Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-14 · Administracinė byla Nr. I-430-596/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-14
Bylos Nr.
I-430-596/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04057-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
B. M., D. G., J. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-430-596/2016Proceso Nr. 3-61-3-04057-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjai B. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų D. G., J. A. ir B. M. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei sprendimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja D. G. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2013-09-26 sprendimą Nr. 5-S-3675 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo; 2) priteisti iš atsakovų Policijos departamento ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, darbo užmokesčio skirtumą tarp faktiškai nustatyto ir darbo užmokesčio, kurį laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 jai buvo privalu mokėti (b. l. 10–13).

Pareiškėjas J. A. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento 2013-09-26 sprendimą Nr. 5-S-3701; 2) priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už pirmą kvalifikacinę klasę laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 (b. l. 70–73).

Pareiškėja B. M. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) panaikinti Policijos departamento 2013-10-16 sprendimą Nr. 5-S-4047; 2) priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 (b. l. 118–121).

Pareiškėjai D. G., J. A. ir B. M. savo patikslintus skundus grindžia iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009-08-01 sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjams nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 (b. l. 10–13, 70–73, 118–121).

Pareiškėja D. G. patikslintame skunde pažymėjo, kad nuo 1997-08-01 dirba Policijos departamente. Nuo 2007-02-02 pareiškėjos D. G. užimamai pareigybei nustatytas A lygis, 13 kategorija. Nuo 2005-01-28 suteikta trečia kvalifikacinė klasė, o nuo 2008-02-01 – antra kvalifikacinė klasė. Paaiškino, kad 2013-09-24 kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą, prašydama pateikti informaciją bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę, tačiau 2013-09-26 atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti jos prašymą (b. l. 10–13).

Pareiškėjas J. A. patikslintame skunde pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2009-12-31 ėjo Lietuvos policijos logistikos centro Ūkio skyriaus Turto eksploatavimo poskyrio vyresniojo specialisto (B lygis, 8 kategorija) pareigas bei turėjo pirmą kvalifikacinę klasę. Nuo 2010-01-01 ėjo Policijos departamento Aptarnavimo skyriaus Ūkio poskyrio vyresniojo specialisto (B lygio, 8 kategorija) pareigas bei turėjo pirmą kvalifikacinę klasę. Nuo 2011-07-01 ėjo Policijos departamento Aptarnavimo skyriaus Ūkio poskyrio vyresniojo specialisto (B lygio, 9 kategorija) pareigas bei turėjo pirmą kvalifikacinę klasę. Paaiškino, kad 2013-09-24 kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas pateikti informaciją bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, tačiau Policijos departamentas ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti jo prašymą (b. l. 70–73).

Pareiškėja B. M. patikslintame skunde pažymėjo, kad Policijos departamente eina Finansų valdybos Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkės (A lygio, 14 kategorijos) pareigas. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą (toliau – ir Statutas) jos darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, už tarnybinį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, kurios mokamos VTĮ ir Statuto nustatyta tvarka. Nurodo, kad 2013-10-11 kreipėsi į Policijos departamentą, prašydama pateikti informaciją bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, tačiau Policijos departamentas ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti jos prašymą (b. l. 118 –121).

Šalies argumentai

Pareiškėja B. M. teismo posėdžio metu palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti remdamasi skunde išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjų D. G., J. A., B. M. skundus remiasi iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad kol nėra įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kokiomis sąlygomis turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, neturi teisinių galimybių išmokėti tokios darbo užmokesčio nepriemokos dydžio, kokios prašo pareiškėjai. Mano, kad pagrįstai ginčijamais sprendimais atsisakė spręsti pareiškėjų darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimą. Teigia, jog pareiškėjos D. G. ir B. M. skundo reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį reiškia netinkamiems atsakovams. Taip pat pareiškėjų D. G. ir B. M. reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 21–23, 83–85, 130–132).

Pareiškėjai D. G., J. A. bei atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurį jiems buvo pranešta tinkamai, neatvyko, todėl administracinė byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2004-03-09 įsakymu Nr. TE-87 „Dėl tarnybos eigos“ patvirtino pareiškėjai D. G. 12 m. 3 mėn. 12 d. tarnybos Lietuvos valstybei stažą 2004-01-01 (b. l. 16).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2007-02-02 įsakymu Nr. 5-TE-67 „Dėl karjeros valstybės tarnautojų perkėlimo“ nuo 2007-02-01 perkėlė pareiškėją D. G. iš Policijos departamento Personalo valdybos Psichologų poskyrio vedėjos (karjeros valstybės tarnautojos, A lygio, 12 kategorijos) pareigų į Policijos departamento Personalo valdybos Psichologų poskyrio vedėjos (karjeros valstybės tarnautojos, A lygio, 13 kategorijos) pareigas (b. l. 17).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2008-02-01 įsakymu Nr. 5-TE-44 „Dėl kvalifikacinių klasių suteikimo“ suteikė pareiškėjai D. G. antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 18).

Pareiškėja D. G. 2013-09-24 kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir informacijos pateikimo“, prašydama pateikti informaciją apie tai, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 sumažėjo jos gaunamas darbo užmokestis palyginus su tuo dydžiu, kurį ji būtų gavusi, jeigu VTĮ pakeitimais nebūtų sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedo už kvalifikacinę klasę dydis, bei išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 6).

Policijos departamentas 2013-09-26 raštu Nr. 5-S-3675 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ nurodė, jog neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos D. G. prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo, kadangi įstatymų leidėjas nėra patvirtinęs patirtų praradimų kompensavimo tvarką reglamentuojančio teisės akto, bei pažymėjo, kad Policijos departamento biudžete nėra numatytas tikslinis finansavimas darbo užmokesčio nepriemokoms kompensuoti (b. l. 5).

Lietuvos policijos logistikos centro viršininkas 2007-07-30 įsakymu Nr. 141-TE-37 „Dėl J. A. paskyrimo“ paskyrė pareiškėją J. A. į Lietuvos policijos logistikos Ūkio skyriaus Turto eksploatavimo poskyrio vyresniojo specialisto (B lygio, 8 kategorijos) pareigas, suteikiant trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 90).

Lietuvos policijos logistikos centro viršininkas 2008-07-01 įsakymu Nr. 141-TE-49 „Dėl perkėlimo į aukštesnes pareigas ir kvalifikacinės klasės suteikimo“ suteikė pareiškėjui J. A. pirmą kvalifikacinę klasę (b. l. 79).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2009-08-25 įsakymu Nr. 5-V-612 „Dėl Lietuvos policijos logistikos centro reorganizavimo prijungimo prie Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos būdu sprendimo priėmimo“ nusprendė nuo 2010-01-01 reorganizuoti Lietuvos policijos logistikos centrą prijungimo prie Policijos departamento būdu (b. l. 76–77).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2009-12-22 įsakymu Nr. 5-TE-403 „Dėl perkeltų iš Lietuvos policijos logistikos centro darbuotojų pareigų pervardijimo“ nuo 2010-01-01 pareiškėjo J. A. pareigas pervadino į Policijos departamento Aptarnavimo skyriaus Ūkio poskyrio vyresniojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, B lygio, 8 kategorijos) pareigas, paliekant nustatytą pirmą kvalifikacinę klasę (b. l. 78).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2011-07-07 įsakymu Nr. 5-TE-273 „Dėl pareigybių lygio ir kategorijų nustatymo“ nuo 2011-07-01 nustatė pareiškėjui J. A. Policijos departamento Aptarnavimo skyriaus Ūkio poskyrio vyresniojo specialisto (B lygio, 9 kategorijos) pareigybę (b. l. 80).

Pareiškėjas J. A. 2013-09-24 kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir informacijos pateikimo“, prašydamas pateikti informaciją apie tai, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 sumažėjo pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis palyginus su tuo dydžiu, kurį jis būtų gavęs, jeigu VTĮ pakeitimais nebūtų sumažintas priedo už kvalifikacinę klasę dydis, bei išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 65).

Policijos departamentas 2013-09-26 raštu Nr. 5-S-3701 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ nurodė, jog neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo J. A. prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo, kadangi įstatymų leidėjas nėra patvirtinęs patirtų praradimų kompensavimo tvarką reglamentuojančio teisės akto, bei pažymėjo, kad Policijos departamento biudžete nėra numatytas tikslinis finansavimas darbo užmokesčio nepriemokoms kompensuoti (b. l. 66).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2003-04-30 įsakymu Nr. TE-189 „Dėl tarnybos eigos“ paskyrė pareiškėją B. M. Policijos departamento Finansų valdybos Buhalterinės apskaitos skyriaus komisarės (A lygio, 14 kategorijos) pareigoms, atleidęs iš tų pačių pareigų (b. l. 140).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2003-12-08 įsakymu Nr. TE-535 „Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų tarnybos pareigybių pavadinimo pakeitimo“ nuo 2003-12-08 pakeitė pareiškėjos B. M. Finansų tarnybos Buhalterinės apskaitos skyriaus komisarės pareigybių pavadinimą į Finansų valdybos Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkės (vedėjos) (statutinės valstybės tarnautojos, A lygio, 14 kategorijos) pareigybių pavadinimą (b. l. 125).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2003-12-31 įsakymu Nr. TE-648 „Dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos finansų valdybos statutinių valstybės tarnautojų stažo priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžiui nustatyti patvirtinimo“ patvirtino pareiškėjos B. M. 13 m. 6 mėn. 1 d. stažą priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžiui nustatyti 2003-05-01 (b. l. 123).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2003-12-31 įsakymu Nr. TE-649 „Dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos finansų valdybos statutinių valstybės tarnautojų vidaus tarnybos stažo patvirtinimo“ patvirtino pareiškėjos B. M. 13 m. 6 mėn. 1 d. vidaus tarnybos stažą 2003-05-01 (b. l. 124).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2004-12-10 įsakymu Nr. TE-552 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo ir patvirtinimo“ suteikė pareiškėjai B. M. pirmąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 127).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2009-02-12 įsakymu Nr. ITE-39 „Dėl laipsnio suteikimo“ suteikė pareiškėjai B. M. specialųjį pareigūnų nekarinį vyresniojo komisaro policijos laipsnį (b. l. 122).

Lietuvos policijos generalinis komisaras 2009-12-21 įsakymu Nr. 5-TE-402 „Dėl kvalifikacinių kategorijų patvirtinimo“ pareiškėjai B. M. patvirtino pirmąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 126).

Pareiškėja B. M. 2013-10-11 kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir informacijos pateikimo“, prašydama pateikti informaciją apie tai, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 sumažėjo pareiškėjos gaunamas darbo užmokestis palyginus su tuo dydžiu, kurį ji būtų gavusi, jeigu VTĮ pakeitimais nebūtų sumažintas pareiginės algos koeficientas, bei išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 114).

Policijos departamentas 2013-10-16 raštu Nr. 5-S-4047 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ nurodė, jog neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos B. M. prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo, kadangi įstatymų leidėjas nėra patvirtinęs patirtų praradimų kompensavimo tvarką reglamentuojančio teisės akto, bei pažymėjo, kad Policijos departamento biudžete nėra numatytas tikslinis finansavimas darbo užmokesčio nepriemokoms kompensuoti (b. l. 113).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dėl Policijos departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas. Pažymėtina, kad iš VTĮ 4 str. 2 d. įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ar Diplomatinės tarnybos įstatymas.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas (VTĮ 25 str. 6 d.).

VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.

VTĮ 25 str. 3 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2009-08-01, buvo nustatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009-08-01 buvo pakeista VTĮ 25 str. 3 d., nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015-12-31) 35 str. nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 str. – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 str. – vidaus tarnybos stažas, 38 str. – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statuto 36 str. 5 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2015-12-31, buvo nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos. Statuto 35–36 str. nustatyti priedų dydžiai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII–114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.

Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja D. G. ginčijamu laikotarpiu ėjo Policijos departamento Personalo valdybos Psichologų poskyrio vedėjos (karjeros valstybės tarnautojos, A lygio, 13 kategorijos) pareigas bei turėjo antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 17, 18). Pareiškėjas J. A. ginčijamu laikotarpiu ėjo Lietuvos policijos logistikos Ūkio skyriaus Turto eksploatavimo poskyrio vyresniojo specialisto (B lygio, 8 kategorijos) pareigas bei turėjo pirmą kvalifikacinę klasę (b. l. 79, 90), nuo 2010-01-01 minėtos pareigos buvo pervadintos į Policijos departamento Aptarnavimo skyriaus Ūkio poskyrio vyresniojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, B lygio, 8 kategorijos) pareigas (b. l. 78), nuo 2011-07-01 jis ėjo Policijos departamento Aptarnavimo skyriaus Ūkio poskyrio vyresniojo specialisto (B lygio, 9 kategorijos) pareigas (b. l. 80). Pareiškėja B. M. ginčijamu laikotarpiu ėjo Finansų valdybos Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkės (vedėjos) (statutinės valstybės tarnautojos, A lygio, 14 kategorijos) pareigas bei turėjo pirmąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 125, 126, 127, 140).

Taigi, pareiškėjams dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientų ir priedų už suteiktą kvalifikacinę klasę dydžius.

Pažymėtina, kad Policijos Departamentas pareiškėjų D. G. ir B. M. reikalavimams priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėja D. G., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-09-30. Pareiškėja B. M., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-18.

Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjos ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį joms išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Policijos departamento prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjos D. G. ir B. M. skundą teismui pateikė praleidusios ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems už laikotarpį: D. G. – už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29; B. M.– už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-10-17. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimai šiose dalyse (pareiškėjos D. G. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29, pareiškėjos B. M. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-10-17) atmetami.

Nagrinėjamu laikotarpiu (pareiškėjos D. G. atveju – nuo 2010-09-30 iki 2013-09-30, pareiškėjo J. A. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, pareiškėjos B. M. atveju – nuo 2010-10-18 iki 2013-09-30) pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad1) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) VTĮ 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str.1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 36 str. 5 d. nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami.

Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja D. G. antrąjį patikslinto skundo reikalavimą kėlė Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Policijos departamento atžvilgiu, o pareiškėjai J. A. ir B. M. antraisiais patikslinto skundo reikalavimais prašė priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, tačiau konkrečiai iš kurio atsakovo, t. y. ar iš Departamento, ar iš Lietuvos valstybės, nenurodė.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).

Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjų reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Policijos departamentas, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.

Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti Policijos departamento sprendimus.

Ginčijamuose sprendimuose išreikšta Policijos departamento valia atsisakyti mokėti pareiškėjams susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimu. Juose taip pat nurodyta, jog įstatymas nenustato valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl Policijos departamentui nekyla pareiga mokėti pareiškėjams susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (b. l. 5, 66, 113).

Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Teismo vertinimu, Policijos departamentas iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Policijos departamentas priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjų reikalavimai panaikinti Policijos departamento sprendimus atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų D. G., J. A. ir B. M. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė