Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2A-412-370/2009

Teisėja V. Olvickienė Procesinio sprendimo kategorija 28.1; 42.4;

2009 m. birželio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Alvydo Žerlausko, sekretoriaujant Sigitai Zaksaitei-Dumčiuvienei, dalyvaujant ieškovui A. Š., atsakovui E. M., trečiajam asmeniui L. M., atsakovų ir trečiojo asmens atstovui adv. Sauliui Tamošaičiui, išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1225-563/2008 pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui E. M. dėl avanso priteisimo, tretieji asmenys atsakovo pusėje L. M., O. M., pagal L. M. ir O. M. ieškinį A. Š. ir A. Š. dėl nuostolių atlyginimo, A. Š. ir A. Š. bei E. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-11-19 sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. Š. ir A. Š. su ieškiniu nesutiko.

Dėl L. M. ir O. M. ieškinio nurodė, kad A. Š. ir A. Š. neįrodė, jog sodo sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti sukliudė ieškovų nesutvarkyti dokumentai, t. y. kad sodo sklype buvo neteisėtų statinių, priešingai – ieškovai pateikė įrodymus, kad dokumentai sandoriui buvo paruošti. Atsakovams nepagrįstai atsisakius sudaryti sutartį, ieškovai patyrė 12 000 Lt nuostolių, kurie priteistini.

Motyvuojamoji dalis

A. Š. ir A. Š. apeliacinis skundas tenkintinas, E. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad A. ir A. Š. tarėsi su L. ir O. M. dėl pastariesiems nuosavybės teise priklausančio 0,0605 ha žemės sklypo su pastatais ir statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo už 170 000 Lt. A. Š. 2007-05-10 L. ir O. M. atstovui, pastarųjų sūnui E. M., sumokėjo 1500 eurų avansą (t. I, b. l. 7). Šalys pagrindinės sodo sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, M. 2007-07-13 sklypą su pastatais už 158 000 Lt pardavė tretiesiems asmenims (t. I, b. l. 106–109).

Dėl A. Š. ir A. Š. apeliacinio skundo.

