Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-397-64/2007 m.

Teisėjas Rimantas Žilevičius Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.4.; 1.2.14.2.1.

2007 m. gruodžio 13 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M., V. M. ir Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 ir 3 dalių pagrindais prie šios bausmės dalinai pridėjus neatliktos bausmės dalį, paskirtos Telšių rajono apylinkės teismo 2006-04-07 nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo Telšių rajono apylinkės teismo 2007-05-28 nutarties vykdymo pradžios, į bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, atliktas pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2006-04-07 nuosprendį.

V. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo bausmės vykdymo pradžios, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2007-04-03 iki 2007-04-05.

Priteista solidariai iš D. M. ir V. M. 114 Lt (vienas šimtas keturiolika litų) žalos atlyginimo R. G..

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. ir V. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2007-03-29, nakties metu, tikslus laikas nenustatytas, veikdami kartu, V. M. turėtu peiliuku atstumiant namo laukutinių rūsio durų spynos atraktą ir taip patenkant į namo rūsį, po to kartu atplėšiant durų lentą, o D. M. įlendant į rūsio, esančio (duomenys neskelbtini) name, Telšių mieste, vidų, įsibrovė į R. G. priklausantį sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini) name, Telšių mieste, ir iš jo pagrobė svetimą turtą - R. G. priklausančias keturias tekintas ąžuolines stalo kojas, vienos vertė 20 Lt, viso už 80 Lt, du trijų litrų talpos stiklainius su serbentų uogomis, vieno stiklainio vertė 12 Lt, viso už 24 Lt, du 1,5 litro talpos stiklainius slyvų kompoto, vieno stiklainio vertė 5 Lt, viso už 10 Lt, viso pagrobė svetimo turto už 114 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Mano, kad teismas paskyrė truputį per griežtą bausmę, subendrindamas bausmes. Prašo atsižvelgti į jo jauną amžių, į tai, kad nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis ir gerai nesuvokdamas ką daro, taip pat nurodo, kad turi pastovią gyvenamąją vietą – gyvena su motina, materialinę padėtį, nors nelegaliai, bet dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, prisipažįsta kaltu visiškai dėl padaryto nusikaltimo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, jog iš nukentėjusiojo pavogė keturias tekintas stalo kojas, kurios jam nebuvo reikalingos. Taip pat prašo subendrinti nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2006-09-13 nuosprendžiu paskirta bausme.

Apeliaciniu skundu Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 21d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pakeisti: a) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria į bausmės laiką D. M. įskaityta bausmė, atlikta pagal 2006-04-07 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendį; b) prie D. M. ir V. M. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal LR BK 178 str. 2 d. nurodyti kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos metu galiojusią LR BK 178 str. 2 d. redakciją - Lietuvos Respublikos 2004-07-05 įstatymo Nr. DC-2314, įsigal. 2004-07-13 (Žin. 2004, Nr. 108-4030), redakciją; c) pripažinti D. M. ir V. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog jie nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nurodo, kad teismas prie šiuo nuosprendžiu D. M. paskirtos bausmės dalinai pridėdamas neatliktos bausmės, paskirtos 2006-04-07 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, dalį ir į bausmės laiką įskaitydamas bausmę, atliktą pagal 2006-04-07 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendį, kaip matyti iš formuluotės turinio, iš esmės vadovavosi ne LR BK 64 str. 1 d. ir 3 d. nuostatomis (nors būtent ši norma teisingai buvo nurodyta), o LR BK 63 str. numatyto bausmių bendrinimo nuostatomis. LR BK 64 str. nėra numatyta, kad subendrinus bausmes pagal šio straipsnio nuostatas galėtų būti įskaitoma pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė, kadangi bausmė, paskirta nauju nuosprendžiu gali būti bendrinama tik su neatlikta bausme ar jos dalimi. Bausmė, atlikta pagal ankstesnį nuosprendį į bausmės laiką gali būti įskaityta tik bendrinant bausmes pagal LR BK 63 str. 9 d.. D. M. nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2007 m. kovo 29 d., laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2006-04-07 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu (2007-05-28 teismo nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas), todėl jam šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme turi būti bendrinama vadovaujantis LR BK 64 str. nuostatomis, ir pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė į šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką jam negali būti įskaityta. Taip pat nuosprendis keistinas dėl netinkamo LR BK 3 str. nuostatų taikymo. Pažymėtina, jog D. M. ir V. M. buvo nuteisti už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d., padarymą, t.y. nuosprendyje buvo nurodyta šiuo metu galiojanti LR BK 178 str. 2 d. redakcija (Lietuvos Respublikos 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007-07-21 (Žin., 2007, Nr. 81-3309), redakcija). Teismas neatsižvelgė į tai, jog kaltinamieji nuosprendyje aprašytą nusikalstamą veiką padarė 2007-03-29, kai galiojo ankstesnė LR BK 178 str. 2 d. redakcija (Lietuvos Respublikos 2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004-07-13 (Žin. 2004, Nr. 108-4030), redakcija), numačiusi laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmę. Šio nuosprendžio priėmimo metu galiojusi naujoji LR BK 178 str. 2 d. redakcija jau numatė griežtesnę laisvės atėmimo bausmę - iki šešerių metų. Atsižvelgiant į tai, jog baudžiamasis įstatymas, kuris griežtina bausmę, neturi grįžtamosios galios (LR BK 3 str. 1 d.), teismas nuosprendyje turėjo nurodyti ankstesnę LR BK 178 str. 2 d. redakciją. Apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį nepagrįstai nepripažino kaltinamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog jie nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas to nepadarė motyvuodamas tuo, jog „neblaivumas kaip sunkinanti aplinkybė nebuvo kaltinamiesiems nurodytas kaltinamajame akte ir tokios aplinkybės pripažinimas teisme pasunkintų kaltinamųjų padėtį". Tačiau valstybinį kaltinimą teisme palaikęs prokuroras baigiamosios kalbos metu prašė teismo šią aplinkybę pripažinti sunkinančia kaltinamųjų atsakomybę. Prokuroras tokį prašymą grindė tuo, jog jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenurodyta kaltinamajame akte, ji gali būti pripažinta atsakomybę sunkinančia tuomet, kai pagal faktines aplinkybes ji nustatyta, nors ir nepripažinta kaip tokia (LAT senato 1999-12-23 nutarimas „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis"). Šioje baudžiamojoje byloje ir susiklostė būtent tokia situacija, t.y. aplinkybė, jog kaltinamieji nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, buvo nustatyta dar ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 92), o teisminio nagrinėjimo metu dar buvo ir galutinai patvirtinta (abu kaltinamieji parodė, jog nusikaltimo padarymą nulėmė jų neblaivumas). Tad priimant nuosprendį kaltinamųjų apsvaigimas nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo būti pripažintas jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes vien tik jos neįrašymas į kaltinamąjį aktą niekaip negalėjo pasunkinti kaltinamųjų padėties (neblaivumo faktas nepaaiškėjo tik teisme, o prokuroras baigiamosios kalbos metu paprašė teismo šią aplinkybę pripažinti sunkinančia kaltinamųjų atsakomybę). Atsižvelgiant į tai, jog šios kaltinamųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepripažinimas neturėjo esminės įtakos teismo paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiui (nepaskirta aiškiai per švelni bausmė, todėl negalima teigti, jog buvo neteisingai paskirta bausmė), nuosprendis turėtų būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nes nepritaikyta LR BK bendrosios dalies norma, numatyta LR BK 60 str. 1 d. 9 p., esant pagrindui ją taikyti (LR BK 328 str. komentaro 4 punkto 3 pastraipa).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Nuteistųjų D. M. ir V. M. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas. Telšių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (LR BPK 328 str. 1, 2, 4 p.p.).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino V. M. ir D. M. kaltais dėl vagystės iš R. G. priklausančio sandėliuko.

Nuteistasis V. M. savo apeliaciniame skunde ginčija pavogus iš sandėliuko kaltinime nurodytas keturias ąžuolines tekintas stalo kojas, nurodo, kad jos jam asmeniškai nebuvo reikalingos. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis V. M. nurodė, jog prisipažįsta kaltu visiškai (b.l. 186, t. 1), o ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokole padarė įrašą, kad prisipažįsta kaltu, pasirašė ir vykusios apklausos metu nurodė, kad iš sandėliuko paėmė keturias stalo kojas, kurias pas D. M. sudegino krosnyje (b.l. 24, t. 1). Nusikaltimo metu kartu su V. M. buvęs jo bendrininkas D. M. davė prieštaringus parodymus. Taip, ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog nusikaltimą padarė būdamas labai girtas, todėl neprisiminė, ar iš sandėliuko pavogė stalo kojas (b.l. 92, t. 1), o teismo metu nuteistasis D. M. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad iš sandėliuko nevogė tekintų stalo kojų. Nuteistasis V. M. kaltę dėl sandėliuke buvusių tekintų keturių ąžuolinių kojų vagystės nepripažino tik duodamas parodymus teismui, nors prieš tai parodė, jog kaltu prisipažįsta visiškai, jo parodymus teismas vertino sąryšyje su kitais surinktais ir ištirtais įrodymais: nuteistojo V. M. parodymus sugretino su nukentėjusiojo parodymais, kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iki vagystės jo sandėliuke viskas buvo tvarkoje, be jo į sandėliuką niekas daugiau neina (b.l. 144, t. 1), o iškarto po vagystės pastebėjo, kad buvo pavogti ne tik konservuoti produktai, bet ir keturios tekintos stalo kojos. Iš įrodymų visumos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie neprieštarauja esminėse nusikalstamos veikos aplinkybėse, kurias nurodė ir patys nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu, bei iš dalies patvirtino ir teismo metu. Šiuos nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymus teismas vertino sąryšyje su visais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, todėl nuteistojo V. M. prašymas pašalinti iš kaltinimo tekintų stalo kojų vagystę, netenkintinas ir teismas tokį nuteistojo V. M. prašymą laiko siekimu sušvelninti savo atsakomybę. Pažymėtina, kad šiuo atveju veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui įtakos turi įsibrovimo į patalpą – sandėliuką aplinkybė, bet ne pagrobto svetimo turto vertė. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nusikalstamos veikos padarymo apimties, kuri nurodyta įtarimuose, kaltinamajame akte ir nustatyta nuosprendžiu, laikytina pagrįsta, todėl nuosprendis šioje dalyje nekeistinas.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe jų apsvaigimą nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad ši aplinkybė negali būti nuosprendžiu pripažinta atsakomybę sunkinančia, nes neblaivumas kaip sunkinanti aplinkybė nebuvo kaltinamiesiems nurodytos kaltinamajame akte ir tokių aplinkybių pripažinimas teisme pasunkintų kaltinamųjų padėtį (b.l. 190, t. 1). Ši pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra pagrįsta, jei faktinės aplinkybės, kurios leidžia pripažinti tam tikrą aplinkybę atsakomybę sunkinančia, paaiškėja tik teisme, teismas savo iniciatyva tokios aplinkybės atsakomybę sunkinančia nepripažįsta. Tačiau jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenurodyta kaltinamojoje išvadoje, ji gali būti pripažinta atsakomybę sunkinančia tik tada, kai pagal faktines aplinkybes ji nustatyta, nors ir nepripažinta kaip tokia. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistieji D. M. ir V. M. parodė, kad nusikalstamos veikos metu jie buvo girti (b.l. 92, 186, t. 1) ir tai jie patvirtino net apeliacinės instancijos teisme, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jie abu buvo neblaivūs. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal nuteistųjų parodymus nuteistųjų neblaivumas buvo faktiškai nustatytas, todėl ši aplinkybė pripažintina nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Dėl paskirtų bausmių

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti LR BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas nuteistiesiems bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad jie anksčiau po kelis kartus buvo teisti už nusikaltimus nuosavybei, kas rodo padidintą jų polinkį vykdyti nusikaltimus nuosavybei ir nenorą taisytis, LR BK 27 str. 1 d., būdami anksčiau teistais už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį nėra išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, yra laikomi recidyvistais, bei vadovaudamasis LR BK 56 str. įtvirtinta nuostata, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai paskiria laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, kad abu bausti administracine tvarka bei į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupėje, kad neatlygino padarytos žalos, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistiesiems paskyrus laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe jų prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad abu nuteistieji jiems inkriminuojamą nusikaltimą pripažino ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos nagrinėjimo teisme metu bei nuoširdžiai gailėjosi ( b.l. 23-24, 28, 91-92, 97, 186-187, t. 1). Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad jie neneigė apvogę nukentėjusiojo sandėliuką, tačiau dėl girtumo negalėjo D. M. nurodyti, jog pavogė iš sandėliuko ir tekintas medines stalo kojas. Kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe tada, jeigu kaltininkas savanoriškai pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tai padarė savo noru. Kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko pripažinimas padarius nusikalstamą veiką. Įstatymas šioje dalyje nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje, nes jis turi teisę į gynybą, teisę gintis nuo kaltinimo vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, atsiprašo nukentėjusiųjų. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji gailisi dėl nusikaltimo.

Kadangi pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems, esant nustatytai vienai jų atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, skyrė laisvės atėmimo bausmės dydį mažesnį nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs dar vieną nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir vieną lengvinančią, bei atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo sunkumą (apysunkis nusikaltimas), padarytos žalos dydį – 114 Lt, mano, kad nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis nusveria nustatytas net dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, ir yra pagrindas nuteistiesiems skundžiamu nuosprendžiu už padarytą nusikaltimą paskirtą bausmę sumažinti, kad paskirtoji bausmė būtų adekvati padarytam nusikaltimui. Pagal nuteistojo D. M. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus: jog yra jauno amžiaus, nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, nesuvokdamas ką daro, turi gyvenamąją vietą, neoficialiai dirbo, dar labiau švelninti jam paskirtą buasmę nėra pagrindo, nes nusikaltimą D. M. padarė būdamas jau pilnametis, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu, nors nusikaltimo tikslas ir mažareikšmis, tačiau šiuo nusikaltimu buvo pažeistos nukentėjusiojo teisės į jo nuosavybę, todėl nuteistojo D. M. skunde nurodyti motyvai negali nusverti pažeistų teisių svarbumo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, ką apeliaciniame skunde nurodo ir prokuroras, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir į D. M. subendrintos bausmės atlikimo laiką įskaitė pagal ankstesnį nuosprendį atliktą bausmę. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad D. M. buvo nuteistas 2006-04-07 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas. Vagystę iš R. G. priklausančio sandėliuko nuteistasis D. M. padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl pagal bausmių, paskirtų pagal kelis nuosprendžius, taisykles, nuteistajam D. M. paskirtos bausmės subendrintinos LR BK 64 str. nustatytomis taisyklėmis: jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, arba naują nusikalstamą veiką neatliktos bausmės laikotarpiu padaro asmuo, lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. LR BK 64 str. nuostatose nenumatyta galimybė į subendirntos bausmės laiką įskaityti pagal ankstesnį nuosprendį į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikino sulaikymo ir atliktinos bausmės laiką. Toks bausmės atlikimo laiko įskaitymas numatytas tik LR BK 63 str. 9 d.. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistajam D. M. buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, o kardomoji priemonė nebuvo pakeista į suėmimą. Kardomoji priemonė suėmimas nuteistajam D. M. nuo 2007-04-06 buvo paskirta kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje jam buvo pareikštas įtarimas dėl vagystės įsibrovus į UAB „S.“ priklausantį garažą, ir ši kardomoji priemonė nuteistajam buvo tęsiama (b.l. 161-163, t. 1). Iš bylos medžiagos matyti, kad D. M. šioje baudžiamojoje byloje nebuvo laikinai sulaikytas, o pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartį suimtas, panaikinus Telšių rajono apylinkės teismo 2006-04-07 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos nuteistasis D. M. pagal ankstesnį nuosprendį nebuvo atlikęs 1 metų 1 mėn. 2 d. laisvės atėmimo bausmės dalies. Nors nuteistojo teisinė padėtis nepasikeitė panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą ir kitoje baudžiamojoje byloje paskyrus bei pratęsus kardomąją priemonę suėmimą, o skundžiamu nuosprendžiu nuteisus laisvės atėmimo bausme, tačiau dvigubas laiko įskaitymas į bausmės laiką negalimas, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, neįskaitant į paskirtos bausmės laiką pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės dalis. Prokuroro apeliacinis skundas dalyje dėl neteisingo pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės laiko įskaitymo į skundžiamo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo laiką tenkintinas. Apeliacinė instancijos teismas, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo netinkamą taikymą, už padarytą nusikaltimą paskirtą sumažintą bausmę, vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., iš dalies sudėdamas su Telšių rajono apylinkės teismo 2006-04-07 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskiria naują subendrintą bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo subendrinti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su jo atžvilgiu priimtu ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. M. Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 237 str. 1 d., 238 str. 1 d. subendrinta bausme laisvės atėmimu 2 metams. Šis Šiaulių apygardos teismo nuosprendis priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo įsiteisėjęs, todėl apylinkės teismas pagrįstai nesubendrino nuteistajam V. M. paskirtų bausmių. Šiaulių apygardos teismo 2007-06-29 nuosprendis šiai dienai jau yra įsiteisėjęs, todėl pagal nuteistojo prašymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrina LR BK 63 str. taisyklėmis – iš dalies sudedant bausmes. Pagal bendrintinus nuosprendžius V. M. paskirtos vienodo griežtumo bausmės, todėl, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų sunkumą subendrinant bausmes šioje byloje, griežtesnė bausmė laikytina laisvės atėmimo bausmė paskirta šioje byloje už įvykdytą su kvalifikuojančiu požymiu vagystę.

Dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų

2007 m. liepos 21 d. įsigaliojo nauja LR BK 178 str. redakcija, priimta Lietuvos Respublikos 2007-06-28 įstatymu Nr. X-1233 (Žin. 2007, Nr. 81-3309). Skundžiamas nuosprendis buvo paskelbtas jau galiojant naujajai LR BK 178 str. redakcijai. Iki LR BK 178 str. pakeitimo galiojęs baudžiamojo įstatymo leidėjas už vagystę, numatytą LR BK 178 str. 2 d., sankcijoje numatė laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų, tuo tarpu, dabar galiojantis įstatymas numato griežtesnę bausmę – iki šešerių metų. Todėl prokuroro apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė baudžiamojo įstatymo redakcijos yra pagrįstas. LR BK 3 str. 2 d. numatyta, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistųjų D. M. ir V. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, Telšių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti nuteistųjų D. M. ir V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybę jų prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.);pripažinti nuteistųjų D. M. ir V. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybę apsvaigimą nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.);pripažintam kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004-07-13 (Žin. 2004, Nr. 108-4030), redakcija) ir D. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki dvejų metų, vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., prie bausmės, paskirtos už LR BK 178 str. 2 d., iš dalies pridėti Telšių rajono apylinkės teismo 2006-04-07 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį – 4 mėn., ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams 4 mėnesiams. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2007 m. rugsėjo 21 d.. pripažintam kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004-07-13 (Žin. 2004, Nr. 108-4030), redakcija) ir V. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki dvejų metų, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę už LR BK 178 str. 2 d., iš dalies su Šiaulių apygardos teismo 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausmės dalimi – 6 mėn., galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 66 str. 2 d., į paskirtos bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikiname sulaikyme nuo 2007-04-03 iki 2007-04-05 ir nuo 2006-06-13 iki 2006-09-22 bei pagal Šiaulių apygardos teismo 2007-06-29 nuosprendį paskirtą ir atliktą bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.