- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-11
- Bylos Nr.
- 1A-490-908/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06245-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
- Kaltinamasis
- V. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės J. Okuškienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje, požymių. Civilinio ieškovo žirginio sporto klubo „A.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. B. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą 2019 m. lapkričio 5 d. su pirkėja – viena iš žirginio sporto klubo „A.“ įkūrėjų U. Z., išrašęs sąskaitą-faktūrą Nr. 19-11/05, susitarė dėl žirgams skirto 38 vienetų šieno, kurio vieneto kaina – 33,60 Eur, bendra kaina – 1 276 Eur, pardavimo. 2019 m. lapkričio 5 d. U. Z. grynaisiais pinigais sumokėjo V. B. 1 006 Eur, po to jis pažadėjo per savaitę žirginio sporto klubui „A.“ pristatyti 38 vienetus šieno, skirto žirgams. 2019 m. lapkričio 7 d. pavedimu iš žirginio sporto klubo „A.“ banko sąskaitos, esančios AB „Sweedbank“, į V. B. nurodytą banko sąskaitą buvo pervesta dar 270 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant: „avansas už šieną pagal s/f Nr 19-11/05“, tačiau V. B. savo pažado nevykdė, šieno nepristatė ir pinigų negražino, taip apgaule savo naudai įgijo žirginiam sporto klubui „A.“ priklausančius 1 276 Eur, padarydamas nurodyto dydžio turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė J. Okuškienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. birželio 17 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirti 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą. Civilinį ieškinį tenkinti visiškai: iš V. B. civilinio ieškovo – žirginio sporto klubo „A.“ naudai priteisti 1 714 Eur turtinei žalai atlyginti. Kardomąją priemonę (rašytinį pasižadėjimą neišvykti) palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti. Apeliacinis skundas iš esmės argumentuojamas tuo, kad tarp V. B. ir žirginio sporto klubo „A.“ susiklostę santykiai peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino V. B. tyčios turinį. V. B. pripažįsta, kad žinojo, neturintis ir negalintis įsigyti tokios rūšies ir kokybės šieno, kokį turėjo pristatyti, tačiau, nepaisydamas to, pradėjo derybas, rodė aktyvų susidomėjimą, savo iniciatyva atvyko į žirgyną ir pateikė paruoštus dokumentus. V. B. piktnaudžiavo žirginio sporto klubo „A.“ įgaliotosios atstovės U. Z. pasitikėjimu, nes prieš tai buvo įvykdęs analogišką sandorį, o pasitikėjimu grįsti santykiai U. Z. buvo garantas, kad V. B. vykdys naują prievolę. V. B. iškeltą versiją, kad jį apgavo kiti ūkininkai, kurie prekiavo Šilutės rajone, paneigia Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės rajono skyriaus atsakymas, iš kurio matyti, kad ūkininkai Šilutės rajone tokios veiklos nevykdo. Žirginio sporto klubo „A.“ galimybės savo pažeistas teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis yra apsunkintos. U. Z. parodė, kad ji per socialinius tinklus susisiekė su V. B. artimaisiais, buvo nuvykusi jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu, tačiau jo nerado, susisiekė su transportavimo įmone, iš kurios sužinojo, kad jis yra nemokus. V. B. vengė ne tik bendrauti su U. Z., tačiau ir atvykti į teisėsaugos institucijas ir teismą (dėl to buvo nutarta jį atvesdinti), duoti parodymus, pasiimti jam priklausančius dokumentus (jo nurodytu adresu siųsta korespondencija grįžo neįteikta dėl netikslaus adreso).
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Iš apeliacinio skundo matyti, kad prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog išteisintojo V. B. padarytoje veikoje nėra sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymio – apgaulės. Skunde teigiama, kad V. B. susitarimo dėl šieno pirkimo-pardavimo sudarymo metu suvokė negalėsiantis įvykdyti savo, kaip pardavėjo, pareigos perduoti šieną pirkėjui – žirginio sporto klubui „A.“, todėl asociacijos už šieną sumokėtą pinigų sumą įgijo apgaule.
7. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina tai, kad teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kokios išvados darytinos, remiantis byloje esančiais įrodymais. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
8. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad išteisintojo V. B. padaryta veika neatitinka sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėties.
9. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.
