- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-19
- Bylos Nr.
- P-756-50-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Vaida Urmonaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Bankrutuojančių
- Kategorijos
- 66.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Nacionalinės verslo administratorių asociacijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5–226/2005 pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo leisti laikyti egzaminą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2004 m. rugsėjo 8 d. protokolu Nr. B-10 įformintą sprendimą neleisti jam laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzamino ir įpareigoti Komisiją leisti jam laikyti kvalifikacijos egzaminą. Nurodė, kad atsakovas priėmė sprendimą neleisti jam laikyti minėto egzamino, nes jis neatitiko Ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtintos Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5.2 punkto reikalavimų, t. y. neturi 3 metų vadovaujamo darbo stažo arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo stažo per paskutiniuosius metus. Pareiškėjas tokį sprendimą laikė neteisėtu, nes Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad advokatas be pagrindinės savo veiklos turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto administratoriaus paslaugas. Pagal šią nuostatą kiekvienam advokatui garantuojama teisė teikti bankroto administratoriaus paslaugas. Pareiškėjo manymu, joks žemesnės juridinės galios aktas negali susiaurinti įstatymu nustatyto subjektų rato, todėl jam kaip advokatui minėtos tvarkos 5.2 punkto reikalavimai negali būti taikomi.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Tvarka yra patvirtinta įgyvendinant Įmonių bankroto įstatymą bei vykdant Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimą Nr. 833. Jos 5.2 punktas neprieštarauja Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, numatančiai, kad advokatas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, nes tokios teisės iš advokatų neatima, o tik kelia papildomą reikalavimą teisės teikti bankroto administravimo paslaugas realizavimui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimu skundą tenkino, panaikino Komisijos 2004 m. rugsėjo 8 d. protokolinį sprendimą Nr. B-10, kuriuo pareiškėjui neleista laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzamino bei įpareigojo Komisiją leisti P. V. tokį egzaminą laikyti. Teismas nurodė, kad 2004 m. balandžio 6 d. įsigaliojo naujasis Advokatūros įstatymas, kurio 4 straipsnis nustatė, jog advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru. Tvarkos 5.2 punktas nustato, kad fizinis asmuo, norintis įgyti teisę dirbti bankrutuojančios įmonės administratoriumi, privalo turėti aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų vadovaujamojo darbo stažą arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažą per paskutiniuosius 3 metus. Sisteminė bei lingvistinė šių aktų analizė leidžia spręsti, kad minėta Tvarka nėra suderinta su vėlesniu bei aukštesnės galios teisės aktu, ir nors tiesiogiai Advokatūros įstatymui neprieštarauja, asmenų, įtrauktų į advokatų sąrašus, atžvilgiu taikytina tik įvertinus šiame įstatyme numatytas išimtis. Advokatūros įstatymo nuostata, kad advokatas turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti paslaugas, reiškia pačią paslaugų teikimo procedūrą, o ne tokios teisės suteikimo (taip pat ir leisti laikyti egzaminą) procedūrą. Įstatymo leidėjas, darydamas išimtį asmenimis, įtrauktiems į advokatų sąrašus, įvertino jų profesinę patirtį, reikalingą tapti advokatu, todėl minėti kvalifikaciniai Tvarkoje nustatyti reikalavimai asmenims, įtrauktiems į advokatų sąrašą, įvertinus dar ir tai, kad advokatas negali dirbti kito darbo, netaikytini. Priešingu atveju įstatymo išimtis netektų prasmės.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą. Nurodė, kad Tvarkos 5.2 punkto nuostata neprieštarauja Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, numatančiai, kad advokatas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Tvarka yra galiojanti, todėl Komisija privalėjo ja vadovautis. Tvarka neatima galimybės realizuoti advokatui savo teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, tačiau, realizuojant šią teisę, keliami papildomi reikalavimai. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnio nuostatomis, Komisija iš viso neturėjo būti administracinio proceso bylos šalimi.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad Komisijos argumentas, jog Tvarkos 5.2 punkto norma neprieštarauja Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstas. Komisija advokato darbo nepripažįsta vadovaujančiu darbu, nežiūrint kiek advokatas bedirbtų, jis niekada neįgis teisės bankroto administratoriaus egzamino laikymui. Tokia situacija tiesiogiai prieštarauja naujojo Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai. Nors tvarka yra galiojanti, Komisija negali ignoruoti naujai priimto Advokatūros įstatymo nuostatų. Komisija gali reikalauti vykdyti tik tuos Tvarkoje įtvirtintus reikalavimus, kurie neprieštarauja naujai priimtam įstatymui. Nė vienas administravimo subjektas negali atlikti tik Komisijai priskirtų funkcijų, todėl Komisija yra laikytina valstybiniu administravimo subjektu, kurios veiksmai ar atsisakymas atlikti veiksmus gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. vasario 22 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, o 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas pirmosios instancijos teismo pateiktus motyvus pripažino pagrįstais. Taip pat nurodė, kad atsakovui yra pavesta atlikti atitinkamas viešojo administravimo funkcijas, tame tarpe rengti kvalifikacijos egzaminus ir atestuoti bankrutuojančių ar restruktūrizuojamų įmonių administratorius (Tvarkos 3 punktas). Pagal Viešojo administravimo įstatymą (4 straipsnis) savo veikloje viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis demokratinio valstybės administravimo principais, be kita ko, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Nacionalinė verslo administratorių asociacija (toliau – ir Asociacija) 2005 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5 – 226 / 2005. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Asociacijai įteikta 2005 m. rugsėjo 16 d. kartu su Įmonių bankroto valdymo departamento raštu Nr. (6.13)-A2-1030. Mano, kad ši nutartis tiesiogiai liečia Asociacijos teises. Asociacija apjungia ir atstovauja bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorius, teisės aktų nustatyta tvarka įgijusius administratoriaus pažymėjimą. Pagal 2001 m. spalio 18 d. Bendradarbiavimo sutartį Asociacija Ūkio ministerijai įsipareigojo organizuoti asmenų, siekiančių gauti bankrutuojančių ar restruktūrizuojamų įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą arba leidimą dirbti bankrutuojančių įmonių administratoriaus padėjėju, kvalifikacijos kėlimo kursus bei, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo bei su šių teisės aktų įgyvendinimu susijusių norminių aktų nuostatomis, tarp jų ir Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos patvirtintais administratorių atestavimo programos reikalavimais, rengti kvalifikacijos egzaminus. Asociacija dalyvauja atliekant administratorių veiklos kontrolę (2001 m. liepos 5 d. Ūkio ministro įsakymu Nr. 221 patvirtintos Įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarkos 9 punktas). Asociacija dalyvauja teismo skiriamo administratoriaus kandidatūros derinime (2003 m. sausio 21 d. Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-21 Teismo skiriamo bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių administratoriaus kandidatūros derinimo tvarkos 6 punktas). Asociacija dalyvauja Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos darbe (2001 m. liepos 5 d. Ūkio ministro įsakymą Nr. 221 Dėl bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos sudėties patvirtinimo). Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuri advokatui be jokių išlygų pripažįsta teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, eliminuoja Asociaciją iš: dalyvavimo tokių asmenų (advokatų, pretenduojančių tapti administratoriais) egzaminų, žinių, gebėjimų patikrinimo proceso, suteikiant jiems administratoriaus kvalifikaciją; tokių asmenų nuolatinio kvalifikacijos kėlimo organizavimo; tokių asmenų veiklos kontrolės ir teisės aktų nustatyta tvarka egzaminų perlaikymo. Atsižvelgiant į tai, kad vienas svarbiausių Asociacijos veiklos tikslų, įtvirtintų jos įstatuose (Nacionalinės verslo administratorių asociacijos įstatų 2.1.1 p.), yra bankrutuojančių įmonių administratorių teisių gynimas, nekyla jokių abejonių, kad minėta Vyriausiojo administracinio teismo nutartis įtakoja Asociacijos narių teises, nes dėl teismo suformuotos praktikos bankrutuojančių įmonių administratoriai, kurie teisę teikti bankroto administravimo paslaugas gauna tik išlaikę kvalifikacinį egzaminą, ir advokatai, kurie tokią teisę įgyja be jokių papildomų reikalavimų, iš esmės yra pastatomi į nelygiavertę padėtį. Advokatai yra nepriklausoma Lietuvos sistemos dalis. Jie veikia nepriklausomai nuo kitų valstybės ir savivaldybės institucijų (Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl verslo administratorių etikos taisyklių bei viešojo administravimo institucijų vykdoma bankroto administratorių veiklos kontrolė advokatų atžvilgiu yra netaikoma. Dėl šios priežasties advokatams suteikiamos žymiai palankesnės veiklos sąlygos, nepagrįstos jokiais objektyviais kriterijais. Dėl proceso atnaujinimo pagrindų nurodo, kad tiek pirmosios instancijos, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į tai, kad Asociacija kaip juridinis asmuo ne tik gina savo narių teises, bet ir bankroto proceso metu įgyvendina tam tikrus viešojo administravimo įgaliojimus (žr. aukščiau nurodytus teisės aktus). Be to, vadovaujantis Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos ir Nacionalinės verslo administratorių asociacijos 2001 m. spalio 18 d. Bendradarbiavimo sutarties 2.1.1 punktu, Asociacija įpareigojama organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursus ir kvalifikacijos egzaminus bankroto administratoriams. Atsižvelgiant į tai, kad nuo Asociacijos sudarytos kvalifikacinės komisijos sprendimų priklauso ir teisės teikti bankroto administravimo paslaugas atsiradimas bei į tai, kad aukščiau minėtos Bendradarbiavimo sutarties 2.1.3 punktas numato Asociacijos teisę asmenims, išlaikiusiems kvalifikacijos egzaminus, išduoti sertifikatus, manytina, kad Asociacija atitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą „kitos viešojo administravimo institucijos“ apibrėžimą. Todėl nepagrįstu laikytinas Vyriausiojo administracinio teismo tvirtinimas, kad nagrinėjamoje byloje viešojo administravimo įgaliojimus turėjo tik Komisija, kadangi, vadovaujantis aukščiau minėtos bendradarbiavimo sutarties 1 punktu, Atsakovas dalį savų viešojo administravimo funkcijų delegavo Asociacijai. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo byloje greta atsakovo trečiuoju suinteresuotu asmeniu privalėjo būti įtraukta ir Asociacija. Tai yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas vienas iš proceso atnaujinimo pagrindų. Taip pat teigia, kad teismai iš esmės pažeidė materialinės teisės normas (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), t. y. spręsdami kilusį ginčą, neteisingai vadovavosi ir taikė tik Advokatūros įstatymo nuostatas, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesdami kitų galiojančių teisės aktų nuostatas. Advokatūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas reglamentuoja advokatų veiklos sąlygas ir tvarką, t. y. minėtas teisės aktas įtvirtina pagrindines advokato veiklos kryptis, susijusias su teisinių paslaugų teikimu (Advokatūros įstatymo projekto Nr. IXP-2224 aiškinamasis raštas 2003 m. sausio 16 d.). Vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, bet kokia kita ūkinė - komercinė veikla advokatui nėra leidžiama ir užtraukia šiame įstatyme numatytą drausminę atsakomybę. Išimtį sudaro tik to paties įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įvardintos paslaugų rūšys (bankroto, restruktūrizavimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus ir kt. šiame straipsnyje nurodytos paslaugos), kurios pagal savo prigimtį yra artimos teisinių paslaugų teikimui. Tačiau, Advokatūros įstatymas tokių paslaugų, priešingai nei teisinių, teikimo tvarkos detaliau nereglamentuoja, tik numato, kad advokatas už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę teikti bankroto, restruktūrizavimo administravimo, likvidatoriaus ir kt. šio straipsnio dalyje išvardintas paslaugas (Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Todėl ginčo byloje sprendžiant, ar advokatas turi teisę teikti bankroto administravimo paslaugas be jokių apribojimų, kilo advokatūros ir įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų konkurencijos klausimas, kurį teismai, deja, vienareikšmiškai sprendė, atsižvelgdami tik į Advokatūros įstatymo nuostatas. Mano, kad siekdamas užsiimti specifine su bankrutuojančių įmonių administravimu susijusia veikla, advokatas turėtų atitikti ir tokios teisės įgijėjui keliamus reikalavimus. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis teigia, kad įstatymui, teismams ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, tuo tarpu ginčijama nutartimi formuojama praktika, kai ta pačia veikla užsiimantys subjektai iš esmės įpareigojami veikti nevienodomis sąlygomis. Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (1996 m. vasario 28 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Tuo tarpu teigti, kad advokatai, teikiantys bankroto administravimo paslaugas Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pagrindu, ir bankroto administratoriai, įgyjantys tokią teisę įprastine tvarka, bankroto procese užima skirtingą teisinę padėtį, tikrai negalima. Bankroto administratoriaus kompetenciją, veiksmus ir pareigas reglamentuojantys teisės aktai tokiems asmenims taikomi vienodai, todėl skirtingas jų traktavimas būtų ne tik nepagrįstas, bet ir prieštarautų konstituciniam asmenų lygybės principui. Konstitucinio Teismo nuomone, asmenys, įgyvendindami tokias pačias funkcijas „negali būti nelygūs savo statusu“ (2002 m. gruodžio 24 d. Konstitucinio teismo nutarimo 20.4.1 punktas), todėl ginčo byloje advokatų traktuoti kitaip nei likusių bankroto administratorių taip pat nebuvo galima. Atsižvelgdami į nurodytas faktines aplinkybes, nesutinka su Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartyje padaryta išvada, kad Advokatūros įstatymui kaip aukštesnę įstatyminę galią turinčiam ir vėliau priimtam teisės aktui privalo būti teikiama pirmenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu. Mano, kad normų konkurencija kyla ne tarp Advokatūros įstatymo ir poįstatyminių bankroto procesus reglamentuojančių teisės aktų, o tarp Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 37 straipsnio 6 dalies 4 punkto, suteikiančio teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai reglamentuoti teisės teikti bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką. Kadangi bendrosios ir specialiosios normos konkurencijos atveju pirmenybė visada teikiama specialiajai, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ginčo byloje privalėjo visų pirma vadovautis ĮBĮ ir jo pagrindu priimtais poįstatyminiais teisės aktais. Tuo labiau, kad Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies norma yra blanketinė ir nukreipia į specialius tokią veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi, nepagrįstai susiaurinti šios normos veikimo sritį, kaip tai buvo padaryta 2005 m. vasario 22 d. nutartimi, tikrai negalima. Be to, bankroto bylos visuomet yra susijusios su viešuoju interesu (2001 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato nutarimo Nr. 33 6 punktas), todėl bankroto administratoriui keliami specifiniai reikalavimai, įtvirtinti ĮBĮ 11 straipsnyje ir kituose teisės aktuose. Dėl šios priežasties derėtų nesutikti su Vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad žodžių junginys „advokatas turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti paslaugas“ apima tik pačių paslaugų teikimo procedūrą, o ne tokios teisės suteikimo procedūrą, kadangi tokiu atveju nėra atsižvelgiama į specifinę bankroto administratoriaus padėtį bankroto procedūros metu. Bankroto administratoriaus kvalifikacinio egzamino metu tikrinamos ne tik teisinės, bet ir vadybinės, ekonominės ir kitokios specifinės su bankrutuojančios įmonės administravimu susijusios žinios (2005 m. rugsėjo 30 d. Ūkio ministerijos raštas dėl nuomonės pateikimo), tuo tarpu Advokatūros 14 straipsnyje vykdomas advokato kvalifikacinis egzaminas apima tik teisinių žinių patikrinimą. Laikantis Vyriausiojo administracinio teismo siūlomos pozicijos iš esmės formuojama praktika, kai advokatas gali teikti Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įvardintas paslaugas, net ir neatitikdamas specialiųjų įstatymų (Įmonių bankroto, Komercinio arbitražo, Lobistinės veiklos įstatymų ir kt. teisės aktų) reikalavimų. Tokia situacija prieštarautų ne tik įstatymo leidėjo ketinimams, bet ir Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Savo ruožtu, bankroto procedūras reglamentuojančius teisės aktus taikant advokatų atžvilgiu, būtina atsižvelgti ir į Advokatūros įstatyme numatytus advokato veiklos apribojimus. Tvarkos 5 punktas numato, kad fizinis asmuo, siekiantis dirbti bankroto administratoriumi, privalo atitikti šias sąlygas: a) turėti nepriekaištingą reputaciją; b) turėti aukštąjį išsilavinimą ir atitinkamą Tvarkoje nurodytos trukmės vadovaujančio darbo stažą; c) išmanyti bankroto santykius reglamentuojančius teisės aktus ir išlaikyti kvalifikacinį egzaminą. Kadangi Advokatūros įstatymo 43 straipsnis neleidžia advokatui eiti ar dirbti jokių kitų mokamų pareigų, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą ir to paties įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įvardintą veiklą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad advokatu skiriamas tik nepriekaištingos reputacijos, teisinį išsilavinimą turintis ir advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikęs asmuo, advokatui, siekiančiam teikti bankroto administravimo paslaugas, turėtų būti privaloma išlaikyti tik bankroto administratoriaus kvalifikacinį egzaminą, apimantį ir jau anksčiau minėtų neteisinių žinių patikrinimą. Kita vertus, atsisakius bankroto administravimo paslaugas teikiančiam advokatui taikyti bankroto procedūras reglamentuojančius teisės aktus, nebeaiškus tampa ir paties advokato atsakomybės klausimas. Primena, kad, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 dalimi, advokato drausminė atsakomybė gali kilti tik už Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų pažeidimus, kurie savo ruožtu yra susiję tik su teisinių paslaugų teikimu. Tuo tarpu, vadovaujantis Vyriausiojo administracinio teismo praktika, bankroto administravimo paslaugas teikiančiam advokatui 2001 m. liepos 5 d. Ūkio ministro įsakymu Nr. 221 patvirtinta Įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarka ir Verslo administratorių etikos taisyklės negali būti taikoma. Be to ir pati advokato, vykdančio bankroto administravimo paslaugas, kontrolė būtų beprasmė, nes padarius bet kokį pažeidimą, pagal kurį kaip sankcija būtų pritaikomas kvalifikacinio pažymėjimo atėmimas, advokatas iškart galėtų reikalauti vėl išduoti jam kvalifikacinį pažymėjimą, nes tokią teisę, pasak nutarties, jam suteikia Advokatūros įstatymas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartis formuoja ir nevienodą administracinių teismų praktiką, t. y. prieštarauja ankstesnėms šio teismo nutartims, kuriose teismas yra pasisakęs dėl bankrutuojančių įmonių administratoriaus statuso. 2004 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N(8)-1106-04, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymu, teismas konstatavo, kad įmonės administratorius yra prilyginamas įmonės vadovui, nes iš Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies išvardintų funkcijų matyti, kad šis asmuo valdo bankrutuojančios įmonės finansus, atsiskaitinėja su kreditoriais ir t.t. Tuo tarpu 2005 m. vasario 22 d. nutartyje teismas konstatavo priešingai, kad advokatas gali teikti bankroto administravimo paslaugas be jokių papildomų išlygų, nors Advokatūros įstatymas advokatui draudžia dirbti vadovaujantį darbą. Siekiant išvengti galimų neteisingų ĮBĮ ir Advokatūros įstatymo interpretacijų teismų praktikoje, ginčų dėl teisės normų taikymo / netaikymo vadovaujantis 2005 m. vasario 22 d. teismo nutartimi, būtina pakeisti šią nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), aiškiai suformuojant, kokios teisės aktų nuostatos yra taikomos sprendžiant bankroto ir restruktūrizavimo administratoriaus statuso įgijimo klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Asociacija prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu - jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Šis proceso atnaujinimo pagrindas aiškintinas ir taikytinas kartu su ABTĮ 154 straipsnio nuostatomis, pagal kurias prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus.
Sistemiškai aiškinant minėtas teisės normas darytina išvada, kad vertinant, ar yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą byloje, būtina nustatyti, ar byloje priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas (nutartis, nutarimas) pažeidžia asmens, kuris nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, teises ar įstatymo saugomus interesus. Teismo sprendimo įtaka tokio asmens teisėms ir pareigoms nustatoma atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų teisinių santykių turinį.
Įvertinus Asociacijos pateiktus argumentus, kurių pagrindu ji mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartis pažeidžia jos teises ir įstatymų saugomus interesus, matyti, kad šį teiginį ji iš esmės grindžia vien nuostata, kad minėta nutartimi advokatui be jokių papildomų reikalavimų, tame tarpe ir kvalifikacijos egzamino laikymo, buvo pripažinta teisė teikti bankroto administravimo paslaugas, o tai eliminuoja Asociaciją iš tam tikrų su tuo susijusių procesų. Tačiau nagrinėtoje byloje pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2004 m. rugsėjo 8 d. protokolu Nr. B-10 įformintą sprendimą neleisti jam laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzamino ir įpareigoti Komisiją leisti jam laikyti šį egzaminą. Pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, panaikino skundžiamą Komisijos sprendimą ir įpareigojo ją leisti pareiškėjui laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzaminą. Nagrinėtoje byloje iš esmės buvo sprendžiamas tik ginčas, ar pareiškėjui taikytinas Tvarkos 5.2 punkto reikalavimas turėti ne mažesnį kaip 3 metų vadovaujamojo darbo stažą arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažą per paskutiniuosius 3 metus. Įvertinus minėtų pareiškėjo ginčytų teisinių santykių turinį spręstina, kad teismo sprendimas nagrinėtoje byloje nepažeidė jokių Asociacijos teisių ar teisėtų interesų, todėl pagrindo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu nėra.
Padarius minėtą išvadą tuo pačiu konstatuotina, kad Asociacija neturi teisės vadovaujantis ABTĮ 154 straipsnio nuostatomis kreiptis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo. Todėl nėra pagrindo nagrinėti jos pateiktus argumentus dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytų pagrindų atnaujinti procesą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Nacionalinės verslo administratorių asociacijos prašymo nepatenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5–226/2005 pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo leisti laikyti egzaminą.
Nutartis neskundžiama.