Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2S-1067-115/2010

Teisėjas Daina Knezevičienė Procesinio sprendimo kategorijos:

2010 m. spalio 14 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės, Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (skolininko) D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. kovo 22 d. nutarties Nr. I-385/2010, kuria areštuotas įkeistas nekilnojamaisis daiktas civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) AB DnB NORD banko 2010-03-17 pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. užtikrindamas iki 2028-07-25 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120030010294, 2003-08-28 įregistruotu Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB bankui „NORD/LB Lietuva“ (pakeistas pavadinimas į DnB NORD bankas) skolininkui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą daiktą – 66,63 kv. m. ploto butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad kreditorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 str., 6.218 str. bei kredito sutarties bendros dalies 40. p., nelaukdamas sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, suėjus 10 dienų terminui nuo 2010-02-02 išsiųsto pranešimo Nr. 30.58.17/765 išsiuntimo skolininkui (įkeisto daikto savininkui) D. G. dienos, vienašališkai nutraukė minėtą kreditavimo sutartį, nes skolininkas nevykdė sąlygų, numatytų kredito sutartyje, – kreditą grąžinti dalimis ir nustatytais terminais. Iš kreditoriaus pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pranešimas siųstas skolininko gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), nurodytu minėtoje kreditavimo sutartyje bei lakšte. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2009-06-18 nutartis c.b. Nr. 3K-3-241/2009), kurioje nurodytas reikalavimas, kad apie kredito sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai šaliai, neturėtų būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas skolininkui ar įkeisto daikto savininkui. Teismas vadovavosi LR CK 2.17 str. 3 d., kurioje numatyta, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditorius turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Teismas nenustatė, kad skolininkas būtų pranešęs kreditoriui apie jo gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, todėl laikytina, kad kreditorius tinkamai informavo jį apie kreditavimo sutarties nutraukimą, išsiųsdamas pretenzinį laišką paskutiniu kreditoriui žinomu jo gyvenamosios vietos adresu. Kreditoriui dėl kredito gavėjo kaltės vienašališkai nutraukus kredito sutartį anksčiau termino, kreditorius įgijo teisę reikalauti, kad kredito gavėja grąžintų visą kreditą, priklausančias palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas (CK 6.874 str., 4.174 str. 1 d., Sutarties 41 p., 42 p.). Prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad skolą sudaro: 56.677,11 Lt negrąžinto kredito, 467,77 Lt nesumokėtų palūkanų, 1,64 Lt delspinigių, iš viso: 57.146,52 Lt, bei 130,00 Lt žyminio mokesčio išlaidų.

Apelianto (skolininko) D. G. atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). Hipoteka užtikrina pagrindinio reikalavimo įvykdymą, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimą. CPK 4.192 str. 1 d. nustatyta, kad hipotekos kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos teisėją dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. Pagal LR CPK 558 str., hipotekos teisėjas gavęs pareiškimą, dėl priverstinio skolos išieškojimo, priima nutartį areštuoti įkeistą daiktą ir įregistruoja ją turto arešto aktų registre bei raštu įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas administruoti kreditoriui. Pažymėtina, kad hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos teisine procedūra.

Atsižvelgiant į tai, kad vienašališkas sutarties nutraukimas šios kategorijos bylose gali sukelti skolininkui labai sunkias pasekmes, priimančiam kreditoriaus pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš hipoteka užtikrinto turto hipotekos teisėjui kyla pareiga patikrinti, ar prieš kreipdamasis į teismą kreditorius laikėsi įstatyme nustatytos privalomos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos – per sutartyje nustatytą terminą iš anksto pranešė skolininkui apie sutarties nutraukimą. Pažymėtina ir tai, kad tik tinkamas pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą sudaro prielaidas antrajai šaliai ginčyti tokį nutraukimą teisme ginčo teisenos tvarka. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog, atsižvelgiant į CK 6.218 str. 1 d. įtvirtintą imperatyvą, jog antrajai sutarties šaliai privalo iš anskto būti pranešta apie sutarties nutraukimą, sutarties nutraukimo termino eiga negali būti skaičiuojama nuo parnešimo išsiuntimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota ir tai, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareigą nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 str.) (LAT 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-349/2007).

Iš byloje esančio 2010-03-09 Lietuvos pašto pranešimo (b.l.27) matyti, jog Lietuvos paštas grąžino kreditoriui jo apeliantui (skolininkui) 2010-02-05 siųstą korespondenciją, nurodžius, jog apeliantas neatsiėmė jam kreditoriaus 2010-02-05 išsiųstos korespondencijos – 2010-02-02 įspėjimo skolininkui dėl įsipareigojimo bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo (b.l.26,28). Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog apeliantui (skolininkui) Lietuvos pašto pranešimas apie jo vardu gautą korespondenciją buvo paliktas ir apeliantas (skolininkas) šį pranešimą gavo; taigi byloje nėra duomenų, jog apeliantas (skolininkas) žinojo apie jo vardu gautą ir pašte esančią korespondenciją, tačiau sąmoningai vengė atvykti ją pasiimti.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog apeliantas, nepranešęs kreditoriui, būtų pakeitęs gyvenamąją vietą, neinformavęs kreditoriaus ilgam laikui išvykęs ir pan.

Pažymėtina ir tai, jog apeliantas pats siekė bendradarbiauti su kreditoriumi (b.l.41), 2009-09-29 raštu kreipdamasis dėl paskolos valiutos pakeitimo, be to, 2010-03-10 (jau po vienašalio kredito sutarties nutraukimo) atliko mokėjimus pagal kredito sutartį litais. Tai rodo, kad skolininkas ir toliau pagal galimybes vykdė sutartį, o kreditorius, gavęs Lietuvos pašto pranešimą su grąžinta kreditoriui jo apeliantui (skolininkui) 2010-02-05 siųsta korespondencija, nepasirūpino įteikti apeliantui pranešimo apie sutarties nutraukimą kitais būdais (pvz. per antstolį).

Įvertinusi visas bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog CK 6.166 str. šiuo konkrečiu atveju netaikomas, nesant įrodymų, kad apeliantas žinojo ar vengė priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešęs pakeitė gyvenamąją vietą, neinformavęs kreditoriaus ilgam laikui išvyko ar pan.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą bei atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias priverstinio vykdymo procedūras pagal hipotekos kreditoriaus prašymą (CPK 558 str.), neįvykdė savo pareigos patikrinti, ar kreditorius prieš kreipdamasis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą (CPK 558 str.) laikėsi ikiteisminės vienašališkos sutarties nutraukimo tvarkos (CPK 6.218 str. 1 d.), t.y. teismas faktines aplinkybes dėl pranešimo skolininkui įteikimo vertino formaliai, dėl to, pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.), nepagrįstai pradėjo procedūrą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto (nutarė areštuoti įkeistą nekilnojamąjį daiktą ir įspėti skolininką, kad negrąžinus įsiskolinimo per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti). Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o kreditoriaus prašymas dėl priverstinio skolos išieškojimo perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo nuo kreditoriaus pareiškimo priėmimo stadijos (CPK 329 str. 1 d.).

Atskirąjį skundą patenkinus, iš kreditoriaus AB DnB NORD banko valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – pareiškėjo priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (b.l. 53) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d., 3 p., 339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. kovo 22 d. nutartį Nr. I-385/2010 panaikinti ir pareiškėjo (kreditoriaus) AB DnB NORD banko prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Priteisti iš kreditoriaus AB DnB NORD banko valstybei 7,05 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.