Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2006-03-28 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-206/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-03-28
Bylos Nr.
2K-206/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Pranas Kuconis (pirm.), Antanas Klimavičius, Egidijus Bieliūnas (pran.)
Nukentėjusysis
A. M.
Nuteistasis
S. U., ir T
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-206/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.1.11.9.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

sekretoriaujant D. Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui S. Bekiš,gynėjai advokatei J. Urbaitytei,nukentėjusiajam A. M.,atstovėms pagal įstatymą L. U. ir D. M.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. U. gynėjos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. U. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 9 punktu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė S. U. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir aštuoniems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Priteista iš S. U. nukentėjusiajam A. M. 500 Lt padarytos turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1386.30 Lt materialinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartis, kuria, pakeitus Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 7 d. nuosprendį, iš S. U. nukentėjusiajam A. M. priteistas neturtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 15 000 litų. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir T. U. bei V. J., tačiau kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo S. U. atstovės L. U., prašiusios sumažinti bausmę ir atlygintinos neturtinės žalos dydį, prokuroro ir nukentėjusiojo A. M. bei atstovės D. M., prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. U. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 30 d. apie 16 val. Vilniuje Mūrinėje Vokėje esančiame miškelyje, apie 200 m. nuo stotelės „Mūrinė Vokė“ Lentvario plente, priėjo prie mažamečio E. M., tuščiu alaus buteliu sudavė jam vieną kartą į veidą, taip padarė poodinę kraujosruvą ir nubrozdinimą kairėje kaktos pusėje, akių viršutinių vokų kirstines žaizdeles, dešinės akies kiauryminį sužalojimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, be to, pagrobė nuo smūgio iš nukentėjusiojo rankų iškritusią 30 litų vertės meškerę.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo S. U. gynėja prašo pakeisti Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 7 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir sumažinti jam paskirtą bausmę.

Kasaciniame skunde gynėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 2 dalį, 60 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 2 dalį, 90 straipsnio 5 dalį bei 91 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis. Kasatorės manymu, teismai padarė neteisingą išvadą nurodydami, kad nėra jos ginamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurios iš tikrųjų buvo nustatytos bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Tokiomis aplinkybėmis gynėja laiko tai, kad jos ginamasis ir jo tėvas buvo susitikę su nukentėjusiojo tėvais ir jų atsiprašė, grąžino meškeres bei siūlė atlyginti žalą, taip pat, kad S. U. teisminio nagrinėjimo metu atsiprašė nukentėjusiojo. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kad nuosprendyje išdėstyti duomenys dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių prieštarauja byloje nustatytiems, be to, ir savo išvadas grindė aplinkybėmis, kurios neatitinka byloje nustatytųjų. Gynėja pažymi, kad teismas jos ginamajam taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti, nes aplinkybę, kad nukentėjusysis yra mažametis, įvertino kaip atsakomybę už abu padarytus nusikaltimus sunkinančią aplinkybę, nors tai yra kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėties požymis. Dėl šio netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo S. U. už sunkų mažamečio sveikatos sutrikdymą buvo paskirta tokia griežta laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas tokį apeliacinio skundo argumentą atmetė, bet išdėstė tik deklaratyvius argumentus, ir, kasatorės nuomone, tik patvirtino ginčijamos nuosprendžio dalies ydingumą. Kasatorė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jos ginamajam laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus. Teismas nuosprendyje nenurodė, kad bausmę S. U. skiria vadovaudamasis BK XI skyriaus nuostatomis, pažymėjo, kad skirtinų bausmių dydis neturėtų viršyti sankcijoje numatyto bausmės vidurkio, neįvertino jo asmenybės, socialinės brandos, taigi nesilaikė BK 90 straipsnio 5 dalies ir 91 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatų. Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą rodo ir tai, kad už plėšimą paskirtoji bausmė sudaro tik 1/6, o už sveikatos sutrikdymą – 1/3 atitinkamų straipsnių sankcijose numatytos maksimalios laisvės atėmimo bausmės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, bet nuosprendžio šioje dalyje nepakeitė ir nurodė, kad net ir vertinant šias aplinkybes, bausmės dydis S. U. nėra mažintinas, taigi taip pat padarė baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų

Tam tikri skundo teiginiai, kad skiriant bausmę pažeistas įstatymas, iš esmės grindžiami ne nuorodomis į teisės taikymo klaidas, padarytas dėl to, kad tinkamai neatsižvelgta į teismo nustatytus ir motyvuotai įvertintus faktus, bet savaip traktuojamomis ir vertinamomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Antai ginčijami teismo konstatuoti faktai, susiję su atsiprašymu kaip lengvinančia aplinkybe, meškerės grąžinimo aplinkybėmis ir kt. Nuteistojo gynėjos kasaciniame skunde išdėstytas siekis, kad dėl iškeltų faktų būtų peržiūrėtas ar išplėstas bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visetas, jis būtų iš naujo įvertintas nagrinėjant bylą kasacine tvarka ir bausmė sumažinta, išeina už BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, kurios apibrėžia teismo įgaliojimus nagrinėjant kasacinę bylą. Tokiam siekiui pagrįsti skiriami argumentai paliktini nenagrinėti.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant bausmę

BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 2 dalyje, 60 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 2 dalyje nustatytos bendros bausmės skyrimo taisyklės, o 90 straipsnio 5 dalyje bei 91 straipsnyje nustatyti bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumai. Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui bylos aplinkybės ir kaltininko charakteristika, kurių svarba pabrėžiama kasaciniame skunde, buvo žinomos ir vertinamos. Sprendimo skirti nuteistajam S. U. būtent tokią individualizuotą bausmę, kokia buvo parinkta, motyvai išdėstyti. Šiuo požiūriu bausmės individualizavimą reglamentuojančių įstatymų bendrieji reikalavimai nepažeisti.

Skunde atkreipiamas dėmesys į nuosprendyje esančią nuorodą, kad S. U. atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimas padarytas prieš mažametį. Kasatorė traktuoja tokį įrašą kaip teisės taikymo pažeidimą teigdama, kad taip yra pakartotinai atsižvelgiama į tokią aplinkybę, kuri jau pavartota kaip nusikaltimo sudėties požymis kvalifikuojant padarytą veiką – sunkų sveikatos sutrikdymą mažamečiui, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Vienos ir tos pačios aplinkybės dvigubą taikymą kvalifikuojant veiką ir skiriant bausmę draudžia kaip baudžiamasis įstatymas, taip ir susiklosčiusi teismų praktika. BK 60 straipsnio 2 dalyje aiškiai pasakyta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.12 punkte ši nuostata sutikslinta nurodant, kad skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokias aplinkybes, kurios įstatyme numatytos kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis ir panaudotos šios veikos kvalifikavimui. Tenka pripažinti, kad skunde nurodomas įrašas, esantis nuosprendyje, nėra pakankamai tikslus, aiškus ir išdėstytas gerai parinktoje jo aprašomosios dalies teksto vietoje, tačiau šie trūkumai neteikia pagrindo išvadai, kad pažeista BK 60 straipsnio 2 dalies nuostata. Šiuo aspektu byloje yra pasisakęs ir apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą. Apeliacinėje nutartyje rašoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė bendro pobūdžio konstatavimą, jog atsakomybę sunkina nusikaltimų padarymas prieš mažametį. Nuosprendyje nekonkretizuota, kad į tokį konstatavimą atsižvelgiama skiriant nuteistajam S. U. bausmę pagal jam inkriminuotą BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teisės požiūriu pastebėtina ir tai, kad vertinant šią aplinkybę nuosprendyje nėra nuorodos į BK 60 straipsnio 1 dalies 5 punktą, konkrečiai numatantį veikos padarymą mažamečiui kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pagaliau svarbi šiuo klausimu ir bendra baudžiamosios atsakomybės samprata. Jos neapriboja ir neišsemia vien bausmė. Į ją kaip būtinas komponentas įeina ir padarytos veikos pripažinimas nusikalstama, t. y. jos kvalifikavimas. Todėl nuosprendyje pavartotas atsakomybės terminas nėra toks, kuris neišvengiamai eliminuoja nukentėjusiojo mažametystę kaip kvalifikavimui reikšmingą ir tam panaudotą požymį. Suvokiant šį terminą kaip universalų, apimantį ir kvalifikavimo, ir bausmės klausimus, galima laikyti, kad šiuo konkrečiu atveju atitinkamas įrašas nuosprendyje aprėpia tiek nusikaltimo kvalifikavimą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tiek ir bausmės, skiriamos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, individualizavimą atsižvelgiant į atitinkamą sunkinančią aplinkybę – nukentėjusiojo mažametystę.

Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistajam S. U. už atskirus nusikaltimus paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiai labai skiriasi. Lyginant juos su BK 135 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sankcijų ribomis bei vidurkiais jie, kasatorės teigimu, neadekvatūs, kadangi sudaro labai skirtingas galimų maksimalių bausmių proporcines dalis. Šis skundo argumentas atmestinas. Baudžiamasis įstatymas reikalauja motyvuotai individualizuoti bausmę už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką ir prireikus teisingai taikyti bausmių subendrinimo taisykles. Tai šioje baudžiamojoje byloje padaryta. Reikalavimo specialiai tarpusavyje derinti bausmių, skiriamų už atskirus nusikaltimus, dydį ar laikytis analogiškų griežtumo proporcijų taikant skirtinguose BK straipsniuose nustatytas bausmes baudžiamajame įstatyme nėra.

Remiantis šių argumentų visuma kasatorės teiginiai apie teismų sprendimuose padarytas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas individualizuojant nuteistajam S. U. skiriamas bausmes atmestini.

Dėl nuteistojo S. U. gynėjos apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė ne į visus jos kaip apeliantės skundo argumentus, neišnagrinėjo svarbių bylos klausimų, susijusių su atsiprašymu, žalos atlyginimu. Šiuo požiūriu kasatorės pozicija nepagrįsta. Apeliacinėje nutartyje minėtais klausimais motyvuotai pasisakyta. Be to, kaip išaiškinta teismams Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkte, apeliacinių nutarčių aprašomojoje dalyje privalu išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau tai nereiškia reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Tik nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. padarant esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio nutarties negalima laikyti teisėta. Vertinant pagal šiuos teisėtumo kriterijus, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apeliantės skundą išnagrinėjo pakankamai išsamiai. Būtent žalos atlyginimo aspektu šis skundas buvo iš dalies tenkinamas, padarant atitinkamą Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 7 d. nuosprendžio pakeitimą.

Darytina bendra išvada, jog nuteistojo S. U. gynėjos kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą keisti skundžiamus teismų sprendimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. U. gynėjos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas KuconisAntanas KlimavičiusEgidijus Bieliūnas