Kauno apygardos teismo nutartis

Procesinio dokumento kategorijos: 21.4.1.1; 41; 121.1; 121.15; 121.21; 121.22 (S)

NUTARTIS

2014 m. sausio 14 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič (pranešėjos), Evaldo Burzdiko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. R. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Stamanta“ atstovės advokatės S. Č. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-69-179/2013 pagal ieškovo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro M. Š. ieškinį atsakovams M. K., J. R., uždarajai akcinei bendrovei „Stamanta“ dėl sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilos ginčas dėl ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo, vindikacijos ir restitucijos taikymo, įrodymų vertinimo ir teisingo ginčo santykių kvalifikavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Skundžiamo teismo sprendimo išvados yra pagrįstos prielaidomis.

Kauno apygardos administracinis teismas ir Alytaus rajono apylinkės teismas vadovavosi ta pačia bylos medžiaga, tyrė tuos pačius įrodymus, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl sandorių šalių sąžiningumo. Apylinkės teismas padarė išvadą apie šalių nesąžiningumą remdamasis tik Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovės tvirtinimu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė buvo nesąžininga žemės sklypo pirkėja.

Administraciniai aktai, kuriais buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą M. K., buvo pripažinti negaliojančiais tik 2012 m. lapkričio 26 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo pagrindu. Alytaus rajono apylinkės teismas neturėjo pagrindo ginčijamų sandorių dėl dalies persidengiančio žemės sklypo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Šie sandoriai pripažinti negaliojančiais tik nuo 2013 m. kovo 22 d. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo įrodytas UAB „Stamanta“ nesąžiningumas, taikyti restitucijos natūra UAB „Stamanta“ atžvilgiu nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu teismo sprendimą skundžia J. R.. Apeliantas prašo panaikinti 2013-03-22 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-69-179/2013 ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

2. Priteisti apeliantui iš ieškovo atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, tenkindamas ieškinį, pripažino sandorius negaliojančiais ir, remdamasis prievolinės teisės norma, grąžino žemės sklypus savininkui, nurodydamas, kad taiko restituciją, nors restitucija šioje byloje apskritai negalėjo ir negali būti taikoma. Šioje byloje, kai prokuroras, reikšdamas ieškinį nebuvo ginčijamų sandorių šalimi, restitucijos taisyklės teisinių santykių gynimui negalėjo būti taikomos, o turėjo būti reiškiama ir taikoma vindikacija.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir nurodė šalių teisiniams santykiams taikomas teisės normas, netinkamai kvalifikavo taikomą teisės normą ir aiškino taikomą daiktinės teisės normą (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), o tiksliau – jos netaikė. Ieškovui pareiškus ieškinį, teismas turėjo tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir atitinkamai taikyti daiktinės, o ne prievolinės teisės normas. Teismui pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas iš esmės nepagrįstai taikė vienašalę restituciją, nes tokiu atveju, atsižvelgiant į CK 4.96 str. 2 d. reglamentavimą, turėjo būti taikoma vienašalė restitucija, o tiksliau – kompensacija pinigais, nes dabartinis ginčo turto savininkas buvo ir yra sąžiningas įgijėjas, o tokiu atveju iš jo išreikalauti nekilnojamojo turto negalima remiantis ribotos vindikacijos taisyklėmis.

Apeliantas, įsigydamas iš atsakovės M. K. žemės sklypą, nieko apie V. J. suteiktą žemę nežinojo, nežino ir pati M. K., nes yra atsakovui svetimas asmuo, todėl apeliantas buvo sąžiningas aukščiau nurodyto žemės sklypo įgijėjas ir savininkas. Šiuos faktus patvirtina ir pirkimo–pardavimo 2009-08-13 sutartis Nr. 1916, kurios 1.1.3. p. buvo aiškiai nurodyta, kad jokių apribojimų ar juo labiau kitų atsakovo įsigyjamo žemės sklypo savininkų nėra ir nėra apskritai jokių apribojimų, ko pirmosios instancijos teismas taip pat nebevertino, taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.).

Remiantis CK 4.96 str. nuostatomis, ieškovo ieškinys negalėjo būti tenkinamas visos apimties, nes tiek atsakovas J. R., tiek ir atsakovė UAB „Stamanta“ įsigydami ginčo žemės sklypą buvo sąžiningi įgijėjai. Teismas turėjo taikyti ribotos vindikacijos taisyklę, kompensuojant sklypo vertę pinigais.

