27 baudžiamuoju įsakymu, įregistravo solidarią mokestinę prievolę. Pareiškėjas atitinka Muitinės kodekso 202 str. 3 d. antroje įtraukoje nurodytas sąlygas, t. y. dalyvavo neteisėtai įvežant cigaretes į Bendrijos muitų teritoriją ir žinojo, kad jų įvežimas yra neteisėtas, todėl aplinkybė, kad jis pats kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis objektyviosios pusės veiksmų neatliko, neturi įtakos pripažįstant jį skolininku muitinei. Pagal Akcizų įstatymo 9 str. 3 d. ir 12 d. nuostatas, prievolė mokėti akcizus už prekes, kurioms taikomi importo muitai, pareiškėjui atsirado nuo to momento, kai atsirado prievolė apskaičiuoti muitus. Pagal Akcizų įstatymo 9 str. 12 ir 13 d. bei PVM įstatymo 94 str. nuostatas, prievolė sumokėti akcizus ir PVM tenka importuotojams, t. y. asmenims, kurie turi sumokėti skolą muitinei, kai tokių asmenų yra keli – už mokesčių sumokėjimą jie atsako solidariai. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad skola muitinei turėjo išnykti pagal MAĮ 93 str. 2 d. nuostatas, nes prekės buvo sulaikytos ir konfiskuotos ne muitinės poste, tačiau neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje atsakovo atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27–29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad ginčijamas Muitinės 2013-07-18 sprendimas, kuriuo pareiškėjui įregistruota solidarioji mokestinė prievolė muitinei, buvo priimtas remiantis Vilniaus apygardos teismo 2012-09-27 baudžiamuoju įsakymu. Jame nustatyta, kad pareiškėjas ir kiti asmenys, veikdami iš anksto susitarę bendrininkų grupėje, per Lietuvos Respublikos sieną gabeno privalomas muitinei pateikti akcizines prekes, kurių vertė viršija 250 MGL. Pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniuoju specialistu su kitu pareigūnu, sudarė sąlygas, kad valstybinės sienos ruožas sutartoje vietoje nebūtų saugomas ir tokiu būdu kiti bendrininkai nekliudomi per Lietuvos Respublikos sieną pernešė 22 840 pakelių cigarečių „Fest 7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė 154 119,20 Lt. Pagal Muitinės kodekso 202 str. nuostatas, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją akcizais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei, kurios atsiradimo momentas yra neteisėto prekių įvežimo momentas (202 str. 2 d.), o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes ir žinoję arba turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas (202 str. 3 d. antroji įtrauka). Vadinasi, akcizais apmokestinamos prekės, kurios į Bendrijos muitų teritoriją įvežamos nepristatant jų muitinei, laikomos įvežtomis neteisėtai, todėl turi būti apmokestinamos importo ir kitais nustatytais mokesčiais. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pareiškėjas su kitais asmenimis veikė bendrininkų grupėje ir siekė bendro nusikalstamo rezultato – turtinės naudos, pareiškėjas žinojo apie neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių įvežimą, todėl Muitinė, remdamasi Muitinės kodekso 202 str. 3 d. antrąja įtrauka, turėjo teisę jo atžvilgiu įregistruoti solidarią mokestinę prievolę. Pareiga mokėti mokesčius nėra susijusi su baudžiamąja ar administracine atsakomybe, todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui už nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta bauda, savaime neatleidžia jo nuo pareigos mokėti mokesčius. Pareiškėjas neteisingai aiškina MAĮ 93 str. nuostatas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes prekės buvo sulaikytos jau įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, t. y. apėjus muitinės patikros postą, kuriame turėjo būti apmokestintos importo muitais ir kitais mokesčiais.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovės su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje keliamas mokestinis ginčas dėl pareiškėjui M. B. įregistruotos solidariosios mokestinės prievolės, t. y. 8 964 Lt muito, 102 895 Lt akcizo, 26 748 Lt PVM, 19 200 Lt akcizo delspinigių ir 4 991 Lt PVM delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenys tvirtina, kad Muitinė 2013-07-18 sprendimu Nr. 2TR-19-0063/10000246908 pripažino piliečius A. Z., S. T., R. S., A. Z., M. B. ir M. L. solidariais skolininkais muitinei ir įregistravo mokestinę prievolę muitinei už deklaruojamų mokesčių nedeklaravimą –8 964 Lt muito, 102 895 Lt akcizo, 26 748 Lt PVM, 19 200 Lt akcizo delspinigių ir 4 991 Lt PVM delspinigių (b. l. 52–54).
Pareiškėjas M. B. 2013-09-02 padavė skundą Departamentui, prašydamas panaikinti Muitinės 2013-07-18 sprendimą Nr. 2TR-19-0063/10000246908 (b. l. 47–48).
Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Departamentas 2013-09-30 sprendimu Nr. 1A-374 patvirtino Muitinės 2013-07-18 sprendimą Nr. 2TR-19-0063/10000246908, o pareiškėjo M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 42–45).
Pareiškėjas nesutinka su nurodytais Muitinės ir Departamento sprendimais, todėl prašo juos panaikinti (b. l. 1–2). Esminis skundo argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, yra tas, kad Vilniaus apygardos teismo 2012-12-31 nuosprendžiu pripažinta, jog pareiškėjas neatliko jokių kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis veiksmų, todėl jis nepagrįstai pripažintas skolininku muitinei.
MAĮ 14 str. 6 d. nustatyta, kad muitai pagal Mokesčių administravimo įstatymą administruojami tiek, kiek jo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.
Muitinės kodekso 4 str. 9 d. nustatyta, kad skola muitinei – tai asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų arba eksporto muitų sumą. Skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Muitinės kodekso 202 str. 1 d. a) p. nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Pagal Muitinės kodekso 38 str. 1 d. nuostatas, asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti: a) į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą; arba b) į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną. Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (202 str. 2 d.). Muitinės kodekso 202 str. 3 d. nustatyta, kad skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes (pirma įtrauka), bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (antra įtrauka), ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (trečia įtrauka).
Sisteminis nurodytų Muitinės kodekso nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad asmuo, kuris dalyvavo neteisėtai, t. y. nepateikiant muitinės įstaigai, kaip to reikalauja Muitinės kodekso 38 str., įvežant muitais apmokestinamas prekes ir žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas, yra pripažįstamas skolininku muitinei pagal Muitinės kodekso 202 str. 3 d. antrąją įtrauką.
Teismas pažymi, kad byloje ginčo dėl įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2012-12-31 nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-390-318/2012) nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., kad M. B. ir M. L., iš anksto susitarę ir veikdami su A. Z., R. S., S. T., A. Z. 2011-11-05 apie 4 val. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, prie valstybės sienos ženklo Nr. 1134, esančio Vilniaus raj., atgabenus ne mažiau, kaip 22 840 pakelių cigarečių „Fest 7“, būdami Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniaisiais specialistais, užtikrino, kad valstybės sienos ruožas, esantis prie valstybės sienos ženklo Nr. 1134 ir pasienio apsaugos zona, nebūtų saugomi ir tokiu būdu sudarė sąlygas netrukdomai A. Z., R. S., S. T. ir A. Z., išvengiant muitinės kontrolės, pernešti iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją ne mažiau kaip 22 840 pakelių cigarečių „Fest 7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 154 119,20 Lt ir A. Z., R. S. ir S. T. šias akcizais apmokestinamas prekes sukrovus į automobilį VW TRANSPORTER, be valstybinių numerių, padėjo neteisėtai gabenti ir laikyti, kai 2011-11-05 apie 4.00 val. A. Z., R. S., S. T., ne per pasienio kontrolės postą per Lietuvos valstybės sieną pergabenę minėtas cigaretes, pažeisdami nustatytą tvarką (ūkio ministro 2004-05-26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 p., 3 p.) automobilio VW TRANSPORTER, be valstybinio numerio, salone nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos, valstybės sienos ženklo Nr. 1134, iki miško masyvo, esančio Vilniaus raj., Mickūnų sen., Skaisterių km, neteisėtai gabeno, o vėliau ten neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes, t. y., ne mažiau kaip 22 840 pakelių cigarečių „Fest 7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra vertė viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 154 119,20 Lt, iki 2011-11-05 13.15 val., kol A. Z. automobiliu CHRYSLER GRAND VOYAGER valst. Nr. (duomenys neskelbtini), S. T. automobiliu AUDI A4 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. automobiliu (duomenys neskelbtini) AVANT valst. Nr. (duomenys neskelbtini), norėję išgabenti 22 840 pakelių cigarečių „Fest 7“ pardavimui, į automobilio (duomenys neskelbtini) AVANT valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę vos spėję susikrauti 3 000 pakelių minėtų cigarečių, atvykus pareigūnams, buvo sulaikyti, o cigaretės – paimtos. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad: nors pareiškėjas betarpiškai neatliko jokių kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimų objektyviosios pusės veiksmų (nedalyvavo įsigyjant, kraunant, gabenant, saugant ir laikant nustatytas cigaretes), bet, būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnu, tam turėdamas galimybes ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą, užtikrino, kad nusikaltimo padarymo metu valstybės sienos ruožas ir pasienio apsaugos zona nebūtų saugomi ir apie tai pranešė nusikaltimų bendrininkams, todėl padėjo padaryti kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikalstamas veikas, todėl pripažino pareiškėją M. B. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, nustatytas Baudžiamojo kodekso 24 str. 6 d., 199 str. 1 d., 199² str. 1 d. ir 228 str. 2 d. (Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 4 d. nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Vadinasi, įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2012-12-31 nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-390-318/2012) nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikta pareiškėjo veiksmų kvalifikacija turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai ir iš naujo neįrodinėtinos. Įvertinęs Vilniaus apygardos teismo 2012-12-31 nuosprendyje pateiktą pareiškėjo veiksmų kvalifikavimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas atitinka Muitinės kodekso 202 str. 3 d. antroje įtraukoje nustatytus reikalavimus, nes dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis anksčiau nurodytomis Muitinės kodekso 202 str. nuostatomis, teismas konstatuoja, kad tiek Muitinė, tiek ir Departamentas pagrįstai pripažino pareiškėją skolininku muitinei.
Pareiškėjo argumentai, kad mokestinė prievolė negalėjo būti įregistruota, nes prekes konfiskavus ji pasibaigė pagal MAĮ 93 str. 2 d. 3 p. nuostatas, yra nepagrįsti. MAĮ 93 str. 2 d. 3 p. nustatyta, kad muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė pasibaigia, jei deklaravus prekes muitinės procedūrai įforminti prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės buvo sulaikytos ne jų įvežimo metu, o jau įvežus jas į Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl MAĮ 93 str. 2 d. 3 p. nuostatos negali būti taikomos.
Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Akcizų įstatymo nuostatas, importo PVM ir akcizo už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes administravimas priskirtas muitinės kompetencijai. Prievolė mokėti importo PVM ir importo akcizą atsiranda, kai atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 13 d., Akcizų įstatymo 9 str. 3 d.). Taigi, prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes atsirado, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Pareiga mokėti importo PVM ir akcizą tenka importuotojui.
Pagal Akcizų įstatymo 9 str. 12 d. ir Pridėtinės vertės mokesčio 2 str. 25 d., importuotoju laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos. Pagal Muitinės kodekso 4 str. 12 p., muitinės skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Atsižvelgiant į tai, vienareikšmiškai teigtina, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuoju Akcizų įstatymo prasme. Nustačius, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Muitinės kodekso 202 str. 3 d. antrą įtrauką, jis taip pat pripažintinas ir importuotoju pagal Akcizų įstatymą bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, todėl jam tenka pareiga mokėti importo akcizą ir PVM.
Muitinės kodekso 213 str. nustatyta, kad jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Akcizų įstatymo 9 str. 13 d. taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kai prievolė mokėti akcizus tenka keliems asmenims, jie solidariai atsako už akcizų sumokėjimą. Nors Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta solidari atsakomybė, atsižvelgiant į tai, kad importo PVM apskaičiuojamas ir mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes (jeigu jie joms būtų nustatyti), kaip tai nustatyta Muitinės kodekse (94 str. 1 d.), šiuo atveju taikytina Muitinės kodekso 213 str. analogija. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku muitinei.
Ginčo dėl Muitinės 2013-07-18 sprendimu apskaičiuotų sumų, t. y. 8 964 Lt muito, 102 895 Lt akcizo, 26 748 Lt PVM, 19 200 Lt akcizo delspinigių ir 4 991 Lt PVM delspinigių, pareiškėjas nekelia, todėl šių aplinkybių teismas papildomai nevertina.
Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir nurodytu teisiniu reguliavimu, teismas konstatuoja, kad Muitinės departamento prie FM 2013-09-30 sprendimas Nr. 1A-374 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2013-07-18 sprendimas Nr. 2TR-19-0063/10000246908 yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti, remiantis pareiškėjo nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo M. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str. teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo M. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.