Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 5 d. nutartis, kuria nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2007 m. sausio 29 d., (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su V. K. metu tyčia smogė peiliu vieną kartą jam į pilvą. Nuo durtinio-pjautinio pilvo kairės pusės sužalojimo, skrandžio sužalojimo, plonžarnių pasaito pažeidimo, atsiradus komplikacijoms, V. K. mirė.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl R. V. veikos

Iš apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų įrodymų, kurių tarpusavio ryšį teismas įvertino nepažeisdamas BPK reikalavimų, matyti, kad R. V., konflikto metu grumdamasis su V. K., dūrė jam peiliu į pilvą. Specialistas išvadoje nurodė, kad V. K. buvo padaryta durtinė-pjautinė žaizda pilvo kairėje, kiaurinis skrandžio sužalojimas, plonžarnių pasaito pažeidimas, dėl to V. K. nukraujavo ir mirė. Jo mirties priežastis buvo R. V. padarytas durtinis-pjautinis pilvo sužalojimas. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp R. V. veikos ir V. K. mirties yra priežastinis ryšis.

R. V., neginčydamas savo veikos kvalifikacijos, nesutinka su nuosprendžiu nustatyta jo kaltės – tyčios – rūšimi. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad R. V. nužudė V. K. tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tokia teismo išvada neprieštarauja nuosprendyje aptartiems įrodymams, nes iš jų visumos matyti, kad R. V., įvykio metu grumdamasis su V. K. ir smogdamas jam peiliu į gyvybiškai svarbų organą – pilvą, suprato, kad kėsinasi į jo gyvybę, numatė, kad gali jam atimti gyvybę, ir jį tenkino bet kokie padariniai. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius.

Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad R. V. yra pagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį V. K. nužudymą.

Dėl R. V. paskirtos bausmės

R. V. už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, teismas paskyrė bausmę laikydamasis BK 54 straipsnio nuostatų. Teismo sprendimo skirti laisvės atėmimo bausmę kasatorius neginčija. Teismas, nustatydamas R. V. laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad byloje yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – turtinės žalos atlyginimas – ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgė ir kitas bylos aplinkybes, tarp jų – į jauną kaltinamojo amžių, teigiamą charakteristiką, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes teismas R. V. paskyrė mažesnę už įvykio metu galiojusios BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė neprieštarauja BK 61 straipsnio nuostatoms.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, neigiamai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę aplinkybės – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge. Iš bylos matyti, kad R. V. baudžiamojo proceso metu keitė parodymus, nepripažindamas esminių bylos aplinkybių, susijusių su tyčiniu V. K. nužudymu. Todėl teismui nebuvo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės – kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – R. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad R. V. padėjo išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką, nes padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra susijęs su padėjimu išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš teismų sprendimų matyti, kad pripažinti R. V. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis kitas jo nurodomas aplinkybes, teismams nebuvo pagrindo. Nužudymu dėl savanaudiškų paskatų R. V. nebuvo kaltinamas.

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai, numatyti BK XI skyriuje, taikomi asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, o BK 81 straipsnio 2 dalyje nurodytos nuostatos – ir asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. R. V. nusikaltimo prieš V. K. metu buvo suėję dvidešimt dveji metai, todėl kasatoriaus teiginiai, kad nusikaltimą prieš V. K. jis padarė pagal savo brandą praktiškai kaip nepilnametis, yra atmestini.

BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taikyti BK 62 straipsnio nuostatas galima tik esant šio straipsnio dalyse nurodytų sąlygų visumai. Šioje byloje tokių sąlygų visuma nenustatyta. Be to, BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Todėl taikant BK 62 straipsnį reikia ne tik nustatyti šiame įstatyme nurodytų sąlygų visumą, bet nurodyti dar ir kitas aplinkybes, kodėl tokiam asmeniui galima skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Kolegija laiko, kad šioje byloje R. V. paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir jos švelninti nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo laikyti, kad minėta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra:

1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;

2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;

3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;

4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;

5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Todėl nuteistojo teiginiai, kad paskirta bausmė jam yra neteisinga, nes sukelia tam tikrus nepatogumus ir apribojimus, atmestini.

Dėl kitų kasacinio skundo motyvų

R. V. teiginiai dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų neteisingo vertinimo nėra pagrįsti. Teismai šioje byloje savo išvadas grindė įrodymų visuma, R. V. nurodomos aplinkybės taip pat buvo vertintos. Kasatoriaus argumentai, kad nebuvo tirti vieni ar kiti duomenys, atmestini. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su R. V. kalte bei jam paskirta bausme, buvo šališki ar nesilaikė minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

BPK 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Iš šios bylos matyti, kad kasatoriaus ir jo gynėjo teisės teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui, nebuvo suvaržytos.

Kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinio proceso yra atmestini. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą laikėsi bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Teismo priimta nutartis atitinka jai keliamus BPK reikalavimus, joje išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl R. V. apeliacinio skundo, taip pat nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl šis skundas atmetamas. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius R. V. apeliacinio skundo argumentus, jo apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai. Tai, kad kolegija nutartyje nurodė eksperto pasisakymus apeliacinės instancijos teisme dėl kieto buko daikto panaudojimo, nėra pagrindas laikyti, kad buvo pabloginta kasatoriaus padėtis, nes šia nutartimi kolegija paliko galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. V. kasacinį skundą atmesti.