- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- eI2-3309-596/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01408-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- E.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Justas Sankaitis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. (E.) O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. O., kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas arba Migracijos departamentas) 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-10)50U-1632 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – Sprendimas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2018 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui 2018 m. lapkričio 22 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trejų metų laikotarpiui. Pareiškėją 2020 m. vasario 28 d. atleidus iš darbo UAB „Trans.eu Baltic“ (toliau – Bendrovė), kurioje jis užėmė vadovo pareigas, buvo priimtas atsakovo 2020 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. (15/5-10)50U-1632 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo atsakovas nusprendė pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas yra priimtas nepagrįstai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, pažeidus gerojo administravimo principą, taip pat bendrąjį principą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
Teigia, kad nepaisant to fakto, kad pareiškėjas netikėtai buvo atleistas iš vadovo pareigų, tai savaime nesudaro pagrindo jo leidimą laikinai gyventi panaikinti, kadangi pareiškėjas turėjo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir 44² straipsnio 8 dalyje numatytą teisę kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo bei galimybės įsidarbinti kitur. Pareiškėjas nurodo, kad paskelbus Lietuvos Respublikoje karantiną, dėl kurio buvo ribojamas asmenų patekimas ir išvykimas iš Lietuvos, jis nusprendė grįžti į savo kilmės šalį Turkiją ir dėl šios priežasties negalėjo skubiai surasti kitos darbovietės, kas sudarytų pagrindą pareiškėjui kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
Pareiškėjo įsitikinimu, paskelbtas karantinas, judėjimo apribojimai bei pasikeitusi socialinė ir ekonominė situacija Lietuvoje neturėtų būti pagrindu, ribojančiu pareiškėjo teises, kadangi jis nėra atsakingas nei už COVID-19 viruso plitimą, nei už Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą dėl karantino paskelbimo, nei dėl to sukeltų neigiamų padarinių – neturėjimą objektyvios galimybės išsaugoti leidimą laikinai gyventi, kreipiantis į atsakovą dėl leidimo pakeitimo.
Apibendrindamas skundo argumentus, pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas, priimtas skubotai, nepagrįstai pareiškėjui nesuteikus galimybės bei pakankamai laiko kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, taip pat neįvertinus karantino įtakos pareiškėjo teisėms bei galimybėms. Pažymi, jog Įstatymas bei kiti teisės aktai neįpareigoja atsakovo priimti skubotą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Todėl, tik panaikinus ginčijamą Sprendimą bus apgintos pareiškėjo teisės bei sudaryta galimybė pasibaigus karantino režimui susirasti naują darbovietę ir inicijuoti procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą jame išdėstytais argumentais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog 2020 m. vasario 29 d. gavo iš Bendrovės raštą Nr. 01, kuriame nurodyta, kad Bendrovė su pareiškėju nutraukė darbo sutartį. Migracijos departamentui 2020 m. balandžio 1 d. patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje paaiškėjo, kad 2020 m. vasario 29 d. pareiškėjas atleistas iš Bendrovėje einamų pareigų.
Teigia, jog pareiškėjui ginčijamu Sprendimu leidimas laikinai gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes pareiškėjas buvo atleistas iš Bendrovėje einamų pareigų. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad jo atleidimo faktas nesudaro savaime pagrindo jo leidimą laikinai gyventi panaikinti. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato baigtinį sąrašą išimčių, kada užsieniečiui leidimas laikinai gyventi nėra panaikinamas, kai su juo yra nutraukiama darbo sutartis. Paaiškėjus nustatytoms aplinkybėms, Migracijos departamentas taikė imperatyvias Įstatymo nuostatas, o jų netaikyti jis neturi diskrecijos teisės. Atsakovo teigimu, ginčijamas Sprendimas yra paremtas Sodros informacinės sistemos duomenimis, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose tai yra laikoma svariu įrodymu, vertinant užsieniečio atitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams.
Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės yra motyvuotos. Anot atsakovo, ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatyta aplinkybių visuma, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuotus reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pareiškėjui neužkerta kelio teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamasi atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjo ir atsakovo atstovų paaiškinimais ir byloje surinktais rašytiniais įrodymai nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas su UAB „Trans.eu Baltic“ sudarė darbo sutartį Nr. 11463, kuri įsigaliojo nuo 2017 m. vasario 20 d., ir buvo sudaryta neribotam laikui iki kol bus nutraukta pagal darbo sutartyje įtvirtintas nuostatas.
Šiuo pagrindu 2018 m. spalio 22 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip asmuo, kuris yra perkeliamas įmonės viduje dirbti UAB „Trans.eu Baltic“ vadovu. Kartu su prašymu pateikė Bendrovės 2018 m. spalio 16 d. tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi, 2018 m. rugsėjo 14 d. darbo sutartį Nr. 11463 sudarytą tarp Bendrovės ir pareiškėjo, 2018 m. spalio 3 d. paskyrimo raštą, bakalauro diplomą, patvirtinantį, kad pareiškėjas įgijęs Menų ir dizaino studijų krypties bakalauro kvalifikacinį laipsnį, sąrašą užsienio valstybių, kuriose lankėsi ir gyveno iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, 2018 m. lapkričio 21 d. sutikimą – vienašalį sandorį, kuriuo patvirtinama pareiškėjo gyvenamoji vieta, 2018 m. lapkričio 22 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašą, 2018 m. spalio 22 d. Sodros duomenis apie dirbančiuosius Bendrovėje, 2018 m. rugsėjo 10 d. Turkijos Respublikos teisingumo ministerijos bendrųjų kriminalinių įrašų ir statistikos direktorato duomenis, 2018 m. spalio 8 d. vienintelio akcininko sprendimą, kuriuo pareiškėjas bus paskiriamas Bendrovės vadovu, kai jam bus išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D ir 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D.
Atsakovas 2018 m. lapkričio 16 d. pranešimu „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“ Nr. (15/4-12)10K-44776 informavo pareiškėją apie Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 16 d. priimtą sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui bus išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trejiems metams. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7451706, galiojantis iki 2021 m. lapkričio 22 d.
Bendrovė 2020 m. vasario 29 d. pranešimu apie neatvykusius, neįdarbintus ar atleistus užsieniečius, turinčius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 01 informavo Migracijos departamentą, kad nuo 2020 m. vasario 29 d. darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, jis atleistas iš vadovo pareigų. Atsižvelgdamas į tai Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ Nr. (15/5-10)50U-1632, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas šį Sprendimą panaikinti.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ . Pagrindai, kuriems esant galėjo būti panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi, nustatyti Įstatymo 50 straipsnyje.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4² punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris yra perkeliamas įmonės viduje pagal Įstatymo 44² straipsnio nuostatas. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris perkeliamas įmonės viduje kaip vadovas jeigu pateikiami dokumentai, kad jis: 1) vadovaus priimančiajai įmonei, įsteigtai Lietuvos Respublikoje, ar jos struktūriniam padaliniui, turės sau pavaldaus personalo, įgaliojimus kontroliuoti personalo darbą ir atlikti su jo valdymu susijusius veiksmus; 2) turi priimančiajai įmonei, įsteigtai Lietuvos Respublikoje, reikiamą kvalifikaciją ir profesinę patirtį; 3) ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki atvykimo į priimančiąją įmonę, įsteigtą Lietuvos Respublikoje, dienos dirbo užsienio valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė, įsteigtoje įmonėje, kurios atstovybė arba filialas yra ši priimančioji įmonė, arba tai pačiai įmonių grupei priklausančioje įmonėje.
Kaip jau buvo nustatyta, pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Trans.eu Baltic“ vadovu, pateikė atsakovui prašymą ir reikalaujamus dokumentus, o atsakovas, įvertinęs pateiktus dokumentus ir vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4² punktu bei 44² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2018 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį trejus metus.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, tapo bedarbiu) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų. Iš šios imperatyvios teisės normos matyti, kad tuo atveju, kai darbo sutartis su užsieniečiu nutraukiama, leidimas laikinai gyventi panaikinamas.
Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Byloje esantys Bendrovės pranešimas ir Sodros duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2020 m. vasario 29 d. buvo atleistas iš Bendrovės, t. y. užsieniečio darbo santykiai Bendrovėje nutrūko, todėl akivaizdu, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus, kadangi jis turi pareigą atitikti Įstatymo jam keliamus reikalavimus ne tik leidimo išdavimo metu, bet ir visą jo galiojimo laikotarpį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo nuostatas, kurios įpareigoja Migracijos departamentą tuo atveju, kai yra nutraukiami darbo teisiniai santykiai su užsieniečiu, panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Be to, kaip teisingai savo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė atsakovas, ginčijamas Sprendimas pareiškėjui neužkerta kelio teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Pareiškėjo teigimu, atleidus jį iš Bendrovės direktoriaus pareigų, jis turėjo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir 44² straipsnio 8 dalyje numatytą teisę kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo bei galimybės įsidarbinti kitur, todėl Sprendimas priimtas skubotai ir yra naikintinas. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 44² straipsnio 1 dalies 1 punktą, o ne pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą, todėl pareiškėjui Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos išimtys negali būti taikomos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamo Sprendimo priėmimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Pareiškėjas tvirtina, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2652-1062/2018).
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino leidimo panaikinimui reikšmingas aplinkybes, bei nustatęs, kad užsieniečio (pareiškėjo) darbo santykiai su Bendrove nutrūko, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą atmetus, sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 140¹ straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo E. (E.) O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.