- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-13
- Bylos Nr.
- 2A-259/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- J. M., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui
- Ieškovas
- D. P., G. P., E. P.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. M. (J. M. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-127-619/2010 pagal ieškovų D. P. , G. P. , E. P. ieškinį atsakovams J. M. , Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, bankrutuojančiai akcinei draudimo bendrovei „Baltikums draudimas“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai D. P. , G. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu atsakovams J. M. , Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, BADB „Baltikums draudimas“ ir prašė teismo priteisti jiems ir jų nepilnametei dukrai E. P. solidariai iš atsakovų 8 577,47 Lt turtinę žalą ir 100 000 Lt neturtinę žalą, nuo bylos priėmimo Švenčionių rajono apylinkės teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5 procentus metinių palūkanų bei jų turėtas bylinėjimosi išlaidas – 1 650 Lt, patirtas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Ieškovai nurodė, kad 2006 m. gegužės 28 d. J. M. , pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir atsitrenkė į dešine eismo juosta važiavusį G. P. vairuojamą ir ieškovams priklausantį automobilį Ford Siera, valst. Nr. SVP 485. Autoįvykio metu ieškovai buvo sužaloti ir patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat nukentėjo ir kartu važiavusi ieškovų keturių metų duktė E. P. – jai buvo praskelta lūpa, atsirado kraujosruvos veide ir kūne, stipriai sumuštos kojos, todėl po autoįvykio ji negalėjo stovėti ant kojų ir buvo nuvežta į Santariškių vaikų ligoninės traumatologinį skyrių. Dėl avarijos metu patirto šoko pasekmės jai liko iki šiol – ji bijo važiuoti mašina, atsirado akių dugno pakitimai, todėl po autoįvykio ji priversta nešioti akinius. Autoįvykio metu nukentėjo ir 13 metų sūnus K. P. , kuriam buvo kraujosruvos ir šokas. Ieškovas taip pat nurodo, kad autoįvykio metu jam skilo du šonkauliai ir buvo sutrenktos smegenys. Ieškovei D. P. trijose vietose lūžo ranka, sutrenktos smegenys ir pažeistas stuburo slankstelis. Taip pat buvo sudaužytas ieškovų automobilis Ford Siera valst. Nr. SVP 485, kurio vertė 1 700 Lt. Kitą dieną po minėto įvykio ieškovai kreipėsi į „Baltikums draudimas“, kad atlygintų padarytą žalą, tačiau tą dieną draudimas priėmė tik jų prašymą dėl automobilio vertės nustatymo. Taigi, prašymui dėl žalos atlyginimo įstatymu nustatytą 1 metų terminą ieškovų teigimu jie praleido dėl UAB „Baltikums draudimas“ kaltės ir jos vengimo vykdyti draudimo sutartinius įsipareigojimus. Ieškovų teigimu, jų turtui padaryta turtinė žala sudaro: autoįvykio metu nepataisomai sugadintas – sudaužytas mobilus telefonas Nokia 6100 – 480 Lt vertės; autoįvykio metu nepataisomai sugadintas – sudaužytas mobilus telefonas Sony Ericsson K700 – 610 Lt vertės; autoįvykio metu nepataisomai sugadintas skaitmeninis grotuvas SEK 700 -270 Lt vertės, supilant jį skysčiais; medikamentams ir vitaminams nuo autoįvykio metu patirtų sužalojimų, šoko, skausmo, nemigos gydymo vaistams ir operacijoms išleista 1 837,47 Lt, šią sumą patvirtina pridėti vaistų pirkimo čekiai; kelionės dėl autoįvykio į apklausas, teismo posėdžius Švenčionyse kainavo 650 Lt; kelionės ir sugaištas laikas pas gydytojus, važinėjant gydytis su taksi ir kitom samdomomis transporto priemonėm iš Antakalnio, kur ieškovai gyvena, į Santariškes, Lazdynus, kitas poliklinikas, taip pat sužalojimų sunkumui nustatyti, į reabilitacinį gydymą Šventosios reabilitaciniame centre „Energetikas“ – per 2 metus važiuota 30 kartų, kurių važiavimo kaina sudarė 1 500 Lt; išlaidos vaikų priežiūrai ir maitinimui per mėnesį, kada ieškovai dėl patirtų sužalojimų negalėjo prižiūrėti savo vaikų, todėl samdė kitus asmenis už 800 Lt; nepataisomai sugadinti, įvairiose vietose suplėšyti, kraujuoti ir greitosios pagalbos medikų perkirpti moteriški džinsai – 80 Lt; nepataisomai sugadintas, perpjautas nuimant nuo sulaužytos rankos ir kūno kruvinas moteriškas megztukas – 90 Lt; nepataisomai sugadintas, suplėšytas krauju išteptas, supjaustytas vyriškas baltas kostiumas – 150 Lt; nepataisomai sugadinti ir prarasti vaikiški drabužiai – 100 Lt; sugadintas maistas, kurį ieškovai vežėsi 3 dienoms išvykdami į kaimą – 300 Lt; ieškovas G. P. po autoįvykio dėl sužalojimų 1 mėnesį negalėjo dirbti įmonėje UAB „Smaližiaus sapnas“, nes dėl įskilusių šonkaulių negalėjo dirbti kroviku – tiekėju, kilnoti daržovių maišų, dėžių ir kt., dėl to darbdavys pareikalavo išeiti iš darbo, todėl neteko įprasto mėnesinio uždarbio šeimai -550 Lt; ieškovas G. P. , netekęs darbo privalėjo įsidarbinti UAB „Vilniaus troleibusai“ vairuotoju, todėl sumokėjo 980 Lt už teorijos ir praktinio vairavimo kursus; magnetinio rezonanso tyrimo ir nuotraukos bei CD disko išlaidos – 180 Lt. Iš viso ieškovai patyrė 10 277,47 Lt turtinę žalą. Ieškovų teigimu D. P. įvykio metu padaryta neturtinė žala vertintina ateities požiūriu, nes kūno sužalojimas paveiks tolimesnę jos sveikatą – ji tebejaučia autoįvykio metu patirtų sveikatos sužalojimų pasekmes, greitu metu bus gydytojų komisija dėl neįgalumo nustatymo. Atsižvelgiant į tai kad D. P. autoįvykio metu buvo sužalota daugiausiai, ji padarytą neturtinę žalą vertino 50 000 Lt suma. G. P. jam padarytą neturtinę žalą įvertino 25 000 Lt, nepilnametei ieškovų dukrai padarytą neturtinę žalą vertino 25 000 Lt sumomis.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Viliaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovams D. P. 5 000 Lt, G. P. 2 500 Lt, E. P. – 2 500 Lt neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo J. M. ir 1 939 Lt turtinei žalai atlyginti, iš viso 11 939 Lt. Iš atsakovo J. M. ieškovams priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2008 m. rugpjūčio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį J. M. teismas atmetė. Ieškovų D. P. ir G. P. ieškinį atsakovų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir BADB „Baltikums draudimas“ atžvilgiu atmetė.
