- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-14
- Bylos Nr.
- A-146-919-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. J. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 9-14), kurį patikslino (b. l. 5) ir prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDF valdyba) Kauno skyriaus 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr.(1.31)10.V-4238 3 dalį, kuria VSDF valdybos Kauno skyrius uždraudė pareiškėjui savarankiškai draustis pensijų socialiniu draudimu, sumokant valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas už 1984-1987 metų laikotarpį, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, 16 straipsnio 11 ir 12 dalimis.
Pareiškėjas paaiškino, kad jam dirbant Kauno radijo gamykloje nuo 1984 m. kovo 11d. iki 1987 m. birželio 5 d. jis buvo išsiųstas į tarnybinę komandiruotę Anglijoje. Paskaičiuojant senatvės pensiją į draudžiamąsias pajamas nebuvo įtrauktas atlyginimas už darbą komandiruotėje, priskaičiuotas invaliutiniais rubliais, nurodytais pažymoje Nr.24B-197-2. Todėl pensija buvo paskaičiuota tik nuo trečiosios dalies vidutinio atlyginimo, gauto prieš išvykstant į tarnybinę komandiruotę. Tai, pareiškėjo manymu, prieštarauja Darbo kodekso 220 straipsnio 1 daliai, LTSR Darbo įstatymų kodekso 132 straipsniui, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 4 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. X-209 2 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I- 1336 14 straipsnio 2 daliai, LTSR Darbo įstatymų kodekso 269 straipsniui, Nr. IX-926 straipsniui, valstybinės įmonės „Banga“ kolektyvinės sutarties 4 dalies 4.4.5.6 punktui.
Laikydamasis nuomonės, kad tarnybinių komandiruočių metu užtikrinamas vidutinis darbo užmokestis, pareiškėjas 2007 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į VSDF valdybos Kauno skyriaus Santakos pensijų skyrių su prašymu peržiūrėti senatvės pensiją už tarnybinės komandiruotės laikotarpį, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X- 1396, kuris buvo papildytas 11 punktu, nustatančiu, jog duomenys apie draudžiamąsias pajamas ir socialinio draudimo įmokas gali būti tikslinami už ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį nuo draudėjo kreipimosi dienos. Pagal apdraustojo asmens prašymą duomenys apie draudžiamąsias pajamas ir socialinio draudimo įmokas, draudėjui sumokėjus už apdraustąjį priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas, tikslinami netaikant 5 metų termino. Pareiškėjas nurodė, kad įmonė bankrutavo, įmokas nuo pažymoje priskaičiuoto atlyginimo invaliutiniais rubliais jis norėjęs sumokėti pats, tačiau VSDF valdybos Kauno skyrius 2008 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (1.31) 10.V-4238 netenkino prašymo dėl šių įmokų sumokėjimo. Apskundus teritorinio skyriaus sprendimą VSDF valdybai, ši paliko galioti teritorinio skyriaus sprendimą. Teismo posėdyje pareiškėjas taip pat prašė atlyginti jam padarytą žalą, kuri atsirado neperskaičiavus pensijos.