Alytaus rajono apylinkės teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės (CK 4.96 str.) ir procesinės teisės normas (CPK 185str.) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, o tai ir sąlygojo nepagrįsto bei neteisėto sprendimo priėmimą, ir dėl to šis 2013-03-22 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į atsakovės UAB „Stamanta“ apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Alytaus rajono apylinkės teismo 2013-03-22 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-69-179/2013 yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliantės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinis skundas atmestinas, kadangi neatitinka LR CPK 306 straipsnio reikalavimų. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję vien su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo taikyta restitucija natūra, tačiau apeliantė, formuluodama apeliacinio skundo dalyką, prašo panaikinti visą sprendimą.

Apeliantė nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis grindžia kitos sprendimo dalies, kuria buvo panaikinti sandoriai, neteisėtumą ir nepagrįstumą, t. y. nenurodė apeliacinio skundo pagrindo, o tai, remiantis LR CPK nuostatomis, yra privaloma.

Apeliaciniu skundu yra prašoma tik panaikinti teismo sprendimą, tačiau ir lieka neaišku apelianto pozicija, kaip apeliacinės instancijos teismas turėtų išspręsti ieškinio tenkinimo klausimą, t. y. apeliacinio skundo dalykas yra visiškai nekonkretizuotas.

Nepagrįsti yra apeliantės argumentai dėl jos sąžiningumo bei galimybės taikyti restituciją natūra nebuvimo. Sprendžiant atsakovų sąžiningumo bei restitucijos natūra taikymo klausimus, negalima remtis administracinio teismo konstatuotomis aplinkybėmis, susijusiomis su proceso šalių veiksmų vertinimu nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Apeliantė nekvestionuoja teismo sprendimo dalies, kuria buvo nuspręsta pripažinti iš dalies negaliojančia 2010-05-24 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1369, sudarytą tarp atsakovų J. R. ir UAB „Stamanta“ dėl 0,10 ha ploto dalies žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio Alytaus rajono savivaldybėje, Daugų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, persidengiančios su žemės sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , priklausančios V. J., ir tos pačios dienos žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 1370, todėl galima daryti išvadą, kad šią skundžiamą sprendimo dalį apeliantė laiko teisėta ir pagrįsta.

Apeliantė yra profesionalus juridinis asmuo, besiverčiantis statybomis ir, kaip patvirtino apeliantės atstovė, neretai perkantis žemės sklypus, todėl jis turėjo visas galimybes ir privalėjo išsiaiškinti, ar į perkamą turtą teisių neturi kiti asmenys ir ar sudaromas sandoris nepažeis trečiųjų asmenų teisių. Atsižvelgiant į tai, manoma, kad teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovų veiksmai dėl žemės sklypo perleidimo leidžia daryti išvadą, kad jų įgyjamas žemės sklypas jiems nebuvo reikalingas, ir jų veiksmai po sutarties sudarymo nepaneigia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovės tvirtinimo, kad šie veiksmai buvo atliekami turint tikslą išvengti restitucijos taikymo per sąžiningo įgijėjo institutą.

Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į atsakovo J. R. apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, Alytaus rajono apylinkės teismo 2013-03-22 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-69-179/2013 yra teisėtas ir pagrįstas, o apelianto apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apelianto reikalavimas priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, yra visiškai teisiškai nepagrįstas ir atmestinas. Reikalavimas taikyti restituciją yra išvestinis iš reikalavimų pripažinti sandorius niekiniais ir negaliojančiais. Apeliantas nekvestionuoja teismo sprendimo dalies pripažinti sandorius niekiniais ir negaliojančiais, todėl ši sprendimo dalis, apelianto manymu, yra pagrįsta ir teisėta. Nepripažinus sandorių negaliojančiais, neįmanoma teisinė situacija, kad būtų galima taikyti vien tik restituciją.

Atsakovę M. K. siejo prievoliniai santykiai, apeliacinio skundo argumentai, kad teismas turėjo taikyti daiktinės, o ne prievolinės teisės normų nuostatas, yra atmestini.

Nepagrįsti apelianto argumentai dėl jo sąžiningumo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai, būdami apdairūs pirkėjai, kurie norėjo sudaryti teisėtus sandorius, turėjo galimybę bent jau iš gretimų sklypų kaimynų gauti informaciją apie V. J. priklausantį 10 arų žemės sklypą ir jame esantį laikiną namelį su elektros pastote. Atsakovai nevykdė savo kaip sąžiningų sklypo įgijėjų pareigų prieš sudarant sandorį imtis visų įmanomų priemonių išsiaiškinti, ar į perkamą turtą teisių neturi kiti asmenys ir ar sudaromas sandoris nepažeis trečiųjų asmenų teisių.

Teismai restituciją taiko ex officio, todėl apeliantui kvestionuojant tik restitucijos taikymą, yra visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo reikalavimas atmesti visą ieškinį.

Apelianto prašymas iš ieškovo priteisti atsakovo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas, kadangi prieštarauja suformuotai teisminei praktikai ( LR CPK 83 str. 1 d. 5 p.). Prokuroras yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą (Lietuvos aukščiausiasis teismas 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Č. R., R. S. ir kt. byloje Nr. 3K-3-242/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartis generalinis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija administracinėje byloje Nr. AS143-438/2009, ir kt.).

Atsiliepime į atsakovo J. R. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013-03-22 sprendimą kaip teisėtą ir pagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės (CK 1.80 str. 1 d., 2 d., 6.145 str.) ir procesinės teisės normas (CPK 185 str.) ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl ir buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, kuris neturėtų būti panaikintas.

Trečiasis asmuo V. J. atsiliepime į atsakovų J. R. ir UAB „Stamanta“ apeliacinius skundus nurodė, kad nesutinka su atsakovų argumentais, jog jie yra sąžiningi sandorio dalyviai, atsakovų sandoriai yra grubiai nesąžiningi, per atsakovus trečiasis asmuo patyrė piniginių nuostolių, prilygstančių atsakovų deklaruojamai sumai už pirktą ir parduotą sklypą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantai motyvuoja skundžiamo sprendimo neteisėtumą tuo, kad Kauno apygardos administracinis teismas ir Alytaus rajono apylinkės teismas vadovavosi ta pačia bylos medžiaga, tyrė tuos pačius įrodymus, bet bylose padarė skirtingas išvadas dėl šalių sąžiningumo. Šis apeliantų argumentas nėra pagrįstas, kadangi civilinėje ir administracinėje byloje teismai nagrinėjo skirtingus teisinius ginčus (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.), tačiau išnagrinėję bylą teismai vienodai konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtas administracinis aktas ir su juo susiję dokumentai bei sudaryti ginčo turto perleidimo sandoriai pažeidžia imperatyvias įstatymo normas.

Kauno apygardos administracinis teismas nustatė administracinėje byloje Nr. I-637-414/2012 (2 t., b. l. 76–82), kad byloje neįrodyta, jog M. K. ar žemę iš jos įgijusiems J. R., o vėliau UAB „Stamanta“, buvo žinoma arba turėjo bei galėjo būti žinoma, jog nuosavybės teisės atkuriamos nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir kad byloje nėra įrodymų, jog V. J. nuosavybę į 0,10 ha žemės sklypą būtų įgijęs pažeidžiant teisės aktus. Teisėjų kolegijos išvados dėl atsakovų M. K., J. R., UAB „Stamanta“ sąžiningumo padarytos įvertinus atsakovų žinojimą (nežinojimą) apie valstybės institucijų padarytus pažeidimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą. Byloje teismas nustatė, kad atsakovei M. K. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atkurtos pažeidžiant imperatyvias įstatymų ir poįstatyminių aktų (Atkūrimo įstatymo 4 str. 2 d., Žemėtvarkos projektų rengimo metodikos 105 p. ir Kadastro nuostatų 32 p.) reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatavo administracinėje byloje, kad procedūriniai pažeidimai padaryti nuosavybės teisių atkūrimo procese ir tai padarė valstybės institucijos.

Civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškovo reikalavimą dėl pripažinimo iš dalies negaliojančios 2009-08-13 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų M. K. ir J. R. dėl 0,10 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio Alytaus rajono savivaldybėje, Daugų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, persidengiančio su žemės sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , priklausančiu V. J., ir tos pačios dienos žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto Nr. 1917; dėl pripažinimo iš dalies negaliojančios 2010-05-24 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų J. R. ir UAB „Stamanta“ dėl 0,10 ha ploto dalies žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio Alytaus rajono savivaldybėje, Daugų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, persidengiančio su žemės sklypu kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , priklausančio V. J., ir tos pačios dienos žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto Nr. 1370. Išnagrinėtoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė šalių nesąžiningumą įvertinęs atsakovų J. R. ir UAB „Stamanta“ neapdairumą perkant ginčo sklypą, kadangi atsakovai iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nepasidomėjo, kam priklauso esantis ginčo žemės sklype laikinas pastatas ir elektros pastotė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovų J. R. ir UAB „Stamanta“ nesąžiningumą ne dėl valstybinei institucijai priskirtų netinkamai atliktų procedūrinių veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į ginčo žemės sklypą, o dėl pačių atsakovų J. R. ir UAB „Stamanta“ neprotingų veiksmų sudarant ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su Alytaus rajono apylinkės teismo padarytomis skundžiamo sprendimo išvadomis ir atmeta apeliantų motyvus dėl neteisingo įrodymų vertinimo kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 178, 185 str.).

