Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-03-07 · Administracinė byla Nr. I-452-257/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-07
Bylos Nr.
I-452-257/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
V. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės bylos Nr. I-452-257/2014
Teisminio proceso numeris: 3-64-3-02503-2013-2Procesinio sprendimo kategorija:15.2.3.2; 74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 7 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,dalyvaujant pareiškėjui V. U.,

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Donatui Miliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. gruodžio 9 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo V. U. skundas (išsiųstas 2013 m. gruodžio 2 d., spaudas ant voko, b. l. 10), kuriuo prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. U. teismo posėdžio metu nurodė, kad į teismą kreipiasi dėl pažeidimo, nes sužinojo iš Seimo kontrolieriaus, kad buvo neteisėtai įdiegtos vaizdo kameros areštinėje. Mano, kad atsakovo nurodytos ieškinio senaties jis nėra praleidęs, nes senatį reikia pradėti skaičiuoti nuo datos, kada jis gavo raštą iš Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos ir sužinojo apie teisių pažeidimą. Apie savo pažeistas teises sužinojo vėliau – 2013 m. žiūrėdamas televizijos laidą „Akistata“, pabendravo su kitais kaliniais, sužinojo, kad ir kiti asmenys dėl to yra kreipęsi į teismus. Iš pradžių savo teisėmis nesidomėjo, nebuvo ir kada, be to, jam reikia ilgesnio laiko tarpo, kad suprastų savo teisių pažeidimą. Daug ko nepadarė, nes neturi teisinio išsilavinimo. Jis, kaip buvęs pareigūnas ir nerūkantis, turėjo būti laikomas atskirai nuo kitų asmenų, o buvo laikomas su kitais rūkančiais asmenimis. Neturtinę žalą įvertino 5000 Lt, kuri pasireiškė tuo, kad keletą savaičių buvo areštinėje, kurioje įrengtos stebėjimo kameros, o jų neturėjo būti.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas Donatas Milius prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjo aiškinimai nepagrįsti, duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis, byloje nėra. Priešingai, yra pateikti kitokie duomenys, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas atskirai nuo kitų asmenų. Seimo kontrolierius buvo pradėjęs tyrimą dėl vaizdo stebėjimo kamerų, tačiau vaizdo kameros nebuvo naudojamos areštinės kamerose, o sanitarinio mazgo pertvara buvo įrengta tinkamai, todėl pareiškėjas jokios neturtinės žalos nepatyrė.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose (b. l. 98-107, 117) atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo pareiškėjo V. U. reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo V. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose nurodo, kad remiantis Šiaulių apskrities VPK teismui pateiktais ir byloje esančiais dokumentais, V. U. Šiaulių apskrities VPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2007 m. lapkričio 10 d. iki 2007 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2007 m. gruodžio 4 d. kameroje Nr. 11, kurios plotas 20,52 m², bei laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2007 m. gruodžio 20 d. kameroje Nr. 9, kurios plotas Nr. 22,27 m². Minėtose kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti laikantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380. Vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 (toliau – Instrukcija), 23.7 punktu, pareiškėjas, kaip buvęs Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojas, kamerose buvo laikomas vienas, atskirai nuo kitų areštinėje laikytų asmenų (2013-12-19 tarnybinis pranešimas Nr. 40-11-PR5 -3 3 pateiktas teismui).

