Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. nuteistas pagal BK 286 straipsnį 30 MGL (3900 Lt) bauda.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. birželio 21 d., apie 2.30 val., Mažeikių m., prie sodų bendrijos „Rasa“ namelio Nr. (duomenys neskelbtini), vengdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinės operatyvinės veiklos skyriaus pareigūnų sulaikymo panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą tos rinktinės operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiajam specialistui A. V., padarydamas jam poodines kraujosruvas lūpose, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, t. y. padarydamas nukentėjusiajam A. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip pasipriešindamas viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

Kasaciniame skunde nuteistasis A. Ž. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Šį prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Remdamasis Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1996) 20 straipsnio, 22 straipsnio 2 punkto, 23 straipsnio 2 punkto, 25 straipsnio 1 dalies nuostatomis nuteistasis teigia, kad taikant baudžiamąją atsakomybę už BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką būtina nustatyti, ar nukentėjęs A. V. buvo valstybės sienos apsaugos pareigūnas, ar įvykio metu jis vykdė tarnybines funkcijas. Anot kasatoriaus, ikiteisminio tyrimo metu tai nebuvo nustatyta. Be to, kasatorius pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, atsiranda, kai kaltininkas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešina viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jo tyčia pasipriešinti viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Motyvuodamas šį teiginį, nuteistasis kasaciniame skunde pažymi tokias aplinkybes: nukentėjusysis tvirtino vilkėjęs liemenę su užrašu „Valstybės sienos apsaugos tarnyba“, tačiau nuteistasis nuosekliai tvirtino nematęs jokių liemenių (viskas vyko tamsoje); liko nepaneigti kasatoriaus parodymai apie tai, kad tamsoje jis nematė, nuo ko bėga, o tai, kad jį sulaikę asmenys yra valstybės sienos apsaugos pareigūnai, suprato tik tuomet, kai buvo pristatytas į VSAT Mažeikių užkardą; nukentėjusiojo A. V. ir liudytojo D. V. parodymai apie kasatoriaus pristatymo į užkardą aplinkybes yra skirtingi, nenuoseklūs, prieštaringi; teismo išvada, kad nuteistasis A. Ž. prisipažino padaręs nusikaltimą, prieštarauja bylos aplinkybėms; apklaustas įtariamuoju A. Ž. parodė, kad tyčia smūgio nesudavė; teismo išvada, kad nuteistasis sudavė vieną smūgį, prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, kurioje neatmetama galimybė, jog buvo suduoti keli smūgiai; nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad nustatyti sužalojimai negalėjo būti padaryti bėgančiojo alkūne ar nukentėjusiajam atsitrenkus į žemę, akmenį griuvimo metu; nenustatyta, iš kokio atstumo liudytojas D. V. matė įvykį ir ar iš atitinkamo atstumo tamsoje galėjo matyti smūgį; nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu neišreikalauti ir neištirti duomenys dėl nukentėjusiojo A. V. tariamo sužalojimo, o byloje esantys duomenys kelia pagrįstų abejonių sužalojimo fakto buvimu. Nurodytos aplinkybės, kasatoriaus nuomone, patvirtina tai, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, teismas buvo šališkas, buvo pažeistos BPK 7 straipsnio nuostatos ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje garantuojamos kaltinamojo teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą. Pagrįsdamas teiginį, jog byloje buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasatorius skunde nurodo, kad 2008 m. birželio 21 d. jis buvo sulaikytas kaip įtariamasis padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, ir tuo pačiu metu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas įtariant, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 199² straipsnio 1 dalyje ir 201 straipsnio 2 dalyje; jam buvo pareikštas kaltinimas, Akmenės rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Kasaciniame skunde nuteistasis išdėsto BPK 166 straipsnyje nustatytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus ir teigia, kad įtariamuoju jis tapo nuo jo sulaikymo momento (tai seka ir iš BPK 21 straipsnio 2 dalies nuostatų), tačiau tyrėjai jo neapklausė kaip įtariamojo, nepateikė įtarimo pagal BK 286 straipsnį, taip pažeisdami BPK 140 straipsnio 6 dalies, 187 straipsnio nuostatas ir jo kaip įtariamojo teises, nustatytas BPK 21 straipsnio 4 dalyje. Kasatorius teigia, kad teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiojo A. V. ir liudytojo D. V. parodymų, neįvertino prieštaravimų tarp šių parodymų, taip pažeisdamas teismo nešališkumo principą. Nuteistasis skunde pažymi, kad jis buvo kaltinamas, jog vengdamas sulaikymo panaudojo fizinį smurtą prieš A. V., o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis pasipriešino pareigūnams tiek nesileisdamas sulaikomas, t y. bėgdamas nuo jų, tiek panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas vieną smūgį kumščiu į veidą A. V., pargriautas grumdamasis su nukentėjusiuoju, nepaisant to, kad dėl pasipriešinimo pareigūnams, neleidžiant sulaikyti bei grumiantis su A. V., jis nebuvo kaltinamas. Tokios Šiaulių apygardos teismo išvados, kasatoriaus nuomone, ne tik pažeidžia BPK 255 straipsnio nuostatas, bet ir rodo norą bet kokiu būdu pagrįsti kaltinimą, t. y. rodo teismo šališkumą. Nuteistasis teigia, kad sprendžiant civilinio ieškinio klausimą buvo pažeistos CK 6.263 straipsnio nuostatos dėl šių aplinkybių: teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal medicininius dokumentus A. V. buvo apžiūrėtas 2008 m. birželio 21, 26 dienomis ir nebuvo gydomas ieškinyje nurodytu 2008 m. birželio 21-26 d. laikotarpiu; 2008 m. birželio 26 d. A. V. apžiūrėtas dėl plaštakos sužalojimo, tačiau dėl to kasatorius nebuvo nuteistas ir net nebuvo pareikšti dėl to įtarimai; Šiaulių apygardos teismo išvada, kad A. V. 2008 m. birželio 26 d. apžiūra buvo įtakota kasatoriaus neteisėtų veiksmų, prieštarauja CK 6.263 straipsnio nuostatoms, nes nėra nustatyta, kad jis šią žalą padarė; 2008 m. birželio 26 d. A. V. medicininės apžiūros faktas, kaip ir kitos galimos jo medicininės apžiūros, nenustačius A. Ž. kaltės fakto, negali būti pagrindas civilinės atsakomybės taikymui. Anot nuteistojo, dėl nurodytų aplinkybių Mažeikių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareikštas civilinis ieškinys visoje apimtyje negalėjo būti patenkintas, o Šiaulių apygardos teismo išvados laikytinos šio teismo šališkumo išraiška.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepime į nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroro nuomone, nuteistojo skundo dalis, kurioje jis ginčija bylos aplinkybes, t. y. nesutinka su byloje surinktų įrodymų vertinimu nustatant nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes bei mechanizmą ir kt., paliktina nenagrinėtina, nes tai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas. Prokuroras atsiliepime teigia, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo motyvus dėl A. Ž. kaltės, atlikęs byloje surinktų įrodymų analizę, motyvuotai nurodė, kodėl tiki nukentėjusiojo pozicija, kodėl liudytojo D. V. paaiškinimus vertina kaip atitinkančius tikrovę ir atmeta nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltą versiją apie galimą nukentėjusiojo susižalojimą nugriuvus ar netikėtai susidūrus su įvykyje dalyvavusiu liudytoju D. V., kuris tamsoje mosikavo gumine lazda. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino paties nuteistojo pozicijos nenuoseklumą, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Anot prokuroro, kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, prašymas bylą nutraukti yra nepagrįsti dėl šių aplinkybių: kasatorius neigia supratęs, kad jį sulaikė pareigūnai, o byloje išanalizuoti ir ginčijamuose teismų sprendimuose aptarti duomenys liudija, kad abu įvykyje dalyvavę valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai vilkėjo ne tik pasieniečių uniformas, bet ir geltonas liemenes su specialiais skiriamaisiais ženklais; vienam pareigūnui prisistačius ir pareikalavus sustoti, A. Ž. nepakluso, mėgino pasišalinti, bet netrukus susidūrė su kitu pareigūnu, kurį ne tik iš arti pamatė su specialia pasieniečio uniforma bei liemene, bet taipogi priešiškai sureagavo į šio paliepimą sustoti. Atsiliepime prokuroras nurodo, jog nuteistojo teiginiai, kad jis buvo sulaikytas, įtarus pasipriešinimu valstybės pareigūnui, todėl ir įtarimas dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo turėjo būti pareikštas per 24 valandas, neatitinka objektyvių aplinkybių. Prokuroras pažymi, kad A. Ž. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai stebėjo vykdydami savo vadovybės užduotį, o įtarę, jog jis įvykdė atitinkamas nusikalstamas veikas, susijusias su apmokestinamų prekių neteisėtu disponavimu ir falsifikuotų skiedinių laikymu, mėgino sulaikyti nusikaltimo vietoje. Dėl šių veikų, kaip atsiliepime nurodo prokuroras, ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį atliko speciali institucija – Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o ikiteisminis tyrimas dėl pasipriešinimo sulaikymo metu buvo pradėtas vėliau, ir jį vykdė visiškai kita ikiteisminio tyrimo institucija – policijos komisariatas. To tyrimo eigoje, kaip atsiliepime nurodo prokuroras, A. Ž. nebuvo sulaikytas; tyrimus sujungti į vieną nebuvo jokio teisinio pagrindo. Be to, prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvę inkriminuotos kaltinamajam A. Ž., nenustatė. Prokuroro nuomone, tai, jog atsakant į apeliacinį skundą teismas aptarė visą įtariamojo veiksmų eigą, nereiškia, kad buvo pakeistos kaltinimo ribos. Nuteistojo teiginiai dėl tariamų prieštaravimų tarp liudytojo D. V. ir nukentėjusiojo A. V. parodymų, anot prokuroro, yra deklaratyvūs, prieštaraujantys bylos duomenims. Prokuroro nuomone, netenkintina ir kasacinio skundo dalis dėl priteistos žalos dydžio, nes žalos dydžio klausimas yra susijęs su faktinių aplinkybių tyrimu, o tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

Byloje nustatyta, kad: įvykio metu Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai A. V. ir D. V. vykdė tarnybinę užduotį – tiriant informaciją dėl galimai neteisėto disponavimo akcizais apmokestintomis prekėmis dideliais kiekiais stebėti sodo namelį Nr. (duomenys neskelbtini) sodų bendrijoje „Rasa“; stebėjimo metu A. Ž. įėjo į to namelio vidų, todėl paminėti pareigūnai ėmėsi priemonių A. Ž. sulaikyti kaip asmenį, galimai prisidėjusį prie BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo; tas asmuo (nuteistasis A. Ž.) panaudodamas smurtą (smogdamas kumščiu į veidą) pasipriešino A. V. siekdamas išvengti sulaikymo; A. Ž. suprato, kad priešinasi pareigūnams, nes jie vilkėjo tarnybinę aprangą bei prisistatė. Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 2 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad Vidaus tarnybos sistemos pareigūnas yra statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja šis Statutas ir (ar) kuris turi viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie VRM yra viena iš vidaus reikalų įstaigų. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistojo A. Ž. nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 286 straipsnį baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Kasatorius skunde dar kartą ginčija aplinkybių nustatymo teisingumą teigdamas, jog jis nesuprato, kad jį sulaiko ne privatūs asmenys, o pareigūnai, kad A. V. jis nesmogė, o šis galėjo susižaloti griūdamas ir kt. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šie nuteistojo A. Ž. kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Teismo išvadų pagrįstumas gali būti ginčijamas tik apeliacine tvarka.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK reikalavimų pažeidimus

Teiginį, kad byloje buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nuteistasis motyvuoja tuo, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas buvo šališki. Be to kasatorius skunde nurodo, kad buvo pažeistos jo kaip įtariamojo BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės. Teiginį apie teismų šališkumą kasatorius argumentuoja netinkamu, jo nuomone, įrodymų vertinimu, BPK 255 straipsnyje nustatytų nagrinėjimo ribų neteisėtu išplėtimu apeliacinės instancijos teisme, nepagrįstu sprendimu civilinį ieškinį patenkinti visiškai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie nuteistojo kasacinio skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai. Teismo posėdžio protokolo, skundžiamo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino tiek atskirai kiekvieną, tiek jų visumą, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvę inkriminuotos kaltinamajam A. Ž., nenustatė. Šis teismas tik patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde. Atsakydamas į apeliacinį skundą teismas aptarė visą nuteistojo A. Ž. veiksmų eigą. Tai nereiškia, kad buvo pakeistos kaltinimo ribos, nes ir po apeliacinio proceso A. Ž. liko nuteistas tik už tai, kad jis pasipriešino Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui A. V., suduodamas jam vieną smūgį kumščiu į veidą. Civilinio ieškinio visiškas patenkinimas taip pat neparodo teismo šališkumo. Atlygintinos žalos dydžio klausimas yra susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu. Iš BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatų seka, kad tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentas apie neva nepagrįstą visišką civilinio ieškinio patenkinimą paliekamas nenagrinėtas. Nuteistojo teiginiai, kad jis buvo sulaikytas, įtarus pasipriešinimu valstybės pareigūnui, todėl ir įtarimas dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo turėjo būti pareikštas per 24 valandas, taip pat neatitinka bylos aplinkybių. Byloje nustatyta, kad A. Ž. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai stebėjo vykdydami savo vadovybės užduotį, o įtarę, jog jis įvykdė atitinkamas nusikalstamas veikas, susijusias su apmokestinamų prekių neteisėtu disponavimu ir falsifikuotų skiedinių laikymu, mėgino sulaikyti nusikaltimo vietoje. Dėl šių veikų ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį atliko speciali institucija – Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o ikiteisminis tyrimas dėl pasipriešinimo sulaikymo metu buvo pradėtas vėliau, ir jį vykdė visiškai kita ikiteisminio tyrimo institucija – policijos komisariatas. Tyrimo dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo eigoje A. Ž. nebuvo sulaikytas. Todėl įtarimą dėl šios nusikalstamos veikos jam pareiškus ne per 24 valandas nuo jos padarymo, o vėliau, BPK reikalavimai nebuvo pažeisti; tuo pačiu nebuvo pažeistos ir jo kaip įtariamojo BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo A. Ž. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą atmesti.