- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-17
- Bylos Nr.
- e2A-845-253/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07582-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė, Raimonda Andrulienė, Alona Romanovienė
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- R. B.
- Advokatai
- Indrė Butvilė, Robertas Skėrys
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. e2A-845-253/2016
Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-07582-2015-1)
2016 m. birželio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Alonos Romanovienės, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant ieškovei J. S., ieškovės atstovams advokatei Indrei Butvilei ir B. S., atsakovės (apeliantės) atstovui advokatui Robertui Skėriui ir D. B., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-08 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. patikslintą ieškinį atsakovei R. B., trečiajam asmeniui BĮ (duomenys neskelbtini) mokyklai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, vekselio pripažinimo negaliojančiu ir pagal vekselį sumokėtos sumos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bei atsakovės R. B. priešieškinį, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti neteisėtu ieškovės 2015-06-01 atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p.; 2) negrąžinti ieškovės į darbą pas atsakovę R. B., o nustatyti, kad ieškovės 2014-11-28 sudaryta darbo sutartis Nr. 4 nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės DK 140 str. 1 d. nurodyto dydžio išeitinę išmoką; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2015-06-01, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) pripažinti negaliojančiu 2015-05-24 ieškovės atsakovei išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ieškovė besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovei 1 500 Eur sumą; 6) priteisti ieškovei iš atsakovės 150 Eur, kurie buvo ieškovės sumokėti atsakovei pagal prašomą pripažinti negaliojančiu vekselį; 7) priteisti ieškovei iš atsakovės 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 8) priteisti ieškovei iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 9) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė atliko pas atsakovę R. B. 280 val. profesinio mokymo praktiką pagal 2015-04-02 tarp ieškovės, atsakovės ir BĮ (duomenys neskelbtini) mokyklos sudarytą profesinio mokymo sutartį Nr. 238; 10) priteisti ieškovei iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2014-11-28 sudarė neterminuotą darbo sutartį su atsakove R. B., veikiančia pagal individualios veiklos pažymą, ir buvo priimta dirbti padavėja atsakovei priklausančioje kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovė dirbo pagal šią darbo sutartį nuo 2014‑12-01, jokių pretenzijų iš darbdavės dėl galimai netinkamai atliekamo darbo negavo. Ieškovė pas atsakovę ne tik dirbo, bet ir atliko konditerės praktiką pagal 2015-04-02 tarp ieškovės, atsakovės ir ieškovės mokymo įstaigos BĮ (duomenys neskelbtini) mokyklos sudarytą profesinio mokymo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo nuo 2015-04-13 iki 2015-06-05 priimti ieškovę praktiniam mokymui pagal konditerinio mokymo programą; jokių pastabų iš darbdavės dėl praktikos atlikimo ieškovė negavo.
Ieškovė nurodė, kad 2015-05-24 (sekmadienį) ieškovei atvykus į darbą jos darbo vietoje ją pasitiko atsakovės sutuoktinis D. B., liepė atiduoti jam ieškovės turimus kavinės raktus ir nurodė eiti su juo į atsakovės kabinetą pokalbiui. Atsakovė užrakino kavinę iš vidaus, ieškovė dėl to pasijuto labai nesaugiai. Atsakovės sutuoktinis apkaltino ieškovę, kad ši neva ilgą laiką savinosi atsakovės pinigus, dėl to padarė atsakovei net 3 000 Eur dydžio žalą ir dabar turinti nors dalį, t. y. bent pusę sumos, atlyginti. Teigė, kad D. B. kalbėjo nemandagiai, žemino ieškovę, vadino ją necenzūriniais žodžiais, taip pat grasino paviešinti apie ją turimą informaciją kitiems asmenims. Ieškovė nesuvokė, kas vyksta, nes buvo labai išsigandusi, ypač dėl to, kad patalpa buvo iš vidaus užrakinta ir ieškovė negalėjo iš jos laisvai pasišalinti. Pasinaudodami tokia jos būsena, atsakovė ir jos sutuoktinis privertė ieškovę parašyti pasiaiškinimą, kuriuo ji prisipažino, kad padarė atsakovei žalą, pasisavindama 1 500 Eur, ir įsipareigojo šią sumą grąžinti. Nurodė, kad pasiaiškinimo tekstą diktavo D. B.. Taip pat atsakovė ir atsakovės sutuoktinis privertė ieškovę užpildyti ir pasirašyti jų pateiktą paprastojo neprotestuotino vekselio formą, kuriuo ji besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovei 1 500 Eur sumą. Be to, kadangi ieškovė buvo labai išsigandusi dėl apribotos laisvės ir tokio netikėto užsipuolimo bei kaltinimų, ji iš karto padavė atsakovei savo turėtus 150 Eur kaip dalį žalos atlyginimo. Atsakovė pinigus iš ieškovės paėmė ir pažymėjo apie tai kitoje vekselio pusėje. Tada atsakovė ir jos sutuoktinis ieškovę paleido ir pasakė, kad daugiau nebenori jos matyti darbe.
Kitą dieną, t. y. 2015-05-25 ieškovė jautėsi blogai, jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, taip pat ieškovė kreipėsi pagalbos į advokatę. Nesutarus su atsakove dėl galimybės nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, ieškovė tą pačią dieną, t. y. 2015-05-25, per savo advokatę išsiuntė atsakovei reikalavimą nutraukti jos darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. nuo 2015‑05-29, atsiskaityti su ieškove ir įforminti praktikos atlikimą profesinio mokymo sutartyje nustatyta tvarka. 2015-05-26 atsakovė elektroniniu paštu ieškovės advokatei atsiuntė pranešimą, kad nuo 2015-05-28 ieškovė bus atleista iš darbo pagal DK 126 str. 3 p. 2 d. ir kad įvykis užregistruotas policijoje, vekselio ir pinigų negrąžino. 2015-05-27 ieškovė pranešimu apie galimai prieš ją padarytą nusikalstamą veiką, turinčią BK 181 str. 2 d. nurodyto nusikaltimo požymių, kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūrą. 2015‑05‑27 ieškovė su advokate nuvyko pas atsakovę į kavinę ir atsakovė perdavė ieškovei profesinio mokymo praktikos atlikimo ataskaitą, vekselio ir pinigų atsakovė negrąžino. 2015-05-29 ieškovė parašė priminimą atsakovei elektroniniu paštu, kad 2015-05-28 atsakovė turėjo įforminti ieškovės darbo sutarties pasibaigimą ieškovės 2015-05-25 prašymo pagrindu. 2015-06-15 atsakovė atsiuntė ieškovei elektroniniu paštu 2015‑06-01 įsakymą Nr. P15-03, kuriame nurodyta, jog ieškovė atleista iš darbo nuo 2015-06-01 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 235 str. 2 d. 7 p.).
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad nepadarė pažeidimo, kuriuo buvo nepagrįstai apkaltinta ir, panaudojus prieš ją psichinę prievartą, buvo priversta parašyti, jog prisipažįsta savinusis atsakovės pinigus bei buvo priversta išduoti vekselį ir sumokėti atsakovei pinigus pagal jį. Ieškovės atleidimas iš darbo už DK 235 str. 2 d. 7 p. nurodytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, remiantis jos tariamu prisipažinimu apie pinigų pasisavinimą, negali būti laikomas teisėtu. Atsakovė nesilaikė drausminės nuobaudos (atleidimo iš darbo) skyrimo tvarkos: nepateikė raštiško pareikalavimo, dėl kokių aplinkybių ieškovė turėtų raštu pasiaiškinti, įsakyme nenurodytas konkretus pažeidimas, už kurį ieškovė atleista iš darbo, be to, neaiškumas dėl neva buvusio pažeidimo paaiškėjimo momento turi būti aiškinamas darbuotojos naudai ir turi būti laikoma, kad yra praleistas terminas drausminei nuobaudai skirti. Nurodė, kad sutriko ieškovės sveikata, galimybės bendrauti su aplinkiniais, ji patyrė didelį sukrėtimą dėl 2015‑05-24 įvykių, be to, patyrė pažeminimą, kad dėl atsakovės katės negalėjo baigti profesinio mokymo praktikos ir jai nebuvo leista laikyti egzaminų, dėl to reikalauja neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Teigė, kad 2015-05-24 vekselis atsakovei išduotas esant psichologinei prievartai, ieškovei esant užrakintai patalpoje su atsakove ir jos piktybiškai nusiteikusiu sutuoktiniu, dėl to pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu ir ieškovei turi būti priteista iš atsakovės 150 Eur pagal vekselį sumokėta suma.
