Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovas R. R. pateikė teismui ieškinį, kurį prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 23868,26 Lt (6912,72 Eur) neapmokėtą skolą, 837,26 L (242,49 Eur) delspinigius ir 7,28 % metines palūkanas už kiekvieną pradelstą dieną nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014-10-10 preliminariu sprendimu ieškinys buvo patenkintas. R. R. ieškinyje nurodė, kad jis - ūkininkas ir atsakovė 2013-11-20 susitarė parduoti-pirkti 14740 kg vasarinio rapso, už kurį atsakovė, atskaičius drėgnumo ir valymo nuoskaitas, sumoka 14160,63 Lt (4101,20 Eur) ir 2014-05-15 susitarė parduoti-pirkti 41 toną žieminių kviečių, už kuriuos atsakovė atskaičius ir valymo nuoskaitą, sumoka 26034,75 Lt (7540,18Eur). Kad tarp šalių buvo sudarytos žemės ūkio pirkimo-pardavimo sutartys, nustatančios šalims teises ir pareigas patvirtina grūdų pirkimo (priėmimo) kvitai KAD Nr. 000104 ir KAD Nr.00110 bendrai 40195,38 Lt (11641,39 Eur) sumai. Tačiau 2014-05-23 atsakovė, atskaičius priešpriešinį reikalavimą 2470,05 Lt (715,38 Eur) pagal PVM sąskaitą-faktūrą DAU Nr.100185, į ieškovo sąskaitą už parduotą žemės ūkio produkciją pervedė 13857 Lt (4013,28 Eur). Ieškovui tinkamai įvykdžius visas sutartimi prisiimtas pareigas, tinkamai įforminus prekių nuosavybės dokumentus, atsakovė su ieškovu nustatyta tvarka, sąlygomis ir terminais neatsiskaitė ir liko skolinga 23868,26 Lt (6912,72 Eur), t.y. neįvykdė pirkėjo pareigos sumokėti visą nupirktos žemės ūkio produkcijos kainą sutartyje nustatytu terminu ir nustatytoje vietoje. 2013-11-20 pardavus rapsą, galutinis prekių apmokėjimo terminas buvo 2013-12-20; 2014-05-15 pardavus kviečius – 2014-06-14. CK 6.189 str.1d. nurodyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, o CK 6.256 str. įtvirtinta nuostata įpareigoja šalis laiku vykdyti savo sutartines sąlygas. CK 6.310 str. ir CK 3.644 str.3d. pirkėjas (atsakovė) privalo sumokėti ne tik už prekes, bei ir už kitas sutartyje arba įstatymuose numatytas pirkimo-pardavimo sutarties išlaidas, todėl iš atsakovės - pirkėjos, laiku nesumokėjusios visos prekių kainos ir nenurodžiusios aplinkybių, dėl kurių ieškovui atsisakoma sumokėti priteistina likusi parduotos žemės ūkio produkcijos kaina - 23868,26 Lt (6912,72 Eur) ir delspinigiai. Jau 2013m. gruodžio mėn. ieškovas ėmėsi veiksmų gauti apmokėjimą už parduotas prekes: skambino atsakovei, rašė laiškus el.paštu. Atsiskaitymą už žemės ūkio produkciją reguliuoja specialus įstatymas – Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 str., nustatant palūkanas, todėl atsakovė ieškovui, remiantis minėto įstatymo 2str., 7 str., ir 8 str. nuostatomis privalo mokėti vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja paskolinti lėšų kitiems bankams) 7,28 % metinių palūkanų normą, galiojusią tų metų mėnesį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti metines palūkanas, t.y. už laikotarpį nuo 2013-12-21 iki 2014-09-11 (ieškinio pateikimo data) ir už laikotarpį nuo 2014-06-10 iki 2014-09-11 837,26 Lt (242,49 Eur) ir 7,28 % metines palūkanas už kiekvieną pradelstą dieną nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad ūkininkė buvo jo sutuoktinė D. R., kuri 2013-10-11 mirė. Jis, ieškovas, sutuoktinės ūkyje dirbo kaip ūkininko šeimos narys. Tačiau žemės ūkio produkcija, kurią jis pardavė atsakovei, gauta ne iš žmonos ūkio, o yra jo asmeninė nuosavybė. Paprastai jo ir mirusiosios sutuoktinės šeimai priklausanti žemės ūkio produkcija būdavo užauginama sutuoktinės D. R. ūkyje, tačiau 2013 metais jis žemės ūkio produkciją, kurią pardavė atsakovei, išaugino panaudodamas savo sėklą, trąšas, žemės ūkio techniką, transportą, savo jėgomis, be niekieno pagalbos, nuėmė derlių. Atsakovė jokių paslaugų, auginant rapsą ir žieminius kviečius, kuriuos jis pardavė atsakovei, jam nesuteikė. Paties išaugintus žieminius kviečius iki parduodant atsakovei jis laikė Griciūnų kaime esančiame sandėlyje. Savo išauginto grūdinių kultūrų derliaus ieškovas nepardavė žemės ūkio produkcijos supirkimo įmonėms, šias kultūras pardavė tik atsakovei. Atsakovės darbuotoja savo transportu atvežtą ieškovo produkciją priėmė ir išrašė kvitus. Apie ieškovo vardu išrašytuose kvituose nurodytą važtaraštį Nr.2 ieškovas nieko negali paaiškinti. Su sutuoktine jie dirbo apie 50 ha žemės, tačiau kokiame konkrečiai plote užaugino atsakovei parduotas žemės ūkio kultūras, jis nurodyti negali, jo vardu žemės nuomos sutarčių nebuvo sudaryta, nukūlę derlių jis su sutuoktinę šį derlių pasidalijo. Sutuoktinės ūkininko ūkyje buvo auginamas ne tik rapsas, grūdinės kultūros, šiame ūkyje jie laikė ir gyvulius, ūkio pajamas naudojo šeimos poreikiams, todėl mirus sutuoktinei jis, kreipdamasis dėl nuosavybės teisės liudijimo kai kurio turto, kaip priklausiusio jam ir sutuoktinei D. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, notarei nenurodė. Gyvulių pašarams buvo naudojamos žemės ūkio kultūros, užaugintos ūkininko ūkyje. Po sutuoktinės mirties gyvulius jis tebelaiko, jų pašarams iš atsakovės sandėlio ėmė grūdus. Mirus sutuoktinei jis ir sutuoktinės brolis A. P., testamentinis įpėdinis, tarėsi dėl sutuoktinės palikimo pasidalijimo. A. P. jam sakė, jog nepretenduos į sesers grūdus laikomus pas atsakovę, tačiau jam šie grūdai buvo nereikalingi, nes sutuoktinė atsakovei pridavė savo grūdus, o jis savo. Taip pat mirusios sutuoktinės, kuri pas atsakovę dirbo vyr. buhaltere, įsipareigojimai atsakovei už suteiktas paslaugas, auginant žemės ūkio produkciją, jam nebuvo žinomi. Todėl atsakovės teiginiai, kad dalis kainos, priklaususios sumokėti už paslaugas, suteiktas jo sutuoktinės D. R. ūkiui, auginant 2013 metų žemės ūkio kultūras, yra nepagrįsti. Teismo preliminarus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliktinas nepakeistu, o atsakovės priešieškinis atmestinas.