Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2012-07-19 · Administracinė byla Nr. A-442-2226-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-07-19
Bylos Nr.
A-442-2226-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02226-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
S. B.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Laura Timinskaitė
Kategorijos
  • 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-2226/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02226-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 9.10 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjui S. B.,pareiškėjo atstovei advokatei Laurai Timinskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2005 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 14.4-9-43 pakeitė 2005 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktą Nr. 6334-05-26-114 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 3 300 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), 1 681,35 Lt FAPM delspinigių ir 990 Lt FAPM baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 68-340 sustabdė 2005 m. spalio 10 d. Šiaulių AVMI sprendimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 02-1-157-99.

Generalinės prokuratūros 2011 m. kovo 15 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-157-99 nutraukus, VMI 2011 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 68-93 priskaičiavo 3 300 Lt FAPM, 788 Lt FAPM delspinigių ir 990 Lt FAPM baudą.

Žemesnės instancijos teismas

Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. S-211 (7-169/2011) patvirtino VMI 2011 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-93.

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2005 m. spalio 10 d. Šiaulių AVMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-9-43; 2) panaikinti VMI 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 68-340; 3) panaikinti 2011 m. liepos 7 d. VMI sprendimą Nr. 68-93; 4) panaikinti MGK 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. S-211 (7-169/2011).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai grindžiami 2004 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvada Nr. 5-4/87 baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-157-99, taip pat minėtoje baudžiamojoje byloje kaltinamosios N. J. parodymais, jokiais kitais duomenimis atsakovas nesivadovavo. Manė, kad Šiaulių AVMI pakartotinį patikrinimą pradėjo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – minėtos specialisto išvados. Teigė, kad remiantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei atsižvelgiant į tai, kad mokestinio ginčo nagrinėjimas 2005 m. lapkričio 23 d. VMI sprendimu Nr. 68-340 buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 02-1-157-99, į tai, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl suėjusios senaties ir jokia žala valstybei nekonstatuota, taip pat kad pakartotiniai patikrinimai atlikti nesant įstatyme numatytų pagrindų pakartotiniam patikrinimui atlikti, šiuo atveju turi būti taikomi senaties terminai ir praėjus beveik 14 metų po ūkinės operacijos, daugiau nei šešiems metams vykstant ginčams, tyrimas turi būti nutrauktas. Pažymėjo, kad tiek 2004 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/87 baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-157-99, tiek 2005 m. kovo 9 d. VMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-9-11, tiek ir visuose ginčijamuose sprendimuose konstatuota, jog nėra pateikta dokumentų už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 12 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. Tvirtino, kad nustatyti faktines ūkinių operacijų aplinkybes šiuo metu nebūtų galimybės, kadangi fizinis asmuo neturi pareigos daugiau kaip 14 metų saugoti dokumentų, pagrindžiančių jo pajamas bei išlaidas. Manė, kad mokesčių administratorius nenurodė, kokio mokesčių administratoriaus pagrįsto reikalavimo pareiškėjas neįvykdė ar kokios pareigos pareiškėjas neįvykdė ar netinkamai įvykdė, todėl taikyti mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą šiuo atveju nėra pagrindo (MAĮ 70 str.). Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 punkte išvardintos sąlygos neatitinka šios faktinės situacijos, pareiškėjas nei vienos taisyklėse nurodytos pareigos nepažeidė. Atsakovas, taikydamas MAĮ 70 straipsnį, nurodė, jog vadovaujasi tik 2004 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvada Nr. 5-4/87, kurioje konstatuota, jog už tikrinamą laikotarpį specialistas duomenų neturi. Tvirtino, kad neteisinga vadovautis parodymais vieno asmens, kuris baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltinamuoju ir galėjo duoti melagingus parodymus.

Pareiškėjas akcentavo, kad įrodymų nepakankamumas buvo konstatuotas dar VMI 2005 m. kovo 9 d sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-9-11, tačiau atlikus pakartotinį patikrinimą, jokių naujų ir papildomų įrodymų nesurinkta. Manė, kad specialisto išvada turėtų būti vertinama kritiškai, kadangi gauta ne baudžiamojoje byloje ir specialistas analizavo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sumokėjimo, apskaičiavimo klausimus. Pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis ir spėjimais, o šiuo atvejų visi sprendimai ir specialisto išvada yra prielaidos, jokių įrodymų nesurinkta. Visas pajamas, gautas 1998-1999 metais, pareiškėjas buvo deklaravęs mokesčių administratoriui, dėl minėtų pajamų ir pateiktų deklaracijų buvo atlikti patikrinimai. FAPM sumokėjimas ir apskaičiavimas buvo tikrinti du kartus ir tai užfiksuota 1999 m. birželio 10 d. patikrinimo akte Nr. 212-11 bei 2000 m. birželio 2 d. patikrinimo akte Nr. 210-11-10T-00, jokių pažeidimų nenustatyta. Manė, kad vykdydamas pakartotinį patikrinimą, mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 118 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad remdamasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus 2004 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvada Nr. 5-4/87, atliko pareiškėjo FAPM prievolės teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 12 d. iki 1999 m. gegužės 31 d., kurio metu nustatė, kad pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, už D. ir S. B. įmonės išrašytas 73 tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas faktūras nuo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose PVM sumos gaudavo nuo 20 iki 25 proc. atlygį. Pareiškėjas tokiu būdu gavo papildomų pajamų, nuo kurių Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nustatyta tvarka neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą FAPM. Todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, 2005 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktu Nr. 6334-05-26-114 mokesčių administratorius pareiškėjui papildomai apskaičiavo nesumokėto FAPM šio mokesčio delspinigių. Atsakovas, vadovaudamasis MAĮ 72 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo patikrinimo metu rėmėsi specialisto išvada dėl S. B. įmonės ūkinės finansinės veikos tyrimo už 1998-2003 m. laikotarpį. Pažymėjo, kad nors minėtoje specialisto išvadoje konstatuojama, kad nuo nurodytu būdu gautų ir apskaitos dokumentais neįformintų 16 501,95 Lt pajamų mokesčių neapskaičiavo ir nesumokėjo D. ir S. B. įmonė, tačiau mokesčių administratorius, atlikęs S. B. įmonės už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 12 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. FAPM patikrinimą nustatė, kad jokie atsikaitymai tarp įmonių nevykdavo, o iš tikrųjų A. S. mokėdavo asmeniškai pareiškėjui. Šie faktiniai duomenys patikrinimo metu nustatyti pagal paties pareiškėjo, apklausto liudytoju, parodymus ir 2004 m. gegužės 18 d. liudytojos N. J. parodymus. Pabrėžė, kad pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pirminiai parodymai laikytini svaresniais, kadangi jie nėra nulemti laiko ar kitų aplinkybių. Manė, kad išvada, jog pareiškėjo mokestinės prievolės negali būti nustatytos įprastine tvarka (pareiškėjas nepateikė duomenų apie gautas pajamas), t. y. atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, pagrįsta, todėl mokesčio bazė pareiškėjui teisėtai apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Rėmėsi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA - 103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.1, 6.2 bei 6.3 punktais ir nurodė, kad apskaičiuojant mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vertinimas atliekamas pagal pasirinktus informacijos šaltinius, o konkretus mokesčių apskaičiavimo metodas yra taikomas tik tuomet, kai yra tokia būtinybė ir kai egzistuoja atitinkamos metodų taikymo sąlygos. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į paties pareiškėjo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, bei į N. J. parodymus, taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir kiek įmanoma objektyviai nustatė pareiškėjo mokestinę prievolę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad remiantis MAĮ 72 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius turėjo teisę remtis FNTT atlikto pareiškėjo įmonės veiklos už 1998-2003 metų laikotarpį ūkinės finansinės veiklos tyrimo duomenimis, įformintais 2004 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvada, ir tuo pagrindu apskaičiuoti mokesčius, kadangi minėta tarnyba pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus. Pažymėjo, kad liudytojos N. J. parodymai apie tai, jog A. S. mokėdavo pareiškėjui asmeniškai tam tikrą procentą nuo sumos, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, yra nuoseklūs bei nėra paneigti kitais įrodymais, be to, jie sutampa su pareiškėjo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, todėl mokesčių administratorius negalėjo jų ignoruoti. Pabrėžė, kad liudytojų apklausos metu užfiksuotiems duomenims teiktinas prioritetas, nes tie duomenys gauti suprantant jų davėjams gresiančią atsakomybę, jei jie būtų melagingi ar iškraipyti kitiems asmenims nenaudinga linkme. Nors pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teismas darė išvadą, kad pagrįstai buvo remtasi pareiškėjo ikiteisminio tyrimo metu duotais prarodymais, nes jie yra pirminiai.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie gautas pajamas, todėl mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo mokestinės prievolės negali būti nustatytos įprastine tvarka, taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir įmanomai objektyviausiu bei tiksliausiu būdu apskaičiavo papildomai pareiškėjo mokėtinas mokestines sumas. Nukreipė į Taisyklių 6.1, 6.2, 6.3 punktų nuostatas, pagal kurias apskaičiuodamas mokėtojui priklausančią mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius pirmiausia konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant, gali būti atliktas įvertinimas (kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte), parenka informacijos, duomenų šaltinį (šaltinius), reikalingus įvertinimui atlikti, atlieka įvertinimą. Nurodė, kad tokiu būdu apskaičiuojant mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vertinimas atliekamas pagal pasirinktus informacijos šaltinius, o konkretus mokesčių apskaičiavimo metodas yra taikomas tik tuomet, kai yra tokia būtinybė ir kai egzistuoja atitinkamos metodų taikymo sąlygos. Konstatavo, kad, vadovaujantis Taisyklių 4.1 punktu, mokesčių administratorius turėjo teisę pareiškėjui mokėtiną mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nes pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė duomenų (pateikė neteisingus duomenis) apie gautas pajamas.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų patvirtinti savo argumentą, kad ginčo 73 PVM sąskaitos faktūros yra juridinę galią turintys dokumentai, be to, specialisto išvadoje konstatuota, jog šios PVM sąskaitos faktūros yra juridinės galios neturintys dokumentai, nes šiuose dokumentuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, taip sudarant sąlygas įmonėms – pirkėjoms pasididinti PVM atskaitą ir sąnaudas. Į pareiškėjo argumentą, kad buvo neteisėtai atliktas pakartotinis patikrinimas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytais patikrinimais buvo atliekami pareiškėjo įmonės mokestinių prievolių patikrinimas, o nagrinėjamu atveju 2005 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktu įformintas mokestinis patikrinimas Nr. 6334-05-26-114 atliktas paties pareiškėjo, kaip fizinio asmens, atžvilgiu, todėl MAĮ 118 straipsnyje įtvirtinti apribojimai atlikti pakartotinį patikrinimą netaikytini. Darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuota 3 300 Lt FAPM, 788 Lt FAPM delspinigių ir 990 Lt FAPM bauda, todėl ginčijami sprendimai teisėti ir pagrįsti.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas priėmė įrodymais nepagrįstą sprendimą ir tuo pažeidė procesines teisės normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str., 86 str., 87 str.). Nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl senaties terminų taikymo ir šių terminų pasibaigimo, taip pat netinkamai vertino argumentus dėl dokumentų turėjimo ir privalėjimo juos turėti bei privalėjimo pateikti mokesčių administratoriui, klaidingai vertino ir interpretavo N. J. parodymus, klaidingai juos laikė liudytojos parodymais, nors jie turėjo būti vertinti kaip kaltinamosios parodymai, taip pat klaidingai interpretavo atliktus patikrinimus, pateiktas deklaracijas, pakartotinius patikrinimus, klaidingai įvertino specialisto išvadą, kuria ir buvo grindžiamas patikrinimas ir priimti sprendimai, nesant kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų. Teismas taip pat nevertino, kokiu būdu pareiškėjas pažeidė Taisyklių nuostatas. Pabrėžia, kad nei VMI, nei kiti asmenys nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad verpalai buvo parduodami pavieniams asmenims, o ne nurodytoms įmonėms. Tokia išvada daroma tik iš N. J. parodymų, todėl FNTT, jei būtų nustačiusi pažeidimus pareiškėjo veikloje, būtų patraukusi jį atsakomybėn, tačiau to nepadarė ir rėmėsi pakeistais S. B. parodymais. Tyrimo metu surinktų įrodymų visuma, o ne vien pirminiais liudytojo parodymais turėjo vadovautis ir VMI. Teigia, kad mokestinio patikrinimo metu atliekamas ne mokesčio mokėtojo kaip fizinio ar juridinio asmens patikrinimas, bet tikrinamas konkretus mokestis, jo sumokėjimas. Mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą atlieka dėl konkretaus mokesčio ir jį skaičiuoja nuo visų rūšių pajamų, be to, šiuo atveju nėra skirtumo, ar tikrinama pareiškėjo individuali veikla, ar pareiškėjo pajamos, nes individualios įmonės savininko turtas, pareigos ir įsipareigojimai nėra atskirti, savininko atsakomybė yra neribota, t. y. jis atsako visu savo turtu, todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad ankstesniais patikrinimais buvo tikrinama įmonė, o ginčijamas mokestis priskaičiuotas pareiškėjui kaip fiziniam asmeniui. Visos pareiškėjo deklaruotos pajamos buvo gautos iš individualios veiklos, todėl visos deklaruotos pajamos yra patikrintos ir pakartotinis patikrinimas nebuvo galimas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 „Dėl Teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ pateiktu išaiškinimu, kad žalos, padarytos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas ne pareiškiant mokesčių mokėtojui civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet MAĮ tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje buvo nustatyta pareiškėjo įmonės padaryta preliminari žala valstybės biudžetui, o kadangi ikiteisminio tyrimo metu surašyta specialisto išvada nėra dokumentas, kurio pagrindu atsiranda mokesčių mokėtojui prievolė mokėti mokestį, todėl specialisto išvada privalo būti įvertinta MAĮ 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui priklausančias papildomai mokėtinas mokesčių sumas apskaičiuoja patikrinimo metu, kaip tai nustatyta MAĮ VI skyriuje. Šiaulių AVMI, vadovaudamasi MAĮ 72 straipsnio nuostatomis, atliko pareiškėjo įmonės mokestinį patikrinimą, dėl kurio 2005 m. kovo 9 d. sprendime dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. 14.4-9-11 konstatavo, jog patikrinimo akte nepakanka įrodymų, kad pareiškėjo įmonė gavo pajamų iš neteisėtos veikos, o pareiškėjo patikrinimo metu nustatyta, kad pajamų iš neteisėtos veikos gavo pareiškėjas. Pažymi, kad pareiškėjo ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliktas FNTT atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 02-1-157-99, todėl Šiaulių AVMI, gavusi 2004 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvadą Nr. 5-4/87 dėl pareiškėjo įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, turėjo pagrindą atlikti pareiškėjo įmonės ir paties pareiškėjo mokestinį patikrinimą bei apskaičiuoti (perskaičiuoti) pareiškėjo mokesčius už ilgesnį nei einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų laikotarpį, kaip tai numatyta MAĮ 68 straipsnio 3 dalyje. Mano, kad patikrinimo aktas negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog mokestinis ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjui apskaičiuotų 3 300 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir 990 Lt baudos bei 788 Lt šio mokesčio delspinigių už pareiškėjo, kaip fizinio asmens, gautas papildomas pajamas už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 12 d. iki 1999 m. gegužės 31 d.

Nagrinėjamoje byloje yra keliamas ginčas dėl MAĮ 68 ir 72 straipsnių nuostatų interpretavimo bei taikymo.

MAĮ 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjo mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas buvo patikrintas už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 12 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. (b. l. 28-32). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra siejama ne su mokesčių mokėtojo patikrinimo pabaiga, o su tokio patikrinimo pradžia, t. y. pavedimo tikrinti išrašymu (žr., pvz., 2009 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-214/2009). Kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų, pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2005 m. rugpjūčio 1 d. (Pavedimas tikrinti Nr. 6334-05-26-114; MGK byla, b. l. 44), t. y. už ilgesnį nei MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje numatytas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminą.

Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį už ilgesnį terminą, vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurios numato, kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Mokesčių administratorius taip pat rėmėsi MAĮ 72 straipsnio 1 dalimi, kuri įtvirtina, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju vadovavosi 2004 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvada Nr. 5-4/87 dėl S. B. įmonės ūkinės finansinės veikos tyrimo už 1998-2003 m. laikotarpį (MGK byla, b. l. 53-63).

Pirmiausia pažymėtina, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalis nustato mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo terminą, kuris yra taikomas mokesčių administratoriui vykdant mokesčių teisės normomis reglamentuojamas mokesčių administravimo procedūras, o MAĮ 68 straipsnio 3 dalis yra taikoma tik tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje būtina nustatyti nusikalstama veika valstybei padarytos žalos dydį. Mokesčių administratorius MAĮ 68 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą gali taikyti tik tada, kai jo atliekamų veiksmų tikslas yra apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčius tam, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatytas nusikalstama veika valstybei padarytos žalos dydis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2714/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2764/2011; 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-168/2012 ir kt.). Taigi darytina išvada, kad MAĮ 68 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas yra skirtas ne tam, kad mokesčių administratorius turėtų hipotetinę galimybę paskaičiuoti mokesčius už ilgesnį, negu įprastas terminas, laikotarpį, bet tam, kad būtų realiai įgyvendinta galimybė pareikšti ieškinį baudžiamojoje byloje.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius duotuoju laikotarpiu atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir apskaičiavo papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, t. y. atliko mokesčių administravimo procedūrą, kurios rezultatas nebuvo skirtas valstybei padarytos žalos nustatymui baudžiamojoje byloje, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog mokesčių administratorius negalėjo vadovautis MAĮ 68 straipsnio 3 dalimi ir perskaičiuoti mokesčius už ilgesnį terminą negu tas, kuris numatytas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje. Tokiu būdu mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius pareiškėjui, pažeidė imperatyvias MAĮ nuostatas.

MAĮ 72 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais bei surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka. Mokestis tokiu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai šios institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo teisę remtis Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus 2004 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvada Nr. 5-4/87, kadangi minėta tarnyba pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, bei minėtos išvados pagrindu apskaičiuoti pareiškėjo nesumokėtus mokesčius bei delspinigius ir skirti jam baudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-388/2009; 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1507/2008 ir kt.).

Pažymėtina ir tai, jog minėtu būdu apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių administratorius privalo savo sprendimus priimti vadovaudamasis MAĮ nustatyta tvarka, inter alia laikydamasis MAĮ įtvirtintų mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminų. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog MAĮ 72 straipsnis, įtvirtindamas mokesčių administratoriaus teisę apskaičiuoti mokestį remiantis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, nenumato išimties iš bendrojo MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, remdamasis MAĮ 72 straipsnio nuostatomis, negalėjo apskaičiuoti pareiškėjo mokesčius už ilgesnį terminą negu tas, kuris numatytas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje. Konstatuotina, kad tokiu būdu apskaičiuodamas mokesčius pareiškėjui už ilgesnį terminą nei tai numato MAĮ mokesčių administratorius pažeidė imperatyvias minėto įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005). Nagrinėjamu atveju to neatlikęs pirmosios instancijos teismas pažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti. Mokesčių administratoriaus bei MGK sprendimai naikinti kaip neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalies punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. B. skundą tenkinti ir panaikinti 2005 m. spalio 10 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-9-43, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 68-340, 2011 m. liepos 7 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą Nr. 68-93 ir Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. S-211(7-169/2011).

Sprendimas neskundžiamas.

TeisėjaiAudrius BakaveckasArtūras DrigotasDainius Raižys