Šalies argumentai
Atsakovas VSDF valdybos Kauno skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 35-37) paaiškino, kad pareiškėjas, prašydamas leisti jam savarankiškai draustis pensijų socialiniu draudimu, sumokant valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo įmokas už 1984-1987 metų laikotarpį nepagrįstai rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, kadangi šis įstatymas taikomas tik nuo 1991 m. birželio 1 d. Iki minėto įstatymo įsigaliojimo nei VSDF valdyba, nei teritoriniai skyriai nevykdė valstybinio socialinio draudimo funkcijų, todėl neturi pagrindo rinkti įmokas už 1984-1987 metų laikotarpį. Be to, Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 55 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog skiriant valstybines socialinio draudimo pensijas į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki minėto įstatymo įsigaliojimo, įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Tai reiškia, jog įtraukimui į asmens draudžiamąsias pajamas pensijai apskaičiuoti laikotarpiu iki 1991 m. birželio 1 d. yra reikšmingas tik faktas, ar nuo apmokėjimo už darbą turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai (įmokos), o ne šių įnašų sumokėjimo faktas. Pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), 5 priedo 22 punktą nuo apmokėjimo už darbą invaliutiniais rubliais socialinio draudimo įnašai neturėjo būti skaičiuojami.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko. Atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 41-42). Pažymėjo, kad asmens draudžiamųjų pajamų sąvoka apibrėžta Pensijų įstatymo 14 straipsnyje, o 55 straipsnyje nustatyta, kokios pajamos, buvusios iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1995 m. sausio 1 d. yra prilyginamos asmens draudžiamosioms pajamoms. Paaiškino, kad pagal minėto įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą, į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 1991 m. birželio 1 d. įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Pagal Nuostatų 31 punktą, asmens pajamos, nuo kurių iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo dienos neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nurodytos nuostatų 5 priede. Minėto priedo 22 punkte įvardytas papildomas apmokėjimas už darbą užsienyje valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas šioje byloje ginčija atsakovo VSDF valdybos Kauno skyriaus 2008 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (1.31)10.V-4238, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti J. J. prašymą nurodyti, kokias apskaitos formas užpildyti, kur jas pristatyti ir į kokią sąskaitą pervesti lėšas, kad pareiškėjas galėtų sumokėti valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas už 1984-1987 metų laikotarpį (b. l. 30). Teismas vertino, kad ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti informaciją ir nurodyti motyvai, kodėl jis neturi teisės savarankiškai pervesti šias įmokas. Teismas pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo neteisėtumo pareiškėjas negrindžia jo teisės į informacijos gavimą pažeidimu, šį sprendimą įvardija kaip atsakovo atsisakymą leisti sumokėti jam socialinio pensijų draudimo įmokas už 1984-1987 metus savarankiškai.
Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Darbo įstatymų kodekso 132 straipsniu, Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalimi, valstybinės įmonės “Banga“ kolektyvine sutartimi, tačiau šie teisės aktai reglamentuoja darbo teisinius santykius ir todėl nenustato valstybinio socialinio draudimo pensijų apskaičiavimo tvarkos. Nurodė, kad šio ginčo teisinius santykius reguliuoja Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai.
Teismas akcentavo, jog įtraukimui į asmens draudžiamąsias pajamas pensijai apskaičiuoti laikotarpiu iki 1991 m. birželio 1 d. yra reikšmingas tik faktas, ar nuo apmokėjimo už darbą turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai (įmokos), o ne šių (įmokų) sumokėjimo faktas. Nei Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas nei Nuostatai nenumato sąlygos įtraukimui į asmens draudžiamąsias pajamas pensijai apskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įnašų (įmokų) sumokėjimo, dėl to pareiškėjo keliamas reikalavimas vadovautis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatomis yra nepagrįstas.
Teismas pasisakė, kad Nuostatų 5 priedo 22 punkte yra nurodytos pajamos, nuo kurių neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos iki 1991 m. birželio 1 d. Viena iš pajamų rūšių, nuo kurios neturėjo būti skaičiuojamos įmokos, nurodyta apmokėjimas už darbą užsienyje invaliutiniais rubliais. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad įstatymai nenumato VSDF valdybos Kauno skyriui pereigos perskaičiuoti J. J. senatvės pensijos dydį, įvertinant invaliutiniais rubliais gautą atlyginimą, yra nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006, kuriuo pareiškėjo J. J. skundas dėl atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti jo senatvės pensiją buvo atmestas kaip nepagrįstas. Juo palikti galioti VSDF valdybos Kauno skyriaus bei VSDF valdybos sprendimai, kuriais atsisakyta į J. J. draudžiamąsias pajamas įtraukti apmokėjimą invaliutiniais rubliais (administracinė byla Nr. I-629-413/2006, b.l.102-104) .
Teismas pažymėjo, kad žalos atlyginimo klausimo pareiškėjas savo skunde nekėlė, todėl pareiškėjo teismo posėdyje išsakytų argumentų dėl žalos atlyginimo teismas nevertino kaip šios bylos nagrinėjimo dalyko. Nežiūrint to, teismas remdamasis CK nuostatomis pažymėjo, jog piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog už laikotarpį, kai pareiškėjas dirbo tarnybinėje komandiruotėje Anglijoje gaudamas pajamos, nuo kurių nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir į draudžiamąsias pajamas jos nebuvo įskaičiuotos, nelaikytina sumažintomis pajamomis. Be to, teismas nenustatė kitos būtinos žalos atsiradimo sąlygos – neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006, yra nustatyta, jog pareiškėjas nepagrįstai reikalavo perskaičiuoti jo senatvės pensijos dydį, įvertinant invaliutiniais rubliais gautą atlyginimą, o atsakovas pagrįstai atsisakė tai padaryti.
Teismas priėjo prie išvados, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, atsakovas pasielgė pagrįstai, nes nėra teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis pareiškėjas galėtų sumokėti valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas už 1984-1987 metų laikotarpį savarankiškai.
III.
Pareiškėjas J. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 98-101), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. VSDF valdybos Kauno skyrius skaičiuodamas pensiją už tarnybinės komandiruotės laikotarpį privalėjo laikytis Darbo įstatymų kodekso ir Lietuvos Respublikos Darbo kodekso reikalavimų. Pažymi, kad vadovautis minėtais aktais įpareigoja Valstybinio socialinio draudimo vykdymą ir pensijų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės nutarimu Nr. 647, 21.1 dalis ir kt.).
2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai išsiaiškino žalos atsiradimo aplinkybes. VSDF valdybos Kauno skyrius paskaičiuodamas jam senatvės pensiją sumažino jo pajamas, tuo padarydamas jam žalą.
3. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad VSDF valdybos teritoriniai skyriai nėra atsakingi už įmokų surinkimą ir nėra įgalioti vykdyti socialinio draudimo, todėl neturi pagrindo rinkti įmokas už 1984-1987 m. laikotarpį. Remdamasis interneto tinklapyje www.sodra.lt pateikta informacija teigia, kad atsakovui (vienam iš VSDF valdybos teritorinių padalinių) yra pavesta rūpintis valstybinio socialinio draudimo problemomis, atsiradusiomis iki 1991 m. birželio 1 d.
4. Pažymi, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimas kaip pareiga sumokėti prieš tai priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas sukuria teisines pasekmes. Kadangi ginčo atveju darbdavys valstybinio socialinio draudimo įmokas yra priskaičiavęs tik nuo atlyginimo dalies, priskaičiuotos tarybiniais rubliais, o nuo atlyginimo priskaičiuoto invaliutiniais rubliais – jų nėra priskaičiavęs, jo manymu, dėl to, kad tarnybinės komandiruotės metu jis nebuvo privalomai draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, įgijo teisę savanoriškai draustis pensijų socialiniu draudimu (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis) bei patikslinti draudžiamąsias pajamas ir socialinio draudimo įmokas pagal tuo laikotarpiu galiojusius dydžius (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 11 ir 12 dalys).
Atsiliepimas
Atsakovas VSDF valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 107-109) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuriuo remiasi pareiškėjas, įsigaliojo nuo 1991 m. birželio 1 d., todėl vadovautis jo nuostatomis priskaičiuojant ir įmokant valstybinio socialinio draudimo įmokas už 1984-1987 metus, nėra teisinio pagrindo, nes tai reikštų minėto įstatymo atgalinį taikymą, ką draudžia teisės negaliojimo atgal principas.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjo prašymas VSDF valdybos Kauno skyriui leisti jam draustis savarankiškai pensijų draudimu, sumokant pačiam įmokas už 1984-1987 metų laikotarpį jokių teisinių pasekmių negali sukurti ne tik dėl to, kad toks prašymas yra neįgyvendinamas dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų negaliojimo atgal, bet ir dėl Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatų. Nei Pensijų įstatymas, nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai nenumato sąlygos įtraukimui į asmens draudžiamąsias pajamas pensijai apskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įnašų (įmokų) sumokėjimo, dėl to pareiškėjo keliamas reikalavimas vadovautis Socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatomis yra be pagrindo.
3. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 11 ir 12 dalimis, kurios numato duomenų apie draudžiamąsias pajamas tikslinimą. Pareiškėjo 1984-1987 metais gautos pajamos invaliutiniais rubliais nėra pareiškėjo draudžiamosios pajamos, todėl nėra pagrindo taikyti įstatymo 16 straipsnio 11 ir 12 dalis.
4. Žalos atlyginimo klausimo pareiškėjas savo skunde nekėlė, o tik teismo posėdžio metu atsisakymą perskaičiuoti pensiją įvardijo kaip jam padarytos turtinės žalos padarymą. Žalai atsirasti būtina sąlyga – neteisėti VSDF valdybos Kauno skyriaus veiksmai, nebuvo nustatyti, todėl toks pareiškėjo teiginys apie jam padarytą turtinę žalą yra nepagrįstas.
5. Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pensijų įstatymas ir Nuostatai, todėl skaičiuojant valstybinio socialinio draudimo pensijas nei Darbo įstatymų kodeksas nei Darbo kodeksas netaikomi.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110-112) analogiškais kaip ir pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Valstybinių socialinių draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo reglamentavimas nustatytas 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) Nr.I-549 (įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d.) ir naujos redakcijos 2005 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu Nr.X-209 (įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 1 d.) bei su šio įstatymo įgyvendinimu susijusiu poįstatyminiu teisės aktu - Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 754 patvirtinta nauja šių Nuostatų redakcija, įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 8 d.).
Valstybinio socialinio draudimo įmokų skaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato 1991 m. birželio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos |Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja įstatymo redakcija Nr. IX-2535 nuo 2005 m. sausio 1 d. su atitinkamais pakeitimais).
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skundė VSDF valdybos Kauno skyrius 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr.(1.31)10.V-4238 dalį, kuria, atsakovas, pasak pareiškėjo, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, 16 straipsnio 11 ir 12 dalimis, jam nepagrįstai uždraudė savarankiškai draustis pensijų socialiniu draudimu jam pačiam sumokant valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas nuo pajamų, gautų invaliutiniais rubliais už darbą komandiruotėje užsienyje 1984-1987 metais, t.y. už laikotarpį iki Lietuvos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.).
Iš nagrinėjamos bylos, taip pat prijungtos administracinės bylos Nr. I-629-413/2006 medžiagos matyti, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad atsakovas perskaičiuotų VSDF valdybos Kauno skyriaus 2002 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 3507 jam paskirtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, įvertindamas jo pajamas invaliutiniais rubliais už darbą užsienyje 1984-1987 metais. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog aplinkybė, kad įstatymai nenumato VSDF valdybos Kauno skyriui pereigos perskaičiuoti J. J. senatvės pensijos dydį, įvertinant jo 1984-1987 metų pajamas invaliutiniais rubliais už darbą užsienyje, jau yra nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006, kuriuo pareiškėjo J. J. skundas dėl atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti jo senatvės pensijos dydį, įvertinant 1984-1987 metais invaliutiniais rubliais gautas pajamas, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Minėtame sprendime teismas nustatė, jog pareiškėjas 1984-1987 metų laikotarpiu tarnybinės komandiruotės užsienyje metu gaudavo atlyginimą invaliutiniais rubliais. Teismas konstatavo, kad pagal Pensijų įstatymu (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio įstatymo Nr.I-549 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nuo 2005 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-209 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto) nustatytą teisinį reglamentavimą į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Nuostatų priede (22 punkte) pateiktame sąraše pajamų, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, numatytas papildomas apmokėjimas už darbą užsienyje invaliutiniais rubliais (administracinė byla Nr. I-629-413/2006, b.l.102-104).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, pateikdamas skundą dėl VSDF valdybos Kauno skyriaus 2008 m. balandžio 8 d. rašto Nr.(1.31)10.V-4238 dalies, kuria, atsakovas, pasak pareiškėjo, jam uždraudė savarankiškai draustis pensijų socialiniu draudimu jam pačiam sumokant valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas nuo pajamų, gautų invaliutiniais rubliais už darbą užsienyje 1984-1987 metais, tačiau remiasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir iš dalies tomis pačiomis teisės aktų nomomis, kaip ir administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006 bei siekia to paties tikslo – senatvės pensijos perskaičiavimo atsižvelgiant į jo pajamų invaliutiniais rubliais už darbą užsienyje gavimo 1984-1987 metais faktą. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. I-629-413/2006 proceso dalyviai buvo tie patys. Vadovaudamasi minėtu teisiniu reglamentavimu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006 nustatytų faktų iš naujo įrodinėti šioje byloje nereikia, o jų teisinis įvertinimas pagal Pensijų įstatymą bei Nuostatus yra išdėstytas įsiteisėjusiame teismo sprendime, kuriuo, kaip matyti iš šioje byloje skundžiamo 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr.(1.31)10.V-4238 turinio, rėmėsi atsakovas priimdamas šį sprendimą, taip pat pirmosios instancijos teismas.
