Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 6 metams bei pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 6 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. vasario 18 d. iki 2009 m. balandžio 10 d.

Iš nuteistojo V. K. nukentėjusiajam T. S. priteistas 858,05 Lt turtinės ir 24141,95 Lt neturtinės žalos atlyginimas; Valstybinei ligonių kasai priteista 2607,70 Lt už T. S. gydymą; į valstybės biudžetą priteista 163,42 Lt už proceso išlaidas bei nuspręsta išieškoti 510 Lt į valstybės biudžetą už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, 2008 m. gruodžio 26 d., apie 1 val. 10 min., viešoje vietoje, prie Panevėžyje, Respublikos g. 40 esančio kultūros centro „Garsas“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sudavė nukentėjusiesiems D. J. ir I. K. po vieną smūgį kumščiu į veidą, tuo sukeldamas jiems fizinį skausmą, bei dūrė nukentėjusiajam T. S. vieną kartą peiliu į dešinį žastą, tuo padarydamas jam dvi durtines - pjautines žaizdas dešiniame žaste su dešinio žasto ir vidurinio nervo sužalojimu ir aklą durtinę - pjautinę žaizdą krūtinės ląstos dešinėje pusėje. Šiais veiksmais V. K. tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė T. S. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo kaltę padarius inkriminuotus nusikaltimus patvirtina ir šalutiniai įrodymai – kratos metu iš jo paimti rūbai. Nors apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad šie rūbai atitinka nukentėjusiųjų ir liudytojų apibūdintus rūbus, tačiau apeliantas teigia, kad minėtiems asmenims rūbai pateikti atpažinti nebuvo. Neatlikus tokio atpažinimo, byla buvo išnagrinėta neišsamiai.

Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo imtasi priemonių nustatyti, kas yra kepurės, rastos įvykio vietoje, savininkas. Apelianto manymu, jei toks asmuo būtų surastas, jis galėtų nurodyti tikruosius kaltininkus.

Apeliantas neigia, kad sunkus sveikatos sutrikdymas T. S. buvo padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Kaip matyti iš šio nukentėjusiojo parodymų ir kitų byloje esančių duomenų, nukentėjusiajam į ranką buvo įdurta ir jo sveikata sunkiai sutrikdyta po to, kai pastarasis papurškė dujų. Todėl apeliantas mano, kad peiliu buvo durta ne dėl chuliganiškų paskatų, o keršijant dėl smurtinių paties nukentėjusiojo veiksmų.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas vien spėlionėmis, todėl yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. K. pagrįstai pripažintas kaltu padarę jam inkriminuotas nusikaltimas veikas. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.

Apelianto, ginčydamas savo kaltę, nurodo, kad jis nebuvo sulaikytas įvykio vietoje ir jo nuomone tai patvirtina, kad jis nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog nuteistasis įvykio vietoje sulaikytas nebuvo, nes iš karto sužalojęs T. S. bei pavartojęs smurtą prieš D. J. bei I. K. , pasišalino iš įvykio vietos (b. l. 13, t. 1; b. l. 14, t. 3; b. l. 67, t. 1; b. l. 118-119, t. 2). Vėliau į įvykio vietą atvykusiems ir nuteistojo automobilį stebėjusiems pareigūnams A. Libertytei bei A. Bareikiui taip pat nepavyko sulaikyti V. K. , kai šis, liudytojų teigimu, pasirodė prie savo automobilio po konflikto praėjus kažkuriam laiko tarpui, nes buvo tamsu (b. l. 119, t. 2). Taigi, šios aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantas, rodo, kad V. K. įvykio vietoje nebuvo sulaikytas ne todėl, kad šioje vietoje nebuvo, bet todėl, kad net du kartus iš šios vietos pabėgo, siekdamas išvengti sulaikymo.

Apelianto kaltės nepaneigia ir tai, kad įvykio vietoje nebuvo rasta nusikaltimo pėdsakų. Byloje esančiame 2009 m. sausio 5 d. tarnybiniame pranešime dėl įvykio vietos nurodyta, kad įvykio vieta apžiūrėta nebuvo, nes įvykis buvo prieš dvi savaites, todėl atlikti įvykio vietos apžiūrą nėra tikslinga (b. l. 20, t. 1). Tikslios T. S. sužalojimo aplinkybės teisėsaugos institucijoms tapo žinomos tik 2009 m. sausio 5 d., kai nukentėjusysis parašė pareiškimą dėl įvykio tyrimo (b. l. 13, t. 1). Iš karto po įvykio, 2008 m. gruodžio 26 d., būdamas sužalotas ligoninėje, T. S. atsisakė nurodyti sužalojimo aplinkybes bei įvykio vietą (b. l. 12, t. 1), pirmosios instancijos teisme paaiškindamas, kad to nepadarė, nes iš dalies jautėsi pats kaltas dėl panaudotų dujų.

Nepagrįstas ir kitas apeliacinio skundo teiginys apie tai, kad V. K. kaltę paneigia aplinkybė, jog nei pas jį, nei ant jo drabužių nebuvo rasta nusikaltimo pėdsakų. Pažymėtina, kad nutarimas daryti kratą V. K. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, siekiant surasti nusikalstamai veikai tirti reikšmingus daiktus, t. y. juodos spalvos striukę „Adidas“, tamsias sportines kelnes su raudona juosta (taip apsirengusį kaltininką apibūdino įvykio vietoje buvę asmenys (b. l. 67, 84 t. 1; b. l. 119, t. 2; b. l. 14, t. 3) bei V. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną buvo priimtas 2009 m. vasario 18 d. (b. l. 7, t. 2). Nutarime nurodytus daiktus V. K. kratos metu pateikė laisva valia (b. l. 8-9, t. 2). Iš 2009 m. balandžio 22 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(2751)-ISI-3150 matyti, kad „tirti pateiktų striukės ir sportinių kelnių, paimtų 2008 m. vasario 28 d. atliekant kratą pas įtariamąjį V. K. , kišenėse žmogaus kraujo nerasta“ (b. l. 17, t. 2). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nuo nagrinėjamo įvykio iki kratos, kurios metu paimti V. K. drabužiai, praėjo beveik 2 mėnesiai. Todėl akivaizdu, kad per tokį laiko tarpą nusikaltimo pėdsakai ant paimtų drabužių galėjo ir neišlikti.

Apeliantas savo kaltę nepagrįstai ginčija nurodydamas, kad mažai tikėtina, jog T. S. sužalojimai peiliu galėjo būti padaryti dešine ranka, o jis (V. K. ) yra dešiniarankis. Šis klausimas buvo sprendžiamas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur nuteistojo gynėjas pareiškė prašymą apklausti ekspertą, kad šis paaiškintų, iš kurios pusės buvo durta nukentėjusiajam ir ar jam dūrė dešiniarankis ar kairiarankis (b. l. 17, t. 3). Teisiamojo posėdžio metu ekspertas paaiškino, kad „sužalojęs jį (T. S. ) asmuo, nukentėjusiojo atžvilgiu turėjo stovėti iš priekio, sužalojimą galėjo padaryti tiek dešine, tiek kaire ranka. Jei stovėjo vienas prieš vieną, labiau tikėtina, kad sužalojo kaire ranka, jei stovėjo kažkiek šalimais, galėjo sužaloti dešine ranka. Jei stovėjo iš arti vienas prieš vieną, patogiau būtų sužaloti kaire ranka. Pagal padarytus sužalojimus, buvo galimas iš nukentėjusiojo pusės ir kažkoks judėjimas ar tai sukimasis dūrio metu, tada galėjo durti ir dešine ranka“.

Nepagrįstas ir kitas apeliacinio skundo teiginys apie tai, kad nuteistojo mobiliojo ryšio telefonas nebuvo prisijungęs prie įvykio vietos teritorijoje esančio siųstuvo, ir tai paneigia, kad V. K. buvo įvykio vietoje bei padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo dėl telefonų skambučių išklotinės analizės (b. l. 39, t. 2) matyti, kad 23 val. 19 min. nuteistojo mobiliojo ryšio telefonas buvo prisijungęs prie PAN 11B bazinės stoties, esančios Kniaudiškių gatvėje. Vėliau, t. y. 01 val. 37 min. – prie PAN 15C bazinės stoties, esančios Nemuno gatvėje. Iš byloje esančių nuteistojo mobiliojo ryšio telefono skambučių išklotinių matyti, kad būtent šiuo laiku, t. y. 2008 m. gruodžio 25 d., 23 val. 19 min. bei 2008 m. gruodžio 26 d., 01 val. 37 min. nuteistasis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, todėl jis ir buvo prisijungęs prie atitinkamų siųstuvų. Byloje nustatyta, kad įvykis, kurio metu buvo sužalotas T. S. įvyko apie 01 val. 10 min. Byloje nėra duomenų, prie kokio siųstuvo buvo prisijungęs V. K. mobiliojo ryšio telefonas būtent šiuo metu, nes iš minėtos skambučių išklotinės matyti, kad tokiu metu neužfiksuota išeinančių ar įeinančių skambučių. Tačiau atsižvelgiant į Panevėžio miesto dydį visiškai realu, kad apie 50 min. prieš įvykį ir praėjus maždaug 30 min. po įvykio nuteistasis galėjo būti ir jau kitoje Panevėžio miesto vietoje, juo labiau, kad byloje nustatyta, jog prieš padarant nusikalstamas veikas V. K. buvo ką tik atvykęs prie kultūros centro „Garsas“, kur jis į vidų įleistas nebuvo, o sužalojęs T. S. , jis (V. K. ) iš įvykio vietos nedelsdamas pasišalino.

Apeliaciniame skunde ginčijami liudytojų V. B. ir Ž. J. parodymai, teigiant, kad jie nėra nuoseklūs, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek rėmėsi kaltinimui palankiomis šių asmenų parodymų dalimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo minėtų liudytojų tyrėjui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, nurodė priežastis, kodėl šie asmenys duotus parodymus keitė ir pagrįstai konstatavo, kad liudytojų vėlesni pakeisti parodymai, kurie prieštarauja kitiems byloje surinktiems objektyviems ir vienas kitą papildantiems įrodymams, vertintini kritiškai ir atmestini. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme šie liudytojai parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui jų duoti parodymai yra teisingi (b. l. 119, t. 2; b. l. 14, t. 3), todėl apkaltinamajame nuosprendyje jais ir buvo remiamasi.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl asmens parodymų atpažinti teisėtumo. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė, kodėl liudytojai V. B. bei Ž. J. keitė savo parodymus ir apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė neprisimenantys, kaip atrodė asmuo, sužalojęs T. S. . V. B. parodė, kad „per atpažinimą pastatė du pijokus, kaip neatpažinsi. Iš tikrųjų aš neatsimenu“ (b. l. 81-82, t. 1). Ž. J. teigė, kad „man buvo parodyti trys asmenys, vienas iš jų buvo jaunesnis. Nurodžiau jaunesnį. Jei būtų buvę visi jaunesni, būtų buvę sunkiau atpažinti. Tie kiti buvo virš 40 metų“ (b. l. 93, t. 1). Tačiau pirmosios instancijos teisme liudytojas Ž. J. parodė, kad atpažinimo metu jam pasirodė, kad tai tas pats vaikinas, kuris sužalojo T. S. , todėl jį ir parodė. Prieš atpažinimą nuteistojo jis nematė (b. l. 15, t. 3). Liudytojas V. B. taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui sakė tiesą ir nemelavo (b. l. 119, t. 2). Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas R. Trepekas išsamiai parodė, kaip vyko minėtas asmens parodymas atpažinti. Jis teigė, kad atpažinimo kambarys yra trečiame aukšte. Prieš atpažinimą jis pasikvietė abu liudytojus į savo kabinetą, kuris yra antrame aukšte. Kai liudytojai jau buvo kabinete, vienas pareigūnas tuo metu vedė V. K. į trečią aukštą ir jis su liudytojais prasilenkti negalėjo. Visi dokumentai buvo pildomi jo kabinete (b. l. 16, t. 3).

Iš byloje esančių fotografijos matyti, kad asmens parodymo atpažinti metu buvę trys asmenys pagal savo išorinius bruožus, aprangą bei amžių iš pažiūros yra panašūs, jokių išskirtinių bruožų nei vienas neturi, todėl teigti, kad liudytojams buvo sudarytos visos sąlygos atpažinti būtent V. K. – negalima. Iš minėtų tyrėjo R. Trepeko parodymų bei asmens parodymo atpažinti protokolo taip pat matyti, kad asmens parodymo atpažinti tvarka taip pat nebuvo pažeista (Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnis).

Byloje yra kompaktinė plokštelė, kurioje nufilmuota, kaip V. B. atpažįsta V. K. . Apeliantas teigia, kad ši medžiaga yra suklastota, o liudytojas nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kad šioje kompaktinėje plokštelėje užfiksuota tik dalis vykusio asmens parodymo atpažinti. Todėl neužfiksuota, kad liudytojas V. B. yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 71, t. 2). Tačiau asmens parodymo atpažinti protokole yra V. B. parašas, kuriuo jis patvirtino, jog yra įspėtas dėl minėtos baudžiamosios atsakomybės (b. l. 71, t. 1).

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad prieš atpažinimą liudytojai nebuvo apklausti apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jie gali atpažinti tą asmenį. Liudytojas V. B. 2009 m. vasario 19 d. papildomos apklausos metu parodė, kad jaunuolį, kurio neįleido į kultūros centrą „Garsas“ atpažintų iš bendrų veido bruožų, jį gerai įsidėmėjo, kadangi su juo bendravo keletą minučių (b. l. 68, t. 1). Iš karto po šios apklausos buvo daromas ir asmens parodymas atpažinti (b. l. 71, t. 1). Tas pats pasakytina ir dėl liudytojas Ž. J. , kuris 2009 m. vasario 19 d. papildomos apklausos metu parodė, jog jaunuolį, kuris dūrė peiliu T. S. , atpažintų iš bendrų veido bruožų, kadangi gerai jį įsidėmėjo (b. l. 85, t. 1). Asmens parodymas atpažinti taip pat vyko iš karto po šios liudytojo apklausos (b. l. 86, t. 1).

Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad minėtų asmens parodymų atpažinti metu V. K. gynėjas nedalyvavo. Tačiau protokole dėl gynėjo atsisakymo, kurį nuteistasis pats pasirašė, nurodyta, kad jis (V. K. ) savo iniciatyva atsisakė gynėjo (b. l. 70, t. 1). Todėl nėra pagrindo teigti, kad atliekant šį procesinį veiksmą nedalyvaujant gynėjui, buvo pažeistos nuteistojo teisės į gynybą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas R. Trepekas išsamiai parodė, kad V. K. buvo išaiškinta dėl gynėjo ir jis protokole parašė, kad jam gynėjo nereikia, nes vėliau jį gins V. Kupcikevičius, todėl nenori, kad, gynėjai „susidubliuotų“. Minėtas liudytojas taip pat parodė, kad V. K. turėjo galimybę susisiekti su artimaisiais, kad šie susisiektų su advokatu V. Kupcikevičiumi, tačiau to nedarė (b. l. 16, t. 3).

Apelianto kaltės nepaneigia ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas asmuo, kuriam priklauso įvykio vietoje rasta kepurė (b. l. 17, t. 1). Teisėjų kolegija sutinka, kad ištyrus šią kepurę, gal ir būtų nustatytas jos savininkas bei gauta papildomų įrodymų, tačiau byloje yra pakankamai duomenų, nustatytų skundžiamajame nuosprendyje bei dar kartą aptartų šioje nutartyje, kad V. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Nėra pagrindo sutikti ir su kitu apeliacinio skundo argumentu, kad dėl to, jog liudytojams nebuvo parodyti atpažinti iš V. K. namų paimti drabužiai - juodos spalvos striukė „Adidas“ bei tamsios sportinės kelnės su raudona juosta, byla išnagrinėta neišsamiai. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, liudytojai įvykio vakarą matė V. K. dėvintį būtent tokius drabužius, kokius ikiteisminio tyrimo metu iš jo namų paėmė policijos pareigūnai. Tokie jų parodymai buvo užfiksuoti parodymų protokoluose, todėl papildomai iš V. K. namų paimti drabužiai jiems parodyti nebuvo.

Apeliantas nesutinka, kad sunkus sveikatos sutrikdymas T. S. buvo padarytas dėl chuliganiškų paskatų ir nurodo, kad dūris peiliu buvo kerštas už tai, kad nukentėjusysis papurškė dujų. Nukentėjusysis T. S. neneigia, kad kilusio konflikto metu, kai buvo smogta D. J. ir I. K. , jis iš vieno iš apsaugos darbuotojų paėmė dujų balionėlį ir papurškė užpuolikui. Taigi iš visos įvykio sekos matyti, kad chuliganiški V. K. veiksmai buvo prasidėję jau ankščiau, kai jis sudavė smūgius D. J. ir I. K. . Smūgis peiliu T. S. buvo šių chuliganiškų veiksmų tęsinys, o ne atsakas į panaudotus nukentėjusiojo veiksmus – papurkštas dujas, kuriais jis bandė sustabdyti V. K. chuliganiškus veiksmus. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo veika sunkiai sutrikdant nukentėjusiajam sveikatą teisingai kvalifikuota kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų.

Kadangi V. K. viešoje vietoje, prie kultūros centro „Garas“ savo įžūliais veiksmais – suduodamas smūgius rankomis bei peiliu nukentėjusiesiems, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, jis pagrįstai nuteistas ir pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Skundžiamu nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu padaręs vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimus (Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalis 8 punktas ir 284 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų. Už šį nusikaltimą V. K. paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijos vidurkis. Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė, kad kaltininkas, padaręs šį nusikaltimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Už šį nusikaltimą jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad abi padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, ir šis nusikaltimas sukėlė sunkias pasekmes – nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis prarado dalį darbingumo, tai pat atsižvelgdamas į neigiamai V. K. charakterizuojančią medžiagą bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), apeliantui už abi nusikalstamas veikas pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu yra mažesnės nei atitinkamų straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai.

Bausmių bendrinimo taisyklės taikytos tinkamai, todėl paskirta galutinė 6 metų laisvės atėmimo bausmė taip pat yra pagrįsta ir teisinga. Ši galutinė laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į bausmės paskirtį bei tikslą, kurios siekiama, skiriant bausmę, yra adekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui.

Skundžiamu nuosprendžiu teisingai išspręsti ir su pareikštais civiliniais ieškiniais susiję klausimai, kurių dydžio nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.