Pažymi, kad ginčijamu laikotarpiu Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje asmenys buvo laikomi vadovaujantis aukščiau nurodytos Instrukcijos nuostatomis, iš kurių 23.12 punkte taip pat buvo nustatytas asmenų izoliavimo reikalavimas – rūkančius asmenis laikyti atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tai taip pat patvirtinta teismui pateiktais rašytiniais dokumentais. Pareiškėjas iš visų jo nurodytų faktinių aplinkybių teisingai nurodo tik vieną – kad jo laikymo Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje laikotarpiu kamerose dar buvo įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, tačiau, kaip pažymėjo Šiaulių apskrities VPK 2013 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. 40-S- 37848 „Dėl dokumentų ir informacijos pateikimo“, šios kameros buvo atjungtos ir nenaudojamos nuo 2007 m. spalio mėnesio, iš karto po to, kai buvo gautas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus R. V. 2007 m. spalio 16 d. raštas Nr. 4D-2007/1-1317/3D-3612, o gavus Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymą, 2008 m. sausio 16 d., buvo demontuotos.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą dėl sulaikymo kamerose įrengtų stebėjimo kamerų grindžia Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius R. V., ištyrusio A. U. skundą dėl Šiaulių m. VPK areštinėje vaizdo stebėjimo kamerų įrengimo kamerose, 2007 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 4D-2007/1-1317 Dėl A. U. skundo prieš Šiaulių miesto vyriausiąjį policijos komisariatą, kuria buvo konstatuota, kad areštinės kamerose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros pažeidžia jose laikomų asmenų teises į privatumą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius pažymos 2 punktu taip pat konstatavo, kad sanitariniai mazgai (unitazas, praustuvė) tinkamai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų – 1, 2 metrų aukščio pertvara, todėl, Šiaulių apskrities VPK nuomone, V. U. skundo argumentas, kad „gamtinius reikalus“ jis buvo priverstas atlikinėti stebint pareigūnams per vaizdo stebėjimo kameras, yra nepagrįstas, nes nei per stebėjimo angas, nei per vaizdo stebėjimo kameras dėl įrengtos pertvaros sanitarinis mazgas į stebėjimo lauką patekti negalėjo. Iš pažymoje pateiktų išvadų, kurios paremtos ir įrodymų įvertinimu vietoje, konstatuota, kad pareigūnai, kurių viena iš funkcijų – stebėti kamerose laikomus asmenis, nei vaizdo stebėjimo kamerų pagalba, nei kamerose laikomus asmenis stebint per duryse įrengtas stebėjimo angas, neturėjo jokių galimybių stebėti ir kamerose įrengtų sanitarinių mazgų, ir juose esančių asmenų. Be to, kaip jau aukščiau buvo pažymėta, vaizdo stebėjimo kameros nuo 2007 metų spalio mėnesio, tai yra jau prieš tai, kai pareiškėjas pateko į areštinę, buvo nenaudojamos, todėl nebuvo net teorinės galimybės pareigūnams stebėti kamerose laikomus asmenis per nenaudojamas vaizdo stebėjimo kameras.

Taip pat pažymi, kad asmenys, laikomi areštinės kamerose ginčijamu laikotarpiu, buvo stebimi nuolat vadovaujantis Instrukcijos 42 punktu, kuriame buvo nurodyta, kad areštinėje laikomų asmenų apsauga organizuojama nuolat juos prižiūrint; 43 punktu, kuriame buvo reglamentuota, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma nuolat juos stebint; 45 punktu, kuriame buvo reglamentuota, kad nakties metu kameros turi būti apšviestos, kad būtų galima nuolat stebėti laikomų asmenų elgesį; 100.3. punktu, kuriame buvo reglamentuota, kad vidaus posto pareigūnas privalo nuolat pro durų stebėjimo angą stebėti asmenis, esančius kamerose. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad Instrukcijos leidėjai numatė ne tik laikomų asmenų saugumą užtikrinančius reikalavimus, bet numatė ir asmens privatumui, kiek tai leidžia sąlygos, keliamus reikalavimus. Ir būtent dėl šios priežasties buvo nuspręsta reglamentuoti sanitarinių mazgų (unitazas, praustuvė) tinkamą atskyrimą nuo gyvenamųjų patalpų – įrengiant 1,2 metrų aukščio pertvarą.

Šiaulių apskrities VPK, atstovaujantis Lietuvos valstybei, pažymi, kad areštinėse laikomi asmenys turi teises ir pareigas, tačiau jos yra ribojamos dėl jų esamo statuso ir teisinės padėties. Apie nuolatinį stebėjimą laikomiems areštinėje asmenims yra žinoma, jie žino, kad bet kuriuo momentu, dieną bei naktį, jiems valgant bei miegant, gali būti stebimi policijos pareigūnų, tam specialiai yra įrengtos stebėjimo angos duryse, nakties metu yra įjungiama šviesa. Areštinės kamerose laikomi asmenys negali patirti nepageidaujamų emocinių išgyvenimų dėl to, kad jie nuolat gali būti ar yra stebimi policijos pareigūnų. Areštinėse laikomų asmenų stebėjimą kamerose reglamentuoja teisės aktai, todėl pati veikla, kaip stebėjimas, kuriuo siekiama vienintelio tikslo – tinkamos laikomų areštinėse asmenų apsaugos, negali būti pripažintas neteisėtu ir pažeidžiančiu asmenų, laikomų areštinėse, teisę į privatumą veiksmu. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad dėl to buvo žeminamas pareiškėjo orumas jo laikymo areštinėje laikotarpiu, nėra pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d sprendimą administracinėje byloje Nr.⁴⁴⁴- 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas laikotarpiais: nuo 2007 m. lapkričio 10 d. iki 2007 m. lapkričio 23 d., nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2007 m. gruodžio 4 d. ir nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2007 m. gruodžio 20 d. Skundą jis parašė 2013 m. lapkričio 29 d., tai yra praėjus beveik 6 (šešeriems metams) nuo tariamo jo teisių pažeidimo. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal LR CK 1.127 straipsnio 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimui (CK 6.271 str.) taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių apskrities VPK prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Šiaulių apskrities VPK nuomone, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia sutampa su pažeidimo diena. Atsižvelgiant į tai bei į CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad jei pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas prasideda tą kiekvieną dieną, nagrinėjamo laikotarpio ieškinio senaties termino eigos pabaiga laikytina 2010 m. gruodžio 20 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 29 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 punkte nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už pažeidimus, padarytus per nurodytus laikotarpius. Pareiškėjas teismo neprašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir neįvardija svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis į teismą kreipėsi tada, kai sužinojo ir išsiaiškino bei faktiškai suvokė apie savo teisių pažeidimą, kad jis suvokė, jog jo teisės yra pažeistos po to, kai pradėjo domėtis įstatymais, nesiejant jų su konkrečiais laikotarpiais bei konkrečiomis priežastimis, nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Šiaulių apskrities VPK nuomone, šios ir kitos pareiškėjo nurodytos kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas buvo Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojas, tai yra statutinis valstybės tarnautojas, kuris, atsižvelgiant į buvusias pareigas, ne tik galėjo, bet ir turėjo žinoti, kad žmogaus teisės tokiais atvejais, kokius nurodė pareiškėjas, yra pažeidžiamos, todėl pareiškėjas apie tariamą savo teisių pažeidimą taip pat turėjo žinoti. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas turi būti atmestas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 261-1027/2011).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. U. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Sprendžiant šioje konkrečioje byloje, ar atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 98-107, 117) pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas savo skunde apie tai, kada suprato ir sužinojo apie savo pažeistas teises, nenurodė. Posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo 2013 m. žiūrėdamas televizijos laidą „Akistata“, pabendravo su kitais kaliniais, kurie dėl to yra kreipęsi į teismus. Iš pradžių savo teisėmis nesidomėjo, nebuvo ir kada, be to, jam reikia ilgesnio laiko tarpo, kad suprastų savo teisių pažeidimą. Nurodė, kad ieškinio senaties jis nėra praleidęs, nes senatį reikia pradėti skaičiuoti nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, kada jis gavo raštą iš Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos ir sužinojo apie teisių pažeidimą. Tačiau pareiškėjo teiginys, kad jis nėra praleidęs ieškinio senaties termino, yra subjektyvus samprotavimas ir objektyvių termino praleidimo priežasčių nenurodyta bei nepateikta tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas tiek skunde, tiek posėdžio metu nurodė, kad neturtinę žalą patyrė būdamas Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje (toliau – ir Areštinė), todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2007-12-20 pareiškėjui išvykus iš Areštinės. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 2 d., todėl, teismo nuomone, senaties terminą skundo padavimui yra praleidęs ir jo skundas atmestinas. Be to, pareiškėjas būdamas Areštinėje nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl galbūt turėtų nepatogumų, sietinų su jo buvimo Areštinėje sąlygomis (vaizdo kamera, sanitarinis mazgas) ar kartu su kitais asmenimis (pvz., apsauga, jei buvo laikomas su kitais asmenimis ir rūkančiais). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 17-25) nėra jokių įrašų apie sveikatos nusiskundimus, jam esant Areštinėje. Pareiškėjo toks ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų skriaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu, taip pat leidžia daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti kaip patirti nepatogumai, nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigais.

Taigi, pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2007 m. lapkričio 10 d. iki 2007 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2007 m. gruodžio 4 d. kameroje Nr. 11, kurios plotas 20,52 m², bei laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2007 m. gruodžio 20 d. kameroje Nr. 9, kurios plotas Nr. 22,27 m², ir nurodytose kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti laikantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 (b. l. 80-90). Vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-357 23.7 punktu, pareiškėjas, kaip buvęs Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojas, kamerose buvo laikomas vienas, atskirai nuo kitų areštinėje laikytų asmenų (b. l. 40, 46-75), taip pat vadovaujantis aukščiau nurodytos Instrukcijos 23.12 punkto nuostatomis, buvo nustatytas asmenų izoliavimo reikalavimas – rūkančius asmenis laikyti atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiais vaizdo stebėjimo kameros jau buvo atjungtos ir nebenaudojamos (b. l. 27-28).

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo V. U. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė