- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-15
- Bylos Nr.
- P-21-756/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00487-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- H. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas H. D. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5), prašydamas: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 33 875 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. (bausmės atlikimo pabaiga), yra ir bus kalinamas galiojančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršija teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui tenka atitinkamai tik apie 1,59 kv. m, nors teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis, kaip 3,6 kv. m. Atsakovas pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nes Pravieniškių PN-AK pareiškėjas laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl ko yra žalojama jo sveikata ir žeminamas orumas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didžiulę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, su pareiškėjo skundu nesutiko, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv. m) nors ir buvo pažeista, tačiau nebuvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio normos, kadangi pareiškėjui nebuvo draudžiama judėti, nebuvo užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, nebuvo varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vėdinimas savaiminis (per orlaides), o asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų, kas taip pat yra reikšminga vertinant bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui H. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. (ginčui aktualus laikotarpis nuo 2012 m. birželio 28 d.) iki 2013 m. vasario 19 d. buvo paskirtas gyventi 7 būrio 1 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi 24 nuteistiesiems (gyvenamosios patalpos plotas 66,50 kv. m, kiekvienam nuteistajam teko po 2,77 kv. m gyvenamojo ploto); nuo 2013 m. vasario 19 d. iki skundo padavimo teismui dienos, t. y. iki 2013 m. gegužės 15 d. buvo paskirtas gyventi 11 būrio 2 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi 20 nuteistųjų (gyvenamosios patalpos plotas 31,89 kv.m, kiekvienam nuteistajam teko po 1,59 kv. m gyvenamojo ploto). Teismas konstatavo, kad minėti įrodymai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. atsakovas pareiškėjui neužtikrino teisės aktais numatytos minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui, t. y. iki nustatytos normos pareiškėjui trūko atitinkamai 0,33 ir 1,51 kv. m ploto. Pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių PN-AK nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismo vertinimu, minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Kita vertus, teismas pažymėjo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gegužės 15 d.) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (neigiamus išgyvenimai, nepatogumai, papildomas diskomfortas, teisės aktų numatytos gyvenimo kokybės bausmės atlikimo įstaigoje pablogėjimas). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nenustatęs objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, taip pat duomenų, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Lt. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog jo teisės dėl minimalaus gyvenamojo ploto normų pažeidimo bus pažeistos ir iki jo kalinimo pabaigos 2013 m. gruodžio 20 d., tačiau šį reikalavimą teismas atmetė kaip esantį išankstinio pobūdžio. Pareiškėjo prašymą iškelti baudžiamąją bylą aplaidžiai savo pareigas atliekantiems pareigūnams teismas atmetė, nurodydamas, kad tai nėra priskirta administracinių teismų kompetencijai.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-601/2014 (b. l. 151–157), pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritarė žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pagrįstai vertino laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., t. y. iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.
Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1–11¹.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 17-18, 107-109) nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos, kadangi atliekant bausmę nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2013 m. vasario 19 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 7 būrio 1 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi 24 nuteistiesiems (gyvenamosios patalpos plotas 66,50 kv. m, kiekvienam nuteistajam teko po 2,77 kv. m gyvenamojo ploto). Nuo 2013 m. vasario 19 d. iki skundo padavimo teismui dienos, t. y. iki 2013 m. gegužės 15 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 11 būrio 2 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi 20 nuteistųjų (gyvenamosios patalpos plotas 31,89 kv. m, kiekvienam nuteistajam teko po 1,59 kv.m gyvenamojo ploto). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. atsakovas pareiškėjui neužtikrino teisės aktais numatytos minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui, t. y. pareiškėjui svyravo nuo 1,59 kv. m iki 2,77 kv. m kameros ploto.
Kita vertus, teisėjų kolegija vertinimu, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku (b. l. 34). Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog Pravieniškių PN-AK 2-osios valdybos III lokalinio sektoriaus, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, teritorijos plotas sudaro net 7 150 kv. m, bendras bendrabučio plotas – 1 236,41 kv. m, o gyvenamasis plotas – 1 159,09 kv. m (b. l. 17). Todėl teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži gyvenamojo ploto išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.
Įvertinęs byloje esančią Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0748810 (b. l. 7), teismas konstatavo, jog ji nepagrindžia pareiškėjo argumentų, jog jo sveikatos sutrikimai bei darbingumo lygio sumažėjimas atsirado būtent dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Pažymėta, jog iš minėtos pažymos matyti, kad pareiškėjui darbingumo lygis nustatomas ne pirmą kartą, o pakartotinai, kas rodo, kad susirgimas yra tęstinio pobūdžio, tačiau ne staiga atsiradęs. Pareiškėjo diagnozės kodas yra M84.15, o tai TLK-10 diagnozių klasifikatoriuje minėtu kodu žymima – nesuaugęs kaulas po lūžio [pseudoartrozė], dubens sritis ir šlaunis. Todėl taip pat atsižvelgus į aplinkybę, jog byloje nėra jokių medicininių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu kreipėsi dėl kokios nors medicininės pagalbos, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų patyrė tam tikrų sveikatos sutrikimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nustatyti minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimai ir pareiškėjo dėl to patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Remdamasis Civilinio kodekso 6.250 straipsniu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma (500 Lt) laikytina proporcinga pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliktas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas.
IV.
Pareiškėjas H. D. 2014 m. spalio 2 d. (b. l. 167) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-601/2014. 2014 m. lapkričio 10 d. teisme gautas pareiškėjo patikslintas prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-601/2014 (b. l. 170).
Prašymas grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, t. y., pasak pareiškėjo buvo pažeistos materialinės teisės normos, kadangi LVAT administracinėje byloje Nr. A442-601/2014 nepasisakė dėl žalos atlyginimo už jo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Vertindama pareiškėjo H. D. prašymą dėl proceso atnaujinimo, teisėjų kolegija, pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo byloje, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-601/2014, yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu terminu, todėl yra nagrinėtinas iš esmės.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-601/2014 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nes, jo teigimu, LVAT nepagrįstai šioje byloje nepasisakė dėl žalos už jo kalinimo laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. atlyginimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis LVAT praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, Nr. P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Įvertinusi pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą pateiktus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog jie nepagrįsti pirmiau minėtomis aplinkybėmis, kurios turėtų būti įrodinėjamos, prašant atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Iš prašymo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu (t. y. teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. laikotarpio). Pažymėtina, kad įrodymų vertinimą pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas atlieka pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P442-99/2009; 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-24/2014).
Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo H. D. prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A442-601/2014, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.