10. Pažymėtina tai, kad BK 182 straipsnyje nurodytos veikos neretai būna susijusios su sutartiniais santykiais, todėl teismams tenka spręsti, ar tokios veikos peržengė civilinių santykių ribas ir ar asmeniui būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę už jų padarymą. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį (instituciją), kurio žinioje yra turtas, arba asmenį (instituciją), turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą, registrų centrą ir kt.), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų (institucijų) suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo (institucija) gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu, tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens (institucijos) apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus. Be to, asmuo (institucija) gali būti suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą.
11. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinės sutarties ar susitarimo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties ar susitarimo buvimą, nustatyti jų šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-628/2021, 26–28 punktai).
12. Iš išteisintojo V. B. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (2 t., b. l. 91-92; teisiamojo posėdžio garso įrašo 7.58-10.02, 17.15-20.17 ir 45.00-49.15 min.) matyti, kad 2019 m. lapkričio 7 d., t. y. dieną, kai žirginio sporto klubas „A.“ jam sumokėjo 270 Eur avansą, jis turėjo šieno ir galėjo jį perduoti, tačiau U. Z. jam pasakė, jog asociacija turi šieno atsargų ir neturi kur jo laikyti, tad šieną jis perduotų apie Naujuosius metus. 2019 m. gruodžio 20 d., t. y. dieną, kai asociacija V. B. sumokėjo likusią kainos dalį – 1 006 Eur, jis ir U. Z. susitarė, kad šieną jis perduos apie Naujuosius metus. Išteisintojo V. B. teigimu, tuo metu jo turimos šieno atsargos pasibaigė, todėl jis ieškojo šieno pas kitus ūkininkus, kad galėtų jį perparduoti (tai patvirtina ir likusios kainos dalies sumokėjimo data). Anot V. B., žirgams šerti tinkamo šieno tuo laikotarpiu nerado (rado tik netinkamos kokybės šieną), todėl negalėjo jo perduoti žirginio sporto klubui „A.“. Apie tai jis pasakė U. Z., tačiau ji reikalavo perduoti šieną.
13. Pirmiausia pažymėtina tai, kad išteisintojo V. B. parodymai, iš kurių matyti, jog 2019 m. lapkričio 7 d. jis galėjo perduoti šieną žirginio sporto klubui „A.“, yra nepaneigti. Priešingai, išteisintasis V. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 91-92), parodė, kad jis kartu su pusbroliu ir kaimynu dirba žemę ir gamina pašarus, todėl turėjo savo šieno. Teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo sustiprina ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas (2 t., b. l. 97), pažyma apie suteiktus veiklų numerius (2 t., b. l. 96), pagrindžiantys, kad išteisintasis V. B. yra ūkininkas, įtrauktas į registruotų pašarų ūkio subjektų sąrašą.
14. Paminėtina ir tai, kad išteisintojo V. B. parodymai, pagrindžiantys, jog 2019 m. lapkričio 7 d. U. Z. jam pasakė, jog žirginio sporto klubas „A.“ turi šieno atsargų ir neturi kur jo laikyti bei, kad šieną jis perduotų apie Naujuosius metus, atitinka asociacijos įgaliotosios atstovės U. Z. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus (2 t., b. l. 92; teisiamojo posėdžio garso įrašo 45.00-49.15 min.). Iš pastarųjų matyti, kad 2019 m. gruodžio 20 d. ji V. B. nurodžiusi, jog asociacija turi šieno atsargų vienai-dviem savaitėms ir šieną jis perduotų vienos-dviejų savaičių bėgyje (t. y. apie Naujuosius metus). Teisėjų kolegija pastebi tai, kad iš U. Z. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, jog ji nepaneigė išteisintojo V. B. parodymų, jog pastarojo nurodytu laiku žirginio sporto klubas „A.“ neturėjo galimybės pats sandėliuoti šieno (teisiamojo posėdžio garso įrašo 35.46-36.30 min.). Apie tai, kad 2019 m. lapkričio 7 d. žirginio sporto klubas „A.“ galėjo atsisakyti priimti šieną, nes galėjo turėti šieno atsargų ir neturėti, kur jo laikyti, papildomai leidžia spręsti 2019 m. spalio 3 d. ir 2019 m. lapkričio 12 d. sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderiai (1 t., b. l. 50, 51, 81, 82), pagal kuriuos žirginio sporto klubas „A.“ taip pat įsigijo šieno.
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad žirginio sporto klubas „A.“ iš anksto susitarė su išteisintuoju V. B. dėl šieno pirkimo-pardavimo ir nurodė jį perduoti apie Naujuosius metus, yra logiška, nes, kaip matyti iš išteisintojo V. B. ir asociacijos įgaliotosios atstovės U. Z. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (2 t., b. l. 91-92), gruodžio mėnesį šieno kainos didėja ir jo įsigyti tampa sudėtinga. Tai leidžia įsitikinti išteisintojo V. B. parodymų, kad po 2019 m. gruodžio 20 d. jis pas kitus ūkininkus nerado žirgams šerti tinkamo šieno, teisingumu. Šiuo aspektu apeliaciniame skunde akcentuojamas elektroninis laiškas (1 t., b. l. 121), kuriame nurodyta, kad Šilutės krašto ūkininkų sąjungos organizacijos sąrašuose nėra (išteisintojo V. B. nurodyto) ūkininko, vardu A., teisėjų kolegijos vertinimu, išteisintojo parodymų nepaneigia, nes ne kiekvienas ūkininkas yra asociacijos narys, be to, pačiame elektroniniame laiške dėl išsamesnės informacijos apie Šilutės krašto ūkininkus siūloma kreiptis į Šilutės kaimo reikalų skyrių, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nei šis, nei kiti išteisintojo V. B. parodymų patikrinimo veiksmai, pavyzdžiui, parodymų patikrinimas vietoje (BPK 196 straipsnis), nebuvo atlikti. Kita vertus, teisėjų kolegija nemato tam pagrindo, nes išteisintojo V. B. parodymus patvirtina byloje esantys įrodymai. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
16. Nurodytame kontekste ne mažiau svarbios aplinkybės, kad išteisintasis V. B. išrašė 2019 m. lapkričio 5 d. sąskaitą-faktūrą (1 t., b. l. 28), iš kurios galima nustatyti susitarimo dėl šieno pirkimo-pardavimo turinį ir kurioje nurodyti jo duomenys sutampa su nurodytaisiais ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjime (2 t., b. l. 97); avansą gavo pavedimu į asmeninę sąskaitą banke, kurią nurodė sąskaitoje-faktūroje (1 t., b. l. 30); gautus grynuosius pinigus apskaitė pagal 2019 m. gruodžio 20 d. kasos pajamų orderį ir jo kvitą (1 t., b. l. 29, 84); nurodytus dokumentus patvirtino parašu ir reikiamus perdavė žirginio sporto klubo „A.“ narei U. Z.. Tai sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad išteisintasis V. B. susitarimo dėl šieno pirkimo-pardavimo sudarymo metu nenaudojo apgaulės, be kita ko, ir prokurorės minimo piktnaudžiavimo asociacijos narės U. Z. pasitikėjimu, bei ketino vykdyti savo, kaip pardavėjo, pareigą perduoti šieną žirginio sporto klubui „A.“, tačiau dėl asociacijos atidėto šieno perdavimo termino jo turimos šieno atsargos pasibaigė, o pas kitus ūkininkus žirgams šerti tinkamo šieno jis nerado. Kartu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad žirginio sporto klubo „A.“ galimybė savo pažeistas teises ginti teisme pareiškiant ieškinį civilinio proceso tvarka nėra apsunkinta, tuo labiau, kad išteisintasis V. B. viso baudžiamojo proceso metu pripažino skolą (1 t., b. l. 77-80, 101-104, 110-114; 2 t., b. l. 91-92). Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad išteisintasis V. B. po kurio laiko vengė bendrauti su žirginio sporto klubo „A.“ nare U. Z., savaime neatspindi kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis ir nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės.
17. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog išteisintojo V. B. padarytoje veikoje nėra sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymio – apgaulės, todėl skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Tai sudaro pagrindą apeliacinį skundą atmesti.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo.
18. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš išteisintojo V. B. valstybės naudai prašoma išieškoti 149,94 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
19. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.
20. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir pagal šio straipsnio 3 dalį išteisintojo V. B. gynėja buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo išteisintojo V. B., taip pat į tai, kad apeliacinį skundą padavė prokurorė ir į jo išnagrinėjimo rezultatą, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolitos Okuškienės apeliacinį skundą.
Neišieškoti iš išteisintojo V. B. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.