Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-330-634-2014

Teisėjas Raimundas Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00057-2013-7

2014 m. gegužės 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant nuteistajam G. R., jo gynėjai advokatei Vidai Kabečienei, nukentėjusiajam Č. R., jo gynėjui advokatui Algimantui Palijanskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo G. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003-07-25) už nežymų nukentėjusio Č. R. sveikatos sutrikdymą ir nuteistas 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimu, taip pat iš G. R. Č. R. priteistos 300 Lt (trijų šimtų litų) bylinėjimosi išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. R. pagal BK 140 str. 1 d., (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003-07-25) nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 21 d. apie 18 val. Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) virtuvėje, tarpusavio konflikto metu, tyčia kumščiu sudavė savo tėvui Č. R. vieną smūgį į lūpas ir vieną smūgį į dešinės pusės skruostikaulį, padarydamas nukentėjusiam Č. R. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis G. R. skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendį, prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – G. R. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti, bei priteisti 300 Lt patirtas atstovavimo išlaidas už apeliacinio skundo surašymą. Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, netinkamai vertinti prie bylos pateikti įrodymai, liudytojų parodymai, nevertinti tie bylos duomenys, kurie charakterizuoja bylos proceso dalyvius, nepašalintos abejonės tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertinta reikšmingų bylos duomenų visuma. Apeliantas mano, kad Kauno apylinkės teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, byloje esančius prieštaravimus nepagrįstai vertino G. R. nenaudai. Nuosprendis pagrįstas nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada, kurių nepakanka G. R. nusikalstamai veikai konstatuoti. Kadangi specialisto išvada gali būti tik netiesioginiu įrodymu, nes remiantis šia išvada gali būti nustatinėjama ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė - asmens kaltumas, o tik tarpinis faktas, kad nukentėjęs asmuo buvo sužalotas ir to sužalojimo mastas. Pati specialisto išvada negali patvirtinti G. R. tyčios ir kaltės, siekiant sužaloti savo tėvą Č. R.. Taip pat atkreipė teismo dėmesys, kad Č. R. kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Kauno skyrių tik 2012-11-22 dieną 10.00 val., t.y. kitą dieną po įvykusios konflikto (2012-11-21 d. apie 18 val.). Todėl Č. R. galėjo būti sužalotas ir kitomis aplinkybėmis laikotarpiu nuo 2012-11-21 d. 19 val. iki 2012-11- 22 d. 10 val., nes kaip jis pats nurodė iškarto po konflikto sėdo į automobilį ir išvyko, o vėliau namo negrįžo. Specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Skunde apeliantas pažymi, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, jame išdėstyti motyvai vienpusiški, bylos duomenys, kuriais grindžiamas G. R. kaltumas, iš esmės neįvertinti jų patikimumo aspektu, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d., 305 str. 1 d.). Skunde teigiama ir tai, kad apylinkės teismas nesvarstė tyčios klausimo ir be jokių argumentų tiesiog konstatavo, kad G. R. tyčia savo tėvui Č. R. du kartus kumščiu sudavė į lūpas ir skruostą, tokiu būdu sukėlė fizinį skausmą, o atskleidžiant kaltininko tyčios turinį yra svarbu išsamiai atskleisti visas nusikaltimo aplinkybes ir nustatyti priežastis, išorinius veikos požymius, nes apie tyčios turinį sprendžiama pagal nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis bei kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai siekiant apibrėžto tikslo. Teigia, kad šiuo konkrečiu atveju kaltinamojo G. R. veiksmuose tyčios nebuvo, kadangi pats G. R. gynėsi nuo tėvo, kuris jį puolė su kėde ir tik dėl gynybinių veiksmų, atstumiant kėdę nuo savęs nevalingai galėjo būti užkliudytas Č. R., nesiekiant tyčia sužaloti Č. R., o tik siekiant apsiginti pačiam nuo Č. R. smurto, išvengti paties sveikatos sužalojimo. Išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad 2012-11-21, 21 val. 03 min. G. R. kreipėsi į medikus skųsdamasis tuo, kad prieš 2 val. buitinio konflikto metu, jam buvo sužeista kairė šlaunis. Šis įrodymas patvirtina, kad Č. R., apimtas nepasitenkinimo, kad jo sūnus užėmė garažą ir neketina jo atlaisvinti, panaudojo fizinę jėgą, puolė savo sūnų G. R. su kėde, sutrenkė koją, antro smūgio buvo išvengta, kadangi G. R. gindamasis stūmė Č. R. užsimotą kėdę nuo savęs. Apeliantas nesutinka su tuo, kad G. R. nepateikus priešpriešinio skundo bei nesuformulavus kaltinimo savo tėvui Č. R., jis automatiškai tampa kaltas dėl Č. R. sužalojimo. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad Č. R. jau ne vieną kartą naudojo prieš G. R. fizinę jėgą, grasino G. R. papjauti peiliu, tą patvirtina kitas rašytinis įrodymas prijungtas prie bylos, t.y. Kauno rajono apylinkės teismo 2012-06-25 baudžiamasis įsakymas byloje Nr. 1-275- 800/2012, kuriuo Č. R. buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą LR BK 145 str. 1 d. Mano, kad šie įrodymai byloje patvirtiną faktą, kad Č. R. yra agresyvus, teistas, tačiau ir toliau naudoja smurtą savo artimoje aplinkoje. Šie įrodymai yra labai svarbūs ir vertinant Č. R. asmenybės bruožus, charakterizuojantys jo būdą ir tai, kad jis yra linkęs nusikalsti. Mano, kad Kauno apylinkės teismas nepagrįstai nesirėmė šiais duomenimis spręsdamas G. R. kaltės klausimą, todėl buvo priimtas neteisėtas nuosprendis. Taip pat pažymėjo, kad yra neįtikima, jog G. R. tariamai trenkdamas kumščiu, galėjo sužaloti dešinę Č. R. akį, kadangi G. R. yra dešiniarankis, todėl būtų buvusi sužalota kairioji akis. Akivaizdu, kad smulkius nubrozdinimus Č. R. galėjo įgyti dėl savo paties neadekvačių veiksmų puolant G. R. su kėde.

