Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1696-921/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-09
Bylos Nr.: e2A-1696-921/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-01557-2020-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
Ieškovas: A. L.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Kazlų Rūdos šilumos tinklai“

Civilinė byla Nr. e2A-1696-921/2021Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01557-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 2.6.11.5.; 3.3.1.18.1

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. L. ir A. L. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. L. ir A. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kazlų Rūdos šilumos tinklai“ dėl neteisėto šilumos energijos paskirstymo ir įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“, V. R., Vida S. M., D. G., R. G., J. S., M. L., L. A., R. N., I. B., U. L., A. V., E. V., A. V. L., E. L., A. S., J. B., J. K., V. K., J. J., S. B., J. A., T. A., Regina L. E., D. S., V. M., V. M., O. K., I. B., J. G., D. D., J. S., R. S., S. K., E. K., S. S., E. A., E. G., N. G., P. V., A. V., J. V., R. G., G. G., Z. K., V. J., V. J., N. A., I. S., A. S., A. S., institucijos, teikiančios byloje išvadą byloje, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai ieškiniu prašė pripažinti atsakovės atliktą šilumos energijos paskirstymą ginčo name, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtu ir įpareigoti atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą:

Šalies argumentai

1.1. ieškovams nepriskiriant jokio centralizuoto šilumos energijos kiekio bendro naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms, o jeigu šis reikalavimas būtų atmestas:

1.2. pripažinti, kad ieškovų ir atsakovės teisinius santykius reglamentuoja ieškovų su trečiuoju asmeniu UAB „Litesko“ sudaryta 2001 m. balandžio 25 d. šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, ieškovui priskiriant šilumos energijos bendro naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms kiekį lygų 0,000472 proc. nuo bendro namo centralizuotam šildymui suvartoto šilumos kiekio pagal 2001 m. balandžio 25 d. sutartį, o jeigu šis reikalavimas būtų atmestas:

1.3. ieškovams priskiriant šilumos energijos bendro naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms kiekį pagal ieškovo buto plotą proporcingą dalį nuo 10 proc. bendro namo centralizuotam šildymui suvartoto šilumos kiekio, taip pat perskaičiuojant ieškovui priskirtiną šilumos kiekį bendroms reikmėms į šilumos energijos paskirstymą įtraukti visas name esančias asmeninio naudojimo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, įskaitant sandėliukus, pagal patalpų tūrį. Tuo atveju, jei šis reikalavimas būtų atmestas:

1.4. pagal plotą, už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo.

2. Ieškovai nurodė, kad pasinaudoję išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka ir gavę Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – VERT) 2020 m. balandžio 16 d. nutarimą, teikia ieškinį atsakovei šilumos tiekėjai UAB ,,Kazlų Rūdos šilumos tinklai“. Atsakovė išrašomose sąskaitose reikalauja iš ieškovų mokėti už ginčo namo bendrojo naudojimo patalpoms tenkančią šilumos energijos dalį – pagal buto plotą proporcingą dalį nuo 18 proc. visos name suvartotos šilumos energijos. Ieškovai pažymėjo, kad bendro naudojimo patalpose centralizuoto šildymo prietaisai (radiatoriai) demontuoti ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomos jokiais centralizuoto šildymo šildytuvais. Šilumos energija bendroms reikmėms gaunama tiesiogiai iš butų, kurie šildomi vietiniu būdu (ieškovo butas) arba centralizuotai tiekiama šilumos energija. Ginčo namo bendro naudojimo patalpos, įskaitant laiptinę, niekada nebuvo centralizuotai šildomos. Atsakovė nepagrįstai priskyrė 18 proc. šilumos bendro naudojimo patalpoms, nes pagal individualią ir galiojančią 2001 m. balandžio 25 d. sutartį, sudarytą su šilumos tiekėjui, ieškovams yra priskirtinas tik 0,000472 proc. kiekis bendroms reikmėms nuo bendro namo šilumos energijos suvartojimo. Atsakovė šios sutarties nepagrįstai nepripažįsta, nors sutartis yra teisėta ir galiojanti. Nesant individualios sutarties, atsakovė nuo 2015 m. ieškovams galėjo priskirti tik 10 proc. visos name suvartotos šilumos energijos. Be to, nurodė, kad ieškovai su šilumos tiekėju UAB „Litesko“ sudarė 2001 m. balandžio 25 d. šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį, kurią pasirašė abu ieškovai ir tuometinė buto savininkė. Už tiekiamą šilumos energiją visada mokėjo tik ieškovai. Šalys nėra susitarusios dėl šilumos energijos kiekio ir jo nustatymo tvarkos. Ieškovas neprivalo apmokėti už šilumos energiją, kuri nebuvo suvartota bendro naudojimo patalpose, nes jos nebuvo šildomos. Taip pat ieškovai nurodė, kad atsakovė į šilumos energijos paskirstymą neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų, priklausančių ginčo namo butų savininkams, taip pažeisdama proporcingumo principą. Namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai). Joms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nes šie sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos, tačiau yra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Ieškovų nuomone, rūsio patalpos turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant ieškovui priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal Metodą Nr. 5, taikomą kartu su Metodu Nr. 4. Ieškovai nurodė, kad prieš atsakovę karšto vandens tiekėja buvo UAB „Litesko“. Mano, kad suklastotu 2010 m. balandžio 25 d. protokolu pasirinktas 2-as karšto vandens apsirūpinimo būdas, tačiau ši procedūra nebuvo užbaigta, todėl atsakovė yra ne tik šilumos, bet ir karšto vandens tiekėja ginčo name. Ginčo namo gyventojai nebuvo užbaigę karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo. Atsakovė netinkamai paskirstė centralizuotą šilumos energiją ginčo name, ieškovams nepagrįstai priskirdama šilumos energijos kiekius, kuriuos faktiškai gavo ieškovų kaimynai, kurie butus šildo centralizuotai ir vartoja atsakovės centralizuotai tiekiamą karštą vandenį. Atsakovė į ieškovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį. Be to, ginčo namo karšto vandens skaitikliai butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčo namas yra su priklausoma šildymo sistema, elevatoriniu šilumos punktu, vamzdelinių karšto vandens šilumokaičiu, karšto vandens cirkuliacija voniose. Šilumos punktas priklauso namo bendrasavininkiams. Šildymo sistema dvivamzdė, kurioje vanduo į radiatorius patenka vienu vamzdžiu (tiekimo stovu), o iš jų išteka į kitą vamzdį (grąžinimo stovą). Tokiu būdu pastate yra šildomos bendrojo naudojimo patalpos, jose įrengti bendrojo naudojimo objektai: šilumos punktas, šilumos vamzdynai, šildymo prietaisai. Pastato šildymo būdas – centrinis. Ieškovai su atsakove nėra sudarę rašytinės šilumos pirkimo–pardavimo sutarties. Šilumos priskyrimo bendrosioms reikmėms teisiniai pagrindai įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Atsakovė ginčo namui suvartotą šilumos energiją skirsto pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (šiuo metu – VERT) 2016 m. birželio 13 d. nutarimais Nr. 03-183 ir Nr. 03-184 patvirtintus Metodą Nr. 4 ir Metodą Nr. 5. Visas ginčo name suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas namo vartotojas privalo mokėti už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus pagal VERT rekomenduojamus taikyti Metodus Nr. 4 ir Nr. 5, nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartotos šilumos kiekio dalis tenka ieškovams, kaip šilumos vartotojams. Kitaip paskirstyti bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotą šilumą, nei pagal VERT patvirtintus metodus, atsakovė neturi teisinio pagrindo. Metodai nenumato galimybės nustatyti individualų koeficientą kiekvienam butui. Ieškovai ieškinį grindžia prielaidomis ir samprotavimais. Ieškovų pateiktas aiškinamasis raštas, jame nurodyti skaičiai – 0,000472 proc. ir kiti samprotavimai nelemia privalomojo kito metodo taikymo ar vertinimo, kad šilumos tiekėjo taikyti metodai buvo netinkami ir neteisėti. Pažymėjo, kad vartotojams teisės aktų nustatyta tvarka nepasinaudojus teise pasirinkti vieną iš VERT rekomenduojamų taikyti ir su ja suderintų šilumos ir / ar karšto vandens paskirstymo metodų, jį parenka šilumos tiekėjas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Marijampolės apylinkės teismas 2021 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškinio dalį dėl karšto vandens tiekėjo paliko nenagrinėtą.

5. Teismas nustatė, kad ieškovai, teikdami pradinį ieškinį, pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka ir gavo VERT 2020 m. balandžio 16 d. nutarimą. Tačiau VERT nenagrinėjo patikslintame ieškinyje nurodytų faktų dėl karšto vandens tiekėjo, todėl šią patikslinto ieškinio dalį paliko nenagrinėtą.

6. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti atsakovės atliktą šilumos energijos paskirstymą ginčo name neteisėtu, įpareigoti atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, nepriskirti ieškovams jokio centralizuoto šilumos energijos kiekio bendro naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms. Nustatė, kad ieškovai teisėtai atsiskyrė nuo centralizuoto šilumos tiekimo. Atsakovė ieškovams skaičiavo mokestį už šilumos kiekį, priskirtą bendroms reikmėms. Teismas nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą teisė pasirinkti visam pastatui taikytiną šilumos paskirstymo metodą priklauso pastato butų ir kitų patalpų savininkams, o šilumos tiekėjas tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą gali parinkti tik tuo atveju, jei atitinkamo sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka nepriima pastato bendraturčiai. Ginčo namo bendraturčiai nepriėmė sprendimo pasirinkti namo šilumos paskirstymo metodą, todėl šilumos tiekėja taiko šilumos paskirstymo Metodą Nr. 4 kartu su Nr. 5, nes name įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį. Kadangi ieškovams priklausantis butas atjungtas nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos jų namui, negali būti taikomas vien tik šilumos paskirstymo Metodas Nr. 4, kuris nėra skirtas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotai šilumai paskirstyti. Šilumos paskirstymo Metodas Nr. 5 yra skirtas šilumos kiekiui, skirtam bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, apskaičiuoti, kai dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu; jis gali būti taikomas su bet kuriuo šilumos paskirstymo metodu. Sprendė, kad ginčo namo savininkams iki ieškinio pareiškimo nepasirinkus šilumos paskirstymo metodo, taikomas pastato šildymo sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Dėl nurodytų aplinkybių, nebuvo pagrindo pripažinti atsakovės atliktą šilumos energijos paskirstymą ginčo name neteisėtu, ieškovams nepriskiriant jokio centralizuoto šilumos energijos kiekio.

7. Teismas atmetė reikalavimą įpareigoti atlikti ginčo namui perskaičiavimus ieškovams priskiriant šilumos energijos bendro naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms kiekį lygų 0,000472 proc. nuo bendro namo centralizuotam šildymui suvartoto šilumos kiekio pagal ieškovo ir UAB „Litesko“ 2001 m. balandžio 25 d. susitarimą. Teismas nustatė, kad nuo 2018 m. gegužės 1 d. šilumą Kazlų Rūdos daugiabučiams namams, tame tarpe ir ginčo namui, tiekia atsakovė. Pritarė ieškovams, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartys gali būti sudaromos ne tik su butų savininkais, bet ir su butų valdytojais, tačiau ieškovų ir UAB „Litesko“ santykis nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nuo 2018 m. spalio 1 d. ginčo name šilumos ūkį iš trečiojo asmens perėmė atsakovė. Atsakovė nurodė, kad vartotojų su UAB „Litesko“ sudarytų sutarčių neperėmė. Teismas dėl šių priežasčių atmetė ieškovų argumentus, kad ginčo šalims yra privaloma 2001 m. rugsėjo 1 d. sutartis ir 2001 m. balandžio 25 d. aiškinamasis raštas. Teismas nesivadovavo ieškovų nurodoma teismų praktika, nes joje nepasisakoma apie situaciją, kai pasikeitė ne vartotojas, o šilumos tiekėjas. Ieškovai neneigė, kad nėra pasirašyta rašytinė sutartis tarp ieškovų ir atsakovės. Ieškovas nurodė, kad siekė tokią sutartį pasirašyti. Tai, teismo vertinimu, patvirtino, kad ieškovų pozicija dėl 2001 m. rugsėjo 1 d. sutarties ir aiškinamojo rašto taikymo ginčo santykiui nebuvo nuosekli. Teismas pritarė atsakovei, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas.

8. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, priskiriant ieškovams šilumos energijos bendro naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms kiekį pagal ieškovo buto plotą proporcingą dalį nuo 10 proc. bendro namo centralizuotam šildymui suvartoto šilumos kiekio, taip pat perskaičiuojant ieškovui priskirtiną šilumos kiekį bendroms reikmėms į šilumos energijos paskirstymą, įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, įskaitant sandėliukus, pagal patalpų turį, o jei ne, tai pagal plotą. Teismas vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu nustatė, kad pareiga mokėti už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms išlieka ir tais atvejais, kai pastato bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisai teisėtai neįrengti arba teisėtai demontuoti, tačiau šiuo atveju šis papunktis nėra siejamas išskirtinai tik su laiptinėmis (rūsio patalpomis). Nustatė, kad nagrinėjamu atveju pagal Metodą Nr. 5 taikomas 18 proc. šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientas, kai pastato bendrojo naudojimo patalpose įrengti šildymo prietaisai. Atsakovė nurodė, kad nėra duomenų apie radiatorių demontavimą iš laiptinės. Institucija, pateikusi į bylą išvadą, nurodė, kad net ir tuo atveju, kai bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisų nėra, tam tikrą šilumos kiekį išspinduliuoja įrengti vamzdynai, taip pat esantys ir bendrojo naudojimo patalpose. Teismas sutiko su šia išvada ir sprendė, kad nėra pagrindo taikyti 10 proc. koeficientą, nes ginčo pastate yra bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisai teisėtai neįrengti (rūsyje), duomenų apie teisėtai demontuotus šildymo prietaisus laiptinėse byloje nebuvo.

9. Teismas nepagrįstu pripažino ieškovo argumentą, kad netinkamai paskaičiuotas šilumos energijos paskirstymas bendrojo naudojimo patalpoms (sandėliukams). Teismas nustatė, kad, taikant šilumos paskirstymo Metodą Nr. 4, vienas pagrindinių kriterijų, nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį, yra butų ir patalpų naudingasis plotas, kuris suprantamas kaip butų ir kitų patalpų savininko gyvenamajame name faktiškai turimas (užimamas) plotas. Kadangi ieškovas yra teisėtai atsijungę nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, tai rūsio patalpoms šildyti tenkanti šilumos energijos dalis apskaičiuotina taikant tą patį santykį, tik atėmus buto plotą. Atsakovė turėjo įrodyti, kad jos apskaičiuota suma atitinka teisės aktų reikalavimus ir apmokėjimas yra atitinkamai paskirstytas. Atsakovės atstovas nurodė, kad mokesčių skaičiavimui naudojami VĮ Registrų centre Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyti buto duomenys, t. y. buto naudingasis plotas. Į naudingąjį plotą neįeina balkonų, lodžijų, terasų, nešildomų rūsių grindų plotas. Kadangi rūsių (sandėliukų) plotas neatitinka namo naudingojo ploto sąvokos, todėl šis plotas nepriskiriamas naudingajam plotui. VERT patvirtintuose šilumos paskirstymo metoduose, skaičiuojant mokesčius už patiektą šilumą, nėra numatyta į skaičiavimus įtraukti nešildomų patalpų (rūsių (sandėliukų)) plotus, todėl, teismo vertinimu, skaičiuojant mokesčius už patiektą šilumą, atsakovė šių patalpų plotų pagrįstai neįtraukė. Ieškovai nors ir nurodė, kad atsakovė nepateikė skaičiavimų, tačiau pateiktų į bylą neginčijo. Teismas darė išvadą, kad mokesčiai už šilumos energiją ieškovams apskaičiuoti laikantis teisės aktų reikalavimų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovai prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

10.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovės atliktą šilumos energijos paskirstymą ginčo name neteisėtu, ieškovams nepriskiriant jokio centralizuoto šilumos energijos kiekio bendro naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms. Teismas neįvertino, kad ieškovai faktiškai negavo bendro naudojimo patalpoms skirto šilumos energijos kiekio, nes minėtos patalpos nėra šildomos. Įstatymo leidėjas išreiškė aiškią valią, jog vartotojas privalo apmokėti tik už tą energijos kiekį, kurį faktiškai suvartojo.

10.2. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovų ir atsakovės nesieja 2001 m. rugsėjo 1 d. šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, 2001 m. balandžio 25 d. aiškinamasis raštas. Sutartį su šilumos tiekėju UAB „Litesko“ sudarė ieškovai, kurią pasirašė ir tuometinė buto savininkė. UAB „Litesko“ 2001 m. balandžio 25 d. sutartį su ieškovais sudarė laisva valia, ieškovai mokėjo UAB „Litesko“ už šilumos energiją. Byloje nėra duomenų, kad sutartis nutraukta arba kitaip nustojo galioti. Galiojančiuose teisės aktuose nenustatyta leidimo energijos tiekimo įmonei vienašališkai nutraukti energijos tiekimo sutartį, sudarytą su fiziniu asmeniu, pasikeitus šilumos tiekėjui, kuris šiuo atveju perima visas buvusio šilumos tiekėjo teises ir pareigas, įskaitant kylančias iš individualių sutarčių, sudarytų tarp buitinių šilumos vartotojų ir buvusio šilumos tiekėjo. Specialiuosiuose šilumos ūkį reglamentuojančiuose teisės aktuose sutarčių nutraukimas nereglamentuojamas. Taigi, šilumos tiekėjas negalėjo nutraukti sutarties nei su patalpų nuomininku, nei su patalpų savininku, pasikeitus šilumos tiekėjui. Atsakovė sutarties neginčijo, teismas dėl jos galiojimo nepasisakė, todėl laiko, kad sutartis galioja.

10.3. Atsakovė neteisėtai priskyrė 18 proc. šilumos bendro naudojimo patalpoms, nors pagal 2001 m. balandžio 25 d. sutartį (aiškinamąjį raštą) ieškovui priskirtinas tik 0,000472 proc. kiekis bendroms reikmėms nuo bendro namo šilumos energijos suvartojimo. Atsakovė ir trečiasis asmuo, kaip esamas ir buvęs šilumos tiekėjai, susitarė dėl vartotojui taikomų energijos pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo, nutraukimo sąlygų, kurios neatitinka įstatymų leidėjo valios ir norminių aktų reglamentavimo. Atsakovės ir trečiojo asmens susitarimas neperimti trečiojo asmens anksčiau sudarytų viešųjų vartojimo sutarčių prieštarauja galiojančių teisės aktų reikalavimams, pažeidžia vartotojų teises, todėl toks susitarimas niekinis ir negalioja ex nunc (nuo dabar). Šią aplinkybę teismas privalėjo konstatuoti ex officio (pagal pareigas).

10.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti 10 proc. šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficiento. Teismas nurodė, kad bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisai teisėtai neįrengti (rūsyje), kad byloje nebuvo duomenų apie teisėtai demontuotus šildymo prietaisus laiptinėse, tačiau neįvertino, kad atsakovė neįrodinėjo bendro naudojimo patalpų šildytuvų šildymo prietaisų demontavimo neteisėtumo. Atsakovė pateikė įrodymus, kad namo bendro naudojimo patalpos, įskaitant laiptinę, niekada nebuvo centralizuotai šildomos. Teismas nepagrįstai preziumavo, kad šildytuvai bendro naudojimo patalpose demontuoti neteisėtai. Atsakovė privalėjo įrodyti šildytuvų demontavimo neteisėtumą, nes rėmėsi šia aplinkybe, tačiau to nepadarė. Atsakovė ginčo namo bendro naudojimo patalpų šildymui priskyrė 18 proc. name suvartotos šilumos energijos, nors pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį neturėjo teisės priskirti šilumos energijos nešildomoms bendro naudojimo patalpoms, o pagal Metodo Nr. 5 3.1.2 papunktį turėjo teisę priskirti tik 10 proc. name suvartotos šilumos energijos.

10.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovę atlikti mokesčių perskaičiavimo nei pagal tūrį, nei pagal plotą. Atsakovė į šilumos energijos paskirstymą nepagrįstai neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų, priklausančių ginčo namo butų savininkams, taip pažeisdama proporcingumo principą. Ginčo namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) oficialiai įregistruoti kaip individualių butų asmeninio naudojimo patalpos. Jiems nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui. Šios rūsio patalpos nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant ieškovui priskirtus mokėjimus. Į palyginamuosius naudinguosius plotus rūsio patalpų plotas turi būti įskaičiuojamas remiantis VĮ Registrų centro duomenimis. Ieškovas pateikė teismui duomenis, kad ginčo namo butų ir sandėliukų aukštis yra nevienodas – butų aukštis svyruoja nuo 2,40 iki 2,50 m., o šiems butams priskirtų sandėliukų aukštis yra 2,00 m. Todėl šilumos energijos paskirstymas ginčo name turėjo būti atliktas pagal patalpų tūrį, taikant Metodus Nr. 4 ir Nr. 5.

Atsiliepimas

11. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1. Teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, teisminę praktiką, atskleidė bylos esmę, tinkamai kvalifikavo tarp šalių ginčo teisinius santykius, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą.

11.2. Teismas tinkamai įvertino VERT 2020 m. balandžio 16 d. nutarimą Nr.03E-324, kuriuo VERT atmetė ieškovų pareikštus reikalavimus. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei teisinis ginčo santykio reglamentavimas, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leido padaryti teisingą išvadą, jog visas ginčo pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas namo vartotojas privalo mokėti už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus pagal VERT rekomenduojamus taikyti Metodus Nr. 4 ir Nr. 5, nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartotos šilumos kiekio dalis tenka ieškovams, kaip šilumos vartotojams. Kitaip paskirstyti bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotą šilumą, nei pagal VERT patvirtintus metodus, atsakovė neturi teisinio pagrindo. Metodai nenumato galimybės nustatyti individualų koeficientą kiekvienam butui. Ieškovai prielaidomis ir samprotavimais grindžia savo reikalavimus atsakovei, kad šilumos energija namo bendro naudojimo patalpoms šildyti paskirstyta neteisingai ir dėl atsakovės netinkamai parinkto metodo. Teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovų pateiktas aiškinamasis raštas (be datos), jame nurodyti skaičiai – 0,000472 proc. ir kiti argumentai nelemia privalomojo kito metodo taikymo ar vertinimo, kad šilumos tiekėjo (atsakovės) taikyti Metodai Nr. 4 ir Nr. 5 buvo netinkami ir neteisėti. Teismo vertinimu, namo šilumos energijos vartotojams teisės aktų nustatyta tvarka nepasinaudojus teise pasirinkti vieną iš VERT rekomenduojamų taikyti ir su ja suderintų šilumos ir / ar karšto vandens paskirstymo butams ir kitoms patalpoms metodų, šilumos paskirstymo metodą iš VERT rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų pagrįstai parinko šilumos tiekėja.

11.3. Teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovė įvykdė pareigą tinkamai paskirstyti vartotojams ginčo name suvartotą šilumos kiekį. Tai matyti iš atsakovės pateiktų sąskaitų, išrašytų ieškovams, kuriose detalizuotas atsakovės atliktas ieškovų butui priskirto šilumos kiekio paskaičiavimas, taip pat iš atsakovės 2020 m. gruodžio 18 d. paaiškinimo ir skaičiavimų. Ieškovai šių atsakovės skaičiavimų neginčijo. Mokesčiai už šilumos energiją ieškovams apskaičiuoti laikantis teisės aktų reikalavimų.

11.4. Nepasisako dėl teisiškai nereikšmingų ieškovų argumentų, kad atsakovė neginčijo 2001 m. rugsėjo 1 d. sutarties, todėl ši sutartis galioja; kad atsakovės ir trečiojo asmens susitarimas neperimti trečiojo asmens anksčiau sudarytų viešųjų vartojimo sutarčių prieštarauja CK normoms; kad teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovai nėra faktiškai gavę bendro naudojimo patalpoms skirto šilumos kiekio, nes minėtos bendro naudojimo patalpos nėra šildomos; kad atsakovė neįrodinėjo šildymo prietaisų demontavimo neteisėtumo ir kt.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Dėl apeliacijos nagrinėjimo ribų

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, ieškinio dalį dėl karšto vandens tiekėjo paliko nenagrinėtą. Apeliaciniu skundu ieškovai (apeliantai) prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti. Pažymėtina, kad apeliantai apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvų ir argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškinio dalis dėl karšto vandens tiekėjo buvo palikta nenagrinėta, nepagrįstumo (neteisėtumo). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nėra suformuluotas reikalavimas (dalykas) dėl karšto vandens tiekėjo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta ieškovų prievolė mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos šilumos energijos, tenkančios bendro naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms šildyti, kai ieškovams priklausantis butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo.

Dėl šilumos energijos bendro naudojimo patalpoms ir reikmėms paskirstymo (ne)teisėtumo

14. Nustatyta, kad ginčo namas yra su priklausoma šildymo sistema, elevatoriniu šilumos punktu, vamzdelinių karšto vandens šilumokaičiu, karšto vandens cirkuliacija voniose. Šilumos punktas priklauso namo bendrasavininkiams. Šildymo sistema dvivamzdė, kurioje vanduo į radiatorius patenka vienu vamzdžiu (tiekimo stovu), o iš jų išteka į kitą vamzdį (grąžinimo stovą). Tokiu būdu pastate yra šildomos bendrojo naudojimo patalpos, jose įrengti bendrojo naudojimo objektai: šilumos punktas, šilumos vamzdynai, šildymo prietaisai. Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, namo šildymo būdas – centrinis šildymas.

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 1 dalį, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį, butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. Pagal CK 4.76 straipsnį, kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją.

16. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pareigą mokėti už pastate sunaudotą šilumos energiją vartotojai turi neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu yra šildomos jų asmeninės patalpos, t. y. už šildymą, sunaudotą bendrosioms reikmėms, turi pareigą sumokėti ir vartotojai, kurie yra nutraukę šilumos tiekimo sutartis dėl savo asmeninių patalpų šildymo (pvz., pasirinkę šildyti patalpas naudojant tiekiamas dujas, elektrą ar kitu būdu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020, 26 punktas, 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-695/2020).

17. Pagal Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 12 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal VERT rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš VERT rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su VERT. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Taigi, ŠŪĮ yra įtvirtintas principas, jog už visą pastate sunaudotą šilumą apmoka to pastato vartotojai. Minėta, kad šią pareigą vartotojai turi neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu yra šildomos jų asmeninės patalpos, t. y. už šildymą, sunaudotą bendrosioms reikmėms, turi pareigą apmokėti ir vartotojai, kurie yra nutraukę šilumos tiekimo sutartis savo asmeninių patalpų šildymui, ką nagrinėjamu atveju yra atlikę apeliantai (ŠŪĮ 25 straipsnio 1 dalis, 29 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

18. Apeliantai neginčijo aplinkybės, kad ginčo name yra įrengti bendro naudojimo objektai: šilumos punktas, šilumos vamzdynai, šildymo prietaisai. Taigi, apeliantų pareiga prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti yra nustatyta įstatymo, todėl jos neigimas yra nepagrįstas. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktikoje formuluojamą taisyklę, kad šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia, kad apeliantų argumentai, jog atsakovė reikalauja apmokėti už faktiškai nepatiektą šilumos energiją, yra nepagrįsti.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepagrįstai nesutikimą jiems paskirstyti šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms grindžia ŠŪĮ 25 straipsnio 2 dalimi ir aplinkybe, kad bendro naudojimo patalpose centralizuoto šildymo prietaisai (radiatoriai) demontuoti ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomos.

20. Pagal ŠŪĮ 25 straipsnio 1 dalį, daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Pagal šio straipsnio 2 dalį, daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nepaisant to, ar šilumos tiekimas bendrojo naudojimo patalpose nutrauktas ŠŪĮ 25 straipsnio 2 dalies prasme, jose gali būti suvartojama šiluma, patenkanti iš šilumos tiekimo įrangos rūsiuose, šilumos punktuose iš vamzdynų, nuo kurių įšyla pastato konstrukcijos ir tuo pačiu – asmeninio ir bendro naudojimo patalpos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012, 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).

22. Taigi, pagal ŠŪĮ 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkai privalo apmokėti už pastate sunaudotą šilumą, net ir tada, kai daugumos savininkų sutikimu šilumos tiekimas bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas – tačiau tokiu atveju, pagal ŠŪĮ 25 straipsnio 2 dalį, apskaičiuojant vartotojui (apeliantams) tenkantį šilumos kiekį, laikoma, kad visa šiluma buvo sunaudota asmeninio naudojimo patalpose bei pastato šildymo sistemos vamzdynuose pristatant šilumą nuo šilumos punkto iki vartotojo buto (bet ne pastato bendrojo naudojimo patalpose). Priešingai aiškinant ŠŪĮ 25 straipsnį būtų sukuriama privilegijuota padėtis daliai vartotojų (kurie nutraukė šilumos tiekimą bendrojo naudojimo patalpose) kitų šilumos vartotojų atžvilgiu, kadangi pirmiesiems skaičiuojant sąskaitą už šilumą būtų įtraukiamas ne visas pastate sunaudotos šilumos kiekis, o antriesiems – visas. Tokio aiškinimo laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-19-858/2017, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad atsakovė nesilaikė ŠŪĮ 25 straipsnio 2 dalies reikalavimo, skirstydama apeliantams šilumos energijos kiekį bendrojo naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovės atliktą šilumos energijos paskirstymą ginčo name neteisėtu, ieškovams nepriskiriant jokio centralizuoto šilumos energijos kiekio bendro naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms. Pažymėtina, kad apeliantų motyvai dėl bendro naudojimo patalpų (ne)šildymo bus detaliau aptarti nutarties 40–44 punktuose.

Dėl šilumos energijos 0,000472 proc. kiekio taikymo

24. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, (toliau – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės) 29.2 punkte numatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse, sudarytose pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, privalo būti nurodyta šilumos vartotojų sprendimu pasirinktas ar, nesant priimto sprendimo, šilumos tiekėjo parinktas iš VERT rekomenduojamų taikyti arba kitas su VERT suderintas šilumos kiekio, nustatyto šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba, paskirstymo butų ir kitų patalpų savininkams metodas, atitinkantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumai paskirstyti naudojamus apskaitos prietaisus.

25. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 (toliau – Aprašas), 6 punkte nustatyta, kad iki to laiko, kol bus sudaryta sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo tarpusavio santykiai grindžiami vadovaujantis šiuo Aprašu nustatytomis sąlygomis. Aprašo 22 punkte nustatyta, kad šilumos paskirstymo metodą buitiniai šilumos vartotojai pasirenka CK 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš VERT rekomenduotų taikyti arba su ja suderintų metodų. Kol buitinis šilumos vartotojas pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Analogiška norma įtvirtinta ir Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-178, (toliau – Metodų taisyklės) 4 punkte. Pažymėtina, kad bet kuris šilumos paskirstymo metodas taikomas visam pastatui (Metodų taisyklių 18 punktas). Taigi, teisinis reguliavimas nenumato galimybės vienam butui taikyti atskirą šildymo koeficientą. Šildymo koeficientas gali būti taikomas tik visam namui, gavus gyventojų ir VERT pritarimą.

26. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovų ir atsakovės nesieja 2001 m. rugsėjo 1 d. šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, 2001 m. balandžio 25 d. aiškinamasis raštas. Ieškovai su atsakove individualiai susitarė dėl šilumos energijos tiekimo pagal su trečiuoju asmeniu UAB „Litesko“ sudarytą 2001 m. balandžio 25 d. sutartį, kurioje numatytas ieškovams priskirtinas šilumos energijos bendro naudojimo patalpoms ir bendroms reikmėms 0,000472 proc. kiekis. 2001 m. balandžio 25 d. sutartį su (buvusia) šilumos tiekėja UAB „Litesko“ sudarė ieškovai kaip šilumos energijos vartotojai, kurią pasirašė ir tuometinė buto savininkė. Apeliantai teigia, kad byloje nėra duomenų, jog sutartis nutraukta arba kitaip nustojo galioti. Specialiuosiuose šilumos ūkį reglamentuojančiuose teisės aktuose sutarčių nutraukimas nereglamentuojamas, todėl šilumos tiekėjas negalėjo nutraukti sutarties nei su patalpų nuomininku, nei su patalpų savininku, pasikeitus šilumos tiekėjui. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų motyvais nesutinka.

27. Nustatyta, kad šilumos tiekėjas UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ ir buto savininkė V. T. sudarė 2001 m. rugpjūčio 1 d. Šilumos energijos tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo su buto savininku sutartį Nr. 2906674. Sutarties objektas – vartojimas ir atsiskaitymas už šilumos energiją, tiekiamą butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Ieškovai reikalavimą dėl šilumos energijos 0,000472 proc. kiekio kildina iš 2001 m. balandžio 25 d. aiškinamojo rašto, kurį klaidingai vadina „sutartimi“. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad V. T., gyvenančios ginčo namo bute Nr. 17, užsakymu buvo atliktas buto šildymo prietaisų atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos projektas. Aiškinamajame rašte išvardinti išspręsti reikalavimai atliekant buto rekonstrukciją ir atjungiant buto patalpų šildymą. Aiškinamasis raštas papildytas ranka nurodant, kad „Šiuo metu laiptinės nešildomos, laiptinių radiatoriai atjungti. Todėl atmetus laiptinių šilumos poreikį, suminis liekamasis buto Nr. 17 mokestis bus Q=93,6 + 109,2 = 202,8 W, tai sudaro 0,000472 % nuo gyvenamojo namo šilumos poreikio šildymui. Papildymu tikėti. L. S.“ ir pildžiusio asmens parašas bei data 2001 m. balandžio 25 d. Šis aiškinamasis raštas yra be datos, uždėtas UAB „Litesko“ Marijampolės filialo direktoriaus pavaduotojo V. J. spaudas apie suderinimą 2001 m. balandžio 25 d. data.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktas aiškinamasis raštas nėra sutartis bendrųjų CK normų prasme, taip pat specialiųjų šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo taisyklių prasme. Aiškinamajame rašte nėra jį sudariusių šalių vardai, pavardės ir (ar) pavadinimas, nenustatytas sutarties objektas, šalių teisių ir pareigų, be kita ko, nėra nustatytas šilumos kiekio dalies namo bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientas, kaip reikalauja teisės aktai (Metodų taisyklių 18 punktas). Todėl, akivaizdu, kad VERT (nei iki reorganizavimo buvusiai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai) negalėjo būti pateiktas namo bendraturčių teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas taikyti šilumos kiekio dalies namo bendrosioms reikmėms priskyrimo 0,000472 proc. koeficientą. Kita vertus, ieškovai pirmosios instancijos teisme ir neįrodinėjo, kad iki šilumos tiekėjo pasikeitimo jiems buvo taikomas nurodytas koeficientas. Be to, minėtoje 2001 m. rugsėjo 1 d. sutartyje nėra nuorodos į šį aiškinamąjį raštą, kas neleidžia šio rašto laikyti ir priedu prie sutarties. Atsižvelgiant į tai, kad aiškinamajame rašte nurodoma procentinė dalis, priskirtina konkrečiam butui, o teisinis reglamentavimas nenumato galimybės taikyti butui kitokį nei visam namui šildymo koeficientą, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad aiškinamasis raštas neturi teisinės galios sprendžiant dėl ginčo namui taikytino šilumos paskirstymo koeficiento.

29. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutartį su UAB „Litesko“ sudarė ieškovai, kurios UAB „Litesko“ negalėjo nutraukti, o, pasikeistus šilumos tiekėjams, pastaroji sutartis turėjo būti perleista vykdyti atsakovei.

30. Iš 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutarties turinio matyti, kad aprašomojoje dalyje sutartį sudariusi šalis nurodyta buto savininkė V. T., sutarties baigiamosiose nuostatose vartotoja nurodyta buto savininkė, sutartį pasirašė taip pat buto savininkė. Sutiktina su apeliantais, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartys gali būti sudaromos ne tik su butų savininkais, bet ir su butų valdytojais (ieškovais), kurie yra šilumos energijos vartotojai. Tačiau šiuo atveju ieškovai su šilumos tiekėja šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nepasirašė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad aplinkybė, jog prie šalių rekvizitų nurodyta ieškovė A. L. ir jos parašas, nereiškia, kad sutartis sudaryta su ieškove (ieškovais). Teisėjų kolegijos vertinumu, pagal 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutartį teises, pareigas ir atsakomybę prisiėmė sutartyje nurodyta sutarties šalis – buto savininkė V. T. (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutiktu ir su apeliantų argumentais, kad nuo 2004 m. spalio 18 d. apeliantei tapus buto savininke, atsakovė perėmė 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutartimi nustatytus įsipareigojimus.

32. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nuo 2018 m. spalio 1 d. pasikeitė ginčo namo šilumos tiekėjas, t. y. UAB „Litesko“ pakeitė atsakovė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1279-728/2018 patvirtino Kazlų Rūdos savivaldybės, UAB „Kazlų Rūdos šilumos tinklai“ (atsakovės šioje byloje) bei UAB „Litesko“ (trečiojo asmens šioje byloje) 2018 m. vasario 20 d. sudarytą taikos sutartį, kuria šalys susitarė nuo 2018 m. balandžio 30 d. imtinai nutraukti šalių sudarytas Modernizavimo sutartį bei Nuomos sutartis. Atitinkamai 2018 m. balandžio 30 d. UAB „Litesko“ baigia vykdyti centralizuotos šilumos bei karšto vandens gamybos ir tiekimo veiklą Kazlų Rūdos savivaldybėje. Pagal taikos sutarties 4 punktą, UAB „Kazlų Rūdos šilumos tinklai“ neperėmė iš UAB „Litesko“ reikalavimo teisės į Kazlų Rūdos miesto šilumos vartotojų skolas bei permokas už šilumos ir karšto vandens tiekimą ir su jomis tiesiogiai susijusias vartotojams priskaičiuotas (tame tarpe priteistas bei pateiktas teismui) netesybas (baudas, delspinigius) bei patirtas tokių skolų išieškojimo išlaidas. Pagal taikos sutarties 5 punktą, UAB „Litesko“ perdavė UAB „Kazlų Rūdos šilumos tinklai“ šilumos vartotojų duomenis pagal šalių suderintą struktūrą nuo 2016 m. sausio 1 d., jeigu šalys nesusitars dėl didesnės apimties duomenų.

33. Taigi, vadovaujantis nutarties 32 punkte minėtu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo procesiniu sprendimu, atsakovė neperėmė vartotojų sutarčių, sudarytų su UAB „Litesko“, (perėmė vartotojų duomenis), neperėmė reikalavimo teisių į Kazlų Rūdos miesto šilumos vartotojų skolas, permokas ir kt. Įsiteisėję teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo spręsti, kad atsakovė turi vykdyti kito šilumos tiekėjo sudarytas sutartis, juo labiau, jog teisės aktai numato galimybę šilumos vartotojams tiekti šilumos energija tiek nepasirašius, tiek pasirašius šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, pasikeitus šilumos tiekėjui, buitinis šilumos vartotojas (apeliantai) turi teisę sudaryti sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas, pasirinkti taikytiną metodą, iki tol taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Apeliantė, tapusi buto savininke nuo 2004 m. spalio 18 d., sutarties dėl šilumos energijos tiekimo nepasirašė nei su UAB „Litesko“, nei su atsakove. Teismo posėdžio metu apeliantai patvirtino, kad siekė sutartį pasirašyti su atsakove. Taigi, kol bus sudaryta šilumos pirkimo–pardavimo sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, atsakovės ir apeliantų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutartis neturi teisinės reikšmės vertinant tarp atsakovės ir apeliantų susiklosčiusius teisinius santykius, apeliantams jokių teisių bei pareigų nesukuria.

34. Apeliantai nepagrįstai vadovaujasi CK 6.390 straipsnyje įtvirtintomis energijos pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo ir nutraukimo normomis, kadangi jose reglamentuojami atvejai, kada vykdančiam šilumos energijos tiekimo funkciją šilumos tiekėjui suteikta teisė nutraukti, sustabdyti ar apriboti šilumos tiekimą konkretaus šilumos vartotojo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju šilumos tiekėjas UAB „Litesko“ nebevykdo šilumos tiekimo funkcijos (paslaugos), šilumos tiekėjas pasikeitė įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, taigi šilumos tiekėjų pasikeitimas ir visos iš to kylančios teisinės pasekmės neatitinka CK 6.390 straipsnyje nustatyto reguliavimo. Apeliantai deklaratyviai nurodo, kad energijos pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimas / nutraukimas neatitinka įstatymų leidėjo valios ir norminių aktų reglamentavimo. Apeliantai neįvardina kokio norminio aktų reguliavimo tiekėjų pasikeitimas neatitinka. Ieškovams šilumos energijos teikimas yra užtikrintas, todėl nėra pagrindo spręsti apie pažeidžiamas jų teises. Tuo tarpu apeliantų pareiga atsiskaityti už šilumą pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui nustatyta minėtu teisiniu reglamentavimu (CK 4.76, 4.82 straipsniai, 6.383 straipsnio 1 dalis, 6.388, 6.391 straipsniai, ŠŪĮ 12 straipsnis, 25 straipsnio 1 dalis, 29 straipsnio 3 dalies 1 punktas, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 108.4 papunktis, 235.2 papunktis).

Dėl šilumos energijos kiekio pagal Metodą Nr. 5 priskyrimo koeficiento (ne)teisėtumo

35. Apeliantai teisingai nurodo, kad jie privalo apmokėti tik už tą energijos kiekį, kurį faktiškai suvartojo. Tačiau, kaip nurodyta nutarties 17, 25 punktuose, tam įgyvendinti vartotojai turi priimti sprendimą nustatyti kitokius bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos koeficientus, negu parinko šilumos tiekėja (atsakovė). Ši teisė taip pat detalizuojama Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.5 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad vartotojai turi teisę kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos paskirstymo butams ir kitoms patalpoms metodų arba parengti ir, suderinus su Komisija, taikyti metodą, atitinkantį esamus pastato bei pastato šildymo ir karšto vandens sistemos ypatumus. Kol buitinis šilumos vartotojas pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

36. Nagrinėjamu atveju šiluma ginčo namo vartotojams atsakovės parinkimu skirstoma pagal Šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms nustatymo bei paskirstymo metodą Nr. 5, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) (šuo metu – VERT) 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-184 (toliau – Metodas Nr. 5), bei Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodą Nr. 4, patvirtintą Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-183 (toliau – Metodas Nr. 4).

37. Metodo Nr. 5 3.4 papunktyje nustatyta, kad tol, kol pastato butų ir (ar) kitų patalpų savininkai įstatymų nustatyta tvarka priims sprendimą dėl šilumos kiekio dalies pastato bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficiento nustatymo būdo, taikomas Metodo Nr. 5 3.1 papunktyje įtvirtintas koeficientas: 18 proc. šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientas, kai pastato bendrojo naudojimo patalpose įrengti šildymo prietaisai (kaip nagrinėjamu atveju), arba 10 proc. – kai pastate nėra bendrojo naudojimo patalpų arba bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisai teisėtai neįrengti ar teisėtai demontuoti.

38. Byloje nėra ginčo dėl Metodo Nr. 4 taikymo, kuris taikytinas kartu su kitu pasirinktu Metodu, skirtu apskaityti bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotą šilumą – šiuo atveju ginčijamas kartu taikomas Metodas Nr. 5. Apeliantai reikalauja taikyti 10 proc. šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientą, kai bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisai teisėtai neįrengti ar teisėtai demontuoti.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantai neįrodė aplinkybės, kad bendro naudojimo patalpose centralizuoto šildymo prietaisai (radiatoriai) demontuoti teisėtai, dėl ko būtų galima taikyti 10 proc. šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientą.

40. Nesutiktina su apeliantais, kad įrodyti šildytuvų demontavimo neteisėtumą privalėjo atsakovė, kuri rėmėsi šia aplinkybe. Apeliantai šią poziciją grindžia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-254-823/2012, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovo (šilumos energijos tiekėjo) ir atsakovės (šilumos energijos vartotojos) ginčas dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, atsakovei atsijungus nuo centrinio šildymo sistemos. Byloje buvo nustatyta, kad atjungimas nuo centrinio šildymo įvyko administracinio akto pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-2278, kuriam pagal įstatymą taikytina teisėtumo prezumpcija, pagrindu, todėl teismas sprendė, kad būtent ieškovas, siekiantis šio akto panaikinimo, įstatymų nustatyta tvarka (įskaitant ir reikalavimus, nustatančius terminą administraciniam aktui ginčyti) privalėjo įrodyti jo neteisėtumą. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas administracinis aktas, apeliantai siekė įrodyti, kad bendro naudojimo patalpos nešildomos gyventojų sprendimu, taigi bylų faktinės aplinkybės nesutampa, todėl nurodyta nutartimi nesivadovautina. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (CPK 178 straipsnis), sprendžia, kad apeliantai turėjo įrodyti bendro naudojimo patalpų šildymo prietaisų demontavimo teisėtumą, tačiau to nepadarė.

41. Nustatyta, kad 2020 m. birželio 5 d. pirmosios instancijos teismui ieškovai pateikė „Gyventojų patvirtinimą ir sutikimą dėl bendro naudojimo objektų ne šildymo centralizuotu šildymu“, kurį pasirašė dauguma 40-ties butų gyventojų, taip pat duomenis apie šio dokumento išsiuntimą elektroniniu laišku 2020 m. birželio 5 d. atsakovei. 2020 m. rugpjūčio 31 d. ieškovai pateikė papildytą pastarąjį „Gyventojų patvirtinimą ir sutikimą“, pasirašytą visų 40-ties butų gyventojų. Iš pateikto dokumento turinio matyti, kad ginčo namo gyventojai nusprendė centralizuotai nešildyti namo bendro naudojimo konstrukcijų ir patalpų (laiptinė, rūsiai, perdangos ir kt.). Jame nurodoma, kad bendro naudojimo objektuose higienos normų reikalaujamą temperatūrą užtikrina šiluma, patenkanti iš vietiniu būdu ir centralizuotu būdu šildomų butų. Taigi, apeliantai tik bylos nagrinėjimo metu pradėjo inicijuoti šilumos paskirstymo metodo pakeitimą, tačiau byloje nėra įrodymų apie teisėtą bendro naudojimo patalpų šildymo atjungimą (nutraukimą).

