Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Atviros informacinės sistemos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-3763-262/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Atviros informacinės sistemos“ ieškinį atsakovui Švietimo informacinių technologijų centras dėl viešųjų pirkimų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

byloje nėra duomenų, kad atsakovui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galėtų atsirasti žala. Be to, žalos atsakovui atsiradimo galimybė nėra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes CPK 147 straipsnis numato atsakovo teisę kreiptis dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo;ta aplinkybė, kad atsakovas yra biudžetinė įstaiga ir kad šioje byloje egzistuoja viešasis interesas, nėra kliūtis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, priešingai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas padėtų užtikrinti viešąjį interesą, kad nebūtų neracionaliai panaudotos biudžeto lėšos, būtų užtikrinti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principai viešuosiuose pirkimuose; grėsmę teismo sprendimo įvykdymui šioje byloje pagrindžia tai, kad atsakovas toliau vykdo pirkimo procedūras. Jam priėmus sprendimą dėl laimėjusio pasiūlymo, būtų sudaryta programinės įrangos licencijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurios kaina žymiai didesnė už ieškovo siūlomą kainą. Tokiu atveju ieškovui tektų kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo ir valstybė patirtų žalą ne tik dėl per didelės pirkimo kainos, bet ir dėl ieškovo nuostolių atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

CPK 144 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą numato CPK 145 straipsnio pirmoji dalis, kurioje nustatyta, kad teismas gali uždrausti atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose, imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 str. 1 d. 6 p.) arba teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). VPĮ 95 straipsnio trečiojoje dalyje yra numatyta, kad teismas taiko laikinąją apsaugos priemonę – pirkimo procedūrų sustabdymą, vadovaudamasis ekonomiškumo principu. Šis principas, be kita ko, reiškia, kad teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas, tai yra teismo nutartį dėl konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galima realiai įvykdyti (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d., 152 str. 1 d.).

Vadovaujantis VPĮ 7 straipsnio antrosios dalies 1 punktu, viešasis pirkimas laikomas pasibaigusiu, kai sudaroma pirkimo sutartis (preliminarioji sutartis) arba nustatomas projekto konkurso laimėtojas. Kadangi konkurso procedūrų sustabdymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, yra tiekėjo interesų gynimo priemonė, kuri taikytina kilus teisminiam ginčui dėl viešojo pirkimo procedūrų, kurios dar nepasibaigę, teisėtumo, todėl pasibaigus viešojo pirkimo procedūroms, išnyksta teisinis pagrindas taikyti priemonę, numatytą VPĮ 95 straipsnio trečiojoje dalyje - pirkimo procedūrų sustabdymą.

Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas 2009 m. balandžio 20 d. teismui paduotu ieškiniu prašė panaikinti atsakovo viešųjų pirkimų komisijos sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo pasiūlymas pirkimui „Antivirusinės programinės įrangos licencijos“, ir įpareigoti atsakovą įtraukti ieškovą į pasiūlymų eilę. Šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė sustabdyti pirkimo procedūras ir uždrausti atsakovui sudaryti programinės įrangos licencijų pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, motyvuodamas tuo, kad šioje byloje egzistuoja viešasis interesas. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija sutikti negali. Pažymėtina, kad pati savaime aplinkybė, kad atsakovas yra biudžetinė organizacija, nelemia viešojo intereso egzistavimo byloje. Tačiau vertinant bylos duomenis, būtina pažymėti, kad Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas nurodė, kad vykdant minėto pirkimo procedūras, buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, o taip pat pateikė 2009 m. balandžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P5-61, sudarytą su UAB ,,Adminera“ (b. l. 28-31). Pažymėtina, kad skundžiama teismo nutartis buvo priimta jau po šios sutarties sudarymo. Sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, viešasis pirkimas pasibaigė (VPĮ 7 str. 2 d. 1 p.), o pasibaigus viešojo pirkimo procedūroms, kaip jau minėta, išnyksta teisinis pagrindas taikyti priemonę, numatytą VPĮ 95 straipsnio trečiojoje dalyje - pirkimo procedūrų sustabdymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.