Taip pat ieškovė nurodė, kad atsakovė ne tik nebesudarė ieškovei sąlygų atlikti praktiką pagal ankščiau nurodytą sutartį nuo 2015-05-24, tačiau ir neteisingai užpildė ieškovės praktinio mokymo dienyną, nurodydama, kad ieškovė pas ją tam tikromis dienomis praktikos neatliko. Atsakovės nurodytos praktikos atlikimo ir neatlikimo dienos nesutampa su atsakovės į bylą pateiktais ieškovės 2015 m. balandžio ir gegužės mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Teigia, kad šalys buvo susitarusios, jog ieškovė praktiką atliks savo darbo pas atsakovę metu. Ieškovė žymėdavosi dirbtą laiką ir teigia, kad turi būti užskaitytas ir praktikos atlikimo laikas, viso 280 val. Dėl to, kad atsakovė ieškovės praktikos dienyne nurodė neteisingus duomenis apie tariamai neatliktą praktiką, BĮ (duomenys neskelbtini) mokykla pripažino ieškovę nebaigusia profesinio mokymo programos, jai nebuvo leista laikyti baigiamųjų egzaminų. Ieškovė yra atlikusi praktiką ir tik dėl buvusios darbdavės kaltės negali pateikti mokyklai tai patvirtinančių įrodymų, dėl to prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl atitinkamos trukmės profesinio mokymo praktikos atlikimo.
Atsakovė R. B. pateikė priešieškinį, juo prašė priteisti atsakovės naudai iš ieškovės J. S. 1 350 Eur turtinės žalos atlyginimo; 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 5 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo vykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sudarant darbo sutartį su ieškove buvo sutarta dėl visiškos materialinės atsakomybės, nes jos darbas buvo susijęs su materialinėmis vertybėmis, t. y. ji gaudavo prekes (konditerijos gaminius) ir jomis prekiavo. 2015 m. pavasarį kavinėje atliktos trys revizijos: 2015‑04-17 revizijos aktas Nr. l už laikotarpį nuo 2015-04-06 iki 2015-04-17 – nustatytas 361 Eur trūkumas; 2015-04-29 revizijos aktas Nr. 2 už laikotarpį nuo 2015-04-27 iki 2015-04-29 – trūkumas nenustatytas; ir 2015‑05-23 revizijos aktas Nr. 3 už laikotarpį nuo 2015-05-01 iki 2015‑05-23 – nustatytas 1 372 Eur trūkumas. Teigė, kad ieškovė kavinėje dirbo kaip tik tais laikotarpiais, kuriais buvo nustatytas trūkumas. 2015-05-25 ieškovės pareikalauta pasiaiškinti dėl trūkumo, ji savo kaltę pripažino, paaiškino, kad pasisavindavo pinigus už parduotą produkciją, nes nemušė į kasą. Parašiusi pasiaiškinimą ji taip pat sutiko atlyginti padarytą žalą ir sumokėti 1 500 Eur, dėl to parašė vekselį ir iš karto grąžino 150 Eur. Todėl ji liko skolinga dar 1 350 Eur, kurių nenori grąžinti, pradėjo kelti versijas, kad neva ji neskolinga, todėl atsakovė priversta kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo. Teigė, kad J. S. taikytinas DK 255 str. l p., numatantis visišką materialinę atsakomybę, kai žala padaroma tyčia. Nustatyto trūkumo dydis ir pačios J. S. pirminis prisipažinimas neleidžia daryti kitokios išvados nei tyčinis žalos padarymas. Be to, teigė, kad jai, kaip darbdavei, ieškovės veiksmais buvo padaryta didelė neturtinė žala. Atsakovė, būdama neįgali, įkūrė savo verslą, suburtas kolektyvas buvo nedidelis, jie pasitikėjo vieni kitais, todėl ieškovės elgesys, pinigų už parduotas prekes pasisavinimas, atsakovę sukrėtė, buvo netikėtas, nesuprantamas ir nepateisinamas. Taip pat šoką jai sukėlė tolesnis ieškovės elgesys – kreipimasis į policiją ir teismą, jos ir jos vyro šmeižimas. Atsakovė yra silpnos sveikatos (kas antrą dieną daromos dializės), dėl ištikusio streso labai pablogėjo jos sveikata.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-02-08 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: ieškovės J. S. 2015-06-01 atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. pripažino neteisėtu; negrąžino ieškovės J. S. į darbą pas atsakovę R. B., ir nustatė, kad ieškovės J. S. 2014-11-28 sudaryta darbo sutartis Nr. 4 nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovės 248,64 Eur dydžio išeitinę išmoką (mokesčiai nuo šios sumos neatskaičiuoti); priteisė ieškovei J. S. iš atsakovės R. B. 600 Eur vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką (mokesčiai nuo šios sumos neatskaičiuoti); pripažino negaliojančiu 2015-05-24 ieškovės J. S. atsakovei R. B. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ieškovė besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovei 1 500 Eur sumą; priteisė ieškovei iš atsakovės 150 Eur; priteisė ieškovei iš atsakovės 300 Eurų neturtinės žalos atlyginimo; priteisė ieškovei iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 150 Eur priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2015-06-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė J. S. atliko pas atsakovę R. B. 280 val. profesinio mokymo praktiką pagal 2015-04-02 tarp ieškovės, atsakovės ir BĮ (duomenys neskelbtini) mokyklos sudarytą profesinio mokymo sutartį Nr. 238; priteisė ieškovei iš atsakovės 1 200 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, taip pat atmetė atsakovės R. B. priešieškinį bei priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 91 Eur žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad ieškovė buvo atleista iš darbo kaip atlikusi veiką, turinčią vagystės, turto pasisavinimo požymių. Vertindamas pateiktus revizijos aktus, teismas pažymėjo, kad juose nėra ieškovės parašo, jog minėtas prekes ji gavo, taigi jie niekaip neįrodo, kiek prekių kasdien iš cecho būdavo perduodama ieškovei pardavimui į kavinę. Gaminių perdavimo iš cecho į kavinę pardavimui aktai kiekvieną dieną tarp atsakovės ir ieškovės nebūdavo sudaromi ir pasirašomi. Atsakovė neturi jokios gaminių perdavimo pardavimui, jų apskaitymo ir nurašymo tvarkos, ji nebuvo nustatyta. Įvertinęs revizijos aktuose nurodytą jų atlikimo laiką ir duomenis, kad tuo laiku kavinės patalpose antros ir trečios revizijos atlikimo dienomis signalizacija buvo įjungta, teismas suabejojo, kad revizijos buvo atliekamos nurodomu laiku. Atsakovė nepateikė ieškovei susipažinti revizijos aktų, jos darbo metu, taip pat šių aktų nepateikė policijai, kai 2015-05-26 su pareiškimu kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teismas vertino, kad pačios atsakovės surašyti revizijos aktai nėra pakankamas įrodymas patvirtinti, jog ieškovė minėtas prekes parduodavo ir pinigus pasisavindavo. Atsakovė negalėjo paaiškinti, kodėl nebuvo užfiksuotas nors vienas konkretus darbo su kasos aparatu pažeidimas ir kodėl taip ilgai buvo delsiama ir apie trūkumą ieškovei buvo nurodyta tik 2015-05-24, t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo įtariamo pažeidimo paaiškėjimo atsakovei dienos. Teismas taip pat suabejojo, ar ieškovės 2015-05-24 surašytas paaiškinimas buvo surašytas ieškovės laisva valia. Atsakovė ir jos atstovai pripažino, kad raštiško pareikalavimo pasiaiškinti raštu dėl darbo drausmės pažeidimo ieškovei nebuvo pateikę, taigi, turint omenyje ir tai, kad ieškovė su revizijos aktais taip pat nebuvo supažindinta, neaišku kaip ieškovė galėjo įvardinti 1 500 Eur sumą, kurią tariamai pasisavino. Paaiškinimo ir vekselio parašymo metu ieškovei buvo tik 20 metų, taigi gyvenimiška patirtis nedidelė. Teismas vertino esant labiau tikėtina, kad minėtą paaiškinimą ir vekselį ieškovė parašė diktuojant atsakovės sutuoktiniui, todėl šie dokumentai nevertinti kaip vagystės įrodymai, kadangi atsakovė neįrodė, jog jie surašyti laisva valia. Įvertinęs tai, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė atliko veiksmus, turinčius vagystės požymių, teismas ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.
Taip pat teismas nustatė, kad ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos DK 300 str. 4 d. nustatytu būdu, ieškovė pas atsakove dirbo šešis mėnesius, todėl jai priklauso vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, sudaranti 248,64 Eur. Spręsdamas dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydžio, teismas nustatė, kad, įvertinus atsakovės turtinę padėtį, ieškovės (darbuotojos) dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos laiko santykį, (dirbo 6 mėnesius, o priverstinė pravaikšta 10 mėn.), yra pagrindas mažinti priteistiną darbuotojos (ieškovės) naudai vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laiką, priteisiant 600 Eur.
