Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. ir nukentėjusiosios I. K. apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-05-16 nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo K. D.) laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo I. K.) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, E. K. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir jam paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012-02-16 iki 2012-02-18.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2012-02-16, apie 20 val., (duomenys neskelbtini), tarp jo ir posūnio K. D. kilusio konflikto metu, virtuvėje K. D. kumščiu sudavė vieną smūgį į kairės pusės veido sritį, taip jam padarydamas kraujosruvą veido kairėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir vieną smūgį į kairės pusės krūtinės sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą. K. D. motinai ir jo sutuoktinei I. K. pasakius, kad nemuštų vaiko, ant lovos sėdinčiai I. K. sudavė du smūgius kumščiu į veidą, taip padarydamas poodinę kraujosruvą prie dešinės akies, ir po vieną smūgį į krūtinės kairę pusę ir į dešinę šlaunį, taip I. K. sukeldamas fizinį skausmą. Be to grasino I. K., kad jei ji kam nors praneš apie jo smurtavimą, jos sūnus bus iškastruotas, o jai išplikys veidą ir lytinius organus rūgštimi, t. y. grasino sunkiai sutrikdyti I. K. ir K. D. sveikatą.

Nuteistojo E. K. nuomone, bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes vertino ir priėmė už pagrindą tik jį kaltinančius įrodymus, atmesdamas byloje surinktus objektyvius įrodymus. Teigia, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d., 4 d., 5 d., 241 str. 2 d., 305 str. nuostatos. Nurodo, kad faktiniai duomenys buvo įvertinti ne kaip įrodymų visuma, o kiekvienas atskirai, todėl šie pažeidimai yra esminiai, kurie sukliudė pirmos instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Teismo šališkumą ir išankstinį nusistatymą, pasak nuteistojo, patvirtina ir bausmės paskyrimas, kadangi paskirtoji bausmė neatitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų kriterijų, laisvės atėmimo bausmė paskirta atsižvelgiant į jo ankstesnius teistumus, neatsižvelgdamas į šeiminio konflikto pobūdį ir pasekmes, jo ir žmonos santykius, nukentėjusiosios poziciją.

Nurodo, kad teismas nesiaiškino grasinimo realumo, nukentėjusioji dėl kaltinimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. niekada nereiškė pretenzijų ir netvirtino, kad tariami grasinimai ją išgąsdino ir ji bijojo galimo jų įgyvendinimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. K. ir jo gynėjas, nukentėjusioji I. K. prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. K. ir nukentėjusiosios I. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinių skundų ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai E. K. nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d., todėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-05-16 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis E. K. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kurių padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų veikų, apeliantas iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą, teigia, kad tarp jo ir K. D. kilo žodinis konfliktas, jokių smūgių jis jam nesudavė, norėdamas jį nuraminti prisilietė prie krūtinės, be to teigia, kad teismas ignoravo jo sutuoktinės I. K. parodymus, kuriais ji paneigė smurtinius jo veiksmus ir grasinimus. Tokias pat aplinkybes nurodo ir nukentėjusioji I. K. savo apeliaciniame skunde. Tačiau šiuos apeliantų skunduose nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jie neigia E. K. kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia apeliantų skundų argumentus.

Byloje esantys iš esmės nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo K. D. parodymai patvirtina, kad įvykio metu E. K. supykęs dėl nepašertų šunų kumščiu trenkė jam į veidą ir į krūtinės sritį, o mamai I. K. pareikalavus jo nemušti, jai sudavė smūgius kumščiu (1 t. 23, 24–26 b. l.). Šiuos nukentėjusiojo parodymus ir smurtą jo atžvilgiu patvirtina specialisto išvada (1 t. 32 b. l.), taip pat Telšių apskrities VPK nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos I. P. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos K. D. suduotų smūgių vietos, pagal jo įvykio vietoje nurodytas aplinkybes. Nukentėjusiojo K. D. parodymus patvirtina nukentėjusiosios I. K. pareiškime (1 t. 9 b. l.) ir pirmoje apklausoje (1 t. 15–16 b. l.) nurodytos aplinkybės, kad būdama miegamajame ji girdėjo kaip E. K. priekaištavo sūnui K. D. dėl nepašertų šunų, jį mušė, nes girdėjo kai sūnus dejavo. Jai pareikalavus nemušti sūnaus, E. K. atėjo į miegamąjį ir ranka trenkė jai du kartus į veido sritį, po to kumščiu trenkė į kairės pusės krūtinės sritį bei kumščiu trenkė į dešinę šlaunį. Vėliau E. K. atėjęs į kambarį grasino, kad jei apie smurtavimą kam nors praneš jos sūnus bus iškastruotas, o jai išplikys veidą ir lytinius organus rūgštimis. Nors nukentėjusioji I. K. vėlesnėse apklausose, duodama parodymus teisme, ir savo pateiktame apeliaciniame skunde neigė, kad sutuoktinis jos ir jos sūnaus atžvilgiu naudojo smurtą, tačiau jos pirminius parodymus ir pareiškime išdėstytas aplinkybes patvirtina liudytoja I. P., kuri įvykio vietoje bendravo su I. K., surašė jos skundą ir apklausą, parodė, kad nukentėjusioji patvirtino, jog ją sumušė vyras E. K., ji atrodė išsigandusi ir suglumusi. Kaip teigia liudytoja, skundą ir protokolą surašė pagal I. K. pasakojimą, I. K. pati perskaitė surašytus dokumentus ir pasirašė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirmųjų apklausų metu nukentėjusiosios I. K. nurodytos aplinkybės sutampa su nukentėjusiojo K. D. parodymais ir policijos pareigūnės iškarto po įvykio išdėstytomis jos sužalojimo ir grasinimo aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiojo K. D. ar liudytojos I. P. suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti E. K., todėl netikėti jų nuosekliais ir tapačiais parodymais teismas neturi pagrindo. Pažymima tai, kad apylinkės teismas pagrįstai atmetė nukentėjusiosios I. K. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, kurie iš dalies prieštarauja byloje ištirtiems ir įvertintiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms, nekaip nustatyta byloje, nukentėjusioji I. K. pakeitė savo parodymus po to, kai E. K. buvo paleistas iš laikino sulaikymo, be to, ji bandė paveikti savo sūnų K. D., kad jis pakeistų parodymus.

Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pastebėti, kad nors liudytojai I. S. ir A. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir nurodė priešingas nukentėjusiojo K. D. parodymams aplinkybes, t. y., kad jie su E. K. kalbėjosi kambaryje, E. K. buvo nuėjęs iki virtuvės ir posūnio paklausė, kodėl jis nepašėrė šunų ir sugrįžo atgal, jie nematė, kad E. K. būtų sudavęs smūgius K. D., jog K. D. ir I. K., jiems išeinant, nebuvo sumušti, tačiau teisėjų kolegija remiasi iš esmės nuosekliais ir tapačiais nukentėjusiojo K. D. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojos I. P. parodymai, tiek kita byloje esanti rašytinė medžiaga – 2012-02-17 apžiūros protokolas (1 t. 6–8 b. l.), 2012-02-12 tarnybiniai pranešimai dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, iš kurių turinio matyti, kad 2012-02-16 apie 22.09 val. buvo gautas Telšių AVPK OVS budėtojo pranešimas, jog adresu (duomenys neskelbtini), neblaivus patėvis E. K. sumušė pranešėjo mamą. Įvykio vietoje buvo nustatyta, kad E. K. panaudodamas fizinį smurtą du kartus sudavė žmonai I. K. į veido sritį dėl ko moteriai aplink akį atsirado kraujosruva, vieną kartą kumščiu trenkė jai į krūtinės sritį ir kairiąją šlaunį, taip sukeldamas fizinį skausmą, kumščiu vieną kartą trenkė savo posūniui K. D. į kaklo ir krūtinės sritį, taip jam sukeldamas fizinį skausmą (1 t. 11–12, 13–14 b. l.). Visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią E. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais tiek nuteistojo, tiek liudytojų I. S. ir A. S. teiginiais bei vėlesnių apklausų metu duotais I. K. parodymais. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nuteistojo, liudytojų I. S. ir A. S., nukentėjusiosios I. K. vėlesnėse apklausose duotus parodymus, vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, tikslu padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės E. K. ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta.