Apeliantų motyvas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė, jog ginčijami byloje sandoriai dėl žemės sklypo perleidimo atsakovams J. R., UAB „Stamanta“ negalioja nuo sudarymo momento, nors sprendimas dėl administracinių aktų panaikinimo administracinėje byloje priimtas tik 2012-11-26, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Bylos medžiaga įrodyta, kad trečiajam asmeniui V. J. nuosavybės teisės priklauso 0,10 ha žemės sklypas, kuris trečiojo asmens vardu įregistruotas 1999-09-30 (CK 4.20, 4.37 str.). Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008). Kaip nustatyta byloje, atsakovei M. K. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atkurtos pažeidžiant imperatyvias įstatymų ir poįstatyminių aktų (Atkūrimo įstatymo 4 str. 2 d., Žemėtvarkos projektų rengimo metodikos 105 p. ir Kadastro nuostatų 32 p.) reikalavimus. Todėl atsakovė M. K. neturėjo teisės disponuoti ginčo žemės sklypu, taip pat atsakovams perleisti žemės sklypą, priklausantį trečiajam asmeniui V. J., nes tai draudžia įstatymas (CK 6.305 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo žemės sklypas parduotas atsakovams J. R. ir UAB „Stamanta“ pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, pagrįstai pripažino žemės sklypo pardavimo sandorius negaliojančiais nuo sudarymo momento (CK 1.78 str. str. 1 d.), o ne nuo kitos datos, kaip nurodo apeliantės UAB „Stamanta“ atstovė apeliaciniame skunde.

Apeliantų motyvas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino vindikaciją ir restituciją reguliuojančias materialinės teises normas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Teisėjų kolegija administracinėje byloje laikė prioritetiniu trečiojo asmens V. J. teisių gynimą į asmeninės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, taip pat pasisakė dėl galimumo natūra grąžinti ginčo žemės sklypą trečiajam asmeniui V. J., ar palikti valdyti ginčo žemės sklypą nuosavybės teise atsakovei M. K. (2 t., b. l. 82). Teisėjų kolegija, įvertinusi visą administracinės bylos medžiagą, žalos dydį, kuris būtų padarytas trečiajam asmeniui V. J. negrąžinus teisėtam savininkui žemės sklypo, panaikino ginčijamus administracinėje byloje administracinius aktus, kurių pagrindu ginčo žemės sklypas buvo perduotas atsakovei M. K.. Tas faktas, kad atsakovės M. K. nesiejo prievoliniai santykiai su trečiuoju asmeniu V. J., nėra teisiškai reikšmingas grąžinant natūra ginčo žemės sklypą trečiajam asmeniui V. J., kadangi kaip nurodyta anksčiau, skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis.

Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Byloje nustatyta, kad tiek administracinis aktas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę atsakovei M. K., tiek vėliau sudaryti tarp atsakovės M. K. ir atsakovų J. R. ir UAB „Stamanta“ pirkimo–pardavimo sandoriai buvo panaikinti dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, atsakovų sudarytos ginčo žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutartys pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir taikė šių įstatymų nuostatas, pritaikęs restituciją teismas grąžino atsakovus į status quo – iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį, įpareigojo atsakovę UAB „Stamanta“ grąžinti 10 arų perduotą žemės sklypą atsakovui J. R., o atsakovą J. R. grąžinti įmokėtus už 10 arų ginčo sklypo dalį 472 litus 40 centų, atsakovą J. R. grąžinti 10 arų perduotą žemės sklypą atsakovei M. K., o atsakovę M. K. grąžinti trečiajam asmeniui J. R. įmokėtus už 10 arų ginčo sklypo dalį 472 litus 40 centų. Todėl apeliantų atsakovų J. R. ir UAB „Stamanta“ apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamo restitucijos, vindikacijos taikymo ir sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija sutinka su Kauno apygardos prokuratūros atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad prokuroras yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą (LR CPK 83 str. 1 d. 5 p.). Taip pat sutinka su prokuroro argumentais dėl apeliacinio skundo atmetimo. Todėl atsakovo J. R. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiti apeliacinių skundų motyvai iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus arba nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, o nurodyta apeliaciniuose skunduose kasacinio teismo praktika šioje byloje netaikytina, kadangi faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šių apeliantų motyvų procesiniame dokumente nepasisako.

Esant tokioms aplinkybėms apeliaciniai skundai atmestini, skundžiamas teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo nekeisti.