- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-17
- Bylos Nr.
- 2A-264-520/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Petras Jaržemskis, Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- AB „Švenčionėlių keramika“
- Ieškovas
- T. G., T.
- Kategorijos
- 11.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pagal ieškovo T. G. ieškinį atsakovui AB „Švenčionėlių keramika“,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas T. G. 2010-02-02 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, nukelti atleidimo iš darbo terminą iki jo laikino nedarbingumo pabaigos ir nustatyti, kad darbo sutartis su juo yra nutraukta nuo 2010-02-25, priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki laikino nedarbingumo termino pabaigos, t. y. nuo 2009-12-24 iki 2010-01-25. Nurodė, kad pagal 2009-12-02 terminuotą darbo sutartį, sudarytą su atsakovu AB „Švenčionėlių keramika“, jis nuo 2009-12-03 iki 2009-12-24 dirbo pas atsakovą molio masės paruošėju. Jis 2009-12-22 susirgo, jam iki 2010-01-22 buvo nustatytas laikinas nedarbingumas, tačiau, jam esant nedarbingam, atsakovas jį 2009-12-24 atleido iš darbo. Vėliau darbo sutartyje buvo įrašyta, kad darbo sutartis nutraukta DK 126 str. pagrindu. Nors su juo buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, tačiau jam turėjo būti taikomos DK 131 str., 132 str. 1 d. numatytos garantijos, todėl atsakovas neteisėtai jį atleido iš darbo jo laikino nedarbingumo metu.
Žemesnės instancijos teismas
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y., pripažino neteisėtu ieškovo T. G. atleidimą iš darbo nuo 2009-12-24 pagal atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ generalinio direktoriaus 2009-12-21 įsakymą Nr. PS-728, pripažino, kad ieškovas atleistas iš darbo AB „Švenčionėlių keramika“ pagal DK 126 str. nuo 2010-01-25, priteisė iš atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ 689,89 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas nustatė, kad pagal tarp ieškovo T. G. ir atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ sudarytą terminuotą darbo sutartį ieškovas nuo 2009-12-03 iki 2009-12-24 buvo priimtas dirbti keramikos ceche molio masės paruošėju – pagalbiniu 3 kategorijos darbininku, ieškovas nuo 2009-12-22 iki 2010-01-25 sirgo. Atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ generalinio direktoriaus 2009-12-21 įsakymu Nr. PS-728 ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2009-12-24. Teismas, vadovaudamasis DK 131, 132 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, padarė išvadą, kad ieškovas negalėjo būti atleistas iš darbo ieškovo laikino nedarbingumo metu. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog neatleidus darbuotojo nustatytu terminu darbo sutartis būtų tapusi neterminuota, nes atleidimo iš darbo datos nukėlimas dėl darbuotojo nedarbingumo nedaro terminuotos darbo sutarties neterminuota, tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta terminuota darbo sutartis yra paprasta terminuota darbo sutartis, todėl jai netaikytinas Vyriausybės 2003-08-18 nutarimas Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“. Atsižvelgdamas į tai, teismas tenkino ieškovo reikalavimus, priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį už 19 darbo dienų po 36,31 Lt.
Šalies argumentai
Atsakovas AB „Švenčionėlių keramika“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti sprendimą, t. y. pripažinti teisėtu ieškovo atleidimą iš darbo atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ generalinio direktoriaus 2009-12-21 įsakymu Nr. PS-728, panaikinti sprendimą dėl vidutinio darbo užmokesčio ieškovui priteisimo nuo atleidimo iš darbo dienos iki laikino nedarbingumo termino pabaigos, t. y. 689,89 Lt, ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas vadovavosi DK 131 str. 1 d., 133 str., nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl DK 111 str., nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr.3K-3-220/004, Vyriausybės 2003-08-19 nutarimu Nr.1043, neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu ieškovas sirgo ir pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą gavo pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Teismas, nukeldamas ieškovo atleidimo iš darbo datą iš 2009-12-24 į 2010-01-25, negali įpareigoti jį už priverstinės pravaikštos laiką mokėti daugiau, negu jis būtų mokėjęs nesant priverstinės pravaikštos, o ieškovui nebūnant darbe dėl laikino nedarbingumo. Teismas neįvertino, kad vadovaujantis DK 112 str. valdybos sprendimu nuo 2009-12-24 iki 2010-03-31 dėl nepalankių gamtinių sąlygų įmonėje buvo sustabdyta gamyba žiemos laikotarpiu, ieškovas sudarydamas darbo sutartį žinojo, kad darbo sutartis su juo bus nutraukta nuo 2009-12-24, ieškovui apie atleidimą iš darbo buvo pranešta 2009-12-18. Ieškovas turėdamas nedarbingumą kelis kartus buvo atvykęs į įmonę, bet sąmoningai atsisakė pasirašyti, kad susipažino su ieškovui pateiktais atleidimo iš darbo dokumentais, todėl ieškovo vengimas susipažinti su atleidimo iš darbo dokumentais, negali būti pagrindas pripažinti, jog ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai. Dėl to šiuo atveju DK 131 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta garantija darbuotojui netaikytina. Be to, Vyriausybės 2003-08-19 nutarime Nr.1043 yra numatyta, kad darbdavys, suėjus terminui, nežiūrint į tai, kad darbuotojas turėjo laikino nedarbingumo pažymėjimą, turi teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 126 str. 1 d. Jeigu darbo sutarties terminas trumpesnis negu darbingumo laikotarpis, darbdaviui yra būtina nutraukti darbo sutartį suėjus terminui, nes kitu atveju terminuota darbo sutartis taptų neterminuota. Jis išmokėjo ieškovui nedarbingumo pašalpą už 2 dienas, už likusias ieškovo nedarbingumo dienas iki 2009-12-29 įskaitytinai sumokėta iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, todėl jei būtų perkelta ieškovo atleidimo iš darbo data iš 2009-12-24 į 2010-01-25, tai ieškovui nedarbingumo pašalpa būtų mokama nuo 2009-12-30 iki 2010-01-22 įskaitytinai.
Atsiliepimas
Ieškovas T. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad sprendimas yra pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog atsakovas AB „Švenčionėlių keramika“, atleisdamas iš darbo ieškovą T. G. pagal DK 126 str., turėjo laikytis DK 131 str. 1 d. 1 p. numatyto apribojimo, nes atleidimo iš darbo dieną ieškovas buvo nedarbingas. Apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo pagrindo priteisti ieškovui 689,89 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą ieškovo nurodytą priverstinės pravaikštos laiką, iš esmės pripažintini pagrįstais ir dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteistas ieškovui vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, panaikintina.
Byloje nustatyta, kad ieškovas T. G. ir atsakovas AB „Švenčionėlių keramika“ 2009-12-02 sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti molio masės paruošėju, darbo sutarties terminas buvo numatytas nuo 2009-12-03 iki 2009-12-24. Ieškovas 2009-12-22 susirgo ir sirgo iki 2010-01-22. Atsakovo generalinio direktoriaus 2009-12-21 įsakymu Nr. PS-728 ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 126 str. nuo 2009-12-24, neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas atleidimo iš darbo dieną sirgo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo ieškinį, kuriuo buvo ginčijamas šis atleidimas iš darbo, vadovaudamasis DK 131 str. 1 d. 1 p., nustatė, kad atsakovas nepagrįstai ieškovą atleido iš darbo tuo metu, kai jis sirgo, nes atsakovas ieškovo atleidimo iš darbo dieną turėjo nukelti iki ieškovas pasveiks, ir pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo pagal minėtą atsakovo direktoriaus įsakymą, laikė, kad ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 126 str. nuo 2010-01-25. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad jis pagrįstai ir teisėtai atleido ieškovą iš darbo suėjus darbo sutarties terminui, kad esant terminuotai darbo sutarčiai netaikoma DK 131 str. 1 d. 1 p. numatyta garantija. Su atsakovo argumentais nesutiktina, nes atsakovas neteisingai aiškina DK 126 str. ir DK 131 str. 1 d. 1 p. tarpusavio ryšį ir šių normų esmę.
Pagal DK 131 str. 1 d. 1 p. darbuotojui, laikinai nedarbingam dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (t. y. ne dėl DK 133 str. 1 d. nustatytų priežasčių – sužalojimo darbe arba profesinės ligos), įtvirtinta garantija, draudžianti darbdaviui tam tikrą laiką (DK 133 str. 2 d.) įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo tokį darbuotoją. Šis laikas prasideda nuo tos dienos, kai darbdavys informuojamas apie tai, kad darbuotojas turi nedarbingumo lapelį, ir baigiasi tą dieną, kurią jis sugrįžta į darbą arba sueina šimto dvidešimties kalendorinių dienų iš eilės terminas (DK 133 str. 2 d.). Per šį laikotarpį darbo sutartis gali būti nutraukta tik DK 136 str. 1 d. nustatytais darbo sutarties pasibaigimo atvejais. DK 131 str. 1 d. 1 p. įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo apribojimo esmė – apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų, interesus, užtikrinant jam darbo vietos ir pareigų tam tikrą laiką išsaugojimą (DK 133 str. 2 d.). Draudimas laikinojo nedarbingumo metu įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą nustatytas siekiant apsaugoti sveikatos problemų turintį darbuotoją nuo papildomų rūpesčių ir psichologinių traumų. Dėl to, kol nesibaigia DK 133 str. nustatyti darbo vietos išsaugojimo terminai, negalimas ne tik darbo sutarties darbdavio iniciatyva nutraukimas, bet ir draudžiama imtis kokių nors su atleidimu iš darbo susijusių procedūrų – įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, jeigu toks darbdavio veiksmas pagal įstatymą yra būtinas darbo sutarčiai tuo konkrečiu pagrindu nutraukti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad darbuotojų teisė į DK 131 str. 1 d. 1 p. įtvirtintą garantiją nesiejama su aplinkybe, ar, nutraukiant darbo sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą iš darbo, dėl DK 131 str. 1 d. 1 p. nuostatų taikymo, nepriklausomai nuo to, ar pagal atleidimo iš darbo vienu ar kitu pagrindu procedūrą įstatyme įtvirtintas imperatyvus reikalavimas įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, darbdaviui draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, taip pat ir dėl to, kad suėjo darbo sutarties terminas, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis pasibaigia DK 136 str. 1 d. nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010). Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat buvo konstatuota, kad DK 126 str. 1 d. nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas patenka tarp tų pagrindų, pagal kuriuos DK 131 str. 1 d. 1 p. nustatytu darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 133 str.) darbdaviui draudžiama nutraukti su juo terminuotą darbo sutartį. Tuo atveju, kai teminuota darbo sutartis baigiasi darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 str. 1 d. 1 p., 133 str.), darbdavys neturi teisės nutraukti darbo sutartį su tokiu darbuotoju pagal DK 126 str. 1 d., t. y. tuo pagrindu, kad suėjo terminuotos darbo sutarties terminas.
Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai tvirtina, kad atsakovas žinojo apie tai, jog ieškovas serga ir yra laikinai nedarbingas, t. y. apie aplinkybę, reikšmingą DK 131 str. 1 d. 1 p. įtvirtintam draudimui taikyti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, pažeidė DK 131 str. 1 d. 1 p., ir taikyti ieškovo teisių gynimo būdą, t. y. nukelti ieškovo atleidimo datą iki to laiko, kol pasibaigė nedarbingumo laikotarpis. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad pripažįsta ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau iš sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovas iš darbo pagal DK 126 str. atleistas teisėtai, o tik neteisingai parinkta atleidimo iš darbo diena. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, todėl pagrįstai darbo sutarties termino suėjimo data laikytina pirmoji ieškovo darbo po laikinojo nedarbingumo diena ir atitinkamai buvo perkelta atleidimo iš darbo diena į 2010-01-25. Atsižvelgiant į tai iš rezoliucinės dalies pašalintina dalis, kuria pripažinta, kad ieškovas neteisėtai buvo atleistas iš darbo. Pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendęs klausimą dėl ieškovo pažeistos garantijos atkūrimo, nepagrįstai priteisė ieškovui jo prašomą darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį, nenurodė jokio teisinio pagrindo. Ieškovas iš darbo yra atleistas esant teisėtam pagrindui, ieškovas iki 2010-01-22 (įskaitytinai) nedirbo ir negalėjo dirbti bei gauti darbo užmokesčio, nes sirgo, todėl nėra jokios priverstinės pravaikštos. Už laikotarpį, kai darbuotojas serga, darbdavys nemoka darbo užmokesčio, darbuotojui yra mokama ligos pašalpa už laikinąją nedarbingumą. Dėl to sprendimo dalis, kuria ieškovui priteista 689,89 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, panaikintina, šis ieškovo reikalavimas atmestinas.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių netenkintinas esminis atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas, susijęs su ieškovo atleidimo iš darbo data, tenkintinas išvestinis reikalavimas, susijęs su vidutinio darbo užmokesčio priteisimu.
Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo valstybei priteisė 21 Lt žyminio mokesčio sumą, kuri atsižvelgiant į patenkintą ieškovo reikalavimą yra per maža, todėl priteista žyminio mokesčio suma padidintina. Pirmosios instancijos teismas žyminį mokestį apskaičiavo tik už turtinį reikalavimą, tačiau buvo patenkintas ir ieškovo pareikštas neturtinis reikalavimas. Pagal CPK 80 str. 1 d. 2 p. neturtiniuose ginčuose žyminis mokestis yra 100 Lt. CPK 82 str. numato, kad ši 100 Lt suma yra indeksuojama, atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110. Atsižvelgiant į tai, kad patenkintas ieškovo pareikštas neturtinio pobūdžio reikalavimas, iš atsakovo valstybei priteistina 129,80 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio sumokėjimo ieškovas buvo atleistas (ieškinio padavimo dieną vartojimo kainų indeksas buvo 129,8). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria valstybei iš atsakovo priteista 13,20 Lt pašto išlaidų, paliktina galioti nepakeista, nes buvo patenkintas esminis ieškovo ieškinio reikalavimas, dėl kurio buvo užvesta civilinė byla, vyko procesas ir teismas turėjo pašto išlaidų. Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi esminis atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas netenkintas, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažintas neteisėtu ieškovo T. G. atleidimas iš darbo pagal AB “Švenčionėlių keramika” generalinio direktoriaus 2009-12-21 įsakymą Nr. PS-728, priteista ieškovui T. G. iš atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ 689,89 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, ieškovo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo atmesti.
Priteistą valstybei iš atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ 21 Lt žyminio mokesčio sumą padidinti iki 129,80 Lt.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, AB “Swedbank” įmokos kodas 5660) iš atsakovo AB „Švenčionėlių keramika“ 5,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.