Todėl nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į pareiškėjo pareikšta reikalavimą, kuris apsprendžia ginčo nagrinėjamoje byloje ribas, pakanka nustatyti, ar teisinis reglamentavimas leidžia gyventojui draustis savanoriškai pensijų draudimu sumokant įmokas už 1984-1987 metų laikotarpį.
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnį pensijų socialinis draudimas yra viena iš socialinio draudimo rūšių, kuriuo draudžiama pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme. Atsakovui priimant skundžiamą sprendimą galiojusios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio redakcijos (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr.I-1397 redakcija) 6 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės nuolatiniai gyventojai, ne jaunesni kaip 16 metų, gali savanoriškai draustis pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims bei ligos ir motinystės socialiniu draudimu ligos ir motinystės pašalpoms tuo laiku, kai jie nėra privalomai draudžiami šių rūšių socialiniu draudimu, arba įstatymų nustatyta tvarka privalomai draudžiami (draudžiasi) pensijų socialiniu draudimu tik pagrindinei pensijos daliai. Socialinio draudimo įmokų mokėjimo ir sutarčių sudarymo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Savanoriško draudimosi institutas buvo numatytas ir pirmosios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (įsigaliojo nuo 1991 m. birželio 1 d.), tačiau teisėjų kolegija pažymi, šio instituto galiojimas nukreiptas tik į ateitį, t.y. įstatymų leidėjas nenumatė, kad gyventojai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu, gali savanoriškai draustis už atitinkamą praeities laikotarpį, t. y. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos, numatančios savanorišką pensijų socialinį draudimą, atgal negalioja. Be to, kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo sprendime, pagal Pensijų įstatymu bei jį įgyvendinančiais Nuostatais numatytą teisinį reguliavimą į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.), įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai, o pajamos invaliutiniais rubliais nepriskirtinos pajamoms, nuo kurių turėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pažymėtina, kad minėtos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Pensijų įstatymo nuostatos tarpusavyje suderintos. Todėl atsakovas pagal minėtą galiojantį teisinį reguliavimą neturėjo teisinio pagrindo pasiūlyti pareiškėjui būdo kaip jis galėtų savanoriškai draustis pensijų socialiniu draudimu ir sumokėti įmokas už laikotarpį iki 1991 m. birželio 1 d. nuo pajamų, gautų involiutiniais rubliais, bei priimti iš pareiškėjo tokias įmokas. Apelianto nuoroda į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr.X-1396 redakcija) 11 ir 12 punktus nepagrįsta, nes šios įstatymo normos taikomos duomenų apie draudžiamąsias pajamas tikslinimui. Tuo tarpu, pareiškėjo 1984-1987 metais gautos pajamos invaliutiniais rubliais pagal galiojusį teisinį reguliavimą pareiškėjo draudžiamosioms pajamoms nepriskirtinos (administracinė byla Nr. I-629-413/2006, b.l.102-104) ir tokių duomenų tikslinimas pagal minėtą įstatymo normą negalimas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl VSDF valdybos Kauno skyrius 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr.(1.31)10.V-4238 dalies panaikinimo atmetė pagrįstai.
Apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai išaiškino žalos atsiradimo aplinkybes, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą. Patikrinus bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija sprendžia, kad savarankiško reikalavimo dėl žalos atlyginimo (ABTĮ 15 straipsnis) pareiškėjas savo skunde bei patikslintame skunde (ABTĮ 22, 23 straipsniai) ir galutiniame skundo reikalavime teismo posėdyje (ABTĮ 82 straipsnio 7 dalis) nebuvo pareiškęs. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjas žalos sąvoką vartojo pagrįsdamas savo reikalavimą dėl VSDF valdybos Kauno skyrius 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr.(1.31)10.V-4238 dalies panaikinimo ir teigdamas, kad atsakovui netenkinant jo prašymų kyla atitinkamos pasekmės – jis gauna atitinkamai mažesnę senatvės pensiją.
Apibendrindama išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.