Skunde apeliantas pažymi, kad teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertinti Č. R. ir G. R. asmenybes bei polinkį nusikalsti. Nurodo, kad G. R. neturėjo jokio motyvo kelti ranką prieš savo tėvą Č. R.. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad G. R. niekada nėra teistas už panašaus pobūdžio veikas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, taip pat konflikto metu buvo blaivus. Būtent Č. R. nuolat konfliktuoja šeimoje, smurtauja prieš savo vaikus, o tai neigiamai charakterizuoja Č. R. kaip asmenį, t. y. rodo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, tų veiksmų pasikartojimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad santykiai tarp Č. R. ir jo sūnaus G. R. yra įtempti bei priešiški, todėl akivaizdu, jog Č. R. turi motyvą ir tikslą konfliktuoti su G. R., be to pastebėjo, kad po visų smurto atvejų šeimoje Č. R. sutuoktinė N. R. iniciavo skyrybų procesą, nuo to momento santykiai ypač paaštrėjo, Č. R. jaučia pyktį savo vaikams, kadangi jie palaiko mamos N. R. pusę, ją užstoja bei gina. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad šioje situacijoje negalima besąlygiškai remtis tariamai nukentėjusiojo parodymais, kurie yra priešingi G. R. ir liudytojos N. R. parodymams, kurie buvo vertinami kritiškai. Kauno apylinkės teismas paviršutiniškai aptardamas Č. R. palankius duomenis, dalies gynybos duomenų nevertino ir nepripažino, o kitą dalį vertino netinkamai, kas, G. R. nuomone, prieštarauja baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei vertinimą, prasmei, kadangi BPK 20 str. 5 d. įpareigoja teismą nešališkai išanalizuoti, patikrinti ir įvertinti pagal vidinį įsitikinimą visus byloje esančius įrodymus kaip visetą. Esant šioms išvardintoms aplinkybėms, skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis naikintinas.

Nukentėjusysis Č. R. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsikirtime nurodo, jog nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad laikotarpiu nuo 2012-11-21, 19 val. iki 2012-11-22, 10 val., nukentėjęs galėjo būti sužalotas ir kitomis aplinkybėmis, kadangi jis išvyko automobiliu ir negrįžo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Č. R. į gydytojus kreipėsi tuoj po nusikalstamo įvykio – 2012-11-21 vakare. Be to, po apžiūros nukentėjęs kreipėsi į policiją, yra nustatyta kreipimosi data ir valanda. Atkreipė dėmesį, kad specialisto išvada turi būti vertinama su kita bylos medžiaga, todėl teismas pagrįstai įvertino G. R. ir liudytojos N. R. parodymus kritiškai, nes jie abu turėjo tikslą iškeldinti nukentėjusįjį iš gyvenamojo namo, jų tikslas buvo pasiektas. Pažymėjo, kad apeliacinio skundo motyvai neatitinka tikrovės, nepaneigia nuosprendyje padarytų išvadų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. R. apeliacinis skundas tenkintinas, byla nutrauktina.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, nuketėjusiojo atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2014-01-22 nuosprendis dėl G. R. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d. (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003-07-25), yra nepagrįstas, todėl naikintinas, o baudžiamoji byla G. R. atžvilgiu nutrauktina, kadangi apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šiame nuosprendyje G. R. kaltės klausimu padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė išimtinai nukentėjusiojo parodymais, specialisto išvada, kurioje konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas Č. R. atžvilgiu, išrašu iš medicininių dokumentų, pareiškimu policijos komisariatui, nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau netyrė paties G. R. sužalojimo aplinkybių nagrinėjamo konflikto metu, neįvertino proceso dalyvius charakterizuojančios medžiagos, nepagrįstai G. R. ir liudytojos N. R. parodymus vertino kritiškai, todėl padarė neteisingas išvadas ir be pagrindo netaikė BK 28 str. 2 d.

BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t.y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d. - asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, yra išreikštas išoriškai. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan.

Kolegija daro išvadą, kad byloje yra nustatyta, jog G. R. 2012 m. lapkričio 21 d. apie 18 val. Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) virtuvėje, tarpusavio konflikto metu, kumščiu sudavė savo tėvui Č. R. vieną smūgį į lūpas ir vieną smūgį į dešinės pusės skruostikaulį, padarydamas nukentėjusiam Č. R. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau pripažintina, kad šiuos veiksmus apeliantas atliko esant būtinosios ginties sąlygoms.

Tokią išvadą dėl G. R. nusikalstamų veiksmų apimties ir veiksmų juridinio vertinimo kolegija daro įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atliktus įrodymų tyrimą, nukentėjusysis parodė, kad 2012-11-21 apie 18 val. buvo namuose, adresu (duomenys neskelbtini). Paprašė sūnaus išvaryti automobilį iš garažo, nes norėjo susitvarkyti savo automobilį. Pastarasis pasakė, kad: „Lauke yra vietos, atsigulk ant sniego ir susitvarkysi“. Po to trenkė į lūpą, į akį, išvadino necenzūriniais žodžiais. Viskas vyko virtuvėje prie koridoriaus durų. Po konflikto žmona išėjo iš savo kambario ir pasakė: „Duok durniui kelią“. Nukentėjusysis įėjo į savo kambarį, paskambino policijai. Apie 19-20 val. nuvažiavo į traumatologinį, po to į nuovadą. Kitą dieną išsiėmė „abdukciją“. Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis išvadomis, kad Č. R. sužalojo G. R., suduodamas kumščiu į veidą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra padarytos pagrįstos išvados dėl apelianto veiksmų apimties, nurodyti duomenys, kurių pagrindu šios išvados padarytos ir abejonių apeliacinės instancijos teismui nekelia. Nuteistojo veiksmų apimtis nustatyta nukentėjusiojo parodymais, specialisto išvada, kurioje konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas Č. R., išrašu iš medicininių dokumentų, pareiškimu policijos komisariatui, nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktas patvirtinamas specialisto išvada Nr. G 3083/12(02). Be to, ir pats G. R. apeliaciniu skundu neginčija įvykusios konfliktinės situacijos ir aplinkybės, kad Č. R. galėjo būti nevalingai užkliudytas siekiant apsiginti nuo pastarojo kėsinimosi. Nuteistojo deklaratyvus teiginiai, kad Č. R. galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis, kad G. R. būdamas dešiniarankiu negalėjo sužaloti nukentėjusiajam dešinės akies, vertintini kaip pasirinkta gynybos taktika, tačiau ją paneigia kiti byloje esantys duomenys. Sistemiškai įvertinus minėtus duomenis, galima daryti pagrįstą išvadą, kad sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent apeliantas.

Nors G. R. veika formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta ginantis nuo pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį G. R. atžvilgiu neatsižvelgė į paties nuteistojo parodymus, taip pat nepagrįstai atmetė liudytojos N. R. parodymus. Nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde yra nurodęs, kad tyčios jo veiksmuose nebuvo, jis tik gynėsi nuo gresiančio smurto, t.y. su kėde puolančio tėvo, todėl gynybinių veiksmų eigoje galėjo jį sužaloti. Liudytoja N. R. taip pat patvirtino, kad Č. R. trenkė su kėde G. R., bandė trenkti antrą kartą, bet G. R. jį nustūmė. G. R. sužalojimo faktą patvirtina specialisto išvada Nr. G485/14(02) iš kurios matyti, kad G. R. konstatuotas kairės šlaunies sumušimas. Sužalojimas padarytas kontakto su kietu buku daiktu ar paviršiumi metu, galimai 2012-11-21. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja patvirtino, kad tarp šalių vyksta ginčai dėl turto, skyrybų procesas, yra iškelta kitų bylų ir juose priimtų sprendimų, pvz.: iš Kauno apygardos teismo 2014-03-13 nuosprendžio matyti, kad Č. R. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. (dėl M. R., G. R., A. R. sveikatos sutrikdymo); iš 2012-06-25 Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad Č. R. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą numatytą BK 145 str. 1 d. Šie duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tarp šalių susiklosčiusi įtempta konfliktinė situacija.

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, jo eigą ir pasekmes, nuteistojo parodymus, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojos N. R. parodymus, kitą proceso dalyvius charakterizuojančią medžiagą, daro išvadą, jog G. R. nežymų sveikatos sutrikdymą Č. R. padarė ir jam skausmą sukėlė ne tyčia siekdamas nukentėjusįjį sužaloti, o gindamasis nuo pastarojo agresijos. Šią situaciją kolegija vertina kaip būtinąją gintį, todėl G. R. baudžiamoji atsakomybė nekyla. Akivaizdu, kad G. R. siekdamas išvengti realaus, akivaizdaus ir pavojingo fizinio kėsinimosi į jo sveikatą, kuomet Č. R. trenkė pastarajam su kėde per koją ir užsimojo trenkti antrą kartą, panaudojo fizinę jėgą trenkdamas kumščiu į veidą Č. R., tokiu būdu siekdamas atremti kėsinimąsi ir taip nežymiai sutrikdė Č. R. sveikatą. Pavojingo kėsinimosi pobūdį G. R. atžvilgiu patvirtina ne tik liudytojos N. R. parodymai, tačiau ir specialisto išvada Nr. G485/14(02) iš kurios matyti, kad G. R. konstatuotas kairės šlaunies sumušimas.

Kolegijos nuomone, G. R. gynybiniai veiksmai visiškai atitinka įstatymu reglamentuotus būtinosios ginties požymius: žala padaryta tik besikėsinančiajam, atremiant pavojingą kėsinimąsi, padaryta žala neperžengė būtinosios ginties ribų. Nenustatyta, jog gynybos pobūdis ir priemonės būtų akivaizdžiai neproporcingos gresiančiam pavojui.

Aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina, nes nustatyta BPK 3 str. 1 d. 9 p. numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 str. 1 p. ).

Apeliacinės instancijos teismui, tiek G. R. gynėja advokatė Vida Kabečienė, tiek ir Č. R. gynėjas Algimantas Palijanskas pateikė duomenis apie jų atstovaujamųjų ginamųjų turėtas išlaidas už apeliacinio skundo, atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą ir dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Iš byloje esančių pinigų priėmimo kvitų matyti, kad G. R. patyrė 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. pagal 2014-02-05 pinigų priėmimo kvitą Nr. 691566 - 300 Lt, pagal 2014-03-13 pinigų priėmimo kvitą Nr. 537732 -500 Lt.

BPK 105 str. 6 d. straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jei kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Analogiškai proceso išlaidų klausimas turėtų būti sprendžiamas ir tais atvejais, jei byla kaltinamojo atžvilgiu nutraukiama remiantis BK 28 str. 2 d. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas, o baudžiamoji byla G. R. atžvilgiu nutraukiama minėtu pagrindu, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš privataus kaltintojo Č. R.. Pagrindo tenkinti Č. R. prašymą priteisti jam iš G. R. išlaidas už advokato pagalbą, nėra.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje pateikta 2014-03-18 pažyma dėl 80 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, kurioje nurodyta, kad advokatas Georgijus Zavtrakovas teikia antrinę teisinę pagalbą G. R. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-330-634/2014, tačiau byloje nėra duomenų, kad advokatas G. Zavtrakovas būtų atstovavęs G. R. apeliacinės instancijos teisme ar paruošęs konkretų procesinį dokumentą, todėl šios išlaidos laikytinos nepagrįstomis ir nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 9 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo G. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendį panaikinti.

Baudžiamąją bylą G. R. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nutraukti Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. numatytu pagrindu, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai.

Priteisti iš Č. R. G. R. naudai 800 Lt (aštuonis šimtus litų) advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.