Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Rasa Urbanavičiūtė, sekretoriaujant Danguolei Muravjovienei, dalyvaujant ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui advokato padėjėjui T. D., atsakovės I. A. atstovui advokatui P. V., nedalyvaujant atsakovei I. A., teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei I. A. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią apdraudė ieškovas AB „Lietuvos draudimas“, eismo įvykio metu vairavo atsakovė I. A.. A. I. nuolatinė gyvenamoji vieta ir darbo vieta nagrinėjamu laikotarpiu buvo Lietuvos Respublikoje, todėl negali būti laikoma, jog eismo įvykio metu buvo pažeistos draudimo sutarties sąlygos. Be to, pats transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų negali būti laikomas rizikos pasikeitimu, apie kurį nustatyta tvarka turi būti informuotas draudikas. Įprastinė ir pasienio draudimo sutartys suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Neleidžiama draudikams siaurinti įprastinės ir pasienio draudimo sutarčių draudimo apsaugos. Apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu, t.y. draudėjas neprivalo mokėti papildomos draudimo įmokos, jeigu jis nori turėti draudimo apsaugą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Įprastinės ir pasienio draudimo sutartys privalo suteikti draudimo apsaugą visoje Europos Sąjungos teritorijoje vieningos draudimo įmokos pagrindu. Todėl pats transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų negali būti laikytinas draudimo rizikos pasikeitimu. 2011 m. gegužės 25 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje įvykęs eismo įvykis buvo nedidelis, jo pasekmės nebuvo sunkios. Iš fotonuotraukų, kurios buvo padarytos iš karto po eismo įvykio, matyti, jog nukentėjusio asmens R. S. automobiliui padaryta žala yra nežymi, nedaug pažeistas yra priekinis kairysis automobilio kampas tarp automobilio žibinto ir priekinio rato. Tuo tarpu išmokėtos draudimo išmokos dydis sudaro net 14124,20 Lt, kas akivaizdžiai neatitinka nukentėjusiam asmeniui padarytos realios žalos dydžio. Ieškovas nepateikė žalos dydį patvirtinančių dokumentų, tokių kaip nuotraukos, defektiniai aktai ir/ar sąmatos, tik pateikė sąskaitas-faktūras su paskaičiavimais, kuriose nurodytų paslaugų sąsajumas su eismo įvykiu yra nesuprantamas. Eismo įvykio metu atsakovės gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). Ieškovas nepateikė sąmatų, patvirtinančių, kokie buvo automobilio sugadinimai, nepateikė nuotraukų, nepateikė įrodymų, patvirtinančių koks remontas buvo atliktas. Sumos nėra detalizuotos. Įvykio administravimas kainavo tiek, kiek sudaro žala, tai nėra protingas dydis. Nėra pateikta duomenų, kokiam laikotarpiui buvo reikalinga pakaitinio automobilio nuoma, nepateikta jo nuomos sutartis (67-69 b.l.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Nustatyta, kad 2011-05-17 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – ir Sutartis) (12-13 b.l.), kurios 1.5.2.5 punktu šalys susitarė, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2011-05-25 (duomenys neskelbtini), Vokietijoje įvyko autoavarija, 2011-05-25 pranešime apie įvykį nurodyta, kad avarijos kaltininke pripažinta atsakovė (14-15 b.l.). 2011-07-28 ieškovas priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos, išmokėta suma 14124,20 Lt (16 b.l.). 2011-08-10 ieškovas atliko tarptautinį lėšų pervedimą Intereurope AG Germany (17 b.l.). 2011-11-08 ieškovas siuntė atsakovei pretenziją dėl žalos atlyginimo (18-19 b.l.). 2011-11-22 atsakovė pateikė ieškovui atsakymą į pretenziją, kuriuo atsisakė atlyginti žalą (20-21 b.l.). Ieškovas pateikė 2011-07-27 žalos paskaičiavimą (b.l. 47-48). 2011-08-17 advokatas R. K. siuntė pranešimą atsakovei adresu (duomenys neskelbtini) (77 b.l.). 2012-08-21 Gyventojų registro tarnybos duomenimis atsakovė išvyko į užsienį (Vokietiją) 2012-01-05 (64 b.l.).

Iš esmės ginčas byloje vyksta dėl to, ar atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta autoįvykio, kurio metu padarytą žalą atlygino ieškovas, kaip atsakovės civilinės atsakomybės draudikas, metu buvo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, tuo pažeidžiant 2011-05-17 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5.2.5 punktą.

Dėl sutarties sąlygų sąžiningumo.

Sutarties 1.5.2.5 punktu šalys susitarė, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovės atstovo advokato P. V. nuomone, sutarties 1.5.2.5 punktas neatitinka sąžiningumo kriterijų, todėl, atsižvelgiant į tai, kad tarp bylos šalių sudaryta vartojimo sutartis, minėtą sąlygą teismas ex officio turėtų pripažinti nesąžininga (b.l. 68). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2013).

Civilinio kodekso 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Tarp bylos šalių sudaryta draudimo paslaugų teikimo sutartis, kurios viena šalis – atsakovė yra vartotoja, o ieškovas – draudimo paslaugų teikimu užsiimantis juridinis asmuo. Todėl 2011-05-17 minėta sutartis yra pripažintina vartojimo sutartimi, kuriai taikytinos specialios, didesnę vartotojo teisių apsaugą užtikrinančios teisės normos, kas lemia teismo pareigą būti aktyviam procese ir ex officio vertinti sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams.

Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 2 str. 15 d.). Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 d., 6.185 str. 1 d.). Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.). Nuo draudimo apsaugos apimties (sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sąlygų) pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos – dydis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Sutarties 1.5.2.5 punktu atsakovė apribojo draudimo riziką, įsipareigodama užtikrinti, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas konstatuoja, kad draudimo sutarties 1.5.2.5 punkto sąlyga yra apibrėžta aiškiai ir nedviprasmiškai. Sutarties 1.5.2.5 punktu atsakovės prisiimtas įsipareigojimas neapribojo draudimo apsaugos teritorijos. Teismo vertinimu, minėta sutarties nuostata atsakovė įsipareigojo informuoti ieškovą apie padidėjusią draudimo riziką, susijusią su asmenų, naudojančių automobilį darbo arba nuolatine gyvenamąja vieta, esančia ne Lietuvos Respublikoje tam, kad ieškovas, gavęs atitinkamą informaciją, galėtų įvertinti pasikeitusią draudimo riziką ir atitinkamai perskaičiuoti draudimo įmoką. Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai) patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar nesudaryti, jei sudaryti – tai kokiomis sąlygomis. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes laikytina, kad nėra pagrindo draudimo sutarties 1.5.2.5 punkte įtvirtintą sutarties sąlygą pripažinti nesąžininga, kadangi nenustatyta, kad ši sąlyga iš esmės pažeistų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, ar vartotojo teises ir interesus (CK 6.188 str. 2 d.).

Dėl Sutarties 1.5.2.5 punkto sąlygų pažeidimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymo) įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Regresinis reikalavimas nepaneigia civilinės atsakomybės tikslų, o išimtys yra grindžiamos neteisėtais draudėjo veiksmais, kurie visiškai ar iš dalies panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Pagal Įstatymo 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Įstatyme nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

Ieškovas nurodo, kad atsakovė pažeidė šalių sudarytą Sutartį, kadangi neinformavo ieškovo, kad jos darbo ir nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje. Ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad 2011-05-25 įvykusio eismo įvykio metu atsakovės darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 178 str.). Ieškovas jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad atsakovės darbo vieta buvo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, teismui nepateikė. Aplinkybę, kad I. A. nuolatinė gyvenamoji vieta eismo įvykio metu buvo Vokietijoje, ieškovas iš esmės įrodinėja tuo, kad 2011-08-17 advokatas R. K. siuntė atsakovei pranešimą adresu (duomenys neskelbtini) (77, 91 b.l.).

Civilinio kodekso 2.12 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi. Ji yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio mėn. 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011 nurodė, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą (Gyventojų registro įstatymo 3 str. 2 d., 5 str. 1 p., 9 str. 1 d. 8 p.), t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų.

Įvertinus byloje esančius duomenis nustatyta, kad 2011-05-25 pranešime apie įvykį (14-15 b.l.) atsakovė ieškovui nurodė savo gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini). Be to, 2012-08-21 Gyventojų registro tarnybos pažyma patvirtina, kad atsakovė deklaravo savo išvykimą į užsienį (Vokietiją) tik 2012-01-05 (b.l. 64). Teismas pažymi, jog, nagrinėjamu atveju, laikytina, kad šis išrašas iš Gyventojų registro tarnybos duomenų bazės yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Todėl jo įrodomoji galia gali būti paneigta tik kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

Ieškovas aplinkybę dėl atsakovės nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo įrodinėja tuo, kad 2011-08-17 advokatas R. K. siuntė atsakovei pranešimą Vokietijoje esančiu adresu t.y. (duomenys neskelbtini) (77, 91 b.l.). Teismo nuomone, tai, kad minėtas dokumentas buvo siųstas atsakovei Vokietijoje esančiu adresu, savaime neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo Vokietijoje. Teismas pažymi, kad minėtas pranešimas atsakovei buvo siųstas 2011-08-17, t.y. praėjus beveik trims mėnesiams po 2011-05-25 įvykusio eismo įvykio. Todėl aptariamas pranešimas nėra laikytinas pakankamu įrodymu, kuris patvirtintų atsakovės nuolatinę gyvenamąją vietą 2011-05-25 buvus Vokietijoje. Pažymėtina, kad net vertinant, jog 2011-08-17 atsakovė nurodytu adresu gyveno, iš minėto rašto negalima daryti išvados, jog tai buvo nuolatinė atsakovės gyvenamoji vieta. Kartu pažymėtina, kad pats ieškovas 2011-11-08 pretenziją atsakovei siuntė adresu (duomenys neskelbtini) (18 b.l.).

Apibendrinant konstatuotina, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog atsakovė pažeidė ar netinkamai vykdė 2011-05-17 tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5.2.5 punktą, t.y. neįrodė aplinkybės, kad apdraustą transporto priemonę už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų naudojo asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ieškovui neįrodžius, kad draudėja (atsakovė) nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, spręstina, jog nėra įrodyta būtinoji civilinės atsakomybės sąlygą – atsakovės neteisėti veiksmai. Darytina išvada, jog draudikas neturi teisės reikalauti, kad draudėja grąžintų ieškovui jo išmokėtos sumos dalį.

Dėl žalos dydžio.

Tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, teismui kyla pareigą būti aktyviam procese. Todėl teismas papildomai pasisako dėl ieškiniu prašomos priteisti žalos dydžio.

Ieškovas turtinės žalos dydžiui pagrįsti byloje pateikė 2011-07-27 sąskaitą – faktūrą Nr. 002669-1103, kurioje turtinės žalos dydis nurodytas 3 652,37 EUR (remonto išlaidos – 2 042,08 EUR, atlyginimas inžinieriams – 544,90 EUR, vertės sumažėjimas – 125,00 EUR, pakaitinio automobilio nuoma – 555,89 EUR, išlaidos už advokato paslaugas – 359,50 EUR, išlaidos grynais pinigais – 25,00 EUR) (b.l. 47). Sprendžiant dėl turtinės žalos dydžio yra svarbu paminėti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. liepos mėn. 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2012 nurodė, kad Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kurią privalo įrodyti ieškovas (CK 6.249 str., CPK 177, 178 str.). Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl žalos atlyginimo, turi nustatyti tikrąjį žalos dydį. Pažymėtina, kad iš ieškovo teismui pateiktos 2011-07-27 sąskaitos – faktūros Nr. 002669-1103, teismas neturi galimybių nustatyti, kokie konkrečiai remonto darbai buvo atlikti. Iš teismui pateiktų įrodymų taip pat nėra galimybės nustatyti, kokį laikotarpį ir už kokią kainą buvo nuomotas pakaitinis automobilis, bei kas sudaro išlaidas grynaisiais pinigais – 25,00 EUR. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus apie automobilio sugadinimų pobūdį (70-71 b.l.), bei vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 str.), remonto išlaidų dydis mažintinas iki 1 500,00 EUR, o išlaidos inžinierių atlyginimui – iki 400,00 EUR. Teismo vertinimu, autoįvykio metu žalą patyrusiam asmeniui S. R. galėjo būti reikalinga pakaitinio automobilio nuoma jos automobilio remonto laikotarpiu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas teismui nepateikė jokių duomenų apie pakaitinio automobilio nuomą bei įvertinus kad pakaitinio automobilio nuomos suma sudaro net 27% automobilio remonto išlaidų, ši suma mažintina iki 300,00 EUR. Nepateikus įrodymų dėl 25,00 EUR panaudojimo, laikytina, kad ieškovas neįrodė, jog šios išlaidos atsirado dėl atsakovės sukelto eismo įvykio. Teismo vertinimu, automobilio vertės sumažėjimas dėl eismo įvykio, bei išlaidos už žalos sureguliavimą (išlaidos už advokato paslaugas) yra protingo dydžio, todėl jų mažinimui pagrindo nėra.

Atmetus ieškinį, iš ieškovo valstybei priteistinos išlaidos (10,72 Lt), susijusios su teismo procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p. ir 6 p., 93 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, į.k. 110051834, (duomenys neskelbtini), 10,72 Lt (dešimt litų 72 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, įm. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini), ”Swedbank”, AB, b/k 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.