- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-14
- Bylos Nr.
- I1-879-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02943-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. V., Š. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. V. ir Š. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai V. V. ir Š. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-18), prašydami priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) pareiškėjui V. V. 20 000 eurų, o pareiškėjui Š. P. 8 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad buvo laikomi Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. (pareiškėjas V. V.) ir nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. (po reorganizacijos – Vilniaus PN) (pareiškėjas Š. P.) netinkamomis sąlygomis.
Paaiškino, kad visą buvimo Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) laikotarpį buvo kalinami negyvenamosiose patalpose, kurios neskirtos nuolatiniam gyvenimui, perpildytose kamerose, kuriose įrengti pertekliniai baldai, sumažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą kamerose bei apribojantys kameroje apgyvendintų asmenų judėjimą. Kamerose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai, atitinkantys numatytas taisykles, neturintys atskiros vėdinimo sistemos ir garso izoliacijos, neužtikrinantys pareiškėjų privatumo. Teigia, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai padengti šiferinėmis plokštėmis, kurių sudėtyje yra asbesto, todėl bausmę atlikinėjo sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje.
Pareiškėjų įsitikinimu, jie dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelių nepatogumų, garbės ir orumo pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, buvo priversti gyventi antisanitarinėmis sąlygomis bei sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, todėl prašo teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 118-128) pateikė pareiškėjų judėjimo išrašus, iš kurių matyti pareiškėjų judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jie buvo laikomi. Pažymėjo, kad pareiškėjams tekęs gyvenamosios kameros plotas visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytą reikalavimą.
Nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio su prikabinama užuolaida. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tuo pačiu nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, t.y. kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai yra nepavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. III korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigiamas keisti ir I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pažymi, kad vykdant statybos darbus, šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones.
Atsakovės atstovo vertinimu, pareiškėjų skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjų reikalavimai atlyginti neturtinę žalą laikytini nepagrįstais, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjai kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų (neveikimo), neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN), atlyginimo nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. (pareiškėjas V. V.) ir nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. (pareiškėjas Š. P.) (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Pareiškėjai skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo kalinami Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) patalpose, kurios priskirtinos negyvenamosioms patalpoms ir neskirtos nuolatiniam gyvenimui. Iš byloje pateikto 2019 m. kovo 6 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastato – kalėjimo, unikalus Nr. 1090-5001-3026, kuriame buvo laikomi pareiškėjai, pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji. Dėl pareiškėjų argumentų, kad Lukiškių TI-K pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, pažymima, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 punktas), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 punktas) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 punktas). Todėl aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018). Pareiškėjų argumentai, kad buvo pažeistos jų teisės dėl to, kad jie buvo kalinami Lukiškių TI-K pastato, kurio paskirtis priskirta negyvenamosioms, yra nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojamiems, statantiems, kapitališkai remontuojantiems, rekonstruojantiems, įrengiantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietas bei vykdantiems valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Atkreiptinas dėmesys, kad kamerų įrengimas cokoliniuose aukštuose yra draudžiamas tik naujai statomuose pataisos namuose, o jau pastatytuose šie reikalavimai nėra taikomi. Konstatavus faktą, kad pareiškėjai buvo laikomi Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) kamerose, kurios atitiko teisės aktų reikalavimus, būtina įvertinti, ar Lukiškių TI-K nepažeidė vienam asmeniui užtikrinamo gyvenamojo ploto nustatytos normos.
Atsakovės atstovė kartu su atsiliepimu teismui pateikė pareiškėjų V. V. ir Š. P. judėjimo, gyvenamųjų kamerų plotų duomenis ir asmenų skaičių jose. Pareiškėjas V. V. nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenamosios patalpos plotas svyravo nuo 7,38 kv. m. iki 8,22 kv. m. (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2 asmenų). Pareiškėjas Š. P. nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. (po reorganizacijos – Vilniaus PN) buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenamosios patalpos plotas svyravo nuo 6,83 kv. m. iki 8,11 kv. m. (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2 asmenų). Bylos duomenimis nustatyta, kad nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m. ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatant, ar pareiškėjai Lukiškių TI-K buvo laikomi pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius. Tuo pačiu atsižvelgiama į tai, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nėra, atitinkamai nėra pagrindo atskirai vertinti sanitarinio mazgo ir baldais užimamo ploto.
Pareiškėjai tvirtina, kad jiems nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.). Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).
Atsakovės atstovo atsiliepime nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,56 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 (toliau – ir PĮĮET) 16.5 punkte numatyta, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”. Toliau dėstoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.
Teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu sanitariniu mazgu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).
Teismas, įvertinęs atsakovės atstovo pateiktus duomenis, kuriais neturi pagrindo abejoti, nustatė, kad pareiškėjas V. V. Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas 426 dienas, iš jų 412 dienų buvo apgyvendintas su dar vienu asmeniu, o likusias 14 dienų buvo laikomas kamerose vienas, tuo tarpu pareiškėjas Š. P. buvo laikomas 395 dienas, iš jų 346 dienas buvo apgyvendintas su dar vienu asmeniu, o likusias 49 dienas buvo laikomas kamerose vienas. Turimi duomenys patvirtina, kad kamerose Nr. 120, Nr. 183, Nr. 156, Nr. 149, Nr. 184, Nr. 140, Nr. 307, Nr. 193, Nr. 283, Nr. 122, Nr. 153, Nr. 344, Nr. 328, Nr. 163, Nr. 145, Nr. 131, Nr. 294, Nr. 194, Nr. 62A ir Nr. 110, kuriose buvo laikomi pareiškėjai nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl sanitariniai mazgai jose įrengti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto atskiriant 1,5 m. aukščio sienele su pakabinama užuolaida, taip užtikrinant bent minimalų nuteistųjų privatumą nuo kitų kameroje esančių asmenų ir prižiūrėtojų. Atsižvelgdamas į tai, teismas preziumuoja, kad pareiškėjui V. V., būnant gyvenamosiose kamerose vienam 14 dienų, o pareiškėjui Š. P. 49 dienas, sanitarinio mazgo patalpai atskirtai 1,5 m. aukščio sienele ir užuolaida, buvo užtikrintas privatumas, todėl nėra pagrindo konstatuoti privatumo pažeidimą. Tuo tarpu pareiškėjus laikant kamerose kartu su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais) V. V. 412 dienų, o Š. P. 346 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik nuo kamerose esančių kitų nuteistųjų, bet ir nuo prižiūrėtojų. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, ir tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjai kameroje buvo laikomi vieni, konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui V. V. 412 eurų, o pareiškėjui Š. P. 346 eurus už privatumo pažeidimą.
Pareiškėjai skunde taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomi higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, t.y. kamerose neturint ventiliacijos ir garso izoliacijos dėl ko sklido nemalonūs kvapai.
Teismas pažymi, kad ginčo metu galiojusios higienos normos nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). Atsakovės atstovo atsiliepime nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, t.y. kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjų reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo ginčo laikotarpiu dėl ventiliacijos ir garso izoliacijos nebuvimo atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjai teigia, kad ginčo laikotarpiu bausmę atliko sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose esančio asbesto.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad šiferio lakštais buvo padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Todėl, nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai kelia pavojų pareiškėjų sveikatai. Atkreiptinas dėmesys, kad ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 kt.). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas V. V. nepateikė teismui duomenų apie tai, kad dėl asbesto būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar buvo tam kilusi reali rizika, o iš pareiškėjo Š. P. pateiktos pažymos dėl sveikatos būklės (b. l. 48) nenustatyta, kad pareiškėjo nusiskundimai būtų susiję su asbestu. Taigi, nors Lukiškių TI-K I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūruose yra aptartos draudžiamos medžiagos, teismas daro išvadą, kad ji negali sukelti pareiškėjų nurodytų sveikatos problemų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų sveikai aplinkai užtikrinti ar būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus.
Kaip jau minėta, pareiškėjas V. V. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN priteisti 20 000 eurų, o pareiškėjas Š. P. 8 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pareiškėjų patirtus nepatogumus naudojantis sanitariniu mazgu dėl privatumo neužtikrinimo, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo V. V. padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 412 eurų suma, o pareiškėjo Š. P. 346 eurų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų V. V. ir Š. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. V. 412 eurų ir pareiškėjui Š. P. 346 eurus iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.