- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-27
- Bylos Nr.
- I-3085-505/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00751-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui J. M., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 30000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-9) nurodė, kad jis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN) bausmę atliko nuo 2010 metų. Teigė, jog vienam asmeniui teko mažiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose, ploto trūkumą lėmė ir gyvenamosiose patalpose esantys baldai su spintelėmis, gyvenamosiose patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, patys nuteistieji turėjo skalbti savo rūbus šaltu vandeniu, nebuvo keičiama patalynė, neturėjo galimybės apsikirpti. Nurodė, jog tarp nuteistųjų vyrauja „kastų“ sistema, dėl to pareiškėjas buvo ne kartą sumuštas, o pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tokiam elgesiui. Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, nervinį stresą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 12-17). Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją atvyko 2011 m. liepos 18 d., o 2016 m. kovo 31 d. perkeltas į Alytaus pataisos namus. Atkreipė dėmesį, jog nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pareiškėjui atsakovas užtikrinimo teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam. Pažymėjo, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamieji ne visada būna užpildyti dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji, gyvenantys tame pačiame miegamajame, išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje, kitiems suteikiama teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų), tuomet likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamojo ploto. Atkreipė dėmesį į tai, jog galimą gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja dideli sektorių kiemai, kuriuose galima nevaržomai judėti, sportuoti. Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų.
Pravieniškių PN nuteistųjų patalynė keičiama vieną kartą per savaitę. Įstaigos išduota patalynė (pagalvė, antklodė ir čiužinys), esant būtinumui, gali būti dezinfekuojami. Nuteistiesiems sudaryta galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kad pataisos namuose yra pažeidžiamos jo laikymo sąlygos, todėl jo keliami argumentai yra nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, kam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovo atstovas, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (ABTĮ 73 str. 3 d., 75 str. 1 d.), todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2010 metų.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 12-13).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 metų (b. l. 4). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2011 m. liepos 18 d. (b. l. 20), nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2011 m. liepos 18 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. gegužės 3 d. (b. l. 10).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. gegužės 3 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 3 d.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jo gyvenamosiose patalpose trūko ploto, o dėl kamerose esančių baldų, gyvenamojo ploto tekdavo dar mažiau.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010-04-11) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas J. M. ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. birželio 3 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrį 91 brigadą 5 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 32,24 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų (b. l. 13, 21, 22), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,7 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. birželio 21 d. buvo paskirtas gyventi į 15 būrį 2 brigadą 10 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 51,82 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų (b. l. 13, 22), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,2 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2014 m. vasario 12 d. buvo paskirtas gyventi į 2 būrį 3 brigadą 14 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 66,68 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų (b. l. 13, 22), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,3 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. buvo paskirtas gyventi į 18 būrį 1 brigadą 1 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 99,16 kv. m, joje įrengta 27 miegamosios vietos (b. l. 13, 22), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,7 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo paskirtas gyventi į 2 būrį 3 brigadą 18 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 66,68 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų (b. l. 13, 22), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,3 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. spalio 7 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrį 92 brigadą 9 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 33,92 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų (b. l. 13, 21), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,4 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. buvo paskirtas gyventi į 7 būrį 72 brigadą 8 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 15,90 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos (b. l. 13, 21), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,2 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrį 92 brigadą 9 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 33,92 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų (b. l. 13, 21), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,4 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. kovo 31 d. buvo paskirtas gyventi į 1 būrį 14 brigadą 2 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 28,24 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos (b. l. 13, 21), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,5 kv. m.
Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjas 31 parą atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,4 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pareiškėjas skunde teigė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, patys nuteistieji turėjo skalbti savo rūbus šaltu vandeniu, nebuvo keičiama patalynė, neturėjo galimybės apsikirpti. Nurodė, jog tarp nuteistųjų vyrauja „kastų“ sistema, dėl to pareiškėjas buvo ne kartą sumuštas, o pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tokiam elgesiui.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai ir drėgmei reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 26 punkte, pagal kurį gyvenamosiose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu, Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 16 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų oro santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (neįrengtos ventiliacijos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtos ventiliacijos laikytini nepagrįstais.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos“ “ patvirtinimo“ (toliau - Higienos norma HN 76:2010) 64 punktą laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, analogiškas reikalavimas numatytas ir naujosios Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 40 punkte, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Į bylą atsakovo atstovas pateikė Pravieniškių PN direktoriaus 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-116 patvirtintą 2-ojoje valdyboje bausmę atliekančių nuteistųjų skalbinių priėmimo/išdavimo skalbykloje grafiką, iš kurio matyti, jog pirmadienį nuo 9.00 val. iki 12.00 val. priimami/išduodami 4-o lokalinio sektoriaus (13-14 būrių), nuo 14.00 val. iki 17.00 val. – 3-io lokalinio sektoriaus nuteistųjų skalbiniai, antradienį nuo 9.00 val. iki 12.00 val. priimami/išduodami 2-o lokalinio sektoriaus, nuo 14.00 val. iki 17.00 val. – 1-o lokalinio sektoriaus nuteistųjų skalbiniai, trečiadienį nuo 9.00 val. iki 12.00 val. priimami/išduodami 4-o lokalinio sektoriaus (15-16 būrių), nuo 14.00 val. iki 17.00 val. – 20 būrio nuteistųjų skalbiniai, šeštadienį nuo 9.00 val. iki 12.00 val. priimami/išduodami 18, 19, 21 būrių, nuo 15.00 val. iki 17.00 val. – darbo zonoje bausmę atliekančių nuteistųjų skalbiniai. Skalbykloje nuteistųjų patalynė skalbimui priimama kas antrą pirmadienį nuo 9.00 val. iki 12.00 val., išskalbta patalynė išduodama – kas antrą trečiadienį nuo 19.00 val. iki 20.00 val. (b. l. 40). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog atsakovas užtikrino ir sudarė sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 67 punktą, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 43 punktas numato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Atsakovo į bylą pateikta 2012 m. kovo 20 d. tarp UAB „Kauno skalbykla“ ir Pravieniškių PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 76-25 (b. l. 25-28) teismui nekelia abejonių, jog Pravieniškių PN pastoviai atliekamos skalbinių skalbimo paslaugos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl patalynės neskalbimo laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog negalėjo apsikirpti.
Byloje pateiktas Pravieniškių PN direktoriaus 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-116 patvirtintas 2-ojojhe valdyboje bausmę atliekančių nuteistųjų kirpimosi kirpykloje grafikas (b. l. 43), kuriame nurodyta kokią savaitės dieną ir kurią valandą atitinkamų lokalinių sektorių ir būrių nuteistieji gali pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, įrodančių, jog jis negalėjo pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktų kirpyklos paslaugų teikimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad tarp nuteistųjų vyrauja „kastų“ sistema, dėl to pareiškėjas buvo ne kartą sumuštas, o pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tokiam elgesiui.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti šio Kodekso 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).
Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).
Iš byloje pateikto 2015 m. lapkričio 10 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus nutarimo „Nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje V. Š. atžvilgiu“ matyti, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-0-00592-15 pagal LR BK 138 str. 1 d. dėl nuteistojo J. M. sužalojimo, tačiau jis nutrauktas V. Š. atžvilgiu nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikaltimo numatyto LR BK 138 str. 1 d., padarymo (b. l. 65-66). LR Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Kriminalinės žvalgybos skyrius 2016 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 1.1-10066 nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį turimą dėl nuteistojo J. M. sužalojimo, kadangi negautas paties nuteistojo skundas, o nuteistuosius K. K. ir E. L. pripažinti pažeidus LR BVK 110 str. 2 d. 8 p. reikalavimus ir jų elgesį svarstyti Drausmės komisijos posėdžio metu (b. l. 67-68). Minėti įrodymai paneigia pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, jog jis buvo ne kartą sumuštas dėl to, kad pataisos įstaigoje vyrauja „kastų“ sistema.
Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl „kastų“ susidarymo, taip pat nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl „kastų“ susidarymo, socialinio nuteistųjų skirstymosi, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje nepateikta duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad 31 parą pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 120 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.