Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-02-13 · Administracinė byla Nr. A-180-829-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-02-13
Bylos Nr.
A-180-829-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Gintaras Kryževičius, Nijolė Piškinaitė (pran.)
Pareiškėjas
A. K.
Trečiasis asmuo
S. P., S. Pletkauskienei
Atsakovas
Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A4-829-2006Procesinio sprendimo kategorija 11.1(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus, Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant K. Bielinienei,dalyvaujant pareiškėjai A. K.,jos atstovui advokatui L. Straukai,trečiojo suinteresuoto asmens S. P. atstovams: advokatei G. Straukienei ir R. J. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui S. Pletkauskienei, dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2004-05-26 sprendimą Nr. 55/11797 ir 2004-05-26 Klaipėdos apskrities viršininko įsakymą Nr. 13.6-1722, kuriais S. P. atkurtos nuosavybės teisės į J. S. turėtus 38,79 ha žemės, esančios Luišių kaime, Klaipėdos rajone. Nurodė, kad 2004 m. spalio 14 d. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme sužinojo apie tai, kad S. P. apskundė teismui Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 155/6288, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę (daugiau nei 10 ha) jai (pareiškėjai), pamatuotos J. S. nuosavybės teise priklausiusioje žemėje. Pareiškėja mano, kad panaikinus trečiojo suinteresuoto asmens apskųstą sprendimą, ji (pareiškėja) gali netekti žemės, todėl skundžia Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 26 d. sprendimą ir įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę S. P.. Pareiškėja įsitikinusi, kad jos ginčijami aktai priimti pažeidžiant nustatytas procedūras, nustatytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme. Ji nurodė tokias skundžiamų aktų negaliojimo aplinkybes: buvęs ginčo žemės savininkas J. S. mirė 1923-05-04, todėl turėjo būti nustatytas žemės valdytojas, valdęs žemę nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos, nes iš mirusio žemė negalėjo būti konfiskuota, nacionalizuota ar kitaip nusavinta, nors archyviniuose dokumentuose nurodyta, kad iš J. S. 8,79 ha žemės konfiskuota 1940-11-25. Žemės ištyrimo žiniaraščiuose įrašyti 38,79 ha žemės savininkais J. S. įpėdiniai. Ši aplinkybė, pareiškėjos įsitikinimu, įrodo, kad po žemės savininko mirties jo turtą, atsiradus paveldėjimo pagal įstatymą santykiams, priėmė įpėdiniai. J. ir E. S. santuokoje turėjo 1909 metais gimusį sūnų A.. Lietuvos Respublikos dabartinio Klaipėdos rajono Luišių kaimo ribose palikimo atsiradimo metu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo l dalis, todėl paveldėjimo santykiai nustatytini pagal šių Civilinių įstatymų sąvado X tomo l dalies 1104 -1380 straipsnius. Vadovaujantis Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1127, 1148, 1255, 1261, 1327 straipsnių nuostatomis, mirus žemės savininkui J. S., jo sutuoktinė faktinio paveldėjimo būdu galėjo įgyti nuosavybės teisę į 1/4 dalį J. S. žemės, kas sudaro maždaug 9,6 ha ploto, o likusią dalį žemės turėjo paveldėti J. ir E. vaikai (šiuo atveju – sūnus A.S.). Tretysis asmuo teisę atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgijo tik Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2002-06-07 sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad U. S. (O.) buvo faktinė J. ir E. S. įvaikė. Pareiškėjos nuomone, tretysis asmuo gali pretenduoti tik į mirusiojo žemės savininko J. S. sutuoktinei E. S. tenkančią žemės sklypo dalį, o į likusią žemės sklypo dalį nuosavybės teisė jai negali būti atkurta - į A. S. tenkančią žemės dalį ji negali pretenduoti pagal giminystės ryšį. Atsakovo specialistai, rengdami dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui trečiajam asmeniui, suklydo ir nepagrįstai jai atkūrė nuosavybės teisę į visą buvusio savininko J. S. žemę. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2003-04-11 raštu Nr. 30, nesant pakankami nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nuosavybės teisių atkūrimu, trečiojo asmens atstovui siūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau iki šios dienos juridinę reikšmę turintis faktas nebuvo nustatytas. Pareiškėja mano, kad atsakovas neturėjo teisės, nesant įrodymų apie žemės sklypo savininką turto nacionalizavimo momentu bei teismo sprendimu nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto, priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo trečiajam asmeniui.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija pareiškėjos skundą prašė atmesti. Nurodė, kad J. S. mirė 1923 metais, nepalikdamas testamento. Po jo mirties faktiniais J. S. žemės savininkais tapo jo įpėdiniai. Tai yra nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-10-24 pažymėjime Nr. R4-530. Pagal pateiktus giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančius dokumentus S. P. yra U. S., kuri buvo faktinė J. ir E. S. įvaikė, dukra. Įvaikinimo faktas nustatytas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2002-06-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-471-04/2002. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkto 4 dalimi, jei kiti turto savininko vaikai (įvaikiai) yra mirę ar šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šios tvarkos 2.4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tai, ir buvo atkurtos nuosavybės teisės trečiajam suinteresuotam asmeniui.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai pareiškėjos skundą prašė atmesti. Nurodė, kad S. P. nuosavybės teisės į buvusio savininko J. S., jos senelio, žemę atkurtos pagrįstai. Taip pat teigė, kad pareiškėja išvis neturi teisės reikalauti panaikinti skundžiamus aktus – ji nėra nei S., nei P. giminaitė. Pareiškėjos teisės, ginčijamais aktais atkuriant nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui, nepažeistos – trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybė teisės atkurtos ne į tą patį sklypą kaip pareiškėjai. Pažymėjo, kad ginti viešojo intereso pareiškėja neturi teisės.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

