- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-1429-611/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir UAB „Elektrovoltas“
- Ieškovas
- V. Š.
- Atsakovas
- AB „Lesto“
- Kategorijos
- 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant atsakovo atstovui M. P., trečiojo asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovėms M. U. ir V. A.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Š. ieškinį atsakovui AB „Lesto“ (AB „VST“ procesinių teisių ir pareigų perėmėjui) dėl sutarties pakeitimo ir nuostolių priteisimo, tretieji asmenys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir UAB „Elektrovoltas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė V. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašė pakeisti 2007-08-27 tarp jos ir atsakovo sudarytos Naujojo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutarties Nr. NV-07-27-0068 specialiųjų sąlygų 1 punkte nurodytą 99760,80 Lt dydžio prijungimo paslaugos mokestį ir nustatyti naują 56201,85 Lt dydžio prijungimo mokestį, priteisti iš atsakovo 43558,95 Lt sumą ir 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovė įsirenginėdama ūkininko ūkį (duomenys neskelbtini), kreipėsi į atsakovą dėl elektros energijos įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų. Pagal atsakovo išduotas technines sąlygas ir jo rekomenduotoje įmonėje UAB „Elektrovoltas“ buvo paruoštas įrenginių prijungimo prie elektros tinklų projektas ir projektinė sąmata, kurios pagrindu 2007-08-27 tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta naujojo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartis Nr.NV-07-27-0068. Sutarties bendrųjų sąlygų 3.2 punkte nurodyta, kad prijungimo paslaugos mokestis apskaičiuojamas pagal Valstybinės energetikos ir kainų kontrolės komisijos (toliau - VEKKK) patvirtintus elektros energijos vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius arba yra lygus 40 proc. naujo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie tinklų projekto sąmatinės vertės. Sutarties 2 punkte nenurodoma, koks būtų paslaugos mokestis paskaičiuotas pagal VEKKK patvirtintus įkainius, nurodomos tik paskaičiavimo formulės, tačiau neapskaičiuotos jų piniginės išraiškos. Prijungimo sutarties specialiųjų sąlygų 1 punkte nurodoma, kad prijungimo paslaugos mokestis apskaičiuotas kaip 40 proc. projekto sąmatinės vertės, kas atsižvelgiant į UAB „Elektrovoltas“ apskaičiuotą projektinėje sąmatoje nurodytą sumą sudarė 99760,80 Lt su PVM. Tokią sumą ieškovė sumokėjo atsakovui. Darbams atlikti atsakovas viešojo konkurso būdu pasirinko AB „Klaipėdos energetika“, kuri nurodytus darbus atliko už 140504,64 Lt, t.y. beveik dvigubai pigiau nei nurodyta UAB „Elektrovoltas" parengtoje projektinėje sąmatoje. Atsižvelgiant į tai, kad Prijungimo sutartyje numatytus darbus atliko ne pats atsakovas, o jo pasamdytas rangovas, faktinė ieškovei suteiktos elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos kaina ir atitinkamai ieškovės projekto sąmatinė vertė yra lygi AB „Klaipėdos energetika“ atliktų darbų vertei, t.y. 140504,64 Lt, todėl ieškovės atsakovui mokėtinas prijungimo mokestis turėjo būti lygus 56201,85 Lt arba 43558,95 Lt mažesnis nei ieškovė faktiškai sumokėjo atsakovui.
Nurodė, jog kreipėsi į atsakovą su prašymu perskaičiuoti elektros įrenginių prijungimo paslaugos kainą ir grąžinti permoką, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisakė tai padaryti. Prijungimo sutartyje nustatytas elektros įrenginių prijungimo mokestis yra neteisingas, neprotingai ir nepateisinamai didelis bei neatitinka Taisyklėse nustatytų reikalavimų, todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nesutiko geranoriškai pakeisti Prijungimo sutarties sąlygos dėl kainos, teismo tvarka turėtų būti atitinkamai pakeistas prijungimo mokesčio dydis ir iš atsakovo išreikalauta jam be teisinio pagrindo sumokėta prijungimo mokesčio dalis, viršijanti atsakovo faktiškai patirtas sąnaudas. Ieškovė, būdama suinteresuota išsaugoti Prijungimo sutartį, mano, kad atsakovo vienašališkai nustatyta sutarties kaina, neatsižvelgiant į atsakovo faktiškai patirtas išlaidas, nepagrįstai suteikė atsakovui perdėtą pranašumą ir suteikė galimybę neteisėtai įgyti dalį ieškovei priklausančio turto - piniginių lėšų.
Nurodė, kad prijungimo sutartis priskiriama vartojimo sutarčių rūšiai. Pažymėjo, kad atsakovas nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad ieškovė buvo ekonomiškai silpnesnė šalis, turėjo neatidėliotinų elektros energijos poreikių, neturėjo galimybės pasirinkti kito operatoriaus ir nebuvo informuota apie galimybę savo nuožiūra pasirinkti Projektinės sąmatos rengėjo. Be to, būdama paprasta vartotoja ir neturėdama jokių specialių techninių žinių ieškovė negalėjo įvertinti Projektinėje sąmatoje pateiktų sąmatinių verčių pagrįstumo ir teisingumo. Ieškovė negalėjo kontroliuoti rangovo parinkimo proceso, todėl atsakovo galimybė savo nuožiūra pasirinkti rangovą ir nustatyti jam priimtiną rangos darbų kainą atsakovui suteikė perdėtą pranašumą ir galimybę ieškovo sąskaita sutaupyti. Pabrėžė, kad prijungimo sutarties sąlyga (3.4.p.) atsakovas savo naudai nusistatė prijungimo mokesčio perskaičiavimą dėl atsakovo papildomai patirtų išlaidų. Deja, ieškovei naudinga analogiška sąlyga sutartyje nebuvo numatyta. Atsakovas vienašališkai nusistatydamas teisę perskaičiuoti prijungimo paslaugos kainą didesne ir nesuteikdamas teisės perskaičiuoti kainos mažesne, sutarties 3.4 punkte įtvirtino esminę šalių nelygybę. Ieškovė, neturėdama kitų alternatyvių elektros energijos šaltinių, buvo priversta su atsakovu sudaryti Prijungimą sutartį jai nepalankiomis sąlygomis.
Pažymėjo, kad esminė prijungimo sutarties sąlyga - prijungimo mokesčio dydis - turėjo būti nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002m. rugsėjo 17d. įsakymu Nr.326 patvirtintomis „Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklėmis", o ne šalių susitarimu. Pabrėžė, kad paaiškėjus tikrajai prijungimo paslaugos kainai pagal viešąjį pirkimą laimėjusio rangovo atliekamų darbų vertę, atsakovas privalėjo perskaičiuoti prijungimo mokesčio dydį ir grąžinti nepagrįstai įgytą ieškovei priklausantį turtą - 43558,95 Lt dydžio pinigines lėšas.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos statybos ir komunalinio ūkio skyrius 2007-02-06 jam pateikė Elektros energijos vartotojų ir gamintojų elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų paraišką. Atsakovas 2007-02-08 išdavė technines sąlygas dėl ieškovės ūkininko ūkio elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo skirstomųjų tinklų paslaugos suteikimo. Ieškovė atsakovui pateikė savo pasirinkto projektuotojo UAB „Elektrovoltas“ parengtą ūkininko ūkio prijungimo prie atsakovo skirstomųjų elektros tinklų projektą ir sąmatą. 2007-08-27 šalys pasirašė Naujojo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį. AB „Klaipėdos energetika“, išrinkta atsakovo viešųjų pirkimų komisijos sprendimu, įrengė įvadinę elektros apskaitos spintą, pastatė modulinę transformatorinę ir 10 kV lauko skyriklį, nutiesė 1389 m 10 kV ir 12 m 0,4 kV kabelinių linijų.
Nurodė, kad šalių teisiniai santykiai, atsiradę dėl ieškovės elektros įrenginių prie atsakovo elektros tinklo reguliuojami ne tik privatinės teisės, bet ir viešosios teisės normomis. Be to, ginčas kilo tik dėl vienos sutarties sąlygos, t.y. sutarties kainos (mokesčio), kurio dydis nustatomas remiantis išsiimtinai viešosios teisės normomis ir šalys nėra laisvos susitariant dėl minėtos sutarties kainos. Pažymėjo, kad atsakovas paslaugos kainą nustatė ne vienašališkai - atsakovas tik atliko matematinius paskaičiavimus remdamasis ieškovės pateiktais dokumentais ir Taisyklėse bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutarime Nr. 122 „Dėl elektros energijos vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainių" nurodyta kainos apskaičiavimo tvarka. Ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo dydis nustatomas remiantis viešosios teisės normomis, t.y. neįtakojamas atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, šiuo atveju elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi. Ieškovė ūkininko ūkį (poilsiavietę) stato ir įrenginėja ne asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams patenkinti, o ieškovės, kaip ūkininkės, verslo poreikiams patenkinti. Abi sutarties šalys yra verslininkai, todėl ieškovė negali remtis Vartotojų teisių apsaugos įstatymu bei teigti, kad ji yra silpnesnė ginčo sandorio šalis. Tarp šalių nebuvo pasirašyta jokių rangos, jungtinės veiklos, ar kitokių sutarčių, turinčių rangos ir/ar jungtinės veiklos santykių elementų, atsakovas neorganizavo ir neatliko jokių bendrastatybinių darbų, kurių pasėkoje ieškovė būtų įgijusi nuosavybę į atliktų darbų rezultatą. Šioje konkrečioje situacijoje šalys susitarė dėl atlygintinės paslaugos, todėl nepagrįsto instituto normų taikymas aiškinant šalių santykius yra negalimas. Ieškovė nenurodė nei vieno argumento, kodėl sutarta sutartyje nurodyta 99760,80 Lt dydžio ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklų paslaugos kaina turėtų būtų aiškinama taip, kad ginčo šalys nurodžiusios 99760,80 Lt prijungimo kainą, iš tikrųjų buvo susitarusios dėl 56201,85 Lt dydžio.
Ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos kaina, apskaičiuota pagal VKEKK patvirtintus vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius buvo daugiau kaip 2,5 karto mažesnė nei ieškovės pateikta projektinė sąmata, todėl ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos kaina yra 40 procentų ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie AB „VST" elektros tinklo projekto sąmatinės vertės. Paslaugos mokesčio paskaičiavimui negalėjo būti taikomi Taisyklių 34-1 ir 46-1 punktai, kadangi elektros įrenginių prijungimui prie elektros linijos galingumas yra 40 kartų mažesnis nei Taisyklių reikalaujamas minimalus naujų ar rekonstruojamų transformatorių pastočių, skirstomųjų punktų ir/ar transformatorinių galingumas.
Pabrėžė, kad VKEKK 2008 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 03-79 „Dėl V. Š. skundo nagrinėjimo išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka", kuriuo buvo konstatuota, kad tarp šalių sudarytos sutarties sąlygos atitinka Taisyklėse įtvirtintus reikalavimus. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl šalys turi atlikti tai, kas joje numatyta. Ieškovės prijungimo prie elektros tinklų paslaugos mokestis buvo nustatytas vadovaujantis Taisyklėse įtvirtintais reikalavimais ir sąlygomis, todėl yra teisingas.
Tretysis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašė atmesti ieškinį. Nurodė, kad Komisija išnagrinėjo ieškovės skundą dėl atsakovo veiksmų ir 2008-06-28 nutarimu atmetė jį kaip nepagrįstą. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis kilusio ginčo metu galiojusiais teisės aktais, t.y. LR ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintomis Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklėmis. Pabrėžė, kad prijungimo paslaugos mokestis turėjo būti nustatomas vadovaujantis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, o ne šalių susitarimu. Ieškovės ginčijama prijungimo sutartis yra viešoji sutartis, todėl atsakovas prijungimo paslaugą privalo apskaičiuoti vadovaudamasi imperatyviomis teisės aktų nuostatomis bei vienodai taikyti jas visiems vartotojams, kurie į ją kreipiasi. Prijungimo paslaugos kaina pagal Komisijos patvirtintus įkainius yra daugiau kaip 2,5 karto mažesnė nei šios paslaugos projektinė sąmata, todėl atsakovas pagrįstai pritaikė Taisyklių 34.2 punktą, o mokestį už prijungimo paslaugą ir jo apskaičiavimo tvarką nustatė Sutarties specialiosiose sąlygose. Ieškovės elektros įrenginių prijungimo paslaugos kainos skaičiavimui negali būti taikomos Taisyklių 34-1 ir 46-1 punktų nuostatos, nes ieškovei pastatyta elektros linija ir kiti įrenginiai, kurių bendroji galia yra tik 25 kW, o suteikta leistinoj naudoti galia – vos 10 kW. Ieškovei buvo suteikta prijungimo paslauga, tačiau ji neįgijo nuosavybės teisės į operatoriaus nutiestus ar pertvarkytus elektros tinklus ir įrenginius. Tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl prijungimo paslaugos, o ne rangos sutartis dėl elektros įrenginių statybos. Komisijos nuomone, ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog atsakovas prijungimo paslaugos mokestį apskaičiavo neteisingai. Kadangi abi ginčo šalys yra verslininkai, ieškovė negali remtis Vartotojų teisių apsaugos įstatymu bei teigti, kad ji yra silpnesnė ginčo sandorio šalis.
Tretysis asmuo UAB „Elektrovoltas“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad parengė ieškovės ūkininko ūkio sodybos prijungimui prie elektros tinklų elektrotechninės dalies techninį projektą ir suderino su visomis reikiamomis organizacijomis. Statinio statybos kaina - 249402 Lt su PVM suderinta ir patvirtinta ieškovės bei atsakovo atstovo. Ieškovė susipažino ir sutiko su visai projektavimo sąlygų sąvado dokumentų reikalavimais. Statinio statybos kainos nustatymas buvo atliekamas vadovaujantis tuo metu galiojančiais norminių aktų reikalavimais, skaičiavimai atlikti naudojantis UAB „Sistela“ sąmatų sudarymo programa. Sumažėjusi rangovinių įmonių komercinių pasiūlymų kaina yra konkurencijos padarinys, kurio prognozuoti tiksliai nėra galimybės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 3327,75 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 74,01 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos statybos ir komunalinio ūkio skyrius, įgyvendindamas LR Ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 326 „Dėl elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) tvarkos ir sąlygų patvirtinimo" (toliau vadinama Taisyklės) 5.1 punktą 2007-02-06 pateikė atsakovui Elektros energijos vartotojų ir gamintojų elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų paraišką Nr. ST2-23. Atsakovas, vadovaudamasi Taisyklių 5.1 punktu, 2007-02-08 išdavė technines sąlygas dėl ieškovės ūkininko ūkio elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo skirstomųjų tinklų paslaugos suteikimo Nr.TS-07-27-0068. Ieškovė pateikė atsakovui projektuotojo UAB „Elektrovoltas" parengtą ieškovės ūkininko ūkio prijungimo prie atsakovo skirstomųjų elektros tinklų projektą ir sąmatą, kurios vertė 249402 Lt. 2007-08-28 šalys pasirašė Naujojo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį Nr. NV-07-27-0068 (toliau - Sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklų paslaugą, o ieškovė įsipareigojo paslaugos mokestį - 99760,80 Lt, kuriuos ieškovė atsakovui sumokėjo. Atsakovo viešųjų pirkimų komisijos sprendimu buvo išrinkta AB „Klaipėdos energetika“, kuri atsakovui atliko statybos rangos darbus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) t.y. įrengė įvadinę elektros apskaitos spintą, pastatė modulinę transformatorinę ir 10 kV lauko skyriklį, nutiesė 1389 m 10 kV ir 12 m 0,4 kV kabelinių linijų. 2007-12-14 pripažinimo tinkamu naudotis aktu buvo patvirtinta, kad statytojui atsakovui pagal projektą Nr.T-07-15 sumontuoti elektros įrenginiai tenkina nustatytus reikalavimus ir tinka naudoti. VKEKK 2008-06-28 nutarimu „Dėl V. Š. skundo nagrinėjimo išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka" Nr. 03-79, konstatavo, kad atsakovo ir ieškovės pasirašytos sutarties bendrosios ir specialiosios sąlygos atitinka Taisyklių reikalavimus.
Teismas padarė išvadą, kad šalių teisiniai santykiai, atsiradę dėl ieškovės elektros įrenginių prie atsakovo elektros tinklo, reguliuojami ne tik privatinės teisės, bet ir viešosios teisės normomis, t.y. minėto sandorio ruošimo, sudarymo, sandorio sąlygų nustatymo, sandorio vykdymo ir kitus klausimus reglamentuoja Taisyklės, VKEKK 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 122 „Dėl elektros energijos vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainių" ir kitos viešosios teisės normos. Be to, ginčas kilo ne dėl visos Sutarties, o tik dėl vienos jos sąlygos, t.y. sutarties kainos (mokesčio), kurio dydis nustatomas remiantis išsiimtinai viešosios teisės normomis, ir šalys nėra laisvi susitariant dėl minėtos sutarties kainos. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sutarties kainą nustatė ne vienašališkai – atsakovas, apskaičiuodamas ginčo sutarties kainą, tik atliko matematinius paskaičiavimus remdamasi ieškovės pateiktais dokumentais ir Taisyklėse bei VKEKK 2002 m. gruodžio 11 d. nutarime Nr. 122 „Dėl elektros energijos vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainių" nurodyta kainos apskaičiavimo tvarka. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai nurodo, kad Sutartis buvo sudaryta esant esminei šalių nelygybei.
Teismas atmetė ieškovės argumentus, susijusius su ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos mokesčio dydžiu. Atsakovas ieškovei suteikė elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugą, o ieškovė įsipareigojo už tą paslaugą sumokėti konkretaus dydžio mokestį. Elektros tinklų iki ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo taško statytojas yra atsakovas. Atsakovo pastatyti elektros tinklai priklauso atsakovui nuosavybės teise. Atsakovas suteikia ieškovei elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugą, todėl jokia minėtos sutarties ar jos priedų nuostata ar sąlyga jokiais atvejais negali būti aiškinama kaip suteikianti ieškovei nuosavybės ar kitokias valdymo, naudojimosi ar disponavimo teises į atsakovo pastatytus elektros tinklus ar kitus įrenginius.
Teismas nurodė, kad pagal Taisyklių VI skyrių, naujojo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos kaina apskaičiuojama vienu iš dviejų būdų, priklausomai nuo tam tikrų esminių sąlygų buvimo - t.y. pagal VKEKK patvirtintus vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius arba pagal naujojo vartotojo pateiktą projektinę sąmatą. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos kaina, apskaičiuota pagal VKEKK patvirtintus vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius, buvo daugiau kaip 2,5 karto mažesnė nei ieškovės pateikta projektinė sąmata, todėl ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos kaina yra 40 procentų ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo projekto sąmatinės vertės.
Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos mokesčio paskaičiavimui turėjo būti pritaikyti Taisyklių 34-1 punktas arba 46-1 punktas, nes turėjo būti pastatyta elektros linija ir kiti elektros įrenginiai, kurių bendra įrengtoji galia yra tik 25 kVA, o ieškovei suteikta leistinoji naudoti galia yra vos 10 kW. Taip pat ta pati elektros linija, kuria elektros energija tiekiama ieškovei, negalėtų būti panaudota elektros energijos tiekimui kitiems vartotojams dėl itin mažo suprojektuoto elektros linijos galingumo. Nurodo, kad Taisyklės nenumato vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinko paslaugos mokesčio perskaičiavimo priklausomai nuo to, kokias sąnaudas patyrė operatorius suteikdamas minėtą paslaugą.
Teismas padarė išvadą, kad prijungimo paslaugos mokestis buvo apskaičiuotas taip, kaip buvo numatyta prijungimo sutarties metu galiojusiose Taisyklėse. Teismo nuomone, ieškovė nepagrįstai remiasi iš LR Valstybės kontrolės valstybinio audito 2008 m. lapkričio 6 d. ataskaitos „Naujų vartotojų prijungimas prie veikiančių energetikos įmonių objektų" Nr. VA-P2-20-2-23 konteksto paimtu vienu sakiniu, jog „Prijungimo mokesčio nustatymas pagal skaičiuojamąją projekto vertę buvo netikslus" ir šiuo sakiniu siekia įtikinti teismą naujojo vartotojo prijungimo mokestis turi būti skaičiuojamas ne nuo naujojo vartotojo pateiktos elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų sąmatos, o nuo realių operatoriaus sąnaudų, patirtų suteikiant prijungimo paslaugą.
Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo jos sąskaita. Teismas nurodė, kad šalys susitarė dėl atlygintinės paslaugos, todėl nepagrįsto instituto normų taikymas aiškinant šalių santykius yra negalimas. Atsakovo suteiktos atlygintinės paslaugos kaina buvo paskaičiuota remiantis teisės normomis - Taisyklėmis, todėl ieškovė neturi pagrindo teigti, kad atsakovas kokį nors turtą gavo be pagrindo ir dar ieškovės sąskaita.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą ir ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino Taisyklėse įtvirtintą projekto sąmatinės vertės sąvoką ir netinkamai taikė Taisyklėse įtvirtintas nuostatas dėl vartotojų objektų prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų paslaugos mokesčio dydžio apskaičiavimo, pagal kurias prijungimo mokestis turėtų sudaryti 40% elektros tinklų operatoriaus patirtų sąnaudų, susijusių su šių paslaugų teikimu. Pabrėžė, kad nurodytame Taisyklių punkte naudojamos dvi skirtingos sąvokos, apibrėžiančios paslaugų kainą - kaina ir įkainiai. Iš minimo punkto teksto darytina išvada, kad tik VKEKK nustato įkainius, išskyrus Taisyklėse numatytus atvejus, kai kaina nustatoma ne pagal komisijos įkainius, o pagal projekto sąmatinę vertę, t.y. tokiu atveju operatorius vadovaujasi ne komisijos įkainiais, o kitais Taisyklėse nustatytais kainos apskaičiavimo kriterijais. Taigi, tokiu atveju, kai kainą nustato pats paslaugą teikiantis operatorius, nustatydamas kainą operatorius privalo vadovautis Taisyklių 32 punkte įtvirtinta bendrąja nuostata, pagal kurią operatorių teikiamų paslaugų kaina nustatoma atsižvelgiant operatorių patiriamas sąnaudas.
2. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė atsakovui sumokėjo kainą kuri padengė net 71 procentą atsakovo patirtų sąnaudų, susijusių su projekto įgyvendinimu. Valstybės audito ataskaitoje aiškiai teigiama, kad prijungimo paslaugos mokestis skaičiuojamas vadovaujantis 40 proc. prijungimo mokesčio skaičiavimo principu, o nuo 2006-07-23 iki 2008-09-01 galiojusioje Taisyklių redakcijoje „prijungimo mokesčio nustatymas pagal skaičiuojamąją projekto vertę buvo netikslus". Atsižvelgiant į aplinkybę, kad netiksli „projektinės sąmatinės vertės" sąvoka nuo 2008-09-01 buvo patikslinta į „operatorių faktiškai patirtų išlaidų" sąvoką ir vadovaujantis minima LR Valstybės kontrolės ataskaita darytina prielaida, kad Taisyklių leidėjas, panaudodamas „projekto sąmatinės vertės" sąvoką neketino pakeisti pagal Taisykles vartotojui tenkančių prijungimo projekto išlaidų proporcijų (40/60), ir „projekto sąmatinę vertę" buvo prilyginęs operatorių faktiškai patirtoms išlaidoms, susijusioms su projekto įgyvendinimu. Pažymėjo, kad teismas nemotyvavo ir nepasisakė dėl elektros tinklų operatorių pareigos perskaičiuoti prijungimo paslaugos kainą kuomet projektinėje sąmatoje užfiksuota kaina ženkliai skiriasi nuo faktiškai operatoriaus patirtų sąnaudų.
3. Ieškovės teigimu, teismas netinkamai pritaikė LR CK nuostatas, reglamentuojančias sutarties kainos protingumą ir teisingumą. Atsakovas turėjo teisės aktų jam suteiktas teises ir pareigas, vadovaudamasis LR CK 6.186 str. įtvirtintais šalių interesų pusiausvyros principais bei protingumo, teisingumo, ir sąžiningumo kriterijais, bei Taisyklių 51 punkte įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir šalių bendradarbiavimo principais, sužinojęs tikrąją prijungimo paslaugos vertę, perskaičiuoti prijungimo paslaugos kainą pagal faktiškai patirtas išlaidas ir grąžinti ieškovei permokėtą prijungimo paslaugos mokesčio dalį.
