Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. Č. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo direktoriaus R. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nutarties.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžiu D. Č. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams (už 30 184,18 Lt pasisavinimą), 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams (už 3465 Lt pasisavinimą), 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams (už 5517,88 Lt pasisavinimą), 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams (už 436,06 Lt pasisavinimą), 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams (už 913,97 Lt pasisavinimą), 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams (už 1680,74 Lt pasisavinimą), 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams (už šešių čekių suklastojimą ir panaudojimą), 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams (už UAB „(duomenys neskelbtini)“ čekio suklastojimą ir panaudojimą). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

D. Č. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl 30 872 Lt pasisavinimo išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių; byla pagal BK 183 straipsnio 3 dalį dėl 330 Lt pasisavinimo ir pagal BK 183 straipsnio 3 dalį dėl 187,89 Lt pasisavinimo nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys patenkintas iš dalies: iš D. Č. priteista UAB „(duomenys neskelbtini)“ 42 197,83 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti; ieškinys dėl 31 389,89 Lt pasisavinimo paliktas nenagrinėtas, o likusi dalis atmesta.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi nuteistosios D. Č. ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliaciniai skundai atmesti.

Iš nuteistosios D. Č. priteista civilinei ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3320 Lt už bendrovės atstovavimą apylinkės teisme ir 2000 Lt už apeliacinio skundo padavimą turėtoms išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą, nuteistosios, prašiusios jos kasacinį skundą patenkinti, o civilinio ieškovo atmesti, civilinio ieškovo atstovų, prašiusių nuteistosios skundą atmesti, o jų skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Č. nuteista už tai, kad būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buveinė (duomenys neskelbtini), vyriausiąja buhaltere, laisvai disponuodama įmonės kasoje esančiais pinigais, pasisavino jos žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, t. y. už tai, kad:

nuo 2004 m. lapkričio 2 d. iki 2008 m. vasario 4 d., pasinaudodama į komandiruotes vykusių ir turėjusių gauti dienpinigius įmonės darbuotojų vardu, kasos išlaidų orderiuose suklastodama jų parašus, patvirtinančius dienpinigių už komandiruotes gavimą, pasisavino 30 184,18 Lt; nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. gegužės 2 d., pasinaudodama į komandiruotes vykusių ir turėjusių gauti dienpinigius įmonės darbuotojų vardu, nepateikdama jiems pasirašyti kasos išlaidų orderių, kad gavo dienpinigius už komandiruotes, pasisavino 3465 Lt; nuo 2005 m. sausio 17 d. iki 2008 m. vasario 4 d., parengdama įsakymus apie tariamas įmonės darbuotojų komandiruotes, surašydama kasos išlaidų orderius dėl tariamai išmokėtų dienpinigių už komandiruotes ir suklastodama juose įmonės darbuotojų parašus, patvirtinančius dienpinigių už komandiruotes gavimą, pasisavino 5517,88 Lt; 2007 m. lapkričio 6 d. įmonės kasos knygoje įrašiusi melagingus duomenis, kad iš kasos pagal išlaidų orderį išmokėjo įmonės darbuotojui 436,06 Lt, nors tokio kasos išlaidų orderio nesurašė ir šių pinigų jam neišmokėjo, pasisavino 436,06 Lt; nuo 2007 m. kovo 9 d. iki 2007 m. gegužės 18 d. atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje ir kasos knygoje nurodžiusi melagingus duomenis, kad išmokėti atlyginimai įmonės darbuotojams, žinodama, kad atlyginimai tiems darbuotojams neturėjo būti sumokėti, pasisavino 1680,74 Lt; 2007 m. lapkričio 21 d. įmonės kasos knygoje įrašiusi melagingus duomenis, kad pagal kasos išlaidų orderį išmokėjo įmonės darbuotojui 913,97 Lt, suklastojusi jo, kaip pinigų gavėjo, parašą, pasisavino 913,97 Lt.

nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 2 d., pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio nuostatas, kad vyriausiasis buhalteris atsako už buhalterinių įrašų teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku, nesurašė 2004 m. kovo birželio, gruodžio mėnesių, 2005 m. sausio–gegužės, liepos, spalio–gruodžio mėnesių, 2006 m. liepos, spalio, lapkričio, 2007 m. kovo–birželio, spalio mėnesių, 2008 m. vasario mėnesio avansinių apyskaitų; dokumentais nepagrindė išlaidų iš įmonės kasos, 2005 m. liepos mėnesį, perkeldama iš kasos knygos likučius į Didžiąją knygą, padarė 30 Lt neatitikimą, taip apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros;

nuo 2005 m. liepos 14 d. iki 2008 m. balandžio 25 d. suklastojo tikrus dokumentus – AB banko „Snoras“ čekius ir panaudojo pateikdama šio banko darbuotojams gryniesiems pinigams iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos gauti;

nuo 2004 m. lapkričio 2 d. iki 2008 m. vasario 4 d. klastodama tikrus dokumentus – kasos išlaidų orderius, kuriuos panaudojo iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ kasos 36 616,03 Lt paėmimui pagrįsti, padarė didelę turtinę žalą bendrovei.

Taip pat D. Č. nuteista už tai, kad būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buveinė (duomenys neskelbtini), vyriausiąja buhaltere, 2004 m. kovo 17 d. tikrame dokumente – AB banko „Snoras“ čekyje suklastojusi įmonės direktoriaus R. K. parašą, šį suklastotą čekį panaudojo pateikdama UAB „Snoras“ darbuotojui gryniesiems pinigams iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos gauti.

Apeliaciniame skunde nuteistoji ginčijo kaltę dėl 30 184,18 Lt pasisavinimo, už kurį nuteista pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Ji nurodė, kad teismas nuosprendyje nenustatė konkretaus mechanizmo, kaip ji tariamai pasisavino pinigus, nevertino, kad nė viena specialisto išvada nepatvirtino ir neįrodė, kad nors vienu atveju būtent ji suklastojo kurio nors darbuotojo parašą, kad liudytojai S. N., E. P., M. Š. patvirtino buvus tik retus atvejus, kai buvo išmokami grynieji pinigai, ir kad tai buvo avanso, o ne dienpinigių mokėjimas. Teismas, remdamasis R. K. parodymais, nuosprendyje nurodė, kad D. Č. pinigus pasisavindavo pervesdama juos naudodamasi įmonės elektronine bankininkyste pagal banko čekius. Tačiau teismas nevertino 2009 m. rugsėjo 11 d. specialisto išvados byloje, kurios suvestinėje priede Nr. 6 ir išvadų 2 punkte nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus AB banko „Snoras“ čekius gryniems pinigams gauti ir bendrovės kasos pajamų orderius nustatyta, jog iš banko buvo paimta ir bendrovės kasoje užpajamuota 341 888 Lt; 3 punkte nurodyta, kad visos pervestos į D. Č. asmenines sąskaitas sumos yra pagrįstos dokumentais, t. y. banko išrašais, kasos pajamų orderiais, kasos išlaidų orderiais, darbo užmokesčio žiniaraščiais. Dėl to byloje nėra nustatyta, kad D. Č. pinigus pasisavino pagal čekius ar pervesdama į asmenines sąskaitas. Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas ir direktorius R. K. patvirtino, jog pinigai kasoje nebuvo laikomi, banko kortele naudojosi tik jis vienas, o pinigus galėdavo pasiimti bankomate, buhalterei pinigus duodavo ypač retai. Tačiau byloje yra net 215 kasos išlaidų orderių, pagal kuriuos yra išmokėti grynieji komandiruočių išlaidoms. Visi šie orderiai pasirašyti buhalterės ir direktoriaus, todėl akivaizdu, kad teikti direktoriui tokį didelį kiekį orderių taip, kad direktorius nesuvoktų, ant kokių dokumentų jis pasirašo, kai grynųjų pinigų išmokėjimas įmonėje vykdavo ypač retai, yra tiesiog neįmanoma. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad dėl to, jog esant specialisto išvadoms Nr. 11-2176 (10) ir 11-3545 (10), kad darbuotojai realiai pasirašinėdavo gaudami pinigus, patys darbuotojai A. U., N. K., K. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudijo, kad grynųjų pinigų negaudavo, kyla pagrįstos abejonės liudytojų parodymais, o nukentėjusiųjų A. V., S. Š., P. R. civilinių ieškinių atsisakymas bylos nagrinėjimo teisme metu rodo, kad šie nukentėjusieji taip išreiškė abejones D. Č. kalte, nes nėra protinga atsisakyti savo uždirbtų pinigų, jeigu dėl jų netekimo būtų kalta būtent ji. Be to, D. Č. nurodė, kad visą laiką nusiėmusi grynuosius pinigus juos parnešdavo į bendrovę ir pagal kasos pajamų orderį atiduodavo direktoriui R. K., kuris pasirašydavo ant kasos pajamų orderio ir kuris ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino, kad grynais pinigais disponavo tik jis, ir atkreipė dėmesį į tai, kad pagal čekius parnešamos pinigų sumos ir pinigų paėmimo datos visiškai nesutampa su tariamo pinigų pasisavinimo laikotarpiais. Pagal 2009 m. rugsėjo 11 d. specialisto išvados suvestinę priede Nr. 10 iš bendrovės kasos tiriamuoju laikotarpiu buvo išmokėti 85 137,81 Lt dienpinigių komandiruotėms (neįtraukiant pinigų komandiruotėms be gavėjų parašų). Pagal 2010 m. balandžio 28 d. specialisto išvados Nr. 52-16-IS1-306 suvestinę priede Nr. 2 iš bendrovės kasos tiriamuoju laikotarpiu iš viso buvo sumokėta 91 202,75 Lt dienpinigių komandiruotėms. D. Č. apkaltinta įvairių kasos išlaidų orderių, pagal kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ tariamai išmokėjo 30 184,18 Lt dienpinigių, suklastojimu, vadinasi, 60 000 Lt dienpinigių išmokėjimas, pagal dar apie 400 kasos išlaidų orderių, kuriuose darbuotojų, direktoriaus, buhalterės parašai buvo tikri ir nekėlė abejonių, buvo teisėtas. Dėl to kyla klausimas, ar D. Č. padarė kokią nors nusikalstamą veiką, jei tik kas trečias darbuotojo parašas tariamai buvo suklastotas ir nebuvo nustatytas joks konkretus ir nors kiek pagrįstas grynųjų pinigų pasisavinimo mechanizmas. Nuteistoji D. Č. taip pat ginčijo nuosprendį dėl jos nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl 3465 Lt pasisavinimo, nurodydama, kad pas ją pateko orderiai be parašų, nes asmenys turėjo ateiti pasirašyti vėliau, darbuotojai pagal kasos išlaidų orderius pinigus gavo, nes direktorius turėjo grynųjų pinigų ir mokėjo dienpinigius, o kai duodavo jai kasos išlaidų orderius, jis visuomet jau būdavo ir pats juos pasirašęs, ir sumokėjęs pinigus darbuotojams. D. Č. ginčijo nuosprendį ir dėl jos nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl 5517,88 Lt pasisavinimo, nes teismas neatskleidė veikos padarymo mechanizmo ir nevertino direktorius parodymų, kad buhalterė įmonės darbo neorganizavo, gaudavo nurodymus, o po to būdavo surašomas įsakymas dėl komandiruočių, kad grynų pinigų kasoje nebuvo, kad darbuotojams išmokų, susijusių su komandiruotėmis, nebuvo išmokėta daugiau, negu priskaičiuota pagal įsakymus, kad dalis pinigų buvo išmokėta AB „Snoras“ kartu su darbo užmokesčiu, dalis bendrovės kasoje grynaisiais. Ginčydama nuosprendį dėl nuteisimo už 436,06 Lt, 913,97 Lt ir 1680,74 Lt pasisavinimą, D. Č. nurodė iš esmės panašius argumentus, kad atlyginimas grynaisiais buvo mokamas itin retai, tuos pinigus mokėjo pats direktorius, pasirašydamas kasos išlaidų orderyje ir taip patvirtindamas pinigų išmokėjimą. Nesutikdama su nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, D. Č. skunde nurodė, kad pagal 2009 m. vasario 5 d. specialisto išvados priede Nr. 29 atliktus jos pajamų ir išlaidų skaičiavimus pagal avanso apyskaitas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolinga jai 40 Lt, tačiau 2009 m. rugsėjo 11 d. specialisto išvados 4 punkte nustatyta, jog dėl to, kad nebuvo pateiktos visos avansinės apyskaitos, nustatyta, kad D. Č. yra skolinga UAB „(duomenys neskelbtini)“ 10 460 Lt. Ši specialistės klaida buvo ištaisyta tik teismo posėdžio metu, kai specialistė A. A., apklausiama trečią kartą, galų gale pripažino, kad atliekant skaičiavimus dėl du kartus suskaičiuoto likučio susidarė 10 500 Lt, todėl jos 2 išvada yra neteisinga; D. Č. nepasisavino 10 500 Lt ir šios išvados dalies ji nepalaiko; ji nepalaiko 2 išvados 4 punkto. Tačiau D. Č. atkreipė dėmesį į tai, kad būtent minėtos 2009 m. rugsėjo 11 d. išvados 4 punkte nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tyrimui pateikė ne visas vyr. buhalterės D. Č. avansines apyskaitas, iš bendrovės kasos išlaiduotos sumos be pagrindžiančių dokumentų, perkeliant iš kasos knygos likučius į Didžiąją knygą nustatyti neatitikimai, todėl negalima iš dalies nustatyti asmens turinio, veiklos, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžių ir struktūros. Tačiau paaiškėjus specialistės A. A. klaidai, šių tariamai trūkstamų avansinių apyskaitų, kuriomis esą buvo nepagrįstos 10 460 Lt piniginės operacijos, surašinėti nereikėjo, kaip ir atlikinėti kitų su tuo susijusių kasos operacijų. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tada, kada padaroma žala ir kai yra priežastinis ryšys tarp padarytos žalos ir kalto asmens veikos. Tačiau šiuo atveju žala buvo padaryta tik D. Č., nes pagal specialisto išvadą nėra pateisinančių dokumentų, kodėl jai nebuvo sumokėti 40 Lt, todėl jai negalėjo kilti atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. D. Č. nuosekliai nurodė, kad kasos išlaidų orderiai surašyti buvo, tačiau jai nežinomu būdu dingo. Pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 21 straipsnį 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, o visi įmonės buhalteriniai dokumentai buvo saugomi įmonės administracinėse patalpose, koridoriaus spintoje. Be to, liudytoja S. N. parodė, kad atsiskaitė, iš darbo gavusi apie 200 Lt grynais, pasirašė kasos išlaidų orderį, kad pinigus gavo, kodėl nėra šio kasos išlaidų orderio, sunku pasakyti, jis liko pas buhalterę, nes pas ją pasirašinėjo. Taip pat kasatorius pažymėjo, kad 30 Lt neatitikimas didžiojoje knygoje buvo techninė klaida, vietoje skaičiaus 8 įrašant skaičių 5, ir nesukėlė jokių pasekmių UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, tačiau, nuteistosios manymu, nebuvo įrodyta, kad ji sąmoningai aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą ar sąmoningai naikino ir slėpė buhalterinės apskaitos dokumentus. D. Č. ginčijo nuosprendį dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už šešių čekių suklastojimą ir panaudojimą, nes 2008 m. spalio 17 d. specialisto išvada Nr. 11-2440 (08) nepatvirtino, kad šiuose čekiuose už R. K. pasirašė būtent ji, jai nebuvo jokios būtinybės klastoti čekių, kadangi juos tariamai klastodama ji negalėjo gauti jokios naudos ir tai patvirtina jau minėti 2009 m. rugsėjo 11 d. specialisto išvados 2, 3 punktuose nustatyti duomenys. D. Č. ginčijo nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už daugiau nei 200 UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderių klastojimą, pasirašant už pinigų gavėjus, nes dalis asmenų pripažino pasirašę, dalis kasos išlaidų orderių buvo surašyti jos ligos laikotarpiu. D. Č. taip pat nurodė, kad 2010 m. vasario 11 d. specialisto išvadoje Nr. 11-362 (10) nepatvirtinta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2004 m. kovo 17 d. čekyje už R. K. pasirašė D. Č., jai nebuvo jokios būtinybės klastoti čekio, nes jį tariamai klastodama ji negalėjo gauti jokios naudos. D. Č. ginčijo nuosprendį ir dėl veikų, numatytų BK 183 straipsnio 3 dalyje, kurioms taikyti senaties terminai, nes pagal apeliacinio skundo argumentus teismas turi pripažinti, kad ir šiuose kaltinimuose nebuvo įrodyta, jog ji padarė nusikalstamas veikas.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistosios D. Č. gynėjo kasacinio skundo

Kasaciniu skundu nuteistosios gynėjas, prašydamas apeliacinės instancijos teismo nutartį, t. y. tą jos dalį, kuria nuteistosios D. Č. apeliacinis skundas atmestas, panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir tai argumentuoja tuo, kad šis teismas, atmesdamas nuteistosios apeliacinį skundą, tik pakartojo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir deklaratyviai patvirtino, jog jos yra teisingos ir pagrįstos, kad dėl daugelio konkrečių apeliantės argumentų nutartyje nėra pasisakyta, t. y. skunde keliami klausimai liko neišspręsti.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini, jais remiantis naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Toks pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK reikalavimų pažeidimu, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo nutarties negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo, t. y. nei BPK 320 straipsnio 3 dalies, nei 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, reikalavimų nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra teisingos, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes D. Č. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikti įrodymų tyrimą nebuvo prašoma, kasaciniame skunde aplinkybių išnagrinėjimo išsamumas taip pat nėra ginčijamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi ištirti įrodymai yra išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti, nuteistosios gynybos versijos motyvuotai atmestos (BPK 20, 305 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, priimtoje nutartyje, kuria nuteistosios apeliacinį skundą atmetė, nurodė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Į esminius apeliantės argumentus priimtoje nutartyje yra atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl jie nepagrįsti ir atmetami, nurodyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos šio teismo išvados dėl apeliacinio skundo (BPK 332 straipsnio 3 dalis), tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo kiekvienu atveju pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu tada, kai teismo sprendime nėra motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų.

Nagrinėjamoje byloje pripažinti, kad nuteistosios apeliacinis skundas neišnagrinėtas, nėra jokio pagrindo. Kasatoriaus argumentai, kad nuteistosios apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, kad „daugybė konkrečių apeliantės argumentų apeliacinėje nutartyje taip ir liko neišspręsti“, ne tik kad prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui, bet ir visiškai nekonkretizuoti, teisiniais argumentais nepagrįsti.

Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasatoriaus skundas negali būti tenkinamas.

Dėl civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo kasacinio skundo

Kasaciniu skundu civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstai patenkino tik iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas klaidos neištaisė, skundą atmetė neišnagrinėjęs visų jame nurodytų argumentų, taip esmingai pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

Kasatoriaus argumentai atmestini.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 2 dalį civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę apskųsti nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinė žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingam asmeniui civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškė įtariamajai D. Č. civilinį ieškinį dėl bendrovei padarytos 204 583, 28 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Baudžiamajame procese civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala. Teismas civilinio ieškinio klausimą išsprendžia priimdamas nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Pirmosios instancijos teismas civilinio ieškovo ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies. Teismas D. Č. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (už šešias atskirai kvalifikuotas veikas) nustatęs, kad D. Č. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasisavino 42 197, 83 Lt (bendra suma), todėl šią nusikalstama veika padarytą turtinę žalą – 42 197, 83 Lt priteisė atlyginti. D. Č., kaltintą pagal 183 straipsnio 1 dalį dėl 30 872 Lt pasisavinimo, teismas išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl šią ieškinio dalį paliko nenagrinėtą. Dėl veikų, kvalifikuotų pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, todėl ieškinio dalį dėl 330 Lt bei 187, 89 Lt priteisimo taip pat paliko nenagrinėtą. Teismas, darydamas išvadą, kad ieškinys negali būti visiškai tenkinamas, pasisakė, kad D. Č. kaltinimai nei dėl 75 199, 97 Lt pasisavinimo, nei dėl 106 000 Lt pasisavinimo ar pervedimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą nebuvo pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinio ieškovo atstovo apeliacinį skundą, priimtoje nutartyje motyvuotai ir pakankamai argumentuotai pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškovo reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo, įstatymo reikalavimų nepažeidė, atmesdamas apelianto prašymą priteisti iš nuteistosios visą ieškinyje nurodytą pinigų sumą (204 583, 28 Lt) argumentuotai paaiškino, kodėl baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys nagrinėjamu atveju negali būti visiškai patenkinamas. Teisėjų kolegija nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad šis teismas, spręsdamas civilinio ieškovo apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl turtinės žalos atlyginimo pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir neatsakė į esminius apelianto argumentus, neturi teisinio pagrindo.

Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Pirmosios instancijos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytos neturtinės žalos dydį nustatė vadovaudamasis CK nuostatomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, reikšmingomis sprendžiant žalos dydžio klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinio ieškovo atstovo argumentus, kuriais buvo ginčijamas priteistos atlyginti neturtinės žalos dydis, konstatavo, kad pirmosios instancijos nuosprendyje padarytos išvados dėl neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymo yra pagrįstos ir argumentuotos. Teisėjų kolegija pripažinti, kad teismų sprendimai priimti nesivadovaujant įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, taip pat neturi pagrindo.

Kasaciniame skunde daromos nuorodos į BPK 324 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 304, 305, 306, 331 straipsnių reikalavimus iš esmės yra deklaratyvios, nepagrįstos teisniais argumentais, susijusiais su civilinio ieškinio išsprendimu, be to, yra tiek abstrakčios, kad nelaikytinos būtinomis kasacinės instancijos teismui aiškinti minimų baudžiamojo proceso įstatymo normų taikymą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasatoriaus skundas negali būti tenkinamas.

Dėl civilinio ieškovo atstovo prašymo priteisti proceso išlaidas

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas prašo priteisti kasaciniame procese turėtas išlaidas, pateikdamas dokumentus, patvirtinančius 3000 Lt sumokėjimą advokatei O. Klinavičienei.

Nagrinėjamoje byloje kasacinius skundus padavė ir nuteistosios D. Č. gynėjas, ir civilinio ieškovo atstovas. Civilinio ieškovo atstovo kasacinis skundas atmetamas, be to, pažymėtina, kad už kasacinio skundo, kuriame iš esmės tik pakartojami apeliacinio skundo argumentai, surašymą sumokėta suma (3000 Lt) gerokai viršija kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiesiems bei civiliniams ieškovams paprastai priteisiamų turėtų procesinių išlaidų dydžius. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, kasacinį skundą buvo padavęs ir nuteistosios gynėjas, šiame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su civilinio ieškovo interesais, bylą nagrinėjant kasacine tvarka civilinio ieškovo interesams atstovavo ir gynėja, todėl prašymas priteisti procesines išlaidas tenkintinas, tačiau jų dydis mažintinas iki 500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios D. Č. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo direktoriaus R. K. kasacinius skundus atmesti.

Iš nuteistosios D. Č. priteisti civilinei ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms už bendrovės atstovavimą kasacinės instancijos teisme atlyginti.