Teismas pažymėjo, kad galimybės pasikonsultuoti atsakovė (jos sutuoktinis) ieškovei nesuteikė, „nepaleido“ ieškovės ir reikalavo iš karto pasirašyti vekselį, taip pat perduoti ieškovės turėtus 150 Eur kaip žalos atlyginimą. Ieškovė iš karto ėmė ginčyti vekselio išrašymą. Teismas pripažino, kad ieškovės 2015-05-24 išrašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis neatitinka ieškovės, t. y. vekselio davėjos, vidinės valios dėl nesąžiningų atsakovės veiksmų, todėl pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu. Atsakovė neįrodė, kad ieškovė atsakovei padarė žalą (nuostolius), todėl pripažinta, jog neatsirado teisinis santykis, kuris buvo pagrindas vekseliui išduoti, o taip pat ir pagrindas ieškovei sumokėti atsakovei 150 Eur, todėl minėta suma priteista ieškovei iš atsakovės, kaip be pagrindo įgytas turtas bei atsakovės pareikštas priešieškinio reikalavimas priteisti 1 350 Eur žalos atlyginimo atmestas kaip neįrodytas.
Dėl ieškinio ir priešieškinio reikalavimų atlyginti neturtinę žalą teismas vertino, kad egzistuoja atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų visuma, tačiau, įvertinęs bylos aplinkybes ir atsakovės turtinę padėtį, nustatė 300 Eur neturtinės žalos dydį. Atsakovės reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą teismas atmetė, kadangi pripažintina, jog neatsirado teisinis santykis, kuris būtų pagrindas priteisti turtinės ir tuo pačiu neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat netenkintinas atsakovė reikalavimas priteisti 5 proc. metines palūkanas ir priešieškinis atmestas visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino, kad ieškovė faktiškai atliko praktiką. Remdamasis Švietimo ir mokslo ministro 2012-03-15 įsakymu Nr. V-482 patvirtinto Formaliojo profesinio mokymo tvarkos aprašo 27 punktu, teismas darė išvadą, kad pagal minėtą aprašą pakanka, jog mokinys atliktų bent 1/3 praktikos programos dalies. Ieškovė iš 320 valandų atliko 162 val. praktiką, tai sudaro daugiau kaip ½ dalį praktikos programos dalies. Be to, teismas vertino, kad praktikos dienynas buvo specialiai užpildytas neteisingai po tarp atsakovės ir ieškovės įvykusio konflikto, ir laikyta, jog ieškovė atliko ir didesnį praktikos valandų skaičių. Siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią ieškovės padėtį, nustatytas ieškiniu prašomas juridinę reikšmę turintis faktas.
Šalies argumentai
Atsakovė R. B. pateikė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-08 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus dėl ieškovės padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, nepagrįstai atsakovės pateiktus įrodymus išskyrė kaip pavienius, užuot vertinęs jų visumą. Iš atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų buvo akivaizdu, jog prekių trūkumas buvo nustatytas tik ieškovės darbo kavinėje metu. Atsakovei kilo pagrįstų įtarimų dėl ieškovės neteisėtų veiksmų tik 2015-04-09, kai buvo pastebėti ženklūs prekių trūkumai per pakankamai trumpą laikotarpį. Atsakovė objektyviai negalėjo užfiksuoti ieškovės pažeidimų anksčiau, nes atliekant lyginamąją analizę norėjo įsitikinti, kurios darbuotojos pamainos metu atsiranda prekių trūkumas. Paprašyta pasiaiškinti dėl nustatyto prekių trūkumo ieškovė pati prisipažino, jog prekes, atsakovės nustatytas kaip trūkstamas, parduodavo, tačiau, užuot gautus pinigus apskaičiusi įmonės kasoje, juos pasisavindavo. Iš ieškovės pasirašyto vekselio bei prisipažinimo matyti, jog abu raštai ieškovės surašyti neskubant, tvarkingai, bet patys sakiniai buvo nerišlūs, todėl mano, kad nepagrįstos teismo išvados, jog ieškovei buvo diktuojamas prisipažinimo tekstas, prieš ją atsakovei naudojant psichologinį smurtą. Apeliantės ir jos vyro veiksmuose nebuvo nustatytas turto prievartavimo faktas. Teismas nesiaiškino, kodėl ieškovė po neva patirtos atsakovės psichinės prievartos ir grasinimų nekvietė policijos pareigūnų į įvykio vietą, kodėl nesikreipė į policijos pareigūnus iš karto po įvykio, kodėl apie atsakovės ir jos vyro tariamai panaudotą prievartą pranešė tik po kelių dienų, kodėl iš pradžių prašė ją atleisti iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. ir susitarti taikiai. Skundžiamame sprendime teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovės nurodytų faktinių aplinkybių, jog ieškovė jau anksčiau yra turėjusi problemų dėl piniginių lėšų vagystės ir piniginių lėšų pasisavinimo. Apeliantės nuomone, suaugusi ir išsilavinusi ieškovė galėjo suprasti savo veiksmų esmę. Teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovės vekselis buvo išduotas kaip abstraktus skolos dokumentas po prisipažinimo apie neteisėtai pasisavintas pinigines lėšas, o ne kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė. Apeliantės nuomone, teismas ne visiškai atskleidė bylos esmę – išnagrinėjo ieškovės darbo drausminės pažeidimus, susijusius su piniginių lėšų pasisavinimu, tik DK 235 str. 2 d. 7 p. pagrindu, visiškai neanalizuodamas, ar šiuos ieškovės atliktus darbo drausmės pažeidimus buvo pagrindas kvalifikuoti kaip šiurkščius kitais DK 235 str. nustatytais pagrindais, nors atsakovė to prašė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir bylos nagrinėjimo metu. Teigia, kad apeliantė turėjo neginčijamą pagrindą ateityje nebepasitikėti ieškove, kaip darbuotoja. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pažymi, kad ieškovė neatliko ir negalėjo atlikti praktikos 2015 m. balandžio 13, 14, 15, 16, 17, 20, 21, 22, 23, 28 ir gegužės 6, 7, 8, 11, 12, 13, 19, 20, 21, 22 ir 25 d., nes tomis dienomis atliko savo tiesiogines darbo funkcijas – dirbo padavėja kavinėje, ir neturėjo galimybių vienu metu būti dviejose vietose bei atlikti skirtingas darbines funkcijas. Atsakovė neturėjo tikslo specialiai kenkti ieškovei ir klastoti jos praktikos atlikimo dienyną, nes, kaip matyti iš dienyno turinio, net ir po 2015-05-24 įvykusio šalių konflikto, ieškovė toliau atliko konditerės praktiką gamybos ceche net 72 praktikos valandas. Teigia, kad teismas klaidingai interpretavo Švietimo ir mokslo ministro 2012-03-15 įsakymu Nr. V‑482, patvirtinto Formaliojo profesinio mokymo tvarkos aprašo 27 punktą ir ši ieškovės reikalavimo dalis turėjo būti atmesta. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo, taip teismas neproporcingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šioje civilinėje byloje ir apsunkino atsakovės galimybes baudžiamojoje byloje surinkti visus įmanomus įrodymus, neginčijamai patvirtinančius ieškovės šiurkštaus darbo drausmės padarymo faktą. Siekdamas teisingai išspręsti darbo bylą teismas pats savo iniciatyva nesikreipė į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, nereikalavo ikiteisminio tyrimo duomenų, jų netyrė ir dėl jų nepasisakė.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai apeliacinio skundo argumentus palaikė, prašė apeliacinį skundą tenkinti, taip pat išreiškė poziciją, jog byla galėtų būtų išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atsakovės atstovas advokatas Robertas Skėrys papildomai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kvalifikuoti ir spręsti, ar darbuotoja apskritai padarė šiurkštų drausmės pažeidimą, o ne vertinti, ar darbuotojos (ieškovės) veiksmuose buvo vagystės, sukčiavimo ar turto pasisavinimo požymių. Taip pat nurodė, kad nebeprašo sustabdyti bylą, atsižvelgiant į ikiteisminį tyrimą, kadangi mano, jog bylos esmė nebuvo atskleista.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-08 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas byloje įvertino įrodymų visumą. Nesutinka, kad revizijos aktai įrodo, jog prekių trūkumas nustatytas tik ieškovės darbo metu, kadangi dirbo ir kitos darbuotojos. Atsakovė negalėjo pateikti į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad kas rytą su prekėmis ieškovei būdavo pateikiami pasirašyti jų perdavimo–priėmimo aktai. Ieškovės pasiaiškinime nėra teiginių apie prekių pardavimą ir neapskaitymą kasoje, tai yra atsakovės interpretacijos. DK 240 str. 1 d. numatyto reikalavimo pasiaiškinti nebuvimas patvirtina ieškovės teiginius, kad jai nebuvo duota galimybė apsvarstyti kaltinimų, ji buvo priversta rašyti D. B. diktuojamą tekstą, jai nebuvo pateikti susipažinti jokie revizijos aktai. Atsakovė pati pripažįsta faktą, kad ieškovė buvo užrakintose patalpose. Atsakovė elgėsi nesąžiningai: atsisakė grąžinti ieškovei vekselį, kai ieškovės atstovė advokatė jo pareikalavo, o vėliau užėmė poziciją, kad neva vekselio išvis nebuvo; taip pasikeitus atsakovės pozicijai, ieškovė nebeturėjo kitos galimybės, kaip kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas dėl galimai įvykdyto jos turto prievartavimo. Pažymi, kad 2015‑05-25 pareiškė apie darbo santykių nutraukimą DK 127 str. 2 d. pagrindu dėl neteisėtų atsakovės veiksmų prieš ją, tad visada buvo nuosekli. Dėl asmeninių savybių vertinimo pažymi, kad jai niekada nebuvo jokių pretenzijų, ji niekada nebuvo traukiama atsakomybėn, o teismas pagrįstai nesirėmė T. Č. paaiškinimais ir tariamais mokytojos A. T. paaiškinimais. Teismas pagrįstai aiškinosi vekselio, kaip sandorio, valinį momentą. Atsakovė įrodinėjo, kad ieškovės tariamas darbo drausmės pažeidimas pasireiškė turto pasisavinimu, tai atitinka DK 235 str. 2 d. 7 p. nurodytą pažeidimą, tad teismas ir negalėjo vertinti atsakovės argumentus ir teikiamus įrodymus kitaip. Pažymi, jog ieškovės ir atsakovės susitarimas buvo, kad ieškovė darbo kavinukėje metu galės atlikti ir savo profesinio mokymo praktiką. Dalį apeliantės nurodomų dienų ieškovė praktiką atliko jau kitoje bendrovėje, o ne pas atsakovę. Ieškovės nuomone, teismas pagrįstai nestabdė bylos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti iš atsakovės ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovės atstovė advokatė Indrė Butvilė pareiškė prašymą teismo nuožiūra spręsti dėl visos bylos medžiagos pripažinimo ne vieša dėl pasisakymo byloje apie ikiteisminio tyrimo medžiagą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.
Žemesnės instancijos teismas
Rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad 2014-11-28 tarp R. B. (vykdančios individualią veiklą pagal pažymą) ir J. S. sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 4, ieškovė J. S. priimta dirbti padavėja, pradedant dirbti 2014-12-01. Iš atsakovės R. B. 2015-06-01 priimto įsakymo Nr. P15-03 nustatyta, kad J. S., atsižvelgiant į šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, atleista iš padavėjos pareigų nuo 2015‑06-01 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p.
Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.
Atsakovė R. B. apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, netinkamai vertino įrodymus dėl ieškovės padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo ir nepagrįstai nevertino atsakovės pateiktų įrodymų visumos, o išskyrė juos kaip pavienius.
DK 136 str. 3 d. 2 p. numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str.). DK 235 str. 1 d. reglamentuoja, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Atsakovės 2015-06-01 įsakyme dėl J. S. atleidimo iš darbo nurodyta, kad ji atleidžiama už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nurodant DK 235 str. 2 d. 7 p., konkretus darbo pareigų pažeidimas nenurodytas.
Šiuo atveju darbo byloje sprendžiamo klausimo dėl darbuotojos atleidimo iš darbo teisėtumo specifika lemia tam tikrus įrodinėjimo ir įrodymų pakankamumo kriterijus (CPK 176 str. 1 d.). Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, vadovaujantis DK 235 str. 2 d. 7 p., laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Drausminės atsakomybės taikymas bendrąja prasme yra darbdavio teisė, o ne pareiga. Pažymėtina, kad darbuotojai ginčijant drausminę nuobaudą, paskirtą už DK 235 str. 2 d. 7 p. numatytas veikas, atsakovei, kaip darbdavei, tenka įrodinėjimo pareiga įrodyti, kad darbuotoja atliko tokias veikas. Darbo pareigų pažeidimas, atitinkantis DK 235 str. 2 d. 7 p. numatytus požymius, turi būti įrodytas tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto egzistavimu – įrodymų visuma turi lemti neabejotiną išvadą, jog darbuotojas atliko paminėtus veiksmus. Darbuotojo neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Nagrinėjamoje byloje atsakovė motyvavo, kad ieškovė atleista iš darbo dėl pinigų pasisavinimo už parduotas prekes. Atsakovė šią savo poziciją grindė rašytiniais įrodymais – revizijos aktais, J. S. 2015-05-24 parašytu pasiaiškinimu, jos išduotu vekseliu. Taip pat apeliaciniame skunde atsakovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovės nurodytų aplinkybių dėl duomenų, jog ieškovė ir anksčiau yra turėjusi panašaus pobūdžio problemų. Apeliaciniame skunde atsakovė išdėstė argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo, taip teismas neproporcingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šioje civilinėje byloje ir apsunkino atsakovės galimybes baudžiamojoje byloje surinkti visus įmanomus įrodymus, neginčijamai patvirtinančius ieškovės šiurkštaus darbo drausmės padarymo faktą. Apeliacinės instancijos teismo iniciatyva iš Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros išreikalauti duomenys apie 2015-12-22 pradėto ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 04-2-00439-15 eigą. Iš Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2016-05-30 rašto duomenų nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 04-2-00439-15 pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d., 2016-02-26 pareikšti įtarimai J. S. bei ji apklausta apie įtarimo esmę, šiuo metu ikiteisminis tyrimas tęsiamas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantę atstovaujantis advokatas išdėstė poziciją, kad nesiekiama, jog bylos būtų siejamos ir nurodė, kad nebeprašo sustabdyti bylą, atsižvelgiant į ikiteisminį tyrimą, kadangi mano, jog vertinant įrodymus dėl ieškovės veiksmų nebuvo atskleista bylos esmė. Apeliantė savo poziciją grindė kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl teisėjų kolegija dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų dėl prašymo sustabdyti bylą plačiau nebepasisako.
Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad iš atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų buvo akivaizdu, jog prekių trūkumas buvo nustatytas tik ieškovės darbo kavinėje metu. Apeliantė nurodo, kad kiekvieną darbo dieną pristatant prekes kavinės darbuotojams, įskaitant ieškovę, būdavo perduodamos prekės ir pateikiamas prekių priėmimo-perdavimo aktas, kuriame nurodoma kam, kiek ir kokių prekių konkrečią dieną buvo perduodama iš gamybos cecho parduoti. Tuo tarpu ieškovė 2015-12-18 teismo posėdyje byloje paaiškino, kad pasiimdama iš cecho jai suruoštą produkciją jokių žurnalų, gaunamos produkcijos lapų ar perdavimo-priėmimo aktų, kuriuose reikėtų pasirašyti, apskaityti ar juos pildyti, nebuvo, be to, produkcija būdavo papildoma ir dienos eigoje. Apeliantė teigia, kad J. S. prekių pateikimo į kavinę priėmimo-perdavimo aktų nepasirašydavo sąmoningai, galimai turėdama tikslą parduoti dalį konditerijos gaminių, neapskaitant jų įmonės kasoje ir taip pasisavinant įmonės pinigines lėšas. Tačiau atsakovė, kaip darbdavė, nenurodė buvus vidaus darbo tvarką reglamentuojančius aktus, nustatančius prekių į kavinę gavimo ir nurašymo apskaitymo tvarką, nepateikė įrodymų, kad būtent ieškovei, kaip darbuotojai-padavėjai, buvo nustatyta pareiga sudaryti ir pasirašyti tokius aktus, taip pat įrodymų, kad su tokiomis taisyklėmis, reglamentuojančiomis jos darbą ir pareigas, ieškovė buvo pasirašytinai supažindinta. Byloje nenustatyta, kad revizijų atlikimo metu buvo nustatyta gaminių perdavimo pardavimui, jų apskaitymo ir nurašymo tvarka.