Teismas nurodė, kad 2006 m. gegužės 28 d. įvykusio eismo metu kaltininko J. M. civilinė atsakomybė buvo apdrausta ADB „Baltikums draudimas“. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. ADB „Baltikums draudimas“ iškelta bankroto byla. Bankroto byla iškelta galiojant Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD) 2007 m. birželio 11 redakcijai, kurio nuostatos taikytinos nagrinėjamoje situacijoje. TPVCAPD įstatymo 20 straipsnis numato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas gauti išmoką iš biuro šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais atvejais, kai atsakingam draudikui – biuro nariui yra iškelta bankroto byla (yra įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti bankroto bylą), pats ar per savo atstovą privalo pateikti biurui pretenziją kartu su visa informacija, reikalinga nustatyti eismo įvykio aplinkybėms ir eismo įvykio metu padarytai žalai. Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jei nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, reikalaudamas žalos atlyginimo iš kaltininko arba atsakingo draudiko, kuriam iškelta bankroto byla, biuras negali būti traukiamas atsakovu tokioje byloje vietoj bankrutuojančio draudiko, tačiau nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis tiesiogiai į biurą, kad šio įstatymo numatyta tvarka būtų nustatyta eismo įvykio metu padaryta žala ir išmokėta išmoka. Nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo pateikti pretenziją dėl 2006 m. gegužės 28 d. eismo įvykio metu patirtos žalos draudikui ADB „Baltikums draudimas“, tačiau jos nepateikė, todėl teismo prašo atnaujinti šį įstatymu nustatytą terminą. TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jei pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo žinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Ieškovai turėtų teisę reikalauti jų patirtos žalos atlyginimo iš biuro tik tuo atveju, jei jie būtų pareiškę pretenziją draudikui ADB „Baltikums draudimas“ per minėtą įstatyme numatytą terminą, ir jei draudikas iki bankroto bylos jam iškėlimo momento nebūtų atlyginęs žalos. Teismas nustatė, kad biuras apie jam ieškovų pareikštus reikalavimus sužinojo tik gavęs 2010 m. gegužės 27 d. prašymą, kuris buvo pateiktas praleidus TPVCAPD įstatyme įtvirtintą vienerių metų terminą. Ieškovai, pavėluotai pareiškę pretenzijas dėl žalos atlyginimo draudikų biurui, prarado teisę į šį jo reikalavimo patenkinimą draudikų biuro atžvilgiu, nes atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro prievolė atlyginti žalą per vienerius metus nuo jos padarymo baigėsi (TPVCAPD 16 str. 4 d.).
Pasisakydamas dėl ieškovų prašomo priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad byloje esantys medicininiai dokumentai neginčijamai tvirtina, kad ieškovei D. P. nustatytas kairės plaštakos pirmo delnikaulio lūžis, odos nubrozdinimas kaktoje, dešinės pėdos sumušimas, G. P. nustatyta poodinės kraujosruvos galvoje, E. P. nustatyta kraujosruvos ir odos nubrozdinimai kojose, kurie ekspertų yra įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu. Esant nurodytam, teismas laikė įrodytu, kad ieškovai ir nepilnametė dukra dėl atsakovo J. M. neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, nes dėl sveikatos sutrikdymų, kilusių eismo įvykio pasekmėje, ieškovai patyrė aukščiau nurodytus fizinį skausmą, kuris kilo iš sveikatos sutrikdymo fakto, vidinius dvasinius išgyvenimus dėl eismo įvykio ir jo pasekmių, rūpestį, kurį sukėlė šis eismo įvykius, papildomus nepatogumus, baimes. Tačiau, teismo nuomone, ieškiniu prašytas priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos yra pernelyg didelis, neatitinkantis teisingumo, protingumo principų bei teismų praktikos analogiškos kategorijos bylose. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš MRU TMI instituto specialistų išvadų matyti, kad dalis ieškovų nurodytų sužalojimų nėra priežastiniame ryšyje su patirtu eismo įvykiu. Kitos nustatytos diagnozės prieštaringos ir nepagrįstos, todėl nustatant sveikatos sutrikdymo mastą jas neatsižvelgta. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad didelių piniginių sumų priteisimas iš sunkiai besiverčiančio ir turtinės padėties pagerėjimo perspektyvų neturinčio fizinio asmens gali būti jam nepakeliama našta, prilygstančia nubaudimui. Todėl teismas laikė, kad nagrinėjamu atveju turi būti įvertinama ir priteisiamos kompensacijos dydžio realaus gavimo, išieškojimo iš atsakovo tikimybė. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas J. M. gauna minimalų darbo užmokestį. Dėl to teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju 10 000 Lt piniginės kompensacijos dydis ieškovams, t. y. 5 000 Lt - D. P. , 2 500 Lt - G. P. , 2 500 Lt E. P. yra pakankama ir teisinga piniginė satisfakcija (CPK 178 str. 185 str., CK 6.250 str., CK 1.5 str.), todėl kitoje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Teismo nuomone, toks priteistinas kompensacijos dydis atitinka kompensacinę neturtinės žalos paskirtį, teisingą žalos atlyginimo idėją, yra objektyvus ir atitinkantis teismų praktiką analogiškos kategorijos bylose.
Pasisakydamas dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad ieškovai prašo teismo priteisti žalą už sugadintus mobiliuosius telefonus Nokia 6100 (480 Lt vertės) ir Sony Ericsson K700 (610 Lt vertės), skaitmeninį grotuvą, tačiau teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog patirta žala dėl telefonų ir skaitmeninio grotuvo sugadinimo todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovų prašomą sumą ir šioje dalyje ieškinį atmetė. Dėl reikalavimų atlyginti transporto išlaidas, išlaidas už magnetinio rezonanso tyrimą, nuotraukas ir CD disko išlaidas bei vaikų priežiūros išlaidas teismas taip pat konstatavo, kad ieškovai neįrodė jų prašomų priteisti išlaidų sąsajos priežastiniame ryšyje su eismo įvykio pasekmėmis. Todėl šiuos reikalavimus teismas vėlgi atmetė kaip neįrodytus (CPK 178 str.). Teismo nuomone, ieškovas G. P. neįrodė priežastinio ryšio tarp 2006 m. gegužės 28 d. įvykusio eismo įvykio ir atleidimo iš darbo UAB „Smaližiaus sapnas“, todėl šioje dalyje nėra teisinio pagrindo tenkinti pareikštą reikalavimą.
Dėl reikalavimo atlyginimo atlyginti išlaidas už vaistus, teismas konstatavo, kad iš teismui pateiktų mokėjimo kvitų matyti, kad ieškovai pagrindė 1 369 Lt sumą už medikamentus ir vitaminus, todėl ši suma priteistina iš atsakovo J. M. ieškovų naudai. Pasisakydamas dėl reikalavimo atlyginti drabužių ir maisto išlaidas, teismas pažymėjo, kad ieškovai prašo atlyginti už nepataisomai sugadintus moteriškus džinsus (80 Lt vertės), moterišką megztuką (90 Lt vertės), sportinį kostiumą (150 Lt vertės), vaikiškus drabužius (100 Lt vertės), viso – 420 Lt ir 300 Lt išlaidas už maistą, kurį vežėsi išvykai į kaimą. Ieškovai nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, tačiau įvertinus šalių paaiškinimus, eismo įvykio aplinkybes, kitų byloje surinktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad ieškovai objektyviai galėjo patirti aukščiau nurodytas išlaidas, t. y. yra reali žalos atsiradimo tikimybė. Teismas laikė, kad 420 Lt išlaidų suma už drabužių sugadinimą ir 150 Lt išlaidų suma už maistą yra pakankama, atitinkanti protingumo ir teisingumo kriterijus. Dėl nurodytų aplinkybių, teismas ieškovams iš atsakovo priteisė 1 939 Lt patirtai turtinei žalai atlyginti.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas J. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas, pasisakydamas, kad 420 Lt išlaidų suma už drabužių sugadinimą ir 150 Lt išlaidų suma už maistą yra pakankama, atitinkanti protingumo ir teisingumo kriterijus, priėmė sprendimą vadovaudamasis tikimybe bet ne įrodymais, todėl toks sprendimas yra neteisėtas bei naikintinas.Ieškovai tinkamai nesikreipė į apelianto civilinę atsakomybę apdraudusią įstaigą, bei praleido įstatymais numatytus terminus. Taigi patirta žala nebuvo kompensuota dėl ieškovų, o ne dėl atsakovo kaltės - teismas nepagristai perkėlė atsakomybę atsakovui. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 18 straipsnis numato, kad nukentėjęs autoavarijoje asmuo pats ar per atstovą per 3 darbo dienas privalo raštu pranešti draudikui, apdraudusiam atsakingo už autoavarijos metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, arba šio įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais atvejais per 7 darbo dienas - Biurui apie autoavariją, išsaugoti sugadintą transporto priemonę ar kitą turtą tokį, koks jis buvo po autoavarijos, tol, kol jį apžiūrės draudiko arba Biuro paskirtas ekspertas, ir suteikti galimybę draudikui ar Biuro atstovui apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą bei leisti susipažinti su dokumentais, galinčiais patvirtinti autoavarijos metu padarytos žalos faktą ir dydį. To paties teisės akto 11 straipsnis numato neturtinės žalos dydį, kuris sudaro 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo. Taigi, ieškovas turėjo pateikti pretenziją dėl neturtinės žalos civilinę atsakomybę apdraudusiai bendrovei. Laiku nepateikus pretenzijos ir praleidus terminus ieškovas neturi teisinio pagrindo perkelti ieškinio reikalavimus apeliantui, kadangi neatliko būtinų veiksmų ne dėl apelianto kaltės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai G. P. ir D. P. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
Ta aplinkybė, kad ieškovai per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė į atsakovo draudikus, negali būti priežastimi teismui netaikyti galiojančių Lietuvos Respublikos CK nuostatų, reglamentuojančių žalos atlyginimą iš atsakovo, nes byloje buvo nustatyta, kad visos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad yra visos sąlygos taikyti šias nuostatas ir priteisti ieškovams padarytą žalą iš kalto asmens, šiuo atveju - iš atsakovo J. M. , kuris yra ne tik autoįvykio kaltininkas, bet ir padidinto pavojaus šaltinio valdytojas (CK 6.270 str.). Draudimo bendrovės ir atsakovo, kaip autoįvykio kaltininko ir padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, atsakomybė ieškovams yra solidari, todėl teismas iš tikrųjų neturėjo pagrindų kokiu nors būdu sumažinti priteistos ieškovų naudai iš atsakovų sumos, kurią turėjo išmokėti (bet neišmokėjo) draudimo bendrovė, nes tai neatitiktų bendrųjų civilinės teisės teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.Paduodamas apeliacinį skundą atsakovas tiesiog vilkina teismo procesą, tuo labiau prašydamas bylą grąžinti į pirmos instancijos teismą, nors tam nėra jokių pagrindų.Civilinio proceso įstatymai nenumato draudimo teismui, nesant rašytinių dokumentų, išskyrus tam tikras išimtis, priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo įvertinus iš kitų bylos aplinkybių ir įrodymų, esančių byloje, o taip pat iš šalių paaiškinimų. Teismas visapusiškai ir objektyviai, įvertinęs turimus byloje įrodymus, priėmė pagrįstą sprendimą dėl 420 Lt už drabužių (trijų asmenų) autoavarijos metu sugadinimą ir 150 Lt už automobilyje buvusio maisto produktų sugadinimą žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių taisyklių bei materialinės teisės normų. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma ir nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo (Letuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).
Ieškovai reikalauja atlyginti jiems turtinę ir neturtinę žalą, patirtą 2006 m. gegužės 28 d. autoįvykio metu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl autoįvykio pripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir nuteistas atsakovas (transporto priemonės valdytojas) J. M. . Nustatyta ir tai, kad atsakovas su BUAB ,,Baltikum draudimas“ 2006 m. balandžio 30 d. buvo sudaręs Transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria draudikas įsipareigojo už žalą, padarytą Lietuvos teritorijoje, atlyginti pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau - TPVCAPDĮ). Tokia sutartis yra nuostolių draudimo sutartis, sudaryta trečiojo asmens naudai, kuria draudikas įsipareigoja įvykdyti sutartinę pareigą – sumokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), atsiradusią draudėjo deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu (Draudimo įstatymo 81, 93 str., TPVCAPDĮ 2-6, 9-10 str).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant TPVCAPDĮ bei su tuo susijusias CK nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, reikšminga tai, kad civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens prievolė atlyginti žalą yra solidari (CK 6.6 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-7-351/2002, 3K-3-165/2009, 3K-3-503/2005,3K-3-53/2010). Draudikas minėtos sutarties pagrindu prisiima ribotą civilinę atsakomybę, įsipareigodamas išmokėti naudos gavėjui sumą, neviršijančią draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos. Kitos žalos dalies, kurios draudimo išmoka nepadengia, nukentėjusysis gali reikalauti tiesiogiai iš žalą padariusio asmens CK nustatytais pagrindais (CK 6.254 str. 2 d.). Tai reiškia, kad nukentėjusysis, turėdamas CK įtvirtintą teisę gauti visišką žalos atlyginimą (CK 6. 6.251 str., 6.263 str. 2 d.), turi teisę reikalauti jos (žalos) atlyginimo kartu iš abiejų subjektų arba pareikšdamas savarankiškus reikalavimus kiekvienam iš jų, tačiau, atsižvelgiantį į civilinės atsakomybės draudimo sutarties paskirtį (draudėjo turtinių interesų apsauga nuo tikėtinos žalos, padarytos trečiajam asmeniui bei trečiojo asmens (naudos gavėjo) tikėtinos žalos (visos ar dalies), kurią jis gali patirti dėl draudėjo veiksmų, atlyginimas) bei Draudimo įstatymo 81, 82, 94 straipsnių, TPVCAPDĮ 12, 13, 16 straipsnių bei CK 6. 191 straipsnio 2 dalies nuostatas, naudos gavėjas, turėdamas teisę reikalauti patirtos žalos dėl draudėjo veiksmų atlyginimo iš abiejų (draudėjo ir draudiko) subjektų, vis tik absoliučios teisės reikalauti, kad visą žalą jam atlygintų tik draudėjas, neturi. Nors TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nukentėjusiajam trečiajam asmeniui suteikiama teisė pareikšti pretenziją tiesiogiai atsakingam už padarytą žalą asmeniui, tačiau to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas įpareigoja draudėją per 5 darbo dienas raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl tokios žalos atlyginimo, patikti visus būtinus paaiškinimus, turimą informacija. Iš to galima spręsti, kad nesvarbu į ką pirmiausia su pretenzija kreipiasi nukentėjusysis, draudikas negali būti eliminuotas iš šio ginčo ir taip ateistas nuo pareigos vykdyti draudimo sutartį. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal minėtų teisės normų nuostatas, pirmiausia dėl išmokų naudos gavėjui sprendžia draudikas nustatyta tvarka ir terminais (TPVCAPDĮ 12 str. 2 d., 13 str., 16 str. 4 d.), o tik po to, jei išmoka nepadengia visos žalos, jos galima reikalauti iš atsakingo už žalą asmens. Priešinga situacija paneigtų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo esmę ir tikslus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl minėtų teisės normų aiškinimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme susiformavusi nevienoda praktika (Civilinių bylų skyriaus nutartys, priimtos bylose Nr. 3K-3-909/2002; 3K-3-810/2003; 3K-3- 465/2006; 3K-3-584/2009; 3K-3-155/2009).
TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalis nustato draudiko arba Biuro pareigą mokėti išmoką tuo atveju, jei nukentėjusysis nepažeidė nustatytų terminų pretenzijai pareikšti, t. y. išmoka mokama , jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjusysis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos. Sprendžiant iš normoje nustatytų terminų pretenzijai pareikšti ribų, sprendžiama, kad tik ketverių metų terminas pareikšti pretenzijai yra naikinamasis, kurį praleidęs trečiasis asmuo praranda teisę reikalauti draudimo išmokų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai laiku pateikė pretenziją draudikui, prašydami išmokos dėl eismo įvyko metu patirtos žalos - apgadinto automobilio Ford Siera, vals. Nr. 485 ir 1 635 Lt išmokėjo ieškovams Biuras. Ginčo dėl to nėra. Ieškovai pripažino, kad laiku nepareiškė pretenzijos dėl išmokų, susijusiu su žala, patirta dėl eismo įvykio metu sugadinimo kito turto, gydymo išlaidų bei neturtinėse žalos. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovai praleido terminą kreiptis su pretenzija į draudiką ir reikalauti išmokų dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos, todėl padarė išvadą, kad tokiu atveju nei draudikui (atsakovui BUAB „Baltikums draudimas“ iškelta bankroto byla), nei Biurui, ir sprendė tik dėl atsakovo (draudėjo) J. M. civilinės atsakomybės – jo pareigos atlyginti ieškovams eismo įvykio metu patirtą žalą. Ieškovai apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo nepadavė, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apsiriboja atsakovo apeliacinio skundo teisinių ir faktinių pagrindais (CPK 320 str. 1 d.).
Apelianto neteisėti veiksmai įrodyti įsiteisėjusiu Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, priimtu 2010 m. sausio 25 d., pripažinus apeliantą kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, nuteisiant jį 40 MGL dydžio bauda (1 t., 114-118 b. l.) (CK 6.270 str. 5 d., 6.246, 6.248 str., 6.263 str. 1 ir 2 d.). Apeliantas neginčija, kad jis turi pareigą atlyginti nukentėjusiesiems eismo įvykio, kilusio dėl jo neatsargių veiksmų, metu padarytą žalą, tačiau nesutinka, kad ji turi būti atlyginta visa apimtimi, neeliminuojant sumų, kurias turėjo išmokėti draudikas, jei ieškovai būtų tinkamai įvykdę pareigą laiku pareikšti pretenziją draudikui. Kaip jau minėta, teisės aktai nustato nukentėjusiojo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už šią žalą asmens tokia apimtimi, kurios nepadengė išmoka. TPVCAPDĮ 11 straipsnis (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2007 m. birželio 11 d.) apibrėžė draudiko išmokamas maksimalias draudimo sumas dėl vieno eismo įvykio Lietuvos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų šalių: iki 2012 m. birželio 10 d. 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 5 000 000 eurų dėl žalos turtui. Nustatyta maksimali išmokų suma reiškia tik tai, kad ji negali būti viršyta. Kokio dydžio išmoka turi būti išmokėta, draudikas turi spręsti įvertinęs visas faktines aplinkybes, nuketėjusiojo pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju draudikas sumokėjo tik už žalą, patirtą dėl apgadinto ieškovų automobilio, o dėl kito pobūdžio išmokų nesprendė, nes, kaip nustatyta, neturėjo tam pagrindo – ieškovų pretenzijos, todėl nėra žinoma kiek gi draudikas būtų išmokėjęs ieškovam pagal nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą ar iš viso būtų išmokėjęs, todėl, esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia,. kad teismas, spręsdamas dėl atlygintos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, neprivalo remtis įstatymo nustatytomis maksimaliomis sumomis kaip atskaitos tašku. Nustatant žalos dydį reikšmingi žalą pagrindžiantys įrodymai, kitos aplinkybės. Be to, CK 6.251 bei 6.282 straipsniai suteikia teismui teisę nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo principo, atsižvelgiant į byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes.
Apeliantas iš dalies nesutinka su ieškovams priteistomis sumomis turtinei žalai atlyginti, t. y. nesutinka su 420 Lt suma, priteista už eismo įvykio metu sugadintus ieškovų drabužius ir su 150 Lt išlaidomis maistui, nes, kaip teigia apeliantas, teismas tokią žalą nustatė remdamasis ne įrodymais, o tikimybe, kad tokios išlaidos galėjo būti patirtos.
Žala, viena iš būtinų civilinė atsakomybės sąlygų, kurią privalo įrodyti ieškovas (CK 6.249 str., CPK 177, 178 str.), tačiau CK 6.249 straipsnio 1 dalys nustato teismo pareigą nustatyti nuostolių dydį jeigu šalis nuostolių dydžio nustatyti negali. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai prašydami priteisti 420 Lt už nepataisomai eismo įvykio metu sugadintus drabužius (moteriškas džinsines kelnes, moterišką megztuką ir vyrišką sportinį kostiumą) dėl to, kad jie buvo sukruvinti, suplėšyti, nepataisomai sugadinti perkerpant greitosios pagalbos medikams teikiant medicininę pagalbą. Taip pat prašė priteisti 300 Lt išlaidų, patirtų dėl eismo įvykio metu sugadintų maisto produktų, kuriuos buvo nusipirkę ir vežė į kaimą. Įrodymų, pagrindžiančių šią žalą, ieškovai nepateikė (CPK 177 str.), tačiau teismas 420 Lt sumą pripažino pagrįsta, o 300 Lt sumą sumažino iki 150 Lt. Nors, kaip minėta, tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių tokią žalą ieškovai nepateikė, tačiau teismas pripažino, kad ją (žalą) ieškovai galėjo objektyviai patirti. Išvadą grindė šalių paaiškinimais, jų patirtais sužalojimais, eismo įvykio aplinkybėmis, kitų byloje surinktų įrodymų visetu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Nors ieškovai neišsaugojo eismo įvykio metu vilkėtų drabužių, nepateikė išlaidas maistui pagrindžiančių įrodymų, tačiau nepaneigta aplinkybė, ir tai realu, kad vykstant kelioms dienoms į kaimą poilsiauti, ieškovai vežėsi tam tikrą kiekį maisto atsargų, kurių dėl eismo įvykio neišvengiamai galėjo netekti. Atsižvelgiant į ieškovams padarytus kūno sužalojimus (lūžius, sumušimus, nubrozidinimus) bei sužalojimų aplinkybes, taip pat realu, kad vilkėti eismo įvykio metu drabužiai sugadinti nepataisomai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo priteista 570 Lt suma už sugadintus drabužius ir maistą yra nedidelė ir protinga; ją mažinti nėra pagrindo.
Ieškovai reikalavo 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismas ją sumažino iki 10 000 Lt. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad eismo įvykis kilo dėl atsakovo kaltės, jam viršijus leistiną greitį (važiavo automobiliu ne mažiau 80 km/h kai leidžiamas 50 km/h) bei padarius kitus KET pažeidimus. Pripažinta nuosprendžiu, kad jis padarė nusikaltimą, nors ir neatsargų. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas įvertino ieškovams padarytus sveikatos sužalojimus, jų pobūdį, sunkumo laipsnį, ieškovų patirtus dėl įvykio dvasinius išgyvenimus, turtinę žalą, atsakovo kaltės formą, jo turtinę padėtį. Teisėjų kolegija mano, kad neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšminga ir tai, kad viena iš nukentėjusių eismo įvykio metu buvo mažametė. Tokio amžiaus vaikai be abejo jautriau reaguoja į stresines situacijas ir patiria didesnius neigiamus dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo išvada dėl neturtinės žalos ir jos dydžio vertinimo. Apeliantas nepateikė papildomų įrodymų, pagrindžiančių jo blogą turtinę padėtį dėl kurios jis neturės realios galimybės atlyginti priteistą neturtinę žalą, todėl mažinti teismo priteistą neturtinę žalą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nepažeidė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės normų (CK 6.2501 str.).
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovė prašo priteisti 500 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir pateikė mokėjimą advokatei patvirtinančius rašytinius įrodymus (2 t., 103-104 b. l.). Prašymas tenkintinas. Į bylą pateiktas ieškovų susitarimas su advokate A. P. (2 t., 105 b. l.) bei advokatės surašytas ir pateiktas teismui atsilepimas į atsakovo apeliacinį skundą (2 t., 99-102 b. l.). Tai įrodo, kad advokatė atliko paslaugą - atstovavo ieškovus apeliacinės instancijos teisme rašytine forma. Įvertinus ginčo esmę, bylos sudėtingumą dėl taikytinų teisės aktų bei bylos faktinių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio dydžio bylinėjimosi išlaidos teisingos ir protingos (CPK 93 str.) Atsakovas nėra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, todėl šios atstovavimo teisme išlaidos priteistinos iš atsakovo ieškovei D. P. , nes, kaip matyti iš įrašų pinigų priėmimo kvituose, būtent ji mokėjo advokatei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeista.
Priteisti iš atsakovo J. M. (J. M. , a.k. 38009210213) ieškovei D. P. (a.k. 47602080189) 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.