42. Nutarties 25 punkte minėta, kad metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka. 2020 m. rugpjūčio 31 d. „Gyventojų patvirtinimas ir sutikimas“ nėra CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka priimtas gyventojų sprendimas – protokolas (CK 4.85 straipsnis, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnis). Byloje taip pat nėra duomenų, kad name toks šildymas iš viso nebuvo suprojektuotas. UAB „Kazlų Rūdos šilumos tinklai“ (atsakovės) 2020 m. gegužės 19 d. rašte Nr. (I)-20.183 nurodyta, kad ginčo namo šildymo sistemos projekte buvo numatyta bendro naudojimo patalų šildymo sistema, kurios šildymo prietaisai yra išlikę 1-oje ir 3-oje laiptinėse, 2-oje laiptinėje šiai dienai šildymo prietaisai yra demontuoti ir nėra informacijos kas ir kada jį demontavo. UAB „Kazlų Rūdos komunalininkas“ 2019 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 2-337 nurodo, kad pagal Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos aprašą (duomenys neskelbtini) namui bendro naudojimo patalpose yra sumontuota 0 šildymo prietaisų. Taigi, byloje esant duomenų, kad ginčo name buvo numatyta bendro naudojimo patalų šildymo sistema, tačiau ieškovams nepateikus įstatymo nustatyta tvarka priimtų šilumos vartotojų sprendimo dėl šilumos tiekimo bendrojo naudojimo patalpose nutraukimo, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nebuvo pagrindo spręsti apie teisėtai nutrauktą bendro naudojimo patalpų šildymą, taigi ir atsakovei taikyti 10 proc. šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientą.

43. Pažymėtina, kad apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013, kadangi jos ratio decidendi su nagrinėjama byla nesutampa. Išnagrinėtoje byloje aplinkybė, kad šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose buvo nutrauktas, konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriame šis faktas buvo įrodinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šiais kasacinio teismo išaiškinimais neturėjo pagrindo remtis, nes apeliantai šioje byloje turėjo įrodyti šilumos tiekimo daugumos savininku sutikimu bendro naudojimo patalpose nutraukimą, tačiau, kaip minėta, pateiktas 2020 m. rugpjūčio 31 d. Gyventojų patvirtinimas ir sutikimas šio fakto nepatvirtina.

44. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tol, kol pastato butų ir (ar) kitų patalpų savininkai įstatymų nustatyta tvarka priims sprendimą dėl šilumos kiekio dalies pastato bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficiento nustatymo būdo, ginčo namui pagrįstai taikomas šilumos tiekėjo parinktas metodas (ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalis).

Dėl šilumos energijos kiekio perskaičiavimo pagal plotą ir (arba) tūrį

45. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės dėl į šilumos energijos paskirstymą neįtrauktų gyventojams asmeninės nuosavybės teise priklausančių sandėliukų plotų. Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų motyvais nesutinka.

46. Pagal Metode Nr. 4 ir Metode Nr. 5 įtvirtintas taisykles vartotojams priskiriami šilumos kiekiai naudingajam plotui šildyti ir bendrojo naudojimo patalpoms (bendrosioms reikmėms) šildyti apskaičiuojami vadovaujantis vartotojams priklausančių patalpų naudinguoju plotu.

47. Apeliantai sutinka, kad vartotojams priklausančių patalpų naudingieji plotai nustatytini pagal VĮ Registrų centro duomenis. Kartu su ieškiniu ieškovai pateikė 2019 m. lapkričio 21 d. VĮ Registrų centro parengtą Butų (patalpų) sąrašą pastate, kuriame yra atsakovų butas. Daugiabučiame name yra 40 butų ir prie kiekvieno buto yra įrašyta pastaba apie tai, kad butas turi rūsį (sandėliuką). Šie sandėliukai atskiru identifikaciniu numeriu neapskaitomi, todėl jie yra buto priklausiniai. Tai akivaizdu iš kitų šioje pažymoje įrašytų duomenų, kai nurodant daikto naudingą plotą VĮ Registrų centras nurodė tik buto naudingąjį plotą.

48. Pagal Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 705, 4.12 punktą, būsto naudingasis plotas – gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šildomų pagalbinių patalpų) suminis grindų plotas. Į naudingąjį plotą neįeina balkonų, lodžiju, terasų, nešildomų rūsių grindų plotas. Apeliantai patvirtino, kad sandėliukai pastato rūsyje nėra šildomi, todėl atsakovė pagal Metode Nr. 4 ir Metode Nr. 5 įtvirtintas taisykles pagrįstai sandėliukų ploto neįskaičiavo į butų naudingąjį plotą. Kasacinis teismas, remiantis naujausia praktika, išaiškino, kad nustačius, jog namo rūsyje esančios patalpos, skirtingai nei butai, nėra šildomos, į jas nėra tiekiamos dujos, vanduo, iš jų nėra šalinamos nuotekos, jų paskirtis yra sandėliavimo, t. y. jos, vertinant pagal CK ketvirtosios knygos pirmosios dalies antrajame skyriuje „Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai“ nustatytą teisinį reguliavimą, yra antraeiliai daiktai – butų priklausiniai, kadangi skirtos tarnauti butams ir pagal savo savybes yra nuolat su jais susijusios, o CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reguliavimo prasme nepatenka į „kitų patalpų“ sampratą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018, 2019 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019). Todėl apeliantai nepagrįstai tvirtina, kad į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos yra apskaičiuojami mokesčiai, susiję su bendro turto naudojimu ir priežiūra, atsakovė turėjo įtraukti ir kitų butų savininkų faktiškai naudojamų (užimamų) namo rūsyje esančių patalpų plotą.

49. Apeliantai taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog šilumos paskirstymas pagal butų plotą, o ne butų (patalpų) tūrį yra teisėtas, nes butų aukščiai svyruoja nuo 2,40 m. iki 2,50 m. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kad namo bendraturčiai atsakovei būtų pateikę teisės aktų nustatyta tvarka priimtą sprendimą dėl name suvartotos šilumos skirstymo vertinant ne butų naudingąjį plotą, o tūrį, nėra matininkų nustatytų duomenų apie visų name esančių butų / patalpų tūrius ir šis duomuo nėra išviešintas Nekilnojamojo turto registre. Taigi, kol šie duomenys butų savininkų apie jų butų / patalpų tūrius nėra surinkti ir įforminti pagal teisės aktų reikalavimus ir pastato savininkai nėra įvykdę pareigos šilumos tiekėjui pateikti patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas), atsakovė šilumos paskirstymui ir mokesčių skaičiavimui teisingai taiko nekilnojamojo turto registre įrašytą butų naudingą plotą, o ne tūrį.

Dėl procesinės bylos baigties

50. Kiti apeliantų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė pagrįstas išvadas dėl šilumos energijos apeliantams paskirstymo sąlygų. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovų solidariai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie tokias išlaidas, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasEdvardas PaliokasJurgita Sujetienė