Byloje kartu su 2015-12-27 prašymu dėl papildomų įrodymų prijungimo pateikti atsakovės prekių į kavinę gavimo ir nurašymo aktai, nurodant, kad šie įrodymai patvirtina, kokios prekės ir kokiais kiekiais buvo gautos J. S. ir kitų darbuotojų darbo metu ir šių dokumentų pagrindu ir buvo atliktas patikrinimas ir į bylą pateikti revizijos (inventorizacijos) aktai. Atsakovė R. B. byloje pateikė tris revizijos aktus ir nurodė, kad pirmoji ir trečioji revizija atlikta tikrinant ieškovės darbo laikotarpius, o antroji revizija – kitų darbuotojų darbo laikotarpius, atliekant lyginamąją analizę norėta įsitikinti, kurios būtent darbuotojos pamainos metu atsiranda prekių trūkumas. Nustatyta, kad 2015-04-17 revizijos aktu Nr. 1 už laikotarpį nuo 2015-04-06 iki 2015-04-07 buvo nustatytas 361 Eur trūkumas; 2015-04-29 revizijos aktu Nr. 2 už laikotarpį nuo 2015-04-27 iki 2015-04-29 prekių trūkumas nebuvo nustatytas; 2015-05-23 revizijos aktu Nr. 3 už laikotarpį nuo 2015-05-01 iki 2015-05-23 nustatytas 1 372 Eur trūkumas. Taigi, revizijos aktais Nr. 1 ir Nr. 3 nustatytas prekių trūkumas už 1 733 Eur sumą. Ieškovė nurodė, kad apie revizijos aktus ir prekių trūkumus nebuvo informuota.
Nustatyta, kad be ieškovės pas atsakovę dirbo dar keli darbuotojai, kurie ėjo konditerių pareigas. Nors atsakovė R. B. nurodė, kad trečioji revizija atlikta tik ieškovės darbo laikotarpiu, tačiau iš byloje esančių darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir ieškovės paaiškinimų matyti, kad laikotarpiu, už kurį atlikta trečioji revizija (t. y. nuo 2015-05-01 iki 2015-05-23) taip pat dirbo kita darbuotoja I. R. taip pat ėjusi ir pardavėjos (pardavėjos-konditerės) pareigas. Atsakovė R. B. byloje paaiškino, kad ši darbuotoja dirbo ceche ir nepardavinėjo. Tačiau matyti, kad jos pareigos nurodytos pardavėja-konditerė. Be to, atsakovės atstovas D. B., apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtindamas, kad ši darbuotoja dirbo, nurodė, jog su ieškove jos dirbo kartu, J. S. apmokė minėtą darbuotoją dirbti – prekiauti. Tad negalima kategoriška išvada, jog minėtu laikotarpiu kavinėje galimybę prekiauti turėjo tik ieškovė.
Ištyrus pateiktus prekių į kavinę gavimo ir nurašymo aktus nustatyta, kad juose nurodomi darbuotojai, tačiau nėra darbuotojų parašų, aktai pasirašyti tik R. B.. Atsakovė R. B. 2015-12-28 teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu taip pat nurodė, kad prekių į kavinę gavimo ir nurašymo lapai buvo pildomi kiekvieną dieną, buvo aplanke susegti ir buvo kavinėje, parašo neprašydavo, nes pasitikėjo ieškove. Ieškovė J. S. byloje neigė, kad turėjo pildyti prekių gavimo į kavinę aktus, teigė, kad tokių aktų nepildė ir jų nebuvo. Kadangi prekių į kavinę gavimo ir nurašymo aktuose nėra atitinkamų darbuotojų parašų, šie rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti faktinę aplinkybę, kad ieškovei, kaip ir kitai minėtuose aktuose nurodytai darbuotojai, iš cecho pardavimui į kavinę realiai buvo perduoti šiuose aktuose nurodyti naujos produkcijos kiekiai. Apeliantė pažymi, kad prekiaujama nedideliais kiekiais, tačiau net ir po 2015-04-09 kilus abejonėms, kaip atsakovė nurodo apeliaciniame skunde, darbdavė neužtikrino, kad darbuotojai užfiksuotų ir pasirašytų už prekybai faktiškai gaunamą ir dienos pabaigoje grąžinamą produkciją.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atitinka ne visi atsakovės pateiktų prekių į kavinę gavimo ir nurašymo aktų bei revizijos akto Nr. 1 ir revizijos akto Nr. 3 duomenys: pavyzdžiui, prekių į kavinę gavimo ir nurašymo aktuose 2015-04-11 bei 2015-04-15 nurodyta, kad produkcijos „tortukas (Medutis) gabaliukais“ ir „sluoksniuotas braškinis“ kavinėje negauta, tačiau revizijos akte Nr. 1 minėtomis dienomis atitinkamai nurodyta, kad gauti 5 vnt. (už 13 Eur) ir 6 vnt. (už 15,60 Eur); taip pat 2015‑05-01 prekių į kavinę gavimo ir nurašymo akte nurodyta, kad produkcijos „Trijų šokoladų desert.“ kavinėje negauta, o revizijos akte Nr. 3 nurodyta, kad gauti 6 vnt. (už 15,60 Eur). Nors šie neatitikimai neženklūs, tačiau jie papildomai pagrindžia abejones dėl iš cecho į kavinę perduotų prekių kiekio teisingumo. Tuo tarpu ieškovės parašo nėra tiek prekių į kavinę gavimo ir nurašymo aktuose, tiek ir revizijos aktuose.
Apeliantė akcentuoja, kad 2015-05-24 atsakovė pareikalavo ieškovės pasiaiškinti dėl užfiksuotų trūkumų žodžiu. Šiuo atveju darbdavė neįvykdė pareigos raštu pareikalauti, kad darbuotoja raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Kadangi atleidimas iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, tai, ją skirdamas, darbdavys privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Viena jų – įpareigojimas darbdaviui raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 str. 1 d.), garantuojantis darbuotojo teisę pasiaiškinti ir kartu gintis nuo jam pareikštų įtarimų padarius darbo drausmės pažeidimą, taip pat užtikrinantis, jog dėl drausminės atsakomybės taikymo bei drausminės nuobaudos parinkimo bus sprendžiama darbdaviui žinant visus šiems klausimams išspręsti reikšmingus faktus. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos (DK 240 str. 1 d.) pažeidimai nėra pakankamas pagrindas panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą tuo atveju, jeigu, patikrinus ir įvertinus kitų darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui bei pagrįstumui reikšmingų aplinkybių visumą, pripažįstama, kad darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2011).
Apeliantė pabrėžia, kad ieškovė, paprašyta pasiaiškinti dėl nustatyto prekių trūkumo, pati prisipažino, įsipareigojo atlyginti žalą bei išrašė vekselį, o apeliantės ir jos vyro veiksmuose nebuvo nustatytas turto prievartavimo faktas. Šią aplinkybę patvirtina bylos duomenys, kad nenustatyta pagrindo pradėti minėtų asmenų baudžiamąjį persekiojimą, tačiau nagrinėjant civilinę bylą dėl ginčo, kilusio iš darbo teisinių santykių, ieškovės surašytas paaiškinimas, kaip asmens pareiškimas, bei vekselis, kaip vienašalis sandoris, bylos faktinių aplinkybių kontekste įvertintini asmens laisvos valios išraiškos aspektu.
Teisėjų kolegija akcentuoja aplinkybę, kad ieškovė nebuvo kviesta dalyvauti revizijose, šie aktai ieškovės nepasirašyti, byloje nėra patvirtinančių duomenų, jog atliktų revizijų aktai, kurių metu atsakovė teigė nustačiusi prekių trūkumą, buvo pateikti J. S. susipažinti 2015‑05-24 vykusio susitikimo metu, kai ieškovės pareikalauta pateikti pasiaiškinimą. Tad nėra pagrindo vertinti, kad revizijos aktai turėjo įtakos ieškovės valios išraiškai.
Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovės ir atsakovės susitikimo metu 2015-05-24 dalyvavo ir atsakovės vyras D. B.. Iš 2015-08-06 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad D. B. nurodė, jog R. B. dėl didelio streso negalėjo pati ieškovei pasakyti apie pastebėtas aplinkybes, todėl paprašė jo viską išaiškinti J. S.. Ieškovė teigė, kad pasiaiškinimo tekstą jai diktavo D. B., jis pateikė pasirašyti ir vekselio formą. Apeliantė pripažįsta aplinkybę, kad vienos iš dvejų durų kavinės patalpose buvo užrakintos. Įvertinus jauną ieškovės amžių, mažą gyvenimišką patirtį ir nustatytas aplinkybes, kad darbo drausmės pažeidimas neišdėstytas raštu, o dalyvaujant ne tik darbdavei, bet ir įmonėje nedirbančiam kitam asmeniui – atsakovės sutuoktiniui, šio pareikštas žodžiu, taip pat atsakovės byloje nurodytą aplinkybę, kad žalos sumą įvardijo ji pati su vyru, ieškovei nepateikus susipažinti konkrečių duomenų apie galimai trūkstamą produkciją, pateikiant pasirašyti vekselį, nesuteikiant protingo laiko reikalavimus suvokti ir įvertinti, bei tai, jog iš ieškovės buvo paimti kavinės raktai, grasinta pranešti apie ieškovės tariamai įvykdytą vagystę tretiesiems asmenims, vertintina, kad labiau tikėtina, jog ieškovė galėjo patirti psichologinę įtampą ir susijaudinimą, turėjusius ženklią įtaką jos valios išraiškos formavimuisi. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad jau kitą dieną po įvykio, t. y. 2015-05-25, ieškovė J. S. pateikė atsakovei pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., t. y. dėl svarbių priežasčių, nurodydama atsakovės veiksmus kaip neteisėtus. Esant tokioms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nelaikytina įrodyta aplinkybė, jog ieškovė paaiškinimą ir vekselį parašė savo laisva valia, todėl šis pasiaiškinimas pagrįstai nevertintas kaip vagystės ar turto pasisavinimo įrodymas, taip pat kaip buvusių aplinkybių visumoje išreiškiantis laisvą tikrąją ieškovės vidinę valią.
Teisėjų kolegija, detaliai išanalizavusi įrodymus byloje ir įvertinusi jų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įrodymų byloje visuma nesudaro pagrindo neabejotinai išvadai, kad ieškovė, kaip darbuotoja, atliko DK 235 str. 2 d. 7 p. numatytus veiksmus.
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas ne visiškai atskleidė bylos esmę ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar ieškovės darbo drausmės pažeidimus buvo pagrindas kvalifikuoti kaip šiurkščius kitais DK 235 str. nustatytais pagrindais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiais atvejais, kai darbuotojas atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir byloje nustatomi konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, teismas juos vertina, kvalifikuoja ir sprendžia, ar jie atitinka DK 235 str. nustatyto šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., nepriklausomai nuo to, pagal kurį DK 235 str. 2 d. punktą kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys. Teismas patikrina, ar darbdavys pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716-706/2015; 2015-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625-687/2015 ir kt.).
Darbuotojo pareigų pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus, jei dėl tokio pažeidimo darbdavio interesai iš esmės pažeidžiami ir jis pagrįstai praranda pasitikėjimą darbuotoju, t. y. jo sugebėjimu ateityje tinkamai atlikti pavestas darbo funkcijas. Apeliantė pažymi, kad padaryti pažeidimai turi pasinaudojimo pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau požymių (DK 235 str. 2 d. 4 p.), taip pat ieškovės, kaip materialiai atsakingo asmens, elgesys su jai atsakovės patikėtu turtu (parduoti skirtais konditeriniais gaminiais), nepaisant elgesio vertinimo pagal DK 235 str. 2 d. 7 p., suteikė atsakovei pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 235 str. 2 d. 11 p. Atsakovė teigia, kad turėjo neginčijamą pagrindą ateityje nepasitikėti ieškove, kaip darbuotoja.
Su ieškove 2014-11-28 sudarytos darbo sutarties 7 punkte numatytas darbuotojos įsipareigojimas tausoti ir saugoti jai patikėtą, jos žinioje esantį ar jai prieinamą naudotis darbdavės turtą, teisės aktų nustatyta tvarka atlyginti dėl jos kaltės darbdavei padarytą materialinę žalą, darbuotojos pareiga atlyginti visą žalą, jei žala padaryta prarandant įrankius, apsaugos ar darbo priemones, perduotas jai naudotis darbe, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Kaip nustatyta anksčiau rašytiniais įrodymais, ieškovės, atsakovės R. B. bei jos atstovo D. B. paaiškinimais byloje, atsakovė, kaip darbdavė, kavinėje neužtikrino tinkamo produkcijos perdavimo materialai atsakingiems darbuotojams apskaitymo tvarkos nustatymo ir jos laikymosi. Pareiga tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų tenka darbdaviui ir administracijai (DK 228 str.). Kita vertus, egzistuojančių lokalių teisės aktų neišsamumas neeliminuoja darbuotojo atsakomybės, nes jis turi būti lojalus, taip pat turi pareigą dirbti dorai ir sąžiningai, tausoti darbdavio turtą (DK 228 str.). Darbuotojams, atliekantiems darbo funkcijas, susijusias su materialinių vertybių apskaita, taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo, taip pat drausminės atsakomybės reikalavimai.
Pažymėtina, kad įsakyme dėl ieškovės J. S. atleidimo konkretus darbo pareigų pažeidimas taip pat nenurodytas. Kaip nustatyta anksčiau, byloje esantys prekių į kavinę gavimo ir nurašymo aktai nelaikytini patvirtinančiais realiai į kavinę parduoti ieškovės gautos produkcijos kiekį. Be to, juose taip pat neišskirta, kokią dalį produkcijos sudaro praėjusios dienos likutis. Ieškovė paaiškino, kad prieš darbą jai suruoštą produkciją pasiimdavo iš konditerijos cecho šaldytuvo ir nusinešdavo į kavinę, jokių aktų apie gautą produkciją nebuvo ir ji nepildydavo. Ieškovė nurodė, kad po darbo produktų likutį grąžindavo į konditerijos ceche esantį šaldytuvą ir iš ryto jį vėl išsitraukdavo ir ko trūkdavo prisidėdavo papildomai iki pilnos vitrinos ir tokių dalykų neapskaitydavo. Ieškovė nurodė, kad nebuvo nė dienos, kai viskas būtų išpirkta. Byloje esančiuose prekių į kavinę gavimo ir nurašymo lapuose nenurodomas prekių likutis dienos gale, tokie duomenys apie prekių likučius dienų gale nepateikti ir revizijos ataskaitose. Atsakovė byloje patvirtino, kad šių lapų gale nebūdavo nurodomas produkcijos likutis dienos pabaigoje, tai matoma tik iš atliktos revizijos skaičiavimų. Revizijos aktuose pateikti duomenys tik apie produkcijos likutį tikrinimo laikotarpių pradžioje ir pabaigoje. Apeliantės akcentuojama ieškovės paaiškinime nurodyta ieškovės pozicija, įvertinus jo surašymo aplinkybes ir kitų įrodymų visumą, nelaikytina pakankama konstatuoti, jog tai išreiškė ieškovės tikrąją valią dėl susidariusios situacijos. Apeliantė nurodo, kad įtarimų dėl prekių trūkumo kilo dar 2015-04-09, tačiau byloje neįrodyta, kad per pakankamai ilgą laikotarpį iki 2015-05-24 buvo užfiksuotas nors vienas konkretus darbo su kasos aparatu ar prekių pardavimo apskaitymų pažeidimas, ieškovės neteisėtų pajamų gavimas pasinaudojant pareigomis. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl neigiamos ieškovės asmeninių savybių charakteristikos atmestini kaip neturintys lemiamos reikšmės nagrinėjamo klausimo išsprendimui, kadangi nurodytos aplinkybės objektyviai nekonstatuotos, o grįstos tik asmenų paaiškinimais apie subjektyvų įvykių vertinimą.
Šiuo atveju darbdavė taikė griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Visapusiškai ištyrusi, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymų byloje visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog įrodyti konkretūs būtent ieškovės J. S., kaip darbuotojos, neteisėti veiksmai arba neveikimas, pažeidžiant darbo pareigas ar tvarką, galėję lemti darbdavės pasitikėjimo darbuotoja praradimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės atleidimas iš darbo DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu pagrįstai pripažintas neteisėtu.
Ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesta dalis ieškinio reikalavimų, apeliacine tvarka neskundė. Atsakovė apeliaciniame skunde nepateikė atskirų nesutikimo motyvų su toje sprendimo dalyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, taip pat atskirai neargumentavo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimus dėl priešieškinio reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, įvertinusi bylos faktinius duomenis, konstatavusi faktines aplinkybes, kad ieškovės atleidimas iš darbo pagrįstai pripažintas neteisėtu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas, atmesdamas atsakovės R. B. priešieškinio reikalavimus.
Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.
Skundžiamu sprendimu pripažintas negaliojančiu 2015-05-24 ieškovės J. S. atsakovei R. B. išduotas paprastasis neprotestuotinas vekselis, kuriuo ieškovė besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovei 1 500 Eur sumą ir ieškovei iš atsakovės priteista sumokėta 150 Eur suma. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog ieškovės vekselis išduotas kaip abstraktus skolos dokumentas po pripažinimo apie neteisėtai pasisavintas pinigines lėšas, o ne kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė.
Vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra savarankiška abstrakti prievolė. Tačiau vekselio abstraktumas nėra absoliutus, abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris (CK 1.63 str. 4 d., CK 1.105 str. 1 d.). Tam, kad sandoris galiotų ir sukeltų siekiamus teisinius padarinius, sandoris turi būti sudarytas subjektų, galinčių jį sudaryti, sandorio turinys turi atitikti įstatymų reikalavimus ir išreikšti tikrąją šalių valią bei būti sudarytas įstatyme nustatyta tvarka. Kadangi vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, vekselio davėjo veiksmams neatitinkant jo vidinės valios, jį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo.
