Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-05-28 · Civilinė byla Nr. 2A-918-340/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-28
Bylos Nr.
2A-918-340/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-01627-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
J. S., J. Z. S.
Ieškovas
UAB „Vilniaus vandenys"
Kategorijos
  • 42.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-918-340/2012Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-01627-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos:42.2; 121.18; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. gegužės 28 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų J. S. ir J. Z. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus vandenys" ieškinį atsakovams J. S. ir J. Z. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų 1 907,57 Lt skolos už geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą, 139,62 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris bendrąja jungtine nuosavybe priklauso atsakovams, tiekė geriamąjį vandenį bei šalino ir valė nuotekas. Atsakovas už suteiktas paslaugas nemokėjo, todėl nuo 2005-10-01 iki 2009-12-09 susidarė 1 907,57 Lt skola.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovų nebuvo jokių prievolinių teisinių santykių, nes vien tas faktas, kad atsakovai įsigijo butą dar nereiškia, kad tuo jie kaip nors išreiškė savo valią sudaryti su ieškovu geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį. Teigė, kad jie nesikreipė į ieškovą dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties sudarymo. Nurodė, kad tai, jog ieškovai neketino mokėti už šaltą vandenį, rodo, kad atsakovai aiškiai išreiškė valią nesinaudoti ieškovo teikiamomis paslaugomis ir neketino pirkti jokio vandens. Pažymėjo, jog iki 2010 metų nėra gavę iš ieškovo jokių sąskaitų už šaltą vandenį ir nuotekų tvarkymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-07-16 sprendimu ieškinį tenkino – priteisė solidariai iš atsakovų 1 907,57 Lt skolos už suteiktas paslaugas, 139,62 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012-03-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, lygiomis dalimis priteisė 69,80 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nustatė, kad atsakovai ginčo buto savininkais tapo nuo 2003-12-30 pagal 2003-09-19 pirkimo-pradavimo sutartį. Taip pat nustatė, jog su ankstesne buto savininke L. M. ir ieškovu 2003-03-26 buvo pasirašyta šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartis, tuo tarpu atsakovai rašytinės geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties su ieškovu nepasirašė. Nurodė, jog 2009-12-09 UAB „Vilniaus vandenys“ geriamojo vandens skaitiklių patikrinimo aktu konstatuota, kad butas Nr. 1 negyvenamas, vandentiekio nėra, todėl nuo 2009-12-09 neskaičiuoti mokesčiai ginčo butui. Sprendė, jog sutartiniai pirkimo-pardavimo santykiai tarp ieškovo ir atsakovų susiklostė nuo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, nes atsakovai 2003-09-19 sutartimi įsigijo butą, kuriam ieškovas tiekė šaltą vandenį ir šalino nuotekas. Kadangi dar prieš atsakovams įsigyjant butą buvusi buto savininkė neterminuotam laikui 2003-03-26 sudarė šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį, kuria patvirtino, kad geriamo vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginiai, esantys bute, yra prijungti prie ieškovo valdomo vandentiekio ir nuotekų tvarkymo struktūros. Nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, kad tik nuo 2009-12-09 vandentiekio nebėra, todėl nuo nurodytos datos mokesčiai neskaičiuotini. Kadangi atsakovai jokių rašytinių įrodymų, kad ir ankstesniu laikotarpiu būtų atjungti vandentiekio įvadai ir nuotekų išleistuvai nepateikė, tuo tarpu ieškovas įrodė, kad savo pareigas vykdė tinkamai, t.y. aptarnavo ir kiekvieną mėnesį siuntė sąskaitas buto savininkams adresu (duomenys neskelbtini), sprendė, jog atsakovams nuosavybes teise turint butą ir nevykdant teisės aktuose nustatytų pareigų, neigiamų pasekmių rizika tenka patiems atsakovams, todėl ieškinį tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2013-07-16 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jo pirmos instancijos teismas klaidingai sprendė dėl sutartinių santykių tarp šalių buvimo. Teigia, jog CK 6.384-6.391 str. bei Geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas ir jo pagrindu priimti poįstatyminiai aktai nustato vartotojo teisę, bet ne pareigą privalomai pirkti šaltą vandenį. Paminėtos teisės normos suponuoja būtinybę, kad vartotojo sutikimas sudaryti sutartį būtų pakankamai apibūdintas ir aiškiai išreikštas, todėl pats buto įsigijimo faktas nereiškia, kad kaip nors buvo išreikšta atsakovų valia su ieškovu sudaryti geriamo vandens bei nuotekų tvarkymo sutartį. Anot apeliantų, nesikreipimas į ieškovą dėl geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties sudarymo, taip pat aplinkybė, jog ieškovai neketino mokėti už šaltą vandenį, rodo, kad atsakovai aiškiai išreiškė savo valią nesinaudoti ieškovo teikiamomis paslaugomis. Teigia, jog į bylą pateikė įrodymų, jog bute nebuvo naudojamasi šaltu vandeniu. Anot apeliantų, šį faktą patvirtina tai, jog butas yra avarinės būklės, netinkamas gyventi, nei atsakovai, nei kiti tretieji asmenys bute nebuvo registruoti ir jame negyveno, atsakovai savo gyvenamąją vietą yra deklaravę bute, adresu (duomenys neskelbtini), už šioje gyvenamojoje vietoje sunaudotą šaltą vandenį ir nuotekų tvarkymą atsiskaitoma tinkamai ir laiku. Nurodo, jog teismas byloje netenkino atsakovų prašymo išreikalauti įrodymus iš ieškovo apie bute faktiškai sunaudoto vandens kiekį, taip pat teismas nepagrįstai atmetė prašymą byloje apklausti liudytojus – buto kaimynus, kurie patvirtintų aplinkybę, jog bute atsakovai negyveno ir faktiškai vandens nenaudojo, tokiu būdu teismas nevisapusiškai ir nepilnai išnagrinėjo bylą ir nesurinko visų būtinų įrodymų teisingam ir pagrįstam sprendimui. Teigia, jog ieškovas bute suvartojamo šalto vandens kiekį skaičiavo pagal buvusios buto šeimininkės ir ieškovo pasirašytą sutartį, kurios pagrindu vandens kiekis skaičiuojamas pagal normą 2 gyventojams. Pažymi, jog atsakovai nebuvo minėtos sutarties šalimi ir neturėjo jokios prievolės perimti ankstesnės buto savininkės įsipareigojimus ieškovui. Pažymi, jog teismas neatkreipė dėmesio į 1996-11-22 Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu Nr.172 „Dėl vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių“ patvirtintų vandentvarkos naudojimo taisyklių 12.4 p., 12.7 p.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-07-16 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog Geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 str. 5 d. įtvirtina, jog jei asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys arba kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. Teigia, jog ieškovas pateikė visus įrodymus, kurie patvirtina, jog bute esantys geriamojo vandens tiekimo įrenginiai buvo prijungti prie centralizuotos geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Pažymi, jog remiantis 1996 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu patvirtintų Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių 8.2 p., vartotojas turi kreiptis į tiekėją dėl atjungimo, tuo tarpu apeliantai nepateikė jokių įrodymų, jog būtų kreipęsi į ieškovą, nebendradarbiavo su ieškovu. Nurodo, jog apeliantai, įsigiję butą neinformavo ieškovo apie pasikeitimus, nepranešė, jog butas yra avarinės būklės, todėl ieškovas skaičiavo geriamo vandens suvartojimus kiekius pagal paskutinę turimą informaciją. Pažymi, jog mokesčiai už tiekiamą vandenį ir nuotekų tvarkymą apeliantams buvo paskaičiuojami konkliudentiniais šalių veiksmais sudarytos sutarties pagrindu. Anot ieškovo, apeliantai teigdami, jog nemokėdami už paslaugas jie tikėjosi, kad geriamo vandens tiekimas į butą bus atjungtas, nes taip numato įstatymas, pripažino, jog vanduo buvo bute ir suvokė, jog už tiekiamą vandenį reikia atsiskaityti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovams J. S. ir J. Z. S. (b.l. 17-18). Ieškovas pateikė į bylą įsiskolinimo paskaičiavimo pažymą, kurioje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2003-12-01 iki 2009-12-31 už jo suteiktas vandens tiekimo bei nuotekų valymo paslaugas buto reikmėms susidarė 1 907,57 Lt įsiskolinimas (b.l. 13).

Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo už suvartotą vandens kiekį bei nuotekų tvarkymą, pareiškiant ieškinį atsakovams, kuriems nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini).

Ginčydami pirmos instancijos teismo sprendimą apeliantai nurodo, jog tarp jų ir ieškovo nebuvo susiklostę sutartiniai santykiai, todėl apeliantams nėra pagrindo atsiskaityti už ieškovo teikiamas paslaugas. Šią poziciją apeliantai grindžia CK 6.384-6.391 str. bei Geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu, kurie nustato vartotojo teisę, bet ne pareigą privalomai pirkti šaltą vandenį. Apeliantų teigimu, paminėtos teisės normos suponuoja būtinybę, kad vartotojo sutikimas sudaryti sutartį būtų pakankamai apibūdintas ir aiškiai išreikštas, todėl pats buto įsigijimo faktas nereiškia, kad kaip nors buvo išreikšta atsakovų valia su ieškovu sudaryti geriamo vandens bei nuotekų tvarkymo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti apeliantų argumentai nepagrįsti ir atmestini. CK 6.384 str. 1 d. nustato, jog tais atvejais, kai sutarties abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai vartojimo sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Tuo tarpu Geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 str. 5 d. įtvirtina, jog jeigu asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys ar kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą bei aplinkybę, jog apeliantai nuo 2003-12-30 nuosavybės teise valdo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuriam ieškovas teikė savo paslaugas, darytina išvada, kad apeliantai turėjo pareigą atsiskaityti su ieškovu.

Apeliantų teigimu, ieškovas bute suvartojamo šalto vandens kiekį skaičiavo pagal buvusios buto šeimininkės ir ieškovo pasirašytą sutartį, kurios pagrindu vandens kiekis skaičiuojamas pagal normą 2 gyventojams. Pažymi, jog atsakovai nebuvo minėtos sutarties šalimi ir neturėjo jokios prievolės perimti ankstesnės buto savininkės įsipareigojimus ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantų argumentais. Byloje ginčo, kad bute (duomenys neskelbtini), nebuvo įrengtas vandens skaitiklis nėra, tuo tarpu 2003-03-26 su buvusia minėto savininke neterminuotam laikui buvo sudaryta šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartis Nr. 7789, kuria buvo numatyta, kad vandens suvartojimas skaičiuojamas pagal patvirtintas vandens suvartojimo normas 2 asmenims. Paminėtina, jog 2006-12-29 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-629 „Dėl geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 9.8 p. numato pareigą raštu informuoti tiekėją apie pasikeitusį gyvenamosiose patalpose gyvenančių asmenų skaičių ar geriamo vandens naudojimo įrenginių skaičių numato vartotojams, kurie už sunaudotą geriamą vandenį atsiskaito pagal savivaldybės nustatytas vandens sunaudojimo normas. Tuo tarpu byloje apeliantai nepateikė įrodymų, kad jie informavo ieškovą apie buto savininkų pasikeitimus, byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų raštu pateikęs ieškovui prašymą dėl geriamojo vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo nutraukimo ir kad ieškovas būtų tokį prašymą patenkinęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad paslaugos ginčo laikotarpiu atsakovui buvo teikiamos ir kartu atsirado atsakovų pareiga atsiskaityti su ieškovu pagal vidutines suvartojimo normas kiekvienam buto gyventojui. Argumentas, jog apeliantai nebuvo minėtos sutarties šalimi ir neturėjo prievolės perimti ankstesnės buto savininkės įsipareigojimus ieškovui laikytinas nepagrįstu, nes mokesčiai už ieškovo teikiamas paslaugas buvo skaičiuojami ne šios sutarties pagrindu, o konkliudentiniais veiksmais tarp ieškovo ir apeliantų sudarytos sutarties pagrindu. Kadangi apeliantai nebuvo rūpestingi ir neinformavo ieškovo apie pasikeitusių gyventojų skaičių, ieškovas pagrįstai skaičiavo mokesčius pagal normą tokiam gyventojų skaičiui, kuris buvo nurodytas sutartyje su prieš tai buvusia savininke, nes minėti duomenys buvo paskutiniai žinomi ieškovui. Apeliantų teiginiai, kad šaltas vanduo ginčo laikotarpiu faktiškai nebuvo vartojamas, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi, kaip jau minėta, bute nebuvo įrengtas energijos apskaitos prietaisas ir faktinis geriamojo vandens tiekimas į butą buvo paskaičiuojamas pagal vidutines vandens suvartojimo normas ir bute gyvenančių asmenų skaičių, nes tokiu atveju vartotojo pareiga atsiskaityti su geriamojo vandens tiekėju grindžiama įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad faktiškai konkrečiame bute gyvenančių asmenų suvartotas vandens kiekis atitinka vidutiniškai tokio pat gyventojų skaičiaus suvartojamą vandens kiekį (vidutines vandens suvartojimo normas). Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti apeliantų prašymų byloje dėl įrodymų iš ieškovo apie bute faktiškai sunaudoto vandens kiekį išreikalavimo, liudytojų – buto kaimynų apklausos teismo posėdyje, dėl to apeliantų argumentai dėl nevisapusiškai ir nepilnai išnagrinėtos bylos ir būtinų įrodymų nesurinkimo teisingam ir pagrįstam sprendimu atmetami.

Apeliantų teigimu, pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatkreipė dėmesio į 1996-11-22 Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu Nr.172 „Dėl vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių“ patvirtintų vandentvarkos naudojimo taisyklių 12.4 p., 12.7 p. Pastarasis punktas numato, jog pasikeitus abonentui, buvęs abonentas privalo apie tai pranešti tiekėjui ir sumokėti už suvartotą vandenį ir nuotekas, o būsimasis abonentas per 10 dienų privalo sudaryti su tiekėju sutartį dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje byloje nenagrinėjami ir nevertinami buvusios buto savininkės pareigų vykdymas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl nurodyto nepasisako. Pažymėtina ir tai, jog minėtu punktu įtvirtinta pareiga patiems apeliantams sudaryti sutartį su tiekėju dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo, tačiau jos nevykdymas tik patvirtina, jog apeliantai savo nuosavybės atžvilgiu elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Tuo tarpu minėtų taisyklių 12. 4 p. numato ieškovui galimybę atjungti vandens tiekimą, jei vartotojai nemoka už jo teikiamas paslaugas. Atsikirsdamas į šį apeliantų argumentą ieškovas pagrįstai nurodo, jog neatjungia geriamo vandens tiekimo iš karto, kai tik susidaro įsiskolinimas, nes ieškovas eksploatuoja tinklus iki įvado, o nutraukus vandens tiekimą nuo jo, geriamo vandens netektų visas namas, kas aiškiai pažeistų visų gyventojų interesus ir teisėtus lūkesčius, dėl šios priežasties reikalingas vartotojo kreipimasis į vandens tiekėją, ko apeliantai nepadarė.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsiliepime ieškovas pateikė prašymą priteisti visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi bylinėjimosi išlaidų klausimas buvo išspręstas pirmos instancijos teismo sprendimu, kuris paliktinas nepakeistu, tuo tarpu ieškovas nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teismas, todėl prašymas netenkinamas.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje nepriteisiamos sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutar ė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Tatjana Žukauskienė