4. Teismas neatsižvelgė į liudytojo A. F. parodymus, kad būtent atsakovo darbuotojas rekomendavo ieškovei UAB „Elektrovoltas" ir tai, kad ta pati UAB „Elektrovoltas" atsakovo konkursui po kiek daugiau nei mėnesio pateikė pasiūlymą atlikti tuos pačius darbus už beveik dvigubai mažesnę kainą nei nurodė ieškovei pateiktoje projektinėje sąmatoje, pagal kurią atsakovas ir paskaičiavo ieškovės elektros įrenginių prijungimo paslaugos mokesčio dydį.
5. Vertindamas kainos protingumą teismas privalėjo atsižvelgti į sutarties pobūdį, sudarymo aplinkybes, vartotojų lygiateisiškumo, sąžiningumo ir kitus bendruosius teisės principus, taip pat Taisyklėse įtvirtintą „sąnaudų principą", pagal kurį protinga kaina laikyti tik tokia kaina, kuri neviršija 40 proc. operatoriaus faktiškai patirtu sąnaudų. Sprendime teismas nemotyvavo ir neįvertino atsakovo, kaip vienintelio galimo elektros tiekėjo, užimančio monopolinę padėtį rinkoje, sąžiningumo pareigos, kuomet atsakovas, turėdamas išskirtines specialias žinias, galėjo įvertinti UAB „Elektrovoltas" parengtoje sąmatoje nurodytą kainą kaip nepagrįstai ir neprotingai didelę, bei vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu privalėjo apie tai informuoti tokių žinių neturinčią ieškovę.
6. Ieškovės nuomone, teismas netinkamai pritaikė LR CK nuostatas, reglamentuojančias esminę šalių nelygybę. Sprendime teismas netinkamai įvertino akivaizdų esminės šalių nelygybės įrodymą - atsakovo galimybę nustatyti prijungimo paslaugos kainą pagal preliminarią projektinę sąmatą neatsižvelgiant į faktiškai patiriamas paslaugos teikimo sąnaudas, bei atsakovo teisę didinti prijungimo paslaugos kainą paaiškėjus, kad sąmata buvo netiksli ar padidėjus išlaidoms ir/ar sąnaudoms. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino, kad Taisyklėse jau yra pakankama apsauga, nustatanti, kad elektros tiekėjas turi galimybę skaičiuoti prijungimo paslaugos kainą pagal VKEKK patvirtintus įkainius, kas savaime užkerta kelią piktnaudžiavimui iš vartotojo pusės.
7. Nurodė, kad teismas, iš ieškovės atsakovui nepagrįstai priteisė per dideles - 3327,75 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir šių išlaidų nemažino. Vertindamas bylinėjimosi išlaidų dydį teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovė yra paprasta vartotoja, ekonomiškai silpnesnė už atsakovą, dėl ko atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti atitinkamai sumažintos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. nurodo, kad tarp šalių nebuvo pasirašyta jokių rangos, jungtinės veiklos, ar kitokių sutarčių, turinčių rangos ir/ar jungtinės veiklos santykių elementų; atsakovas neorganizavo ir neatliko jokių bendrastatybinių darbų, kurių pasėkoje ieškovė būtų įgijusi nuosavybę į atliktų darbų rezultatą. Atsakovas suteikė ieškovės nurodytų elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugą, o ieškovė įsipareigojo apmokėti už šią paslaugą - 99760,80 Lt. Nurodė, kad ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos kaina, apskaičiuota pagal VKEKK patvirtintus vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius buvo daugiau kaip 2,5 karto mažesnė nei ieškovės pateikta projektinė sąmata, todėl ieškovės elektros įrenginiu prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos kaina yra 40 procentu ieškovės elektros įrenginiu prijungimo prie akcinės bendrovės „VST" elektros tinklo projekto sąmatinės vertės.
2. Nurodė, kad ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie akcinės bendrovės „VST" elektros tinklo paslaugos mokesčio paskaičiavimui Taisyklių 34-1 punktas ir 46-1 punktas negalėjo būti taikomi, nes turėjo būti pastatyta elektros linija ir kiti elektros įrenginiai, kurių bendra įrengtoji galia yra tik 25 kVA, o ieškovei suteikta leistinoji naudoti galia yra vos 10 kW. Be to, atsakovas jokiems kitiems vartotojams nėra išdavęs techninių sąlygų aprašo (-ų), pagal kurį būtų projektuojamas kitiems vartotojams priklausančių elektros įrenginių prijungimas prie tos pačios elektros linijos.
3. Atsakovo teigimu, ieškovė nepagristai neužsimena, kad Taisyklėse nurodoma išimtis, t.y. Taisyklių 32 punkte suformuluota taisyklė netaikoma operatoriaus paslaugoms, už kurias mokama Taisyklių 34, 35. 36 ir 39 punktuose nustatyta tvarka. Kadangi ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo tinklo paslaugos kaina buvo apskaičiuota remiantis Taisyklių 34 punktu, apeliantė nepagrįstai nurodo, kad atsakovo ieškovei suteiktos paslaugos kaina turėjo būti nustatoma atsižvelgiant į atsakovo sąnaudas, o ne į Taisyklėse nurodytus reikalavimus. Apelianto argumentas, kad apskaičiuojant Prijungimo paslaugos mokestį turėjo būti vadovaujamasi viešąjį pirkimą laimėjusio rangovo atliktų darbų kaina pagal nuo 2008-09-01 įsigaliojusią Taisyklių 34 punkto redakciją, yra nepagrįstas ir jam negali būti pritarta. Taisyklių pasikeitimas neturėjo ir negalėjo turėti įtakos Prijungimo paslaugoms mokesčio apskaičiavimui ir sumokėjimui, ir atitinkamai jis nėra pagrindas taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.
4. Atsakovas pabrėžė, kad šalių teisiniai santykiai dėl elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo reguliuojami ne tik privatinės teisės, bet ir viešosios teisės normomis. Šalys nėra laisvos susitariant dėl minėtos sutarties kainos - kaina nustatoma remiantis skaičiavimais, reglamentuojamais Taisyklėse ir VKEKK 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 122 „Dėl elektros energijos vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainių".
5. Pažymi, kad pajamas gauna tik iš esamų ir naujų elektros energijos vartotojų. Todėl, jei prijungimo paslaugos mokestis mažėtų, dėl šios priežasties prarasta operatoriaus pajamų dalis turėtų būti kompensuojama iš esamų vartotojų, t.y. didėtų elektros energijos persiuntimo kaina visiems esamiems vartotojams. Taigi, atsakovas, būdamas natūralia monopolija, kuri teikia elektros energijos persiuntimo paslaugas ženkliai daliai Lietuvos vartotojų, priimdamas sprendimus, susijusius su išlaidų ir sąnaudų, įtraukiamų skaičiuojant elektros energijos skirstymo tarifą, didinimu, turi atsižvelgti į visų vartotojų interesus ir vengti situacijos, kai dėl vieno vartotojo reikalavimų tenkinimo atsirastų papildoma našta visiems vartotojams.
Atsiliepimas
6. Kadangi oficialus rašytinis įrodymas - VKEKK 2008 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 03-79 „Dėl V. Š. skundo nagrinėjimo išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka" patvirtino, kad atsakovas sudarydamas ir vykdydamas Sutartį nepažeidė Taisyklių, teisingumo, sąžiningumo, šalių bendradarbiavimo ir vartotojų nediskriminavimo principų, o tuo pačiu ir ieškovės teisių ir teisėtų interesų, ieškovės ieškinys pagrįstai buvo atmestas.
7. Atsakovo teigimu, apeliantė nepagrįstai nuroto, kad atsakovo realiai patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti sumažintos dėl to, kad apeliantė neva yra ekonomiškai silpnesnė už atsakovą ir paprasta vartotoja. Šiame atsiliepime yra nurodyti argumentai, patvirtinantys, kad šalių ginčą reikia vertinti kaip dviejų pelno siekiančių ūkio subjektų ginčą ir kad ieškovė negali būti laikoma vartotoja LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo prasme.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. apeliantė yra naujas vartotojas, todėl jai buvo taikomos Taisyklių II skyriaus nuostatos (5-19 punktai) dėl elektros įrenginių prijungimo tvarkos ir sąlygų. Pažymėjo, kad vartotojas ar gamintojas neįgyja nuosavybės teisių į operatorių nutiestus ar pertvarkytus elektros tinklus ir įrenginius, sumontuotus vartotojų ar gamintojų elektros įrenginiams prijungti prie operatoriaus elektros tinklų. Apeliantei buvo suteikta prijungimo paslauga, tačiau ji neįgijo nuosavybės teisės į operatoriaus nutiestus ar pertvarkytus elektros tinklus ir įrenginius.
2. Nesutinka su Apeliantės argumentais, kad apskaičiuojant prijungimo paslaugos dydį, turėjo pritaikyti Taisyklių 34-1 arba 46-1 punktai, o ne 33 ir 34 punktai. Nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos kaina, apskaičiuota pagal Komisijos patvirtintus vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius, buvo daugiau kaip 2,5 karto mažesnė nei apeliantės pateikta projektinė sąmata, todėl elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo paslaugos kaina yra 40 procentų ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklo projekto sąmatinės vertės. Pagal apeliantės Atsakovui pateiktą projektinę dokumentaciją turėjo būti pastatyta elektros linija ir kiti elektros įrenginiai, kurių bendra įrengtoji galia yra tik 25 kVA, o Apeliantei suteikta leistinoji naudoti galia yra vos 10 kW.
Atsiliepimas
3. Ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo tinklo paslaugos kaina buvo apskaičiuota vadovaujantis Taisyklių 34 punktu, todėl apeliantė nepagrįstai nurodo, kad atsakovo ieškovei suteiktos paslaugos kaina turėjo būti nustatoma atsižvelgiant į atsakovo sąnaudas, o ne į viešosios teisės normas, t. y. į Taisyklėse nurodytus reikalavimus. Šios Sutarties pobūdis lemia tai, kad atsakovas" prijungimo paslaugą privalo apskaičiuoti vadovaudamasi imperatyviomis teisės aktų nuostatomis bei vienodai taikyti jas visiems vartotojams, kurie į ją kreipiasi. Pažymėjo, kad pasikeitusi kainų apskaičiavimo metodika neturi įtakos šioje byloje apskaičiuotam prijungimo paslaugos mokesčiui.
4. Apeliantė nepagrįstai remiasi iš LR valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitos konteksto paimtu vienu sakiniu, jog „Prijungimo mokesčio nustatymas pagal skaičiuojamąją projekto vertę buvo netikslus". Nors Ataskaitoje yra konstatuojama, kad Taisyklėse nustatytas prijungimo paslaugos kainos nustatymas nebuvo objektyvus, tačiau pripažįstama, kad mokestis pagal galiojusias Taisyklėse turėjo būti skaičiuojamas būtent pagal skaičiuojamąją projekto sąmatinę vertę.
5. Pabrėžė, jog šioje konkrečioje situacijoje šalys susitarė dėl atlygintinės paslaugos, todėl nepagrįsto instituto normų taikymas aiškinant šalių santykius yra negalimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos statybos ir komunalinio ūkio skyrius pagal atsakovės paraišką, įgyvendindamas LR Ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 326 „Dėl elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) tvarkos ir sąlygų patvirtinimo" (toliau-taisyklės) 5.1 punktą, 2007-02-06 pateikė atsakovui Elektros energijos vartotojų ir gamintojų elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų paraišką Nr.ST2-23 (I t., b.l.106-107). Atsakovas 2007-02-08 išdavė technines sąlygas dėl ieškovės ūkininko ūkio elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo skirstomųjų tinklų paslaugos suteikimo Nr.TS-07-27-0068 (I t.,b.l.103-104). Ieškovė pateikė atsakovui projektuotojo UAB „Elektrovoltas" parengtą ieškovės ūkininko ūkio prijungimo prie atsakovo skirstomųjų elektros tinklų projektą ir sąmatą, kurios vertė 249402 Lt (I t., b.l.15-25). 2007-08-27 šalys pasirašė Naujojo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį Nr. NV-07-27-0068 (I t., b.l.7-13), pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklų paslaugą, o ieškovė įsipareigojo sumokėti 99760,80 Lt mokestį, kuri ji sumokėjo (I t., b.l.14). AB „Klaipėdos energetika“, laimėjusi atsakovo paskelbta viešą konkursą, atliko statybos rangos darbus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengė įvadinę elektros apskaitos spintą, pastatė modulinę transformatorinę ir 10 kV lauko skyriklį, nutiesė 1389 m 10 kV ir 12 m 0,4 kV kabelinių linijų (I t., b.l.28, 155). 2007-12-14 pripažinimo tinkamu naudotis aktu buvo patvirtinta, kad statytojui atsakovui pagal projektą Nr.T-07-15 sumontuoti elektros įrenginiai tenkina nustatytus reikalavimus ir tinka naudoti (I t., b.l.152-154).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškiniu iš esmės prašė sumažinti jos elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklų mokestį nuo 99760,80 Lt iki 56201,85 Lt, prašydama skaičiuoti 40 procentų dalį ne nuo projektinės sąmatinės vertės, o nuo atsakovo faktiškai patirtų išlaidų.
Tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta 2007-08-27 naujojo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartis Nr. NV-07-27-0068 pripažintina viešąja sutartimi (CK 6.161 str.), kadangi joje nurodyta paslaugų kaina nustatyta vadovaujantis LR ūkio ministro 2002-09-17 įsakymu Nr.326 patvirtintomis „Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklėmis. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-204/2004). Be to, nors šalys sudarė civilinę sutartį, tačiau sutarties kainos, dėl kurios ir kilo ginčas nagrinėjamoje byloje, nustatymui, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, taikomos išimtinai viešosios teisės normos, todėl sutarties šalys nėra laisvos nustatant sutarties kainą. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovas vienašališkai nustatė sutarties kainą. Be to, dėl nurodytų motyvų nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad sudaryta sutartis nepagrįstai suteikė atsakovui perdėtą pranašumą prieš ją, nes kaip minėta, prijungimo paslaugos kainą nustato viešosios teisės normos, kurios taikomos visiems vartotojams. Todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikomos CK 6.228 str. nuostatos dėl esminės šalių nelygybės. Ieškovės minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuoja praktika dėl esminės šalių nelygybės nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi nagrinėjamos bylos šalis sieja ne tik iš privatinės, bet ir iš viešosios teisės kilę teisiniai santykiai ir šalys nėra laisvos tartis dėl sutartyje nustatytų paslaugų kainos. Atitinkamai negali būti taikomos ir CK 6.223 str. nuostatos dėl sutarties sąlygų keitimo teismo tvarka, kadangi nėra minėto straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų. Atitinkamai taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad šalių sutartis pažeidžia CK 6.186 str. įtvirtintą šalių interesų pusiausvyros principą, o atsakovą esant nesąžiningą.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė negali būti laikoma vartotoja civilinės teisės prasme ir todėl jai negali būti taikomos teisės normos, susijusios su vartotojo kaip silpnesnės sandorio šalies teisių apsauga. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, o konkrečiai imant iš tarp šalių sudarytos sutarties, elektros energijos vartotojų ir gamintojų elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų paraiškos Nr.ST2-23 ir atsakovo išduotų techninių sąlygų, ieškovė ketino prijungti prie atsakovo elektros perdavimo tinklų ūkininko ūkio sodybą, t.y. verslo objektą ir elektros energijos poreikis skirtas jos verslo poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į Ūkininko įstatymo 2 str. įtvirtintą ūkininko sampratą, CK 1.39 str. 1 d. įtvirtintą vartotojo sampratą, kadangi šalys tarėsi dėl paslaugos teikimo ne ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, o verslui vykdyti, todėl tarp šalių sudaryta ginčo sutartis negali laikoma vartojimo sutartimi, o ieškovė vartotoja.
Byloje kilo ginčas dėl LR ūkio ministro 2002-09-17 įsakymu Nr.326 patvirtintų „Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2006-07-23 iki 2008-09-01) (toliau – Taisyklės) taikymo ir aiškinimo. Ieškovės elektros įrenginių prijungimo ir 2007-08-27 Naujojo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutarties sudarymo tarp šalių metu galiojusių taisyklių 34 p. numatė, kad naujiesiems vartotojams operatorių paslaugų kaina, išskyrus atvejus, nustatytus taisyklių 34¹ p., yra lygi 40 procentų vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie tinklų projekto sąmatinės vertės, kai yra 34.1-34.6 p. numatytos sąlygos, o nagrinėjamos bylos atveju, kai pagal patvirtintus vartotojų prijungimo prie tinklų įkainius apskaičiuota operatoriaus teikiamos paslaugos kaina yra daugiau kaip 2,5 karto mažesnė nei šios paslaugos projektinė sąmata. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pateikiamu taisyklių 32 ir 34 p. aiškinimu. Vertinant minėtas normas sistemiškai, taisyklių 34 p. norma laikytina specialia 32 p. atžvilgiu. 32 p. norma yra bendro pobūdžio norma, nustatanti paslaugų kainos nustatymo bendruosius principus, o 34 p. norma detalizuoja naujų vartotojų prijungimo kainos nustatymą. Taisyklių 32 p. vartojama sąvoka „operatoriaus patiriamos sąnaudos“ nėra tapati taisyklių 34 p. vartojamai sąvokai „prijungimo prie tinklų projekto sąmatinei vertei“. Taisyklės neapibrėžia šių sąvokų, todėl jos turi būti suprantamos pagal įprastai vartojamą jų sampratą. Taigi, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, taisyklių 34 p. vartojama sąvoka „projekto sąmatinė vertė“ nėra tapati „sąnaudų“ sąvokai ir nustatoma pagal iš anksto parengtą būsimų planuojamų vartotojo įrenginių prijungimo prie elektro tinklų išlaidų dydį ir nėra siejama su realiai faktiškai patirtomis tokio prijungimo išlaidomis. Pažymėtina, kad taisyklės prijungimo kainą sieja su projekto sąmatine verte ir daugeliu kitų taisyklese nurodytų atvejų. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu pripažino, kad tokia nuostata, jog prijungimo mokestis skaičiuojamas taisyklių 34p. numatytais atvejais nuo projekto sąmatinės vertės, atitinka LR Konstitucijos nuostatas (III t., b.l.93-97), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė taisyklių 34 p. nuostatas ir teisingai jas aiškino. Apeliantės minima LR valstybės kontrolės valstybinio audito 2008-11-06 ataskaita (II t., b.l.139-165) nepaneigia minėtų išvadų, o ieškovės cituojamas ataskaitos teiginys, kad prijungimo mokesčio nustatymas pagal skaičiuojamąją projekto vertę buvo netikslus, nepaneigia pačių taisyklių nuostatų ir jų privalomumo taikyti konkrečiu atveju. Minėtos audito ataskaitos reikšmė tokia, kad joje padaryta analizė sudarė prielaidas peržiūrėti taisykles į ateitį ir patikslinti jos nuostatas. Todėl teisėjų kolegija atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad taisyklių nuostata, susiejanti prijungimo paslaugos kainą su projekto sąmatine verte, turi būti aiškinama kaip susieta su operatoriaus faktiškai patirtomis prijungimo išlaidomis. Apeliantės minimas LR ūkio ministro 2008-06-18 įsakymas Nr.4-254, kuriuo buvo pakeistas minėtų taisyklių 34 punktas, prijungimo paslaugų mokestį susiejant su viešajį pirkimą laimėjusio rangovo atliktų darbų kaina, gali būti taikomas tik į priekį ir tiems vartotojams, kurie yra prijungiami prie atsakovo elektros tinklų po minėto įsakymo priėmimo ir įsigaliojimo, bet negali taikomas atgal ir todėl jo pagrindu negali būti keičiamos sutartys, sudarytos ir įvykdytos iki minėto LR ūkio ministro 2008-06-18 įsakymo Nr.4-254 priėmimo.
Kadangi nagrinėjamu atveju pagal VKEKK patvirtintus vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius ieškovės įrenginių prijungimo paslaugos kaina sudarė 32612,75 Lt (I t., b.l.105, 152), o pagal UAB „Elektrovoltas“ parengtą projektą sąmatinė vertė sudarė 249402 Lt, t.y. pagal įkainius paskaičiuota prijungimo kaina daugiau kaip 2,5 karto yra mažesnė nei šios paslaugos projektinė sąmata, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, nustatydamas ieškovės įrengimo prijungimo prie tinklų kainą, pagrįstai taikė taisyklių 33 p. ir 34 p. ir 34.2 p. nuostatas. Kadangi ieškovei pastatyta elektros linija ir kiti įrenginiai, kurių bendroji galia tik 25 kVA, o suteikta leistinoji galia vos 10 kW, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė neatitinka taisyklių 46¹ 1.1-1.3 p. nustatytų kriterijų ir dėl šios priežasties jai negali būti taikomos taisyklių 34¹ ir 46¹ punktuose nustatytos prijungimo kainos skaičiavimo taisyklės. Šą išvadą patvirtina ir VKEKK 2008-06-28 nutarimas Nr.03-79 (I t., b.l.31-34), kuriame taip pat pripažinta, kad atsakovo paskaičiuota ieškovės elektros įrenginių prijngimo prie atsakovo tinklo kaina atitinka taisyklių nuostatas. Kadangi taisyklės prijungimo kainos paskaičiavimą ieškovės atveju sieja su projekto sąmatine verte, todėl atsakovas pagrįstai neperskaičiavo ieškovės įrenginių prijungimo kainos pagal faktiškai patirtas prijungimo išlaidas, nes taisyklės tokios teisės ir pareigos atsakovui nesuteikė, o ieškovės apeliaciniame skunde minimi CK 6.158 str. ir taisyklių 51p. įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir šalių bendradarbiavimo principai nesudaro teisės ir pagrindo pripažinti atsakovui pareigą perskaičiuoti ieškovei pagal teisės aktus paskaičiuotą prijungimo kainą.
UAB „Elektrovoltas“ parengtą projekto sąmatinę vertę atsakovui pateikė ieškovė, ieškovė pasirinko šią įmonę, atsakovą ja vadovautis įpareigoja taisyklės, todėl pagrįstai atsakovas ja vadovavosi ir nėra pagrindo pripažinti atsakovą pažeidus sąžiningumo principus. Ieškovės minimo liudytojo A. F. parodymai nepaneigia minėtų išvadų. Atsakovas negia rekomendavęs ieškovei minėtą įmonę, o minėtas liudytojas astovavo ieškovę santykiuose su atsakovu, todėl jis yra suinteresuotas nagrinėjama byla. Kita vertus, atsakovo darbuotojo pateikta rekomendacija nėra privaloma ieškovei ir pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes negali būti vertinama kaip atsakovo atsakomybės prisiėmimą už galimai netinkamai UAB „Elektrovoltas“ parengtą projekto sąmatinę vertę.
Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti atsakovo, kaip, apeliantės teigimu, vienintelio galimo elektros tiekėjo, užimančio monopolinę padėtį rinkoje, sąžiningumo pareigą, nes atsakovas kaip turėdamas išskirtines specialias žinias galėjo įvertinti UAB „Elektrovoltas“ parengtoje sąmatoje nurodytą kainą kaip nepagrįstai ir neprotingai didelę. Atsakovas vykdo elektros perdavimo skirstomaisiais tinklais veiklą, o ne statybos veiklą, todėl minėti apeliantės argumentai nepagrįsti, be to, ir minėtos taisyklės neįpareigojo atsakovą vertinti jam pateikiamą projektinę sąmatą.
Kadangi nagrinėjamu atveju nėra kilęs ginčas dėl to, jog ieškovės elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklų paslaugos kaina yra per maža, atsakovas nereikalauja iš ieškovės papildomo mokesčio, todėl teisėjų kolegija teisiškai nevertina tarp šalių sudarytos sutarties 3.4 p. nuostatą.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ieškovės argumentų apie atsakovo nepagrįstą praturtėjimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.237 str. nuostatas ir teisingai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovą nepagrįstai parturtėjus, nes ieškovė sumokėjo atsakovui ginčijamą sumą pagal sutartį, prijungimo kaina paskaičiuota pagal viešosiso teisės aktus, t.y. esant teisiniam pagrindui.
Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl aukščiau nurodytų priežasčių neturi teisinės reikšmės ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Teisėjų kolegija atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė per dideles 3327,75 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir šių išlaidų nemažino. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir apimtį, advokato darbo ir laiko sąnaudas, LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.2 p., 8.18 p., pirmosios instancijos teismo priteistos advokato teisinės pagalbos išlaidos nėra per didelės, atitinka minėtus aktus ir CPK 98 str. 2 d. nustatytus kriterijus, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas jų nemažino. Ieškovės nurodomi motyvai nesudaro pagrindo mažinti atsakovo patirtų išlaidų atlyginimo apimtį.
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovas patyrė 1966,25 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, todėl atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jam iš ieškovės priteistinos šios išlaidos, kurios, atsižvelgiant į CPK 98 str. 2 d. ir Rekomendacijų 8.11 p., mažintinos iki 1200 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui AB „Lesto“ 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) litų iš ieškovės V. Š..