Ieškovė vekselį, įsipareigodama atsakovei R. B. be sąlygų iki 2015-06-30 sumokėti 1 500 Eur, išrašė bei 150 Eur pagal vekselį atsakovei perdavė 2015-05-24, t. y. esant anksčiau nustatytai situacijai, buvusiai ir ieškovei surašant pasiaiškinimą, ir turėjusiai įtakos jos valios formavimuisi. Ieškovė nebuvo supažindinta su revizijos aktais ir atsakovės teigiamu nustatytos žalos dydžiu. Atsakovė R. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad žalos sumą įvardijo atsakovė pati su vyru. Pažymėtina, kad vekselyje numatytas įsipareigojimas gan didelę sumą sumokėti per gan trumpą terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir tai, kad laikydamasi savo pozicijos atsakovė, kaip darbdavė, nesilaikė DK numatytos darbuotojo darbdaviui padarytos žalos atlyginimo procedūrų ir tvarkos, o esant nurodytoms aplinkybėms iš karto reikalavo vekselio pasirašymo ir pinigų perdavimo, nors nustatytomis aplinkybėmis ieškovei buvo apribota galimybė pasikonsultuoti dėl atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių. Tai, kad ginčijamo vekselio išrašymas neatitiko vidinės ieškovės valios patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovė dėl atsakovės ir jos sutuoktinio sudarytoje situacijoje išrašyto vekselio jau kitą dieną kreipėsi į advokatę ir siekė susigrąžinti vekselio originalą. Tuo tarpu iš 2015-05-25 vykusio šalių atstovų bendravimo elektroniniu paštu matyti, kad atsakovė netgi neigė vekselio išdavimo aplinkybę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus byloje ir pagrįstai pripažino vekselio sudarymo metu buvus ieškovės valios trūkumus dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų (CK 1.91 str. 1 d.). Darytina išvada, kad minėtus ieškinio reikalavimus teismas tenkino pagrįstai.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Apeliantės nuomone, ieškovės reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo būti atmestas, ieškovei nepateikus jokių netiesioginių įrodymų apie tinkamą praktikos atlikimą ir teismui negalint daryti išvadų apie ieškovės įrodinėjamų faktų buvimą.
CPK 444 str. 1 d. numato, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teisme galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 str. 1 d., 445 str.). Pažymėtina, kad sprendžiant dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, tad prielaidų darymas yra neišvengiamas. Tačiau svarbu, kad viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais tam, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė.
Byloje nustatyta, kad ieškovė J. S. pagal 2015-04-02 tarp ieškovės, atsakovės ir BĮ (duomenys neskelbtini) mokyklos sudarytą profesinio mokymo sutartį Nr. 238 atliko profesinio mokymo praktiką pagal konditerio mokymo programą. Iš Profesinio mokymo sutarties 4 punkto matyti, kad sutartis galioja nuo 2015-04-13 iki 2015-06-05. J. S. BĮ (duomenys neskelbtini) mokyklos praktikos dienyne nurodyta, kad praktikos trukmė 320 val. Ieškovė ieškiniu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji atliko pas atsakovę R. B. 280 val. profesinio mokymo praktiką pagal 2015-04-02 tarp ieškovės, atsakovės ir BĮ (duomenys neskelbtini) mokyklos sudarytą profesinio mokymo sutartį, šį reikalavimą motyvavo tuo, kad yra atlikusi profesinio mokymo praktiką ir tik dėl buvusios darbdavės kaltės negali pateikti mokyklai tai patvirtinančių įrodymų.
Iš liudytojos I. S., kuri dirba BĮ (duomenys neskelbtini) mokykloje profesijos mokytoja ir buvo ieškovės auklėtoja, 2015-12-28 vykusiame teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų nustatyta, kad praktikos vertinimą, t. y. praktika atlikta ar neatlikta, atlieka mokinį priėmusi įmonė, tai yra įmonės kompetencija; mokykla nekvestionuoja įmonės vertinimo ir nevertina praktikos laikotarpio. Iš rašytinio įrodymo (duomenys neskelbtini) mokyklos 2015-07-24 rašto Nr. V9-233 duomenų nustatyta, kad J. S. iš 320 praktikos valandų, numatytų mokymo programoje, neatliko 152 valandų, tai sudaro 47,5 proc. praktikai skirtų valandų, ir mokinė laikoma nebaigusia profesinio mokymo programos.
Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai rėmėsi Švietimo ir mokslo ministro 2012-03-15 įsakymu Nr. V-482 patvirtinto Formaliojo profesinio mokymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 27 punktu. Pažymėtina, kad Aprašo (nuo 2015-07-01 galiojanti redakcija) 27 punktas numato, jog asmuo, baigęs profesinio mokymo programą, įgyja teisę į jo įgytų tai kvalifikacijai reikalingų kompetencijų įvertinimą. Tuo tarpu aprašo 28 punkte numatyta, jog mokinys laikomas nebaigusiu profesinio mokymo programos ar jos modulio, jei jis nepasiekė visų profesinio mokymo programoje ar modulyje numatytų mokymosi rezultatų, jei ne visų mokomųjų dalykų (modulių) jo mokymosi pasiekimai buvo įvertinti patenkinamai arba jei jis neatliko 1/3 praktikos programos dalies ar neįvykdė praktikos programos reikalavimų. Įvertinus šią nuostatą sutiktina, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai pažymėta, jog pagal minėtą Aprašą pakanka, jog mokinys atliktų bent 1/3 dalį praktikos programos, kadangi iš Aprašo 28 punkto nuostatos turinio matyti, jog tam būtinas daugiau nei 2/3 dalių praktikos programos atlikimas. Kita vertus, akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiama, ar ieškovė yra laikytina baigusia profesinio mokymo programą ar jos modulį. Šioje byloje ieškovė prašo nustatyti konkretų juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad ieškovė pas atsakovę atliko 280 val. profesinio mokymo praktiką.
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog dėl tarp ginčo šalių 2015‑05-24 kilusio konflikto atsakovė galimai neteisingai užpildė ieškovės praktikos dienyną, teigia, kad nepaisant konflikto atsakovė neturėjo tikslo kenkti ieškovei ir pažymi, jog net ir po 2015-05-24 ieškovė toliau atliko konditerės praktiką gamybos ceche, t. y. atliko praktiką 2015 m. gegužės 27, 28, 29 d. ir 2015 m. birželio 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 dienomis, t. y. net 72 praktikos valandas. Duomenis apie tai, kad nurodytomis dienomis buvo pažymima, jog ieškovė atliko praktiką patvirtina įrašai J. S. praktikos dienyne, pažymint, kad tomis dienomis atlikta po 8 praktikos valandas.
Pastebėtina, kad ieškovė buvo atleista iš darbo 2015-06-01, be to, įtraukiama ir 2015-06-06 diena, nors praktika pagal sutartį turėjo trukti iki 2015‑06-05. Taip pat, tiek ieškovės atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą pažymima, tiek ir teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu pati ieškovė J. S. patvirtino aplinkybę, jog 2015 m. birželio 1-6 d. atliko praktiką kitoje bendrovėje, kurioje yra konditerinis cechas. Taigi, pati ieškovė pripažįsta, kad minėti duomenys jos praktikos dienyne dėl 48 val. trukmės praktikos atlikimo nurodytomis 2015 m. birželio mėn. dienomis neatitinka tikrovės. Šie duomenys sudaro pagrindą vertinti, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo nuomonė, jog atsakovė ieškovės praktikos dienyną pildė netiksliai ir neteisingai. Nustačius, kad minėtų duomenų neatitiktį tikrovei, nėra pagrindo konstatuoti, kad minėtomis dienomis ieškovė atliko 48 val. profesinės praktikos pas atsakovę.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2015-05-25 iki 2015-05-29 ieškovei buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai. Be to, ieškinyje pati ieškovė nurodė, jog nuo 2015-05-24 atsakovė nebesudarė ieškovei sąlygų atlikti praktiką. Papildomai pažymėtina, kad iš rašytinių įrodymų apie praktikos eigą matyti, kad 2015-05-27 buvo sudaryta kita praktinio mokymo sutartis su kita bendrove (t. I, b. l. 106). Minėtų duomenų visuma sudaro pakankamą pagrindą abejoti, kad laikotarpiu nuo 2015‑05‑25 iki 2015‑05‑29 praktika realiai buvo atlikta, nors praktikos dienyne nurodoma, kad visomis į šį laikotarpį patenkančiomis dienomis atlikta po 8 praktikos valandas, tai sudaro dar 40 val. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad praktikos dienyne nurodyti duomenys apie 2015 m. gegužės 27–29 d. ir 2015 m. birželio 1–6 d. atliktas 72 val. praktikos vertintini kaip neteisingi ir neatitinkantys tikrovės.
