Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja A. Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00476-2012-0

2013 m. birželio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. F. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-07 nuosprendžio, kuriuo J. F., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2012-06-05 nuosprendžiu, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal 2012-06-05 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį.

Nuosprendžiu nuteistas ir T. S., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. F. nuteista už tai, kad veikdama bendrininkų grupe su T. S., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2012-03-24, apie 23.50 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., pagrobė svetimą turtą, t. y. J. F. matant kitiems bute buvusiems ir aplink nukentėjusįjį J. D. sėdėjusiems nepažįstamiems neblaiviems asmenims, kas nukentėjusiajam sukūrė bauginančią situaciją, pareikalavo duoti pinigų. Šiam atsisakius, J. F. priėjo prie J. D. ir, apieškojusi rūbų kišenes, iš striukės dešinės pusės kišenės ištraukė 130 Lt bei mobilųjį telefoną „Nokia X3“ su jame buvusia „Bitės“ tinklo abonento kortele, bendros 120 Lt vertės. Po to, J. D. reikalaujant grąžinti pagrobtus daiktus bei pasakius, kad iš buto neišeis, kol jų neatgaus, T. S., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, priėjo prie J. D. ir, siekdami išlaikyti paimtą turtą, po vieną kartą kumščiu smogė nukentėjusiajam į dešinį skruostą, tuo padarydami jam veido sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą, dešinio žandinio (maksiliarinio) ančio vidinės sienelės lūžimą, tai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir sumuštą J. D. išstūmė iš buto. Tokiu būdu J. F., T. S. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo, veikdami bendrai, pavartodami fizinį smurtą, pagrobė J. D. priklausantį 250 Lt vertės turtą.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistoji J. F. apeliaciniu skundu neigia padariusi jai inkriminuotą BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl J. F. kaltės pagal BK 180 str. 1 d. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija.

Atkreiptinas dėmesys, jog visi apeliantės argumentai, ginčijant kaltę, skunde yra nukreipti tik į nukentėjusiojo parodymų sumenkinimą deklaratyviai teigiant, jog nukentėjusysis J. D. viso proceso metu davė melagingus parodymus. Tokie nuteistosios J. F. skundo argumentai visiškai nepagrįsti bei paneigti bylos medžiaga. Netikėti ir nesiremti šiais parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi jie atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su jais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą. Nukentėjusysis J. D. viso proceso metu davė išsamius, nuoseklius parodymus apie nusikaltimo įvykdymo aplinkybes ir detales, jo parodymai sutapo su jo pirminiame paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis, be to, juos patvirtina ir kiti įrodymai, bylos medžiaga. Be to, apylinkės teismas pripažindamas J. F. kalta pagal BK 180 str. 1 d., rėmėsi ir specialisto išvada, kurioje konstatuoti padaryti kūno sužalojimai nukentėjusiajam J. D. Visi šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Jie nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip J. F. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, įrodymus.

Tai, kad nukentėjusysis J. D. į medikus kreipėsi ne iš karto, nėra ta aplinkybė, kuri absoliučiai paneigtų kitus faktinius bylos duomenis, patvirtinančius J. F. inkriminuotos veikos padarymą. Praėjęs tam tikras laiko tarpas nekelia jokių abejonių dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų atsiradimo laiko bei kitų aplinkybių, juolab, kad specialisto išvadą teikęs teismo ekspertas konstatavo tuos sužalojimus, kurie visiškai atitinka nukentėjusiojo nurodytas jo sužalojimo aplinkybes, be to, specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimus J. D. galėjo patirti 2012-03-24 paros antroje pusėje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajai inkriminuotas nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe. Tokiu atveju, pripažįstant asmenį kaltu, nebūtinai kiekvienas iš grupės dalyvių turi pats tiesiogiai atlikti visus nusikalstamus veiksmus, atitinkančius inkriminuojamo BK straipsnio dispozicijoje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Byloje neabejotinai nustatyta, jog nuteistoji J. F. reikalavo nukentėjusiojo pinigų, o šiam atsisakius J. F. priėjo prie nukentėjusiojo ir apieškojusi rūbų kišenes iš striukės dešinės pusės kišenės ištraukė 130 Lt bei mobilųjį telefoną. Tuomet T. S. priėjęs prie nukentėjusiojo ir siekdamas išlaikyti J. F. paimtą turtą, po vieną kartą kumščiu smogė nukentėjusiajam J. D. į dešinį skruostą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi šie nustatyti nuteistosios veiksmai bei jos momentinis neteisėtų veiksmų pasiskirstymas su T. S. vertintinas kaip bendrumo suvokimas daromame nusikaltime, susitarimas ir noras veikti kartu, t. y. apima intelektualųjį ir valinį bendrininkavimo tyčios turinį.

Apeliantė kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nuosprendį taip pat nesutinka ir su jai paskirta bausme už padarytą nusikaltimą veiką. Tačiau kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai J. F. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, vadovavosi bendrosiomis bausmės skyrimo nuostatomis, numatytomis BK 54 str., ir jų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas taikė tinkamai, bausmė nuteistajai J. F. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Apylinkės teismas paskirdamas nuteistajai už apysunkį nusikaltimą 2 metų laisvės atėmimo bausmę, pakankamai atsižvelgė į nusikaltimo sunkumo laipsnį, į nuteistosios asmenybę, į jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą įvykdė, veikdama bendrininkų grupe. J. F. anksčiau teista 2 kartus ir šiuo metu atlieka bausmę už sunkų tyčinį nusikaltimą, dėl nusikalstamos veikos neprisipažino ir savo poelgio kritiškai nevertina, šios paminėtos aplinkybės J. F. apibūdina kaip asmenį, keliantį didesnį pavojų visuomenei, byloja apie susiformavusią neigiamą jos orientaciją visuomenėje ir apie aiškų visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymą, todėl kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas J. F. ir taip paskyrė pakankamai švelnią, daug mažesnę nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę (šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog paskirta bausmė nėra per griežta.

Aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistosios J. F. kaltė neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistosios J. F. nusikalstamą veiką bei tinkamai paskyrė bausmę. Nuteistosios apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistosios kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti J. F. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios J. F. apeliacinį skundą atmesti.