- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-15
- Bylos Nr.
- I-676-739/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00428-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Panevėžio apygardos teismo
- Pareiškėjas
- A. G.
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui L. M.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Panevėžio apygardos teismo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas neišreiškė pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje, taip pat į teismo posėdį neatvyko ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apygardos teismo, atstovas. Jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymų nustatyta tvarka (169, 170 b. l.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu prašo priteisti: 1) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apygardos teismo, 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde paaiškino, jog jis nuo 1994 m. gegužės 29 d. buvo laikomas Rokiškio rajono policijos komisariato (toliau – Rokiškio r. PK) areštinėje, kurioje kalinimo sąlygos buvo netinkamos ir nežmoniškos. Pareiškėjas teigė, kad areštinės kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, areštinės kamera būdavo perpildyta; kameroje nebuvo lovų, o tik sukalti mediniai gultai be čiužinių ir patalynės; kameroje veikė tik viena 20 W lemputė, lango nebuvo; kamera būdavo prirūkyta, areštinėje nebuvo patalpų nerūkantiems asmenims; nebuvo ventiliacijos, dėl prastai vėdinamų patalpų kameroje dažnai truko oro, buvo labai drėgna; vidutinė kameros temperatūra būdavo apie 11-14 laipsnių; kamera visą parą buvo filmuojama, kas pažeidė pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą; nebuvo užtikrinta pasivaikščiojimo gryname ore teisė; kameroje nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, todėl nebuvo galimybės nusiprausti, o dušu taip pat nebuvo galimybės pasinaudoti; kameroje tualeto nebuvo, o buvo tik lauko tualetas, kuris neatitiko higienos reikalavimų; kameroje ne kartą teko susidurti su parazitais (tarakonais ir žiurkėmis); buvo draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos grotuvus; maistas buvo mažai kaloringas, o artimieji neturėjo teisės perduoti jam maisto produktų; buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai su artimaisiais, dėl ko nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai; areštinės patalpos buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, pastato konstrukcijoje buvo sveikatai kenksmingos medžiagos – asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Be to pareiškėjas pažymėjo, kad Rokiškio r. PK areštinėje nakties metu jis būdavo išvežamas iš areštinės į kitas patalpas, kur jis buvo kankinamas, mušamas, kad prisipažintų dėl nusikaltimų padarymo. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1995 m. liepos 15 d. jis buvo laikomas ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Panevėžio AVPK) areštinėje, kurioje kalinimo sąlygos taip pat buvo netinkamos ir nežmoniškos. Pareiškėjas tvirtino, kad areštinės kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų; kameroje nebuvo lovų, o tik sukalti mediniai gultai be čiužinių, pagalvių ir antklodės; kameroje veikė tik viena 20 W lemputė; kameros kaimynas surūkydavo nuo 10 iki 15 cigarečių per dieną, areštinėje nebuvo patalpų nerūkantiems asmenims; kamera visą parą buvo filmuojama, kas pažeidė pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą; nebuvo užtikrinta pasivaikščiojimo gryname ore teisė; naudotis dušu buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę, o kameroje buvo tik šaltas vanduo; kameroje nebuvo ventiliacijos, dėl prastai vėdinamų patalpų kameroje dažnai trūko oro, buvo labai drėgna; vidutinė kameros temperatūra būdavo apie 11-14 laipsnių; kameroje ne kartą teko susidurti su parazitais (tarakonais ir žiurkėmis); buvo draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos grotuvus; maistas buvo mažai kaloringas, o artimieji neturėjo teisės perduoti jam maisto produktų; buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai su artimaisiais, dėl ko nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai; areštinės patalpos buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, pastato konstrukcijoje buvo sveikatai kenksmingos medžiagos – asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo daroma ir tuo, kad Panevėžio apygardos teismo posėdžių metu 1995 metais jis buvo laikomas už grotų ir su antrankiais. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK ir Rokiškio r. PK areštinėse, be to, jo laikymas su antrankiais Panevėžio apygardos teismo posėdžių salėje už grotų jam padarė neturtinę žalą – jis patyrė ne tik dvasinius išgyvenimus, depresiją, bet ir nežmoniškas fizines kančias (6-19, 28-32, 38-45 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK atstovas teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio AVPK atsiliepime ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK ir Rokiškio r. PK areštinėse buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir teigė, kad nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas nepagrindė galimai patirtos žalos jokiais konkrečiais įrodymais, pareiškėjo reikalavimas yra deklaratyvus, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Tvirtino, kad įvairūs areštinių dokumentai yra saugomi trejus metus, todėl Panevėžio AVPK negali pateikti duomenų apie pareiškėjo buvimą Panevėžio AVPK ir Rokiškio r. PK areštinėse, nes 1994-1999 m. areštuotų asmenų žurnalai ir kiti to laikotarpio areštinės dokumentai buvo sunaikinti. Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK ir šios institucijos atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas į teismą dėl galimai pažeistų teisių kreipėsi po dvidešimt metų (140-141 b. l.).
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo darbuotojai antrankių prieš asmenis nenaudoja. Teigė, jei A. G. Panevėžio apygardos teisme iš tiesų buvo su antrankiais, tai šias specialiąsias priemones prieš pareiškėją panaudojo jį konvojavę pareigūnai, kurie Panevėžio apygardos teismui nėra ir niekada nebuvo pavaldūs. Tvirtino, kad pareiškėjas savo skunde teigia žalą patyręs prieš daugiau nei devyniolika metų ir šiuo metu yra suėjęs Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintas ieškinio senaties terminas, todėl Panevėžio apygardos teismas prašė atmesti pareiškėjo skundą suėjus ieškinio senaties terminui (164 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu prašo priteisti jam neturtinę žalą, kurią kildina iš Panevėžio AVPK ir Rokiškio r. PK veiklos neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų šių policijos įstaigų areštinėse 1994 – 1995 metais, bei dėl to, kad 1995 m. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant jo baudžiamąją bylą teismo posėdžių salėje jis buvo laikomas už grotų ir su antrankiais. Taigi ginčas yra kilęs dėl galimai teisės aktų reikalavimų neatitinkančių pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK ir Rokiškio r.PK areštinėse bei Panevėžio apygardos teismo posėdžių salėje nagrinėjant pareiškėjo baudžiamąją bylą ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos nuostatas įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (2012-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.).
Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės( nuo 2001-07-01 Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis, iki 2001-07-01 – ginčo teisinius santykius reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso 485 straipsnis). Iki 2001-07-01 galiojusio CK 86 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Minėto kodekso 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Analogiškos nuostatos įtvirtintos nuo 2001-07-01 įsigaliojusio CK 1.125 straipsnio 8 dalyje bei 1.127 straipsnio 1 dalyje. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Civilinio kodekso CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš 1994-1995 metais vykusių atsakovės atstovų galimai neteisėtų veiksmų(neveikimo). Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantys Panevėžio AVPK ir Panevėžio apygardos teismas pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo prašo taikyti ieškinio senatį.
Pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus 19 metų nuo tada, kai galimai buvo pažeistos jo teisės. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčo laikotarpiu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Priešingai, pareiškėjas skunde paaiškino, kad neigiamus padarinius jautė visą buvimo Panevėžio AVPK, Rokiškio r. PK areštinėse ir Panevėžio apygardos teismo posėdžių salėje laikotarpį, tačiau nesikreipė į teismą, nes asmenims, kurie skundžiasi dėl kalinimo sąlygų ir pareigūnų veiksmų, buvo grasinama, be to jam nebuvo žinoma Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas jau laikomas Panevėžio AVPK ir Rokiškio r. PK areštinėse bei būdamas su antrankiais ir už grotų Panevėžio apygardos teismo posėdžiuose suprato, kad jo teisės galimai yra pažeidžiamos. Todėl daroma išvada, kad pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo galimus teisių pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik po 19 metų, tai yra pasibaigus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjo argumentai, kad jis žinodamas apie galimus savo teisių pažeidimus nesikreipė į teismą bijodamas grasinimų nėra pagrįsti jokiais įrodymais, o jo nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo žinoma Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika negali būti pripažintos kaip objektyviai pateisinančios pareiškėjo delsimą savalaikiai ginti savo teises. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nėra pagrindinis valstybių atsakomybės dėl pažeidžiamų žmogaus teisių šaltinis, Lietuvos nacionalinė teisė taip pat užtikrino pareiškėjo galimai pažeistų teisių gynimą. Todėl pareiškėjui nepateikus teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nesant įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas neturi pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.
Dėl nurodytų aplinkybių ir teisinio reglamentavimo, esant atsakovą atstovaujančių institucijų prašymui dėl ieškinio senaties taikymo, pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.