- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-25
- Bylos Nr.
- 2S-2352-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- H. M.
- Ieškovas
- G. S.
- Advokatai
- Nerijus Stukas, Nerija Žeknienė
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovui (apeliantui) G. S. ir jo atstovui pagal pavedimą advokatui Nerijui Stukui, atsakovei H. M. ir jos atstovei pagal pavedimą advokatei Nerijai Žeknienei, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. S. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria patenkintas atsakovės H. M. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir pakeista laikinoji ieškovo G. S. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė laikinąją ieškovo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarką: įpareigojo atsakovę leisti ieškovui kiekvienos savaitės trečiadienį ir šeštadienį nuo 9 valandos pasiimti šalių nepilnamečius vaikus iš atsakovės gyvenamosios ar kitos šalims priimtinos vietos ir įpareigojo ieškovą ne vėliau kaip iki kitos dienos 18 valandos grąžinti vaikus jų paėmimo vietos ar kitu šalims priimtinu adresu.
Šalies argumentai
Atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti laikinąją bendravimo tvarką ir nustatyti, kad: ieškovas kas antrą mėnesio savaitgalį (nuo penktadienio 9 valandos) turi teisę pasiimti šalių nepilnamečius vaikus iš atsakovės gyvenamosios ar kitos šalims priimtinos vietos ir privalo ne vėliau kaip iki sekmadienio 18 valandos grąžinti vaikus jų paėmimo vietos ar kitu šalims priimtinu adresu; šalių nepilnamečiai vaikai mokyklines rudens atostogas praleidžia su ieškovu jo pasirinktoje vietoje; šalių nepilnamečiai vaikai mokyklines žiemos atostogas, išskyrus Šventųjų Kūčių, Šventųjų Kalėdų ir Naujųjų Metų šventes, praleidžia su ieškovu jo pasirinktoje vietoje. Šalių nepilnamečiai vaikai šias šventes sutinka tokia tvarka: 2014 metais Šventąsias Kūčias ir pirmąją bei antrąją Šventųjų Kalėdų dienas sutinka su ieškovu, Naujuosius Metus – su atsakove, o kitais metais atvirkščiai; šalių nepilnamečiai vaikai mokyklines pavasario atostogas, išskyrus Šventųjų Velykų šventę, kurią 2015 metais sutinka su atsakove, o kitais metais – su ieškovu, praleidžia su ieškovu jo pasirinktoje vietoje; šalių nepilnamečiai vaikai vasaros atostogas laikotarpiais nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. praleidžia su ieškovu, o laikotarpiais nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. – su atsakove; šalių nepilnametis vaikas M. S. savo gimtadienį, būsiantį (duomenys neskelbtini), švenčia su ieškovu, o kitais metais – su atsakove; šalių nepilnametis vaikas G. S. savo gimtadienį, būsiantį (duomenys neskelbtini), švenčia su atsakove, o kitais metais – su ieškovu; šalių nepilnamečiai vaikai pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos dieną – praleidžia su atsakove, o pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo dieną – praleidžia su ieškovu.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, ji pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi nustatytą laikinąją ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, iki prasidėjo vaikų vasaros atostogos, nei vieno savaitgalio nepraleido su vaikais, negalėjo skirti laiko jų laisvalaikiui, pramogoms, nes darbo dienomis vaikai yra mokykloje, vėliau jie ruošia namų darbus. Atsakovės manymu, tokia bendravimo su vaikais tvarka pažeidžia tėvų lygiateisiškumo principą, be to, neatitinka nepilnamečių vaikų interesų. Pasak atsakovės, tokia situacija, kai nepilnamečiai vaikai kiekvienos savaitės viduryje keičia nakvynės vietą ir nakvoja ne jų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, yra netoleruotina.
Ieškovas pareiškė atsiliepimą (prieštaravimus), kuriuo prašė: pirma, atmesti atsakovės prašymą ta apimtimi, kuria ji reikalauja panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi nustatytą laikinąją bendravimo savaitgaliais ir darbo dienomis tvarką; antra, nustatyti laikinąją bendravimo 2015 metų vasaros atostogų periodu tvarką, pagal kurią šalių nepilnamečiai vaikai laikotarpiais nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 15 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. bendrautų su ieškovu, o laikotarpiais nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 31 d. – su atsakove; trečia, patenkinti atsakovės prašymą ta apimtimi, kuria ji prašo nustatyti laikinąją bendravimo švenčių ir atostogų dienomis tvarką.
Ieškovas pažymėjo, jog atsakovė, reikalaujanti pakeisti laikinąją bendravimo tvarką, neįrodė, kad pasikeitė faktinė situacija ir kilo būtinybė mažinti ieškovo ir vaikų bendravimą savaitgaliais ir darbo dienomis. Pasak ieškovo, faktinė situacija realiai nepakito ir nėra poreikio keisti nustatytą laikinąją bendravimo tvarką. Ieškovo teigimu, atsakovė nepagrįstai teigia, kad ji nei vieno savaitgalio nepraleido su vaikais. Anot ieškovo, jam geranoriškai sutikus, atsakovė kelis savaitgalius praleido su vaikais. Ieškovas inter alia pažymėjo, jog atsakovė neįrodinėjo ir neįrodė, kad ieškovo ir vaikų bendravimas darbo dienomis kenkia vaikų psichologinei būsenai ar daro jiems socialinę žalą. Pasak ieškovo, vaikams yra priimtina nustatyta bendravimo darbo dienomis tvarka, jie noriai bendrauja su ieškovu, yra įpratę būti tiek ieškovo, tiek jo tėvų namuose. Ieškovo įsitikinimu, viena nakvynė vaikams įprastoje ir pažįstamoje vietoje niekaip negali pakenkti jų stabilumui, psichologinei raidai ar daryti kokią nors socialinę žalą. Be to, ieškovas pažymėjo, jog atsakovė gyvena ir dirba Švedijoje, todėl, jo teigimu, pakeitus nustatytą laikinąją bendravimo tvarką, vaikai visą darbo savaitę liktų be tėvų priežiūros, kas pažeistų jų teises ir interesus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, kurią nutarė vykdyti skubiai, patenkino atsakovės prašymą ir pakeitė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi nustatytą laikinąją ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką.
Pasak pirmosios instancijos teismo, atsakovė pagrįstai teigia, jog, pirma, ji neturėjo ir neturi galimybės leisti su vaikais savaitgalius, išskyrus 2014 metų vasaros laikotarpį; antra, ieškovas, gyvenantis ir dirbantis Vilniuje, neturi realios galimybės leisti su vaikais trečiadienius ir ketvirtadienius. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentą, kad jis, nenustačius bendravimo darbo dienomis tvarkos, negalės rūpintis vaikų kasdieniais poreikiais, ugdymu, nes, pasak teismo, ryšių priemonėmis taip pat galima domėtis ir rūpintis vaikų gyvenimu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog, pakeitus bendravimo tvarką, bus pažeisti tėvų interesai. Priešingai, atsakovės siūlomu būdu pakeitus bendravimo tvarką, bus užtikrinta abiejų šalių galimybė vienodą savaitgalių skaičių praleisti su nepilnamečiais vaikais. Teismo teigimu, svarbus ir tas aspektas, kad atsakovės siūloma bendravimo tvarka suteikia ieškovui galimybę beveik visas vaikų rudens, žiemos, pavasario atostogas praleisti su jais, kas, pasak teismo, leidžia daryti išvadą, jog tokiu būdu ieškovui yra kompensuojamas jo netektas bendravimas su vaikais darbo dienomis mokslo metų periodu.
Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo arba atmesti atsakovės prašymą ta apimtimi, kuria ji reikalauja, pirma, pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi nustatytą bendravimo savaitgaliais ir darbo dienomis tvarką, antra, nustatyti bendravimo vasaros laikotarpiu tvarką, bei nustatyti ieškovo siūlomą laikinąją bendravimo 2015 metų vasaros atostogų periodu tvarką, pagal kurią šalių nepilnamečiai vaikai laikotarpiais nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 15 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. bendrautų su ieškovu, o laikotarpiais nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 31 d. – su atsakove.
Be kitų argumentų, ieškovo atskirasis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes, kitaip negu ankstesniais atvejais, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino tos faktinės aplinkybės, jog, ką patvirtina ieškovo pateikti įrodymai, atsakovė faktiškai gyvena ir dirba Švedijoje. Skundžiama nutartimi sumažinus ieškovo ir vaikų bendravimą, vaikai, atsakovei būnant Švedijoje, gyvens su seneliais, vadinasi, bus pažeidžiamos ieškovo ir vaikų teisės;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neturi realios galimybės leisti su vaikais trečiadienius ir ketvirtadienius. Pasak ieškovo, jis ir darbo dienomis bendraudavo su vaikais, atvykdavo pas juos, rūpindavosi jų ugdymu, namų darbais; pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo siūlomos laikinosios bendravimo vasaros atostogų periodu tvarkos. Ieškovo įsitikinimu, jo siūloma tvarka labiau atitiktų tiek šalių, tiek vaikų interesus, nes rugpjūčio mėnesį yra ieškovo gimtadienis, o liepos mėnesį – atsakovės gimtadienis, be to, tokia tvarka reikalautų mažesnio vaikų perdavimo skaičiaus.
Ieškovas apeliacinės instancijos teisme palaikė atskirąjį skundą ir šiame procesiniame dokumente suformuluotus argumentus.
Šalies argumentai
Atsakovė, atsiliepdama į ieškovo atskirąjį skundą, pareiškė, jog nesutinka su atskiruoju skundu, prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Be kitų argumentų, atsakovės atsiliepimas į atskirąjį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
Civilinio proceso kodekso 147 straipsnyje nustatyta, jog klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiami rašytinio proceso tvarka, vadinasi, teismas turi teisę, bet ne pareigą, žodinio proceso tvarka spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo / pakeitimo klausimus;ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovė gyvena ir dirba Švedijoje. Atsakovė, be kita ko, pažymėjo, jog ji nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. eina (duomenys neskelbtini) informatikos mokytojos pareigas;atsakovės manymu, ieškovo siūloma bendravimo vasaros atostogų periodu tvarka yra iš esmės identiška skundžiama nutartimi patvirtintai tvarkai. Ieškovo argumentas dėl šalių gimimo dienų nesudaro pagrindo keisti nustatytą bendravimo tvarką.
Atsiliepimas
Atsakovė apeliacinės instancijos teisme palaikė argumentus, suformuluotus jos atsiliepime į atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Skundžiama nutartimi išspręstas klausimas, kuris tiesiogiai ir betarpiškai susijęs su nepilnamečių vaikų teisėmis ir teisėtais interesais, vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas ieškovo atskirojo skundo argumentais bei, konstatavęs, jog egzistuoja būtinybė ginti vaikų teises ir teisėtus interesus, turi teisę ir kartu pareigą peržengti šios apeliacinės bylos ribas, nustatytas ieškovo atskiruoju skundu.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą ir skundžiamą nutartį, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Skundžiama nutartimi pakeista laikinoji apelianto bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarka. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismo peržiūrima nutartimi pakeistos laikinosios apsaugos priemonės. Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos; kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Šios procesinės nuostatos mutatis mutandis (Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalis) taikomos, nagrinėjant prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Taigi, bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. Civilinio proceso kodekso 153 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog procesinius klausimus, kurie turi būti nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, teismas gali išnagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinęs, kad tai būtina. Vadinasi, proceso įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti, kokia tvarka nagrinėti, be kita ko, prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Kaip buvo konstatuota apeliacinės instancijos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi, šios bylos procese konkuruoja šalių pateikti įrodymai, o prieštaravimai, susiformavę konkuruojant šalių pateiktiems įrodymams, trukdo (trukdė) išsiaiškinti, kurioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar Švedijos Karalystėje – faktiškai gyvena atsakovė. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti kilusius prieštaravimus, turėjo žodinio proceso tvarka išnagrinėti atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Kita vertus, nepasinaudojimas diskrecijos teise negali būti kvalifikuotas procesinės teisės normų pažeidimu. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas, rašytinio proceso tvarka išsprendęs ginčo klausimą, pažeidė proceso įstatymą.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nustatyta, jog atsakovė kelis kartus vyko į Švedijos Karalystę. Šią aplinkybę pripažino ir pati atsakovė. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad atsakovė faktiškai gyvena Švedijos Karalystėje. Iš vienos pusės, apelianto į bylą pateikta 2014 m. birželio 3 d. pažyma patvirtina, jog atsakovė 2013 m. spalio 9 d. buvo įregistruota Švedijos Karalystės Valstybinės mokesčių agentūros (inspekcijos) administruojamoje Gyventojų registro duomenų bazėje. Iš kitos pusės, atsakovės pateikti įrodymai byloja, kad ji, pirma, 2014 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikoje (Radviliškio rajono savivaldybėje) deklaravo savo ir šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, antra, 2014 m. kovo 14 d. buvo įregistruota Šiaulių teritorinės darbo biržos Radviliškio skyriuje. Be to, (duomenys neskelbtini) pateikti įrodymai, kurių pareikalavo apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, jog atsakovė nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. eina informatikos mokytojos pareigas. Atsakovė, nors, kaip yra nustatyta darbo sutartyje, dirba nepilnu darbo krūviu, trečiadieniais-penktadieniais veda pamokas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, jog atsakovė, jeigu gyventų ne Lietuvos Respublikoje, negalėtų vykdyti jai darbo sutartimi pavestų darbo funkcijų. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovė faktiškai gyvena Lietuvos Respublikoje.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pats apeliantas geriausiai žino, turi jis galimybes bendrauti su vaikais darbo dienomis – trečiadieniais-ketvirtadieniais – ar ne. Todėl, iš dalies pritariant apeliantui, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad, apeliantui gyvenant ir dirbant Vilniuje, jis neturi realios galimybės leisti su vaikais trečiadienius ir ketvirtadienius, yra nepasverta ir pernelyg ankstyva. Kita vertus, šiame kontekste būtina akcentuoti, jog šalių nepilnamečiai vaikai yra moksleiviai. Jie darbo dienomis ne tik privalo lankyti pamokas, bet ir ruošti namų darbus. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikėtina, kad bendravimas darbo dienomis, koks jis buvo nustatytas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi, gali neatitikti (bent jau šioje stadijoje) šalių nepilnamečių vaikų ugdymo interesų. Be to, toks bendravimas, suteikiant apeliantui galimybę pasiimti vaikus trečiadienį ir grąžinti juos ketvirtadienį, tai yra sudarant vaikams sąlygas nakvoti apelianto gyvenamojoje vietoje, kuri yra dideliu atstumu nuo vaikų gyvenamosios vietos, gali turėti neigiamą įtaką vaikų poilsiui ir kartu jų sveikatai. Ką pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas darbo dienomis gali elektroninių ryšių priemonėmis bendrauti su nepilnamečiais vaikais ir taip dalyvauti juos auklėjant. Apeliantas pagrįstai teigia, kad toks bendravimo būdas negali būti prilygintas tiesioginiam bendravimui, bet, kaip jau buvo konstatuota, tiesioginis bendravimas gali neatitikti šalių nepilnamečių vaikų interesų.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, abiem tėvams turi būti sudarytos vienodos galimybės leisti su vaikais savaitgalius, kurių metu, suprantama, galima geriausiai realizuoti vaikų laisvalaikio poreikius. Šios bylos procese nepaneigta aplinkybė, jog apeliantas, esant atsakovės prašymams, suteikdavo jai galimybę leisti su vaikais savaitgalius. Kita vertus, bylos šalis sieja konfliktiški tarpusavio santykiai. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant užkirsti kelią kilti tikėtiniems šalių nesutarimams, yra būtinas teismo įsikišimas (Civilinio kodekso 3.170 straipsnio 4 dalis), kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi suvienodino bendravimo savaitgaliais galimybes.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog apeliantas netinkamai įgyvendina savo, kaip tėvo, valdžią. Todėl, pritariant apeliantui, konstatuotina, kad nėra pagrindo nustatyti minimalų jo su vaikais bendravimą. Iš kitos pusės, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog skundžiama nutartimi nustatytas minimalus jo su vaikais bendravimas. Skundžiama nutartimi sumažintos apelianto bendravimo darbo dienomis ir savaitgaliais galimybės, bet šie praradimai kompensuoti, suteikus apeliantui galimybę iš esmės visas vaikų atostogas, išskyrus vasaros atostogas, leisti su vaikais.
Apygardos teismo vertinimu, esminis dalykas, susijęs su skundžiama nutartimi nustatyta bendravimo vaikų vasaros atostogų periodu tvarka, yra tas, jog abiem šalims yra suteiktos vienodos (laiko prasme) bendravimo su vaikais galimybės. Atsakovė pagrįstai atsikerta, jog abiejų šalių siūloma tvarka reikalauja vienodo vaikų perdavimo apeliantui skaičiaus, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog jo siūloma tvarka labiau atitiktų vaikų interesus. Apelianto interesas savo gimimo dieną praleisti su vaikais pats savaime nesudaro pagrindo keisti skundžiama nutartimi nustatytą tvarką, kuri yra laikina.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakeistoji bendravimo tvarka, kuri yra nustatyta skundžiama nutartimi, užtikrina (bent jau šioje bylos proceso stadijoje) visų suinteresuotų asmenų – bylos šalių ir jų nepilnamečių vaikų – teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas ir šiame procesiniame sprendime nurodytas aplinkybes, konstatuotina esant pagrindą palikti skundžiamą nutartį nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atskirojo skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti analizuotą klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo atskirajame skunde.
Baigiamojoje procesinio sprendimo stadijoje būtina papildomai pažymėti, jog šalys visada turi teisę ir yra skatintinos bendru susitarimu nustatyti abiem (ir jų vaikams) priimtiną ir palankią bendravimo su vaikais tvarką, taip užtikrindamos, jog vaikų psichologei ir socialinei raidai bus daroma mažesnė neigiama įtaka.
Atsakovė, apeliantui pralaimėjus šią bylą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šioje apeliacinėje byloje, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovė neprašė kompensuoti bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė bylinėjimosi išlaidas. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepaskirsto atsakovės galimai patirtų išlaidų.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartį nepakeistą.