Nuteistasis E. K. ir nukentėjusioji I. K. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad E. K. negrasino I. K., teismas ignoravo I. K. parodymus, kuriais ji paneigė smurtinius E. K. veiksmus ir grasinimus. Šiuos apeliantų teiginius paneigia liudytojos I. P. parodymai. Liudytoja nurodė, kad skundas buvo surašytas pagal I. K. pasakojimą, jog jai I. K. sakė bijanti kalbėti, atrodė labai išsigandusi, suglumusi, nuskriausta. Be to, kaip matyti iš I. K. skundo, E. K., po panaudoto smurto prieš nukentėjusiuosius, atėjęs pas ją į kambarį prigrasino neišeiti iš kambario, pasakė, jeigu ji kam nors praneš apie smurtavimą, jos sūnus bus iškastruotas, o jai išplikys veidą ir lytinius organus rūgštimi, t. y. grasino sunkiai sutrikdyti I. K. ir K. D. sveikatą. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios būsenos. Tai, kad nukentėjusiajai buvo pagrindas manyti, kad grasinimai jos ir jos sūnaus atžvilgiu gali būti įvykdyti rodo tai, kad ji bijojo išeiti iš kambario, į policiją nesikreipė, apie jos atžvilgiu panaudotą smurtą ir grasinimus papasakojo tik tada, kai policijos pareigūnai atvyko pas ją į namus ir kai E. K. buvo išvestas iš kambario. Šios aplinkybės rodo, kad I. K. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti.

Įvertinusi prieš tai išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl E. K. kaltės, kad tarp jo ir posūnio K. D. kilusio konflikto metu, virtuvėje K. D. kumščiu sudavė vieną smūgį į kairės pusės veido sritį, taip jam padarydamas kraujosruvą veido kairėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir vieną smūgį į kairės pusės krūtinės sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą. I. K. pasakius, kad nemuštų vaiko, ant lovos sėdinčiai I. K. sudavė du smūgius kumščiu į veidą, taip padarydamas poodinę kraujosruvą prie dešinės akies, ir smūgį po vieną smūgį į krūtinės kairę pusę ir į dešinę šlaunį, taip I. K. sukeldamas fizinį skausmą. Be to grasino I. K., kad jei ji kam nors praneš apie jo smurtavimą, jos sūnus bus iškastruotas, o jai išplikys veidą ir lytinius organus rūgštimi, t. y. grasino sunkiai sutrikdyti I. K. ir K. D. sveikatą. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad E. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir kad tokios E. K. veikos teisingai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantai.

Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuteistajam skirtomis bausmėmis. Skirdamas nuteistajam E. K. bausmę, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Paskirdamas nuteistajam E. K. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį ir stadiją, kaltės formą ir rūšį – veikdamas tiesiogine tyčia padarė tris nesunkius nusikaltimus, nusikalstamos veikos baigtos, į tai, kad E. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į E. K. asmenybę - teistas, nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, vedęs, Telšių rajono savivaldybės administracijos Tryškių seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, turi nepilnamečių vaikų, ir pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus E. K. už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad E. K. už Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. numatytus nusikaltimus paskirtos bausmės yra artimos minimalioms šių straipsnių sankcijose numatytoms laisvės atėmimo bausmėms. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistajam E. K. paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos.

Apeliantai nesutikdami su teismo išvada, kad E. K. padarė Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, akcentuoja, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šis apeliantų skundo argumentas atmestinas, nes apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip reikalaujama Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d., yra tinkamai motyvuotas, argumentuotas. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, kadangi teismas savo išvadas grindė įrodymais įvertintais Lietuvos Respublikos 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusio teisėjo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nemato. Nėra ir objektyvių duomenų, kurie patvirtintų teismo šališkumą, buvo laikomasi ir reikšmingos įrodymų vertinimo sąlygos – reikalavimo vadovautis įstatymu. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus nustatytus Lietuvos Respublikos 20 str. 3 d., 4 d. Faktiniai bylos duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Priešingai, nei teigia apeliantai, buvo išanalizuoti ne tik E. K. kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai motyvuotai pasisakyta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo E. K. ir nukentėjusiosios I. K. apeliacinius skundus.