Apeliantė teigia, kad ieškovė neatliko ir negalėjo atlikti praktikos 2015 m. balandžio 13, 14, 15, 16, 17, 20, 21, 22, 23, 28 ir gegužės 6, 7, 8, 11, 12, 13, 19, 20, 21, 22 ir 25 d., nes tomis dienomis atliko savo tiesiogines darbo funkcijas – dirbo padavėja kavinėje, ir paprasčiausiai neturėjo galimybių vienu metu būti dviejose vietose (kavinės patalpose ir konditerijos ceche) bei atlikti skirtingas darbines funkcijas (dirbti padavėja, aptarnauti klientus ir tuo pačiu metu kepti konditerijos gaminius). Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad toks buvo jos ir atsakovės susitarimas, jog ieškovė darbo kavinėje metu galės atlikti ir savo profesinio mokymo praktiką.
Ieškovė byloje paaiškino, kad ir darbo kavinėje metu galėjo stebėti darbą konditerijos ceche, padėti atlikti tam tikrus gamybos darbus (išspausti sausainius ir kt.). Iš ieškovės ir atsakovės byloje duotų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė padėdavo ceche, kuriame gaminami konditerijos gaminiai. Liudytoja I. S. byloje paaiškino, kad ieškovė mokykloje demonstravo praktikos metu įgytas kompetencijas daryti papuošimus. Aplinkybes, kad ieškovė atlikdavo praktiką patvirtina atsakovės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duoti paaiškinimai apie tai, jog ieškovė padėdavo ceche; atsakovė taip pat nurodė, jog jei nebūtų buvę ieškovės neteisėtų veiksmų, ji būtų pasirašiusi visą praktiką, taip pat nurodė, kad ieškovė daugiau dirbo kavinėje nei ceche.
Vertinant ieškovės argumentus, kad ir darbo pagal darbo sutartį metu ji galėjo stebėti darbą konditerijos ceche, taip gaudama profesinei praktikai reikiamų žinių, taip pat atsakovės teiginį, jog nekilus konfliktui būtų pasirašiusi visą ieškovės praktiką, įvertintini duomenys apie ieškovės darbo laiką.
Ieškovė byloje laikėsi pozicijos, kad realiai jos dirbtas laikas neatitiko darbo apskaitos žiniaraščiuose pažymėto darbo laiko, ir teigė, jog žymėjosi realiai dirbtą laiką, bei šiai pozicijai pagrįsti pateikė rašytinius duomenis apie jos darbo trukmę. Pažymėtina, kad minėti duomenys apie jos darbo laiką sudaryti pačios ieškovės, duomenų, kad jie buvo suderinti su darbdave, nėra. Be to, net pagal pačios ieškovės pateiktus duomenis nurodomas mažesnis darbo ceche laikas (apie 49 val.). Tad teisėjų kolegija šiais duomenimis nesivadovauja ir vadovaujasi darbdavės sudarytais darbuotojų darbo apskaitos žiniaraščiais, atsižvelgiant į atsakovės R. B. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme apie ieškovės dirbtas dienas 2015 m. gegužės mėn. (t. I, b. l. 182-183).
Įvertinus darbo apskaitos žiniaraščių duomenis apie ieškovės dirbtą laiką profesinio mokymo sutarties galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 2015-04-13 iki 2015-06-05, nustatyta, kad 2015 m. balandžio mėn. į šį laikotarpį patenka 79 val. darbo, o 2015 m. gegužės mėn. – 116 val. darbo, iš viso 195 val. Net atsižvelgiant į galimą šalių susitarimą ir visapusiškai įvertinus praktikos dienyno bei darbo apskaitos žiniaraščių duomenis, jog kelias dienas ieškovė galėjo atlikti praktiką ir tuo metu, kai nedirbo kavinėje pagal darbo sutartį (t. y. 2015 m. balandžio 27, 29, 30 d. po 8 val. praktikos), kartu su ieškovės dirbtu laiku tai sudarytų 219 val., ir to nepakaktų konstatuoti, kad ieškovės atlikta profesinio mokymo praktika sudarytų 280 val. Esant tokioms aplinkybės teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos duomenų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovė J. S. pas atsakovę R. B. atliko 280 val. profesinio mokymo praktiką pagal 2015-04-02 tarp ieškovės, atsakovės R. B. ir BĮ (duomenys neskelbtini) mokyklos sudarytą profesinio mokymo sutartį Nr. 238.
Dėl civilinės bylos medžiagos viešumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovės atstovė advokatė Indrė Butvilė pareiškė prašymą teismo nuožiūra spręsti dėl visos bylos medžiagos pripažinimo ne vieša dėl pasisakymo byloje apie ikiteisminio tyrimą. Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis (CPK 10 str. 2 d.). Prašymas bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje nebuvo pareikštas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje patiekti duomenys apie vykstančio ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 04-2-00439-15 eigą. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo visą nagrinėjamos civilinės bylos medžiagą pripažinti nevieša.
Dėl bylos baigties.
Apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas Robertas Skėrys taip pat išreiškė poziciją, kad byla galėtų būtų išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaujantis CPK 327 str., byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu nustatomi CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse nurodyti (absoliutūs sprendimo negaliojimo) pagrindai arba yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Išanalizavusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi bylos duomenų visumą teisėjų kolegija nenustatė CPK 327 str. taikymo sąlygų, dėl to nėra pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į atsakovės poziciją dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas skundžiamą sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Apeliaciniu skundu atsakovė iš esmės nesutiko su ieškinio reikalavimų tenkinimu, tuo pagrindu ir su priešieškinio reikalavimų atmetimu. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka laikytina, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Skundžiamą sprendimą pakeitus, atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.).
Skundžiamu sprendimu iš atsakovės R. B. į valstybės biudžetą priteista 91 Eur žyminio mokesčio, nors iš sprendimo motyvų matyti, kad šią sumą turėtų sudaryti 61 Eur žyminio mokesčio už turtinius reikalavimus bei 31 Eur už neturtinį reikalavimą (t. y. iš viso 92 Eur). Panaikinus sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas neturtinis ieškovės ieškinio reikalavimas, iš atsakovės R. B. į valstybės biudžetą priteista žyminio mokesčio suma mažintina iki 61 Eur (CPK 80 str. 7 d., 83 str. 1 d. 1 p., 93 str. 5 d., 96 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teisme ieškovės J. S. turėtos bylinėjimosi išlaidos advokatės teisinei pagalbai sudarė 1 360 Eur, o atsakovė R. B. patyrė 750 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju dėl reikalavimų pobūdžio netaikytinas griežtai matematinis patenkintų (atmestų) materialinių teisinių reikalavimų santykio su visais pareikštais reikalavimais nustatymas. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, atsižvelgiant į byloje tenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas ieškovei iš atsakovės priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 1 000 Eur, taip pat iš ieškovės atsakovei R. B. priteisti 150 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Esant vienarūšiams priešpriešiniams reikalavimas, taikytinas įskaitymas ir ieškovei iš atsakovės priteistina 850 Eur išlaidų advokato pagalbai (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 2 d.).
Nustatyta, kad apeliantė R. B. sumokėjo 91 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, apeliantei iš ieškovės priteistina 31 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2 d., 3 d.).
Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus apie 750 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme, taip pat rašytiniais įrodymais pagrįstos 660 Eur ieškovės tokio pobūdžio išlaidos. Šalių patirtos advokatų pagalbos išlaidos neviršija CPK 98 str. 2 d. numatytose rekomendacijos nurodytų dydžių. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tenkintos ir atmestos atsakovės reikalavimų dalies santykį, taip pat paminėtus argumentus dėl skirtingo pobūdžio reikalavimų visumos vertinimo, daro išvadą, kad apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, apeliantei iš ieškovės priteistina 225 Eur žyminio mokesčio, o ieškovei iš atsakovės priteistina 460 Eur žyminio mokesčio. Vertintina, kad nustatyta proporcija iš esmės atitinka bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą (CPK 3 str. 7 d., 93 str. 2 d.). Esant vienarūšiams priešpriešiniams reikalavimas, taikytinas įskaitymas ir ieškovei iš atsakovės priteistina 235 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-08 sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė J. S. atliko pas atsakovę R. B. 280 val. profesinio mokymo praktiką pagal 2015-04-02 tarp ieškovės, atsakovės ir BĮ (duomenys neskelbtini) mokyklos sudarytą profesinio mokymo sutartį Nr. 238.
Sumažinti iš atsakovės R. B. į valstybės biudžetą priteistą žyminio mokesčio sumą iki 61 Eur.
Sumažinti ieškovei J. S. iš atsakovės R. B. priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 850 Eur.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei R. B. iš ieškovės J. S. 31 Eur žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti ieškovei J. S. iš atsakovės R. B. 235 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme.