Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja Daiva Valčiukienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-210-282/2008

2008 m. liepos 4 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario-kovo mėn., tiksliai nenustatytą dieną, Šiaulių mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, neteisėtai įgijo didelį kiekį narkotinių, psichotropinių medžiagų – t. y. 49,792 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, 211 vnt. baltos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis psichotropinės medžiagos MDMA, kurios bendroji masė – 24,416 g (42,9 %), 15 vnt. baltos spalvos tablečių fragmentų, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA, kurios bendroji masė – 0,762 g (42,4 %), bei šias narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai laikė J. S. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvės lubų ertmėje iki 2007 m. balandžio 24 d.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas apsiribojo tik narkotinių ir psichotropinių medžiagų radimo faktu, nenustatinėjo jų įgijimo, perleidimo tikslų ir būdų, o J. S. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, įvertino taip, lyg jie patvirtintų narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą. Nurodoma, kad teismas nekreipė dėmesio į tai, ką J. S. parodė teisme, kad ji buvo sulaikyta, kad kriminalistai vertė ją rašyti nuoširdų prisipažinimą ir sakė ką rašyti, nors ji nėra patraukta baudžiamojon atsakomybėn, kad Bracevičius ir prokurorė grasino atiduoti jos vaiką į vaikų namus, po ko ji prisipažino kalta ir buvo paleista iš areštinės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 260 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba už šių medžiagų neteisėtą pardavimą ar kitokį platinimą.

Įstatymo dispozicijoje numatytos veikos – gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas – sudaro alternatyvius požymius, todėl kiekvienas iš jų gali sudaryti savarankišką nusikaltimą. V. B. veikoje nustatyti du požymiai: narkotinių, psichotropinių medžiagų įgijimas ir laikymas. Nuteistasis jų neginčija. Taip pat apeliantas neginčija būtino šio nusikaltimo sudėties požymio „didelio kiekio“, tačiau nesutinka su kitu būtinu požymiu „turint tikslą parduoti ar kitaip platinti“, kurį pripažino įrodytu pirmosios instancijos teismas.

Iš tikrųjų, byloje nėra užfiksuotų jokių akivaizdžių faktų, kad apeliantas būtų pardavinėjęs, kitaip platinęs narkotines ar psichotropines medžiagas. Tačiau tokie objektyvūs V. B. nusikalstamos veikos požymiai jam ir nėra inkriminuoti skundžiamu nuosprendžiu, o tikslo turėjimas neteisėtai pardavinėti, kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste.

Apelianto manymu, teismas savo išvadas grindė samprotavimais ir prielaidomis, jo parodymus, kad narkotines ir psichotropines medžiagas nusipirko sau – nemotyvuotai atmetė, o liudytojų J. S., E. B. ir D. S. parodymus vertino netinkamai. Nuteistojo manymu, pastarųjų liudytojų parodymai tik patvirtina, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimo tikslas buvo vartoti tas medžiagas pačiam. Visų paminėtų liudytojų, tame tarpe ir paties apelianto parodymus pirmosios instancijos teismas išdėstė skundžiamame nuosprendyje ir analizavo jų turinį. Apylinkės teismas neatmetė V. B. versijos, kad jis ir pats yra vartojęs narkotines medžiagas, nes, pasak liudytojo D. S., pastarasis yra matęs pora kartų jį rūkant ,,žolę“ (kanapes ir jų dalis), kurios parūkęs pasidarydavo linksmesnis (t. 2, b. l. 90). Kad kartais apeliantas būdavo linksmesnis nei įprastai, teigė liudytojos J. S. (t. 2, b. l. 89) ir E. B. (t. 2, b. l. 90), nors pats V. B. ikiteisminio tyrimo metu atkakliai neigdamas rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų priklausomybę jam (t. 1, b. l. 85-86; 90), kad nevartoja jokių narkotikų ir nerūko ,,žolės“ (t. 1, b. l. 123).

Tai, kad liudytojams J. S. ir D. S. baudžiamojoje byloje buvo pareikšti įtarimai ir jie apklausti įtariamaisiais, o vėliau, baudžiamąją bylą jų atžvilgiu nutraukus (t. 2, b. l. 22-25), jie buvo apklausti liudytojais, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes BPK normos nedraudžia apklausti liudytojais asmenų, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta. Tuo pačiu pažymėtina, kad apelianto teiginiai apie neteisėtų veiksmų naudojimą prieš J. S. siekiant išgauti jam nepalankius parodymus, yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. J. S. davė iš esmės tokius pat parodymus apklausiama įtariamąja, būdama laikinai sulaikyta (sulaikyta buvo nuo 2007-04-24 iki 2007-04-25 - t. 1, b. l. 45-46; 51-52) ir vėliau 2007-11-10 (t. 1, b. l. 194-195), o taip pat apklausiama liudytoja pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 88-89), kuomet net patvirtino savo 2007-11-10 duotus parodymus, kaip teisingus. Teismas rėmėsi liudytojos J. S. parodymais duotais teisiamajame posėdyje ir tuo nepažeidė baudžiamojo proceso normų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 str. 1 d. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, teismas sprendžia nuosprendžio priėmimo metu. Visi gauti duomenys vertinami bendrajame bylos kontekste. Kadangi V. B. parodymai, kad jis įsigijęs narkotines ir psichotropines medžiagas neturėjo tikslo pardavinėti ar kitaip jų platinti, prieštarauja visumai kitų byloje esančių įrodymų, teismas juos įvertino kaip apelianto siekį sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę.

Iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų matyti, kad V. B. neteisėtai įsigijo 55 g kanapių ir 230 tablečių ,,extazy“ (t. 2, b. l. 87). Pasak V. B., tokį didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų jis įsigijo savo vartojimui, nes kanapes jis vartoja kiekvieną dieną, o tabletes – savaitgaliais. Tokie apelianto aiškinimai neįtikėtini dėl keleto priežasčių. Teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai – V. B. draugė J. S., su kuria pastarasis gyveno, jo draugas D. S. ir motina E. B. nepatvirtino, kad apeliantas nuolat vartotų narkotines ar psichotropines medžiagas. Neįtikėtina ir tai, kad kartu gyvenanti J. S. ir motina, pas kurią, pasak jos pačios, V. B. užeidavo kiekvieną dieną, nežinotų, kad pastarasis vartoja narkotines medžiagas. Taigi apelianto parodymus apie jo intensyvų narkotinių ir psichotropinių priemonių vartojimą pagrindžiančių duomenų nėra. Be to, ir nustačius aplinkybę, kad V. B. būtų vartojęs narkotines medžiagas, tokia aplinkybė pati savaime nei patvirtintų, nei paneigtų tos aplinkybės, kad didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų jis įsigijo tik savo vartojimui.

Kratos metu rastos narkotinės medžiagos kanapės (ir jų dalys) buvo supakuotos į 131 plastikinį maišelį, kitaip tariant – bendras kiekis buvo padalintas į 131 atskirą dozę, o be to, toje pačioje vietoje buvo rasta 211 vnt. tablečių ir 15 vnt. tablečių fragmentų su psichotropine medžiaga MDMA (t. 1, b. l. 10-16; 28-31). Kaip pirmosios instancijos teisme parodė liudytoja J. S., kad pastebėjo, jog pas V. B. atsirado daugiau pinigų nei įprasta, kai pas jį pradėjo lankytis jaunuoliai, o kartą namuose ji matė V. B. ant stalo susidėjusį apie 20 plastikinių paketėlių, dalyje kurių buvo kažkokios žolės, o kituose – tabletės. J. S. taip pat parodė, kad tą sykį ji po vieną paketėlį buvo paėmusi į rankas, klausė V. B. kas tai, tačiau pastarasis nepasakė. Pasak J. S., kai kratos metu policija rado pas ją namuose jau matytus paketėlius, jai pasirodė jų esą daugiau nei matė tą pirmą sykį (t. 2, b. l. 88-89).Tokius liudytojos parodymus patvirtina ir specialisto tyrimas, kuomet ant kratos metu rasto vieno iš paketėlių su narkotine medžiaga buvo rastas biologinis pėdsakas su J. S. genotipu (t. 1, b. l. 189-191), o ant kitų septynių – biologinis pėdsakas su V. B. genotipu (t. 1, b. l. 187). Tokiu būdu, netikėti liudytojos J. S. parodymais nėra pagrindo.

Iš minėtų liudytojos J. S. parodymų matyti, kad V. B. supakuotų į atskirus plastikinius paketus turėjo ir tablečių, ir kanapių, kas paneigia V. B. versiją, kad visas įsigytas tabletes ketino vartoti pats, nes sudėti vienarūšes tabletes į atskirus paketėlius yra būtina tik jas parduodant, o naudojant – to nereikia. Kad V. B. įgijo narkotines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti, patvirtina ir tokie bylos duomenys, jog jis įsigijo didelį kiekį, apie 360 dozių, narkotinių medžiagų, nors nedirbo, neturėjo legalių pajamų.

Remiantis teismų praktika ir elementaria gyvenimiška patirtimi, darytina išvada, kad V. B. įsigytas didelis kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurių neįmanoma suvartoti per neilgą laiką, jų supakavimas dozėmis atskleidžia jo veikimo tiesiogine tyčia subjektyvius požymius ir aiškų tikslą – parduoti ar kitaip platinti narkotines ir psichotropines medžiagas. Apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia.

Taigi, byloje esančių įrodymų visuma ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai bei išvados pagrindžia V. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 str. 2 d., o ne pagal BK 259 str. 1 d., kaip apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, todėl perkvalifikuoti nuteistojo veiką nėra pagrindo.

Apylinkės teismas V. B. paskyrė bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis, ir įvertindamas BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę, nurodė bausmės skyrimo motyvus: V. B. atsakomybės lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, sunkų nusikaltimą padarė išnykus teistumui, tačiau būdamas ankščiau teismo teisiamas 3 kartus už tyčinius nusikaltimus (t. 1, b. l. 100-101). Savo skunde V. B. nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs teismas, skirdamas bausmę. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad V. B. padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, susijęs su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, kelia grėsmę kitų žmonių sveikatai ir net gyvybei, ypatingai neigiamai įtakoja jaunimą, iškreipia socializacijos perspektyvas ir vystymosi tendencijas, todėl įstatymų leidėjas BK 260 str. 2 d. sankcijoje numatė griežtą ir tik laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumą sudaro 8 metai. Kolegijos nuomone, apeliantui apylinkės teismo paskirta sankcijoje numatytos bausmės vidurkio dydžio laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės paskirtį (BK 41 str.), nes bausme siekiama ne tik nubausti nusikaltusį asmenį, bet ir paveikti kitus asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.