Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-20 · Administracinė byla Nr. I-371-162/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-20
Bylos Nr.
I-371-162/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00173-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
D. O.
Atsakovas
Tauragės rajono apylinkės teismui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-371-162/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00173-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 1.16.5; 3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 20 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei,

2016 m. balandžio 18 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. O. prašymą ir patikslintą prašymą atsakovui Tauragės rajono apylinkės teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies, 0,07 procentų delspinigių bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjos D. O. prašymas atsakovui Tauragės rajono apylinkės teismui dėl 2563,20 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. , 0,07 procentų delspinigių bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjos D. O. patikslintas prašymas atsakovui Tauragės rajono apylinkės teismui dėl 404,32 Eur neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio d. bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo.

Šalies argumentai

Patikslintame prašyme (b. l. 41-42) pareiškėja nurodo, kad nuo 1995 m. spalio 4 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. dirbo Tauragės rajono apylinkės teisme posėdžių sekretore (B lygis, 4 kategorija, antra kvalifikacinė klasė).

Pareiškėjos teigimu, darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas neteisingas, nes juo iš įstatymo taikymo srities eliminuojami valstybės tarnautojai, kuriems pareiginės algos koeficientas 2009 metais buvo sumažintas 2 procentais, o 2010-2013 metais – 4,5 procento. Teigia, kad pagal Gražinimo įstatymą per 2016-2020 metus jai bus kompensuota 338,03 Eur, todėl prašo priteisti likusią nekompensuotiną 404,32 Eur neišmokėto darbo užmokesčio sumą. Taip pat prašo priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Argumentuoja, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek praradimai buvo neproporcingi – juos kompensuos. Pareiškėjos teigimu, nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes nenumato visų patirtų praradimų kompensavimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Tauragės rajono apylinkės teismas atsiliepimu (b. l. 25-26) su pareiškėjos prašymu sutiko iš dalies. Nurodė, kad pareiškėjai priedas už kvalifikacinę klasę buvo skaičiuojamas ir mokamas pagal iki 2009 m. liepos 31 d. galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 2 dalį, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. priedas už antrą kvalifikacinę klasę sudarė tik 20 procentų. Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl sumažintų priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjos prašymas priteisti jai neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Pažymėjo, kad nesutinka su reikalavimo nukreipimu į Tauragės rajono apylinkės teismą, nes mano, kad tinkamu atsakovu turi būti Lietuvos valstybė.

Atsakovas Tauragės rajono apylinkės teismas atsiliepimu į patikslintą prašymą (b. l. 18) nurodo, kad pareiškėjos prašymą priteisti likusią nekompensuotą neišmokėto darbo užmokesčio sumą palieka spręsti teismui. Atsakovas nurodo prieštaraujantis dėl palūkanų priteisimo, nes nebuvo Tauragės rajono apylinkės teismo tyčios nemokėti valstybės tarnautojai reikiamo atlyginimo. Nurodo, jog atlyginimas pareiškėjai buvo mokamas pagal tuo metu galiojusias teisės normas ir skiriamus asignavimus.

Proceso šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės proceso šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu buvo Tauragės rajono apylinkės teismo posėdžių sekretorė (B lygis, 4 kategorija) (b. l. 7, 10). 2002 m. gruodžio 11 d. Tauragės rajono apylinkės teismo pirmininko įsakymu Nr. 79 jai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė ir už ją paskirtas 15 procentų pareiginės algos priedas, 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. ĮP-1 jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė ir už ją paskirtas 30 procentų pareiginės algos priedas (b. l. 8, 9). 2010 m. lapkričio 22 d. Tauragės rajono apylinkės teismo pirmininko įsakymu ĮP-69 pareiškėja buvo atleista iš Tauragės rajono apylinkės teismo posėdžių sekretorės pareigų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d.

Žemesnės instancijos teismas

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą.

Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, sumažindamas pareiginių algų koeficientus aukštesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojams. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. Tauragės rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Šie duomenys patvirtinami atsakovo pažyma (b. l. 13).

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Tai reiškia, jog Konstitucinis Teismas nustatė konkretų minėto prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Tiek Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, tiek 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pabrėžta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjo pareigos nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą įgyvendinimas siejamas su valstybės ekonomine, finansine padėtimi ir valstybės galimybėmis sukaupti tokiam kompensavimui būtinas lėšas.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. (minėta, toliau – ir Gražinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Tauragės rajono apylinkės teismo pažyma (b. l. 13) patvirtina, kad taikant antikonstituciniais pripažintus teisės aktus pareiškėjai iš viso neišmokėta 2563,20 Lt (742,35 Eur) darbo užmokesčio. Pareiškėja patikslintame prašyme nurodo, kad taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, jai yra apskaičiuota grąžintina 338,03 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Susidaręs skirtumas tarp pareiškėjai išmokėtinos sumos taikant Grąžinimo įstatymą ir visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies yra 404,32 Eur (b. l. 49), kurį pareiškėja ir prašo priteisti argumentuodama Grąžinimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame nėra įtvirtintas visų patirtų praradimų kompensavimas.

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog įstatymas priimtas įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014, įvertinus tai, kad tam tikros pirmiau minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas); atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas vis dėlto nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymėdamas, kad valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Pagal Gražinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra lygi sumai grąžintinų dydžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuotų už kiekvieną šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyto laikotarpio mėnesį, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusios institucijos ar įstaigos asmeniui mokėtos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, taikant šią formulę: G = A x Pk – B. Šioje formulėje: G – mėnesio grąžintinas dydis; A – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, kurie būtų buvę apskaičiuoti taikant iki šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusias atitinkamų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį; Pk – tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955; B – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, apskaičiuoti taikant šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatas ir šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį. Iš Grąžinimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog būtent siekiant užtikrinti patirtų praradimų kompensavimą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, sudarant šią formulę, iš esmės remiamasi prielaida, kad, atsižvelgiant į 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas apie 2 procentus 2009 metais ir apie 4,5 procento 2010 metais ir vėliau buvo galimas ir neprieštaravo Konstitucijai, todėl formulėje nustatant Pk koeficientą iš esmės remtasi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę.

Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, bet konstatuotas tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas. Dėl šios priežasties pareiškėja negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog jai bus kompensuoti visi jos patirti praradimai. Įvertinus Grąžinimo įstatymo nuostatas matyti, jog jame būtent ir yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiškėjos reikalavimas kompensuoti jai visus patirtus praradimus nėra pagrįstas ir nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti Grąžinimo įstatymu nekompensuojamo darbo užmokesčio dalį. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Tauragės rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

Pažymėtina, kad tokia pozicija, nors ir šiek tiek kitu aspektu, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-125-520/2016, 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016 ir kt.). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį bei 20 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

Remiantis nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo cituojama aktualia praktika, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymo ir patikslinto prašymo reikalavimai laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Netenkinus reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, išvestiniai reikalavimai priteisti 0,07 procentų delspinigius ir 5 procentų metines palūkanas taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos D. O. prašymą ir patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė