Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Elena Vainienė, sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo D. V. gynėjo advokato Rimo Andrikio skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. vasario 26 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje D. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 5 straipsnį, 249 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 260 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 260 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 260 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija ), 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 įstatymo Nr. X-711 redakcija), 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 157 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), 300 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad jis ne vėliau kaip nuo 2002 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikoje organizavo daugiau nei iš 3 asmenų nusikalstamą susivienijimą bendrai ilgalaikei nusikalstamai veiklai – sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti, t. y. neteisėtam disponavimui labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu turint tikslą jas platinti Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir prekybai žmonėmis Nyderlandų Karalystėje turint tikslą, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, bei vadovavo šiam nusikalstamam susivienijimui; kad 2009 m. kovą disponavo žinomai netikra asmens tapatybės kortele, išduota J. B. vardu; jog ne vėliau kaip iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. disponavo žinomai suklastotu Lietuvos Respublikos piliečio pasu, išduotu V. M. vardu.

D. V. 2012 m. rugpjūčio 31 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 2 d. nutartimi D. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėnesiams. Vėlesnėmis teismų nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė kaltinamojo D. V. gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Panevėžio apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam D. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 mėnesiams, nepažeidė nei BPK 119, 121, 122 straipsnių normų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Žemesnės instancijos teismas nutartyje pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, jog D. V. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes šią teismo išvadą pagrindžia bylos duomenys: nukentėjusiųjų (R. M. ir kt.), liudytojų (T. R., N. M. ir kt.), nukentėjusiųjų ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai, specialistų išvadų, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų, iš Vokietijos Federacinės Respublikos gauti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Teismui nagrinėjant kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas, o byloje esantys duomenys dėl asmeniui inkriminuojamų veikų vertinami tik tiek, kiek jie susiję su kardomosios priemonės – suėmimo taikymo (pratęsimo) pagrindų ir sąlygų nustatymu. Pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant galutinį teismo baigiamąjį aktą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytus duomenis ir spręsdamas klausimą dėl suėmimo D. V. pratęsimo laikėsi BPK 121 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo kaltinamojo gynėjas skunde, padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo pagrindai.

Sutiktina su kaltinamojo gynėjo skunde išdėstytais argumentais, kad kaltinimas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu bei gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga neribotą laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, kai kitos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė pripažintina ta aplinkybe, kuria remiantis galima daryti išvadą, jog asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Apygardos teismas teisingai nurodė, kad D. V. kaltinamai yra pareikšti dėl galbūt jo padarytų nusikalstamų veikų, kurios priskirtinos labai sunkių, sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai. Už D. V. galbūt padarytas nusikalstamas veikas, nustatytas 157 straipsnio 2 dalyje, 249 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, įstatymų leidėjas yra nustatęs itin griežtas laisvės atėmimo bausmes, įskaitant ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kita vertus, manymą, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, pagrindžia ir kiti bylos duomenys. D. V. iki sulaikymo Lietuvoje niekur nedirbo ir neturėjo legalaus nuolatinio pragyvenimo šaltinio, nors jis darbingo amžiaus. Tokia aplinkybė rodo, kad D. V. neturi tvirtų ryšių su visuomene, lėšas pragyventi galbūt gaudavo nusikalstamu būdu. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė ir tai, kad D. V. turi ryšių užsienyje. Bylos duomenimis, kaltinamasis tam tikrą laikotarpį dirbo užsienyje, turi draugų Olandijoje. Ši aplinkybė padidina tikimybę, kad D. V. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Taigi atsižvelgus į tai, kas pasakyta, spręstina, kad žemesnės instancijos teismas pagal BPK 122 straipsnio 2 ir 8 dalis teisingai įvertino bylos aplinkybes, šios aplinkybės leido teismui prieiti prie išvados, jog kaltinamasis, siekdamas išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio turimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

Susiklosčiusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys. D. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje, 249 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, yra BPK 122 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamame nusikalstamų veikų sąraše. Kaip minėta, iki suėmimo D. V. niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. D. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdis leidžia teigti, kad jos galbūt buvo neatsitiktinio pobūdžio, gerai parengtos, suplanuotos ir slepiamos, siekta nusikalstamai praturtėti, truko gana ilgą laiką, apėmė kelių valstybių teritorijas. Kaltinamojo vaidmuo nebuvo antraeilis, aktyviai buvo veikiama pačia pavojingiausia bendrininkavimo forma – nusikalstamame susivienijame, sistemingai darant savanaudiško pobūdžio nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų turint tikslą jas platinti, prekyba žmonėmis turint tikslą, kad nuketėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją, pelnomasi iš jų prostitucijos. Taigi aptartos aplinkybės suteikė pagrindą apygardos teismui konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju neišnyko ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sulaikymo termino pratęsimo pagrindas (kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paskyrus kaltinamajam D. V. kardomąją priemonę – užstatą ir (ar) kitų švelnesnių kardomųjų priemonių kompleksą nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai (BPK 122 straipsnio 7 dalis).

Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad tik teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal konkrečioje byloje nustatytas tam tikras aplinkybes sprendžia, ar yra pagrindas sugriežtinti ir (ar) sušvelninti paskirtą kardomąją priemonę, ar jos taikymas prarado tikslingumą. Ši baudžiamoji byla perduota teismui, nagrinėjama teisiamuosiuose posėdžiuose. Teismas privalo užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, užkirsti kelią daryti naujas nusikalstamas veikas. Kaltinamajam pabėgus ir / ar pasislėpus nuo teismo, užsitęstų (būtų vilkinamas) baudžiamosios bylos nagrinėjimas, o, kaip žinia, bylą nagrinėjantis teismas privalo užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis, 242¹ straipsnio 1 dalis). Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas iš tikrųjų varžo kaltinamojo teises bei laisves, tačiau, įvertinus nusikaltimų, kuriais kaltinamas D. V., pobūdį, sunkumą, kiekį, mastą, teigti, kad kaltinamojo teisės bei laisvės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą ir (ar) proceso teises, nėra pagrindo. Nepaisant to, kad kaltinamasis iš tiesų yra suimtas ilgą laiką, tačiau, aptariamu atveju, anksčiau ištirtų duomenų visuma kartu juos vertinant su šios baudžiamosios bylos apimtimi (30 tomų) bei sudėtingumu (kaltinimai pareikšti 5 asmenims, daug nukentėjusių, liudytojų), pagrindžia, jog D. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas adekvati jo tikėtinai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, sunkumui, mastui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste. Kita vertus, maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas bylą nagrinėjant teisme, neatsižvelgiant į šioje stadijoje (ne)atliktus veiksmus, nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas, o viešojo intereso apsauga turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą. Viešasis interesas išsamiai ir visapusiškai ištirti nusikalstamas veikas, nubausti kaltuosius asmenis yra neabejotinai svarbesnis, suteikiantis pagrindą ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

Skunde gynėjo akcentuojamos aplinkybės, kad D. V. ilgą laiką iki suėmimo nedarė jokių naujų nusikaltimų, neteistas, nesislapstė, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, išlaikytinių, viena vertus, teigiamai charakterizuoja kaltinamąjį, patvirtina jo pakankamai stiprius ryšius su šeima, antra vertus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios, kaip konstatuota pirmiau, pagrįstos bylos duomenimis. Pastebėtina, kad nurodytos aplinkybės D. V. nesutrukdė dirbti ir gyventi užsienyje. Aplinkybė, kad šioje baudžiamojoje byloje kitiems asmenims buvo taikyta kitokios rūšies kardomoji priemonė – užstatas, taip pat nepaneigia anksčiau ištirtų bylos duomenų. Kardomųjų priemonių, tarp jų ir suėmimo, skyrimas ar kardomosios priemonės termino tęsimas, sprendžiamas kiekvieno iš įtariamųjų/kaltinamųjų atžvilgiu ir vertinant konkrečias, su tuo asmeniu susijusias byloje nustatytas aplinkybes. Vien tai, kad žemesnės instancijos teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau D. V. ir jo gynėjui, nesuponuoja išvados, jog teismas neteisingai išsprendė suėmimo termino pratęsimo klausimą ir nesuteikia pagrindo naikinti apskųstą teisėtą bei pagrįstą nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo D. V. gynėjo advokato Rimo Andrikio skundą atmesti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.