Pirmosios instancijos teismas M. priešieškinį tenkino tuo pagrindu, kad Š. nepagrįstai atsisakė pirkti sodo sklypą už sutartą kainą, dėl to M. patyrė nuostolių, nes pardavė sodą už mažesnę kainą. Anot teismo, Š. nepateikė įrodymų, kad sodo sklype buvo neįregistruotų statinių, o M. pateikė įrodymus, kad dokumentai sandoriui buvo paruošti (t. I, b. l. 9–10, 67–69) ir jokių kliūčių įforminti sandorį nebuvo.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios preliminariosios sutarties ir negalima taikyti iš preliminariosios sutarties nevykdymo kylančių pasekmių tuo pagrindu, kad šalių raštelis dėl avanso sumokėjimo neatitinka įstatymo nustatytos rašytinės sutarties turinio formos. Tenkindamas M. ieškinį pats teismas Š. taikė sutartinę atsakomybę dėl netinkamų sutartinių prievolių vykdymo (CK 6.205 str., 6.256 str. 2 d.), todėl skundžiamo teismo sprendimo motyvai prieštarauja vienas kitam. Atmestini apeliacinio skundo motyvai dėl preliminarią sutartį pasirašiusio E. M. įgalinimų ir šios sutarties galiojimo, nes nei patys apeliantai, nei M. sandorio neginčijo, jį vykdė, apeliantai atstovaujamųjų neprašė patvirtinti sandorio, t. y. jiems abejonių dėl atstovaujamųjų valios nekilo (CK 1.79 str. 2 d. 1, 2 p., 2.133 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių pobūdį ir netinkamai aiškino ir taikė juos reglamentuojančias materialinės teisės normas. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, o formos reikalavimų nesilaikymas ją daro negaliojančią (CK 6.165 str. 2 d., 1.93 str. 1, 2 d.). Tačiau pakvitavime nurodyta avanso paskirtis (t. I, b. l. 7), o ir pačios šalys patvirtina, kad jos tarėsi dėl sodo sklypo ir jame esančių pastatų pirkimo–pardavimo už 170 000 Lt, todėl byloje nekyla sandorio sudarymo fakto įrodinėjimo ir jo galiojimo problema (CK 1.93 str. 6 d. 1, 4 p.). Byloje nekyla ir termino pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti (CK 6.165 str. 3 d.) problema, nes nė viena šalių savo reikalavimų negrindė termino pažeidimo faktu. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Šalys nurodė vykdžiusios preliminariąją sutartį – nuvyko į notarų biurą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau sutartis sudaryta nebuvo dėl tinkamai nesutvarkytų dokumentų, t. y. dėl M. kaltės. Šios aplinkybės M. neginčija. Š. kilus abejonių dėl parduodamame sodo sklype esančių statinių teisėtumo, toliau tarp šalių vyko derybos dėl šių statinių teisinės registracijos. CK 6.163 str. 2 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Nepagrįstas M. argumentas, kad Š. negalėjo atsisakyti sudaryti sandorio dėl pretenzijų sklype esantiems statiniams, kadangi buvo tartasi tik dėl žemės sklypo, kurio perleidimui kliūčių nebuvo. Patys M. neginčija aplinkybės, kad kartu su žemės sklypu tartasi perleisti ir nuosavybės teises į jame esančius statinius (CK 6.395 str.), todėl šių statinių teisėtumo klausimas būsimiesiems pirkėjams Š. buvo aktualus kaip sutarties dalykas (CK 6.396 str.), nuo kurio priklauso ir sandorio kaina (CK 6.397 str. 2 d.). Dėl šios priežasties nepagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad M. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad visi būtini dokumentai buvo paruošti ir nebuvo jokių kliūčių įforminti pirkimo–pardavimo sandorį. Teismo įvardyti įrodymai (t. I, b. l. 9–10, 67–69) tik patvirtina, kad M. turėjo sodo sklypui ir jame esančių dviejų statinių – sodo pastato ir sandėlio – perleidimui būtinus dokumentus, to Š. ir neginčijo. Š. pretenzijas pardavėjams pareiškė dėl kitų sodo sklype esančių nekilnojamojo turto objektų – pirties ir pavėsinės, siūlėsi patys atlikti šių statinių teisinę registraciją šias išlaidas išminusuojant iš sandorio kainos, tačiau M. nesutiko. Akivaizdu, kad tarp šalių buvo susiklostę ikisutartiniai santykiai – derybos dėl sutarties dalyko ir kainos, derybos nesibaigė susitarimu. Šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis privalo įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šios nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė (CK 6.163 str. 3 d.). Laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Nors minėtų statinių teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, pažymėtina, kad netgi Š. sąžiningas klydimas dėl minėtų statinių teisėtumo negalėtų būti pagrindu pripažinti jų veiksmus nesąžiningu elgesiu, nes prieš sudarydami didelės vertės sandorį jie elgėsi atidžiai ir rūpestingai. Byloje nėra jokių duomenų, kad jie neturėjo tikslo sudaryti sutartį, be to, nepavykus susitarti su M., Š. įsigijo sodo sklypą iš kitų asmenų. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad M. Š. pretenzijos buvo žinomos, jie protingai galėjo numatyti galimybę, kad susitarimas vis dėlto nebus pasiektas, ir įvertinti to pasekmes. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija mano, kad dėl nesėkmingų derybų ir nesudarytos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties šiuo konkrečiu atveju nekalta nė viena šalių, Š. veiksmai nelaikytini nesąžiningais, o įvertinus aplinkybę, kad preliminariojoje sutartyje būsimo sandorio dalykas ir jo kokybė nebuvo pakankamai detalizuoti, teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Š. atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai (CK 6.165 str. 4 d.), nebuvo pakankamo pagrindo. Nenustačius Š. neteisėtų veiksmų ir kaltės, jiems negali kilti sutartinė civilinė atsakomybė (CK 6.163 str. 3 d., 6.165 str. 4 d., 6.245 str. 3 d., 6.246 str., 6.248 str.). Nenustačius neteisėtų veiksmų ir kaltės, nėra prasmės pasisakyti dėl prašytų priteisti nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio (CK 6.247, 6.249 str.). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas L. M. ir O. M. priešieškinis, dėl materialinės teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl E. M. skundo.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas A. Š. iš apelianto CK 6.315 str. 3 dalies pagrindu priteisdamas avansą netinkamai taikė materialinės teisės normas. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovas veikė savo tėvų L. ir O. M. pavedimu, pastarųjų interesais, todėl iš preliminariosios sutarties ar jos neįvykdymo kilusios teisės ir pareigos tenka atstovaujamiesiems (CK 2.133 str. 1d.). Tačiau ieškovas pats pasirenka savo teisių gynimo būdą, kreipdamasis į teismą jis turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą) ir neprivalo nurodyti teisinio pagrindo (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu susiklosčiusius šalių teisinius santykius kvalifikuoja teismas, kuris ieškinio reikalavimų pagrįstumą išsprendžia vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais (CPK 3 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.). Ieškovas pareiškė reikalavimą ne L. ir O. M., o E. M.. Nėra ginčo, kad E. M. iš A. Š. gavo 1500 eurų avansą, kurie iki šiol davėjui nėra grąžinti. Nors šiuos pinigus apeliantas gavo teisėtai, šiuo metu yra konstatuota, kad pagrindas, kuriuo tie pinigai buvo įgyti, yra išnykęs, todėl atsakovas privalo 1500 eurų grąžinti ieškovui CK 6.237 straipsnio pagrindu (CK 6.237 str. 1, 2, 5 d.). Nors pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo ieškinį netinkamai motyvavo, t. y. taikė ne tą materialinės teisės normą, tačiau teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.).

Proporcingai teismo atmestų ir patenkintų ieškinių reikalavimų daliai perskirstytinos priteistinos bylinėjimosi išlaidos pirmojoje instancijoje (CPK 93 str. 1, 4 d.). Iš L. ir O. M. lygiomis dalimis A. ir A. Š. priteistinos pastarųjų už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 19 d. sprendimą (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis dėl klaidos ištaisymo) pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria L. M. ir O. M. ieškinys dėl 12 000 Lt nuostolių atlyginimo patenkintas, ir jų ieškinį atmesti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš A. Š. ir A. Š. L. M. ir O. M. priteista po 180 Lt žyminio mokesčio ir po 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš L. M. ir O. M. priteisti po 180 Lt A. Š. ir A. Š. pastarųjų už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.