Teismas nustatė, kad buvęs ginčo žemės savininkas J. S. mirė 1923 metais, nepalikdamas testamento. Po jo mirties faktiniais žemės savininkais tapo jo įpėdiniai (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-10-24 pažymėjimas apie nuosavybę Nr. R4-530). Pagal pateiktus giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus S. P. yra U. S., faktinės J. ir E. S. įvaikės, dukra. Įvaikinimo faktas nustatytas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2002-06-07 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-471-04/2002 (b.l. 16). Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo l straipsnio 2 dalies 1 punktą savininkas yra asmuo, kurio nekilnojamas turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkto 4 dalyje nurodoma, kad, jei kiti turto savininko vaikai (įvaikiai) yra mirę ar šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šios tvarkos 2.4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Buvusio žemės savininko J. S. sūnaus A. žmona J. S. - pretendentė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra pateikusi prašymą Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriui (b. l. 121), kuriuo atsisako savo teisių. Kiti pretendentai įstatymo nustatytais terminais nepateikė prašymų atkurti nuosavybės teises, todėl, teismo nuomone, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 2.4 punkte nurodyto piliečio prašymu atsakovas pagrįstai atkūrė nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą vienintelei pretendentei S. P..

Teismas konstatavo, kad, ginčijamais Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004-05-26 įsakymu Nr. 13.6-1722 ir sprendimu Nr. 55/11797 atkuriant nuosavybės teisės S. P. į 14,50 ha J. S. turėtos 38,79 ha žemės, esančios Luišių kaime, Klaipėdos rajone, nurodant, kad į 24,29 ha žemės sklypą nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau pagal pilietės prašymą, pareiškėjos teisės nepažeistos. Skundžiami administraciniai aktai tiesiogiai neliečia ir nepažeidžia pareiškėjos teisėtų interesų, šiais sprendiniais nėra atkurtos nuosavybės teisės trečiajam suinteresuotam asmeniui į tą patį žemės sklypą kaip ir pareiškėjai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti. Be argumentų dėl ginčijamų administracinių aktų nepagrįstumo, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, apeliantė pabrėžia, kad, jei po J. S. mirties visą jam priklausančią žemę paveldėjo J. S. ir E. S. sūnūs, jie ir buvo nacionalizuojamo turto savininkais. Tokiu atveju S. P., kaip U. S. dukra, negali pretenduoti į J. ir E. S. vaikams, kaip nacionalizuotos žemės savininkams, priklausantį išlikusį nekilnojamąjį turtą, t.y. ji negali būti pretendente pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį. Pabrėžia, kad J. S. ginčo žemės nacionalizacijos metu jos savininku tikrai nebuvo, nes mirė 1923 metais, o, tiksliai neišsiaiškinus, kas buvo turto savininkas nacionalizacijos metu, nebuvo pagrindo taikyti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamoji turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkto 4 dalies, nuostatų. Apeliantė taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijami aktai neliečia jos interesų. Nurodo, kad tretysis suinteresuotas asmuo, remdamasis šioje byloje ginčijamais administraciniais aktais dėl nuosavybės teisių atkūrimo, padavė skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000-10-04 sprendimo Nr. 55/6288, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, dalinio panaikinimo. Panaikinus šį Klaipėdos apskrities viršininku administracijos sprendimą, pareiškėja gali netekti nuosavybės teisės į daugiau nei į 10 ha žemės sklypo plotą. Apeliantė teigia ginčijanti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymą ir sprendimą, kuriais nuosavybės teisės atkurtos trečiajam suinteresuotam asmeniui, nes mano, kad šių aktų pagrindu S. P. nepagrįstai įgijo nuosavybės teisę į 38,79 ha žemės plotą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teisme apeliantė palaikė apeliacinį skundą tais pačiais motyvais tik patikslino, kad aktuali ne visa skundžiamų aktų dalis, t.y. juose nurodyta žemė, į kurią S. P. atkurtos nuosavybės teisės, o tik ta žemės dalis, į kurią bus atkurtos nuosavybės teisės ateityje, t.y. į 24,29 ha, ir galimai pareiškėjos nuosavybės teise turimame žemės sklype, jei bus panaikintas S. P. skundžiamas Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. 155/6288.

Apeliantės atstovas palaikė apeliacinį skundą iš esmės tais pačiais motyvais

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens S. P. atstovai prašė palikti teismo sprendimą nepakeistą, teigdami, kad apeliantės teisės ginčijamais sprendimais nepažeistos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Lietuvos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta teisinės gynybos garantija – asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą su skundu, prašymu, pareiškimu. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau tekste – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis taip pat nustato teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje. Aiškinant visas šias teisės normas, išryškėja du reikalavimo teisės aspektai: procesinis teisinis, apimantis teisę kreiptis į teismą, ir materialinis teisinis – teisė į reikalavimo patenkinimą. Šioje byloje aktualus pareiškėjos teisės į reikalavimo patenkinimą klausimas. Kaip jau minėta, asmens teisė į reikalavimo patenkinimą siejama su materialinio teisinio pobūdžio aplinkybėmis, pareiškėjo subjektinių teisių ar teisėtų interesų pažeidimo fakto pagrindimu bylos nagrinėjimo iš esmės procese. Būtinybę šalims įrodyti teisės pažeidimo faktą įtvirtina ABTĮ normų visetas. Pareiškėjos skundo teismui ir paaiškinimų teismuose turinys rodo, kad ji, ginčydama aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į dalį (14,50 ha) buvusio savininko J. S. žemės natūra įpėdinei S. P., nurodant, kad į likusią jai tenkančią žemės dalį - 24,29 ha - nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, siekia užsitikrinti sau palankų sprendimą kitoje administracinėje byloje pagal S. P. skundą dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 55/6288, kuriuo jai (pareiškėjai) atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant lygiavertį turėtajam žemės sklypą Luišių kaime, buvusio savininko J. S. turėtoje žemėje, paneigiant S. P. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir taip pašalinant galimybę, panaikinus 2000-10-04 sprendimą, atkurti nuosavybės teises S. P. į likusį, neatkurtą žemės sklypą, pareiškėjos A. K. žemės sklype. Vyriausiasis administracinis teismas daro išvadą, kad toks pareiškėjos teisės pažeidimas vertinamas kaip tariamas (spėjamas) jos teisių pažeidimas, nukreiptas į ateitį, ir siejamas su tam tikrų galimų pasekmių atsiradimu, tačiau, kaip jau minėta, suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą tik dėl jo pažeistų subjektyvių teisių ar teisėtų interesų gynimo (viešo intereso ar kitų asmenų pažeistų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo galimybė reglamentuota ABTĮ 56 straipsnyje), t.y. konstatuoti esantį teisių pažeidimą ir jį pagrįsti. Apeliantė (pareiškėja) nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismuose nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos teisių ar teisėtų interesų pažeidimą.

Pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjos skundžiami aktai ir galimas pareiškėjos teisių pažeidimas, panaikinus kitoje byloje nagrinėjamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neturi tiesioginio ryšio su pareiškėjos nurodomu tariamu teisių pažeidimu, ir jos teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Nustačius šią aplinkybę, kiti sprendimo motyvai nėra svarbūs.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja turi teisę ir galimybę ginti savo teisę naudotis žeme, į kurią jai atkurtos nuosavybės teisės 2000 m. spalio 4 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimu, byloje pagal S. P. skundą, kadangi joje S. P. reikalavimas nukreiptas tiesiogiai į pareiškėjos nuosavybės teisę.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismo sprendime (taip pat ir kituose bylos dokumentuose) nurodyta netiksli pareiškėjos pavardė. Lietuvos Respublikos piliečio pase, pateiktame apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjos pavardė yra ne K., o K., todėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje teismas nurodo pareiškėjos tikslią pavardę. Pirmos instancijos teismas turėtų ištaisyti šį sprendimo trūkumą ABTĮ 94 straipsnio tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras KryževičiusNijolė PiškinaitėSigita Rudėnaitė