Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-03-06 · Civilinė byla Nr. 2-476/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-06
Bylos Nr.
2-476/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Donatas Šernas
Trečiasis asmuo
valstybės įmonės Turto banko
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-476/2014Procesinio sprendimo kategorija 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens valstybės įmonės Turto banko atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria atmestas trečiojo asmens valstybės įmonės Turto banko skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Alveta“ bankroto byloje Nr. B2-847-479/2013.

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartimi atsakovui UAB „Alveta“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas UAB „Verslo administravimo kompanija“. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi ši Klaipėdos apygardos teismo nutartis palikta nepakeista.

Šalies argumentai

Klaipėdos apygardos teisme gautas VĮ Turto banko skundas dėl 2013 m. rugpjūčio 23 d. įvykusio BUAB „Alveta“ kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 4 darbotvarkės klausimu. Skundu VĮ Turto bankas prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti bankrutavusios UAB ,,Alveta“ kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtu darbotvarkės klausimu ,,Dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo“, nustatyti, kad bankrutavusios UAB ,,Alveta“ bankroto administravimo išlaidas įkaito turėtojas bei kiti kreditoriai dengia proporcingai nuo gautų lėšų, pardavus minėtos bendrovės įkeistą ar neįkeistą turtą, ar gautų iš kitos bendrovės veiklos.

Atsiliepimas

Trečiojo asmens teigimu, priimtas nutarimas yra neteisėtas, pažeidžia kitų kreditorių teises, pažeidžia proporcingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Įkaito turėtojas turi pareigą prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi VĮ Turto banko skundo netenkino.

Nurodė, kad remiantis Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsniu, administratorius turi teisę padengti administravimo išlaidas nežiūrint į tai, ar pajamos gaunamos iš įkeisto, ar neįkeisto turto. Kreditorių susirinkimo nutarime yra nuostata, kad administravimo išlaidos bus sumokamos proporcingai kreditorinių reikalavimų dydžiui. Anot teismo, tai reiškia, kad iš įkeisto ar kito atsakovės turto išieškojus daugiau lėšų, nei jų panaudota atsakovui administruoti, tokios atsakovo pajamos bus skirstomos proporcingai kreditorinių reikalavimų dydžiui administravimo išlaidoms padengti, tai yra jos gali būti sumokamos įkaito turėtojui jo didesnei sumokėtų administravimo išlaidų daliai atlyginti, nes kreditorių lygiateisiškumo principas turi būti įgyvendinamas realiai. Todėl teismas nesutiko su trečiuoju asmeniu VĮ Turto banku, kad dėl kreditoriams taikytino proporcingumo principo administratorius iki turto pardavimo neturi teisės iš įkeisto turto nuomos gautų lėšų padengti administravimo išlaidų, nes šios lėšos yra didesnės už lėšas, gautas iš neįkeisto turto nuomos. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje nustatant eiliškumą išieškant administravimo išlaidas, buvo patvirtinta administratoriaus teisė padengti administratoriaus išlaidas iš bet kurių įmonės gautų pajamų, o proporcingo administravimo išlaidų atlyginimo klausimas bus sprendžiamas tik tuo atveju, kai įmonės gauto turto vertė viršys administravimo išlaidų sąmatą. Dėl to, pasak teismo, teisėtas kreditorių susirinkimo nutarimas negali būti naikinamas arba keičiamas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu VĮ Turto bankas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2013 m. rugpjūčio 23 d. įvykusio BUAB „Alveta“ kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtu darbotvarkės klausimu „Dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo“, bei nustatyti, kad BUAB „Alveta“ bankroto administravimo išlaidas įkaito turėtojas bei kiti kreditoriai dengia proporcingai nuo gautų lėšų, pardavus minėtos bendrovės įkeistą ar neįkeistą turtą, ar gautų iš kitos bendrovės veiklos. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

Įkaito turėtojas turi pareigą prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo. ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad administravimo išlaidos turi būti apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Anot apelianto, toks eiliškumas, koks dabar nustatytas balsavus lemiamą balsą turinčiam kreditoriui - įkaito turėtojui negali būti nustatomas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad VĮ Turto bankas teigė, jog dėl kreditoriams taikytino proporcingumo principo administratorius iki turto pardavimo neturi teisės iš įkeisto turto nuomos gautų lėšų padengti administravimo išlaidų, nes šios lėšos yra didesnės už lėšas, gautas iš neįkeisto turto nuomos. Šioje bankrutuojančioje įmonėje toks klausimas iš viso nebuvo svarstomas, kreditorių susirinkimas sprendė klausimą, kaip dengiamos administravimo išlaidos ir buvo griežtai nustatytas eiliškumas.ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą). Šios teisės normos prasmė yra ta, kad realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Priešingai, nei nutarė kreditorių susirinkimas ir pirmosios instancijos teismas, įkaito turėtojas dengia administravimo išlaidas proporcingai nuo gautų lėšų pardavus įkeistą ir neįkeistą turtą. Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012, pateiktą išaiškinimą: „Jeigu bankrutuojančios įmonės dalis turto yra įkeista, o kita dalis neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas šiuo atveju užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą“.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - panaikinti 2013 m. rugpjūčio 23 d. įvykusio BUAB „Alveta“ kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtu darbotvarkės klausimu „Dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo“, neprieštarauja, kad teismas nustatytų, jog BUAB „Alveta“ bankroto administravimo išlaidas įkaito turėtojas bei kiti kreditoriai dengia proporcingai nuo gautų lėšų, pardavus minėtos bendrovės įkeistą ar neįkeistą turtą, ar gautų iš kitos bendrovės veiklos. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Sutinka su Valstybės įmone Turto banku, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nustatant eiliškumą išieškant administravimo išlaidas, buvo patvirtinta administratoriaus teisė padengti administravimo išlaidas iš bet kurių įmonės gautų pajamų, o proporcingumo administravimo išlaidų atlyginimo klausimas bus sprendžiamas tik tuo atveju, kai įmonės gauto turto vertė viršys administravimo išlaidų sąmatą. Be to, kreditorių susirinkimas ketvirtuoju darbotvarkės klausimu nesprendė, ar gali administratorius iki turto pardavimo padengti administravimo išlaidas iš įkeisto turto nuomos gautų lėšų, šiuo nutarimu buvo nustatyta bankroto administravimo išlaidų dengimo tvarka, t. y. kokia tvarka, iš kokių lėšų turės būti padengtos patirtos bankroto administravimo išlaidos, kai bus parduotas / perduotas visas įkeistas / neįkeistas bankrutavusios UAB „Alveta“ turtas.Skundžiama teismo nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl įstatymo 36 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo – t. y. kai bankrutuojančios įmonės dalis turto yra įkeista, o kita neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautomis sumomis pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Alveta“ prašo atmesti skundą, o Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatytas tik bendras bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo principas. Tačiau bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, sprendžia, kokia administravimo išlaidų suma turi būti atsiskaityta iš įkaito turėtojo (ĮBĮ 33 str. 6 d.). Ginčijamo nutarimo priėmimą nulėmė bendrovės turtinė padėtis ir jos specifika – t. y. BUAB „Alveta“ nuomos pajamas gavo tiek iš įkeisto, tiek iš neįkeisto turto nuomos, todėl nutarimas administravimo išlaidas dengti pirmiausia iš šių pajamų, anot atsakovo, yra protingas, logiškas ir kreditorių interesų pažeisti negali. Pažymi, kad sprendimas įkeisto turto - naujų butų nuomą vykdyti buvo priimtas išimtinai tam, kad iš gautų nuomos lėšų būtų galima dengti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). BUAB „Alveta“ nuosavybės teise priklausančių butų išlaikymo, jų išsaugojimo iki turto pardavimo išlaidas - t. y. apmokėti el. energijos, dujų katilinės priežiūros ir kt. išlaidas, tenkančias minėto gyvenamojo namo neparduotų butų daliai. Nepagrįstas VĮ Turto banko teiginys, kad skundžiamas nutarimas sudaro sąlygas įkaito turėtojui neprisidėti prie administravimo išlaidų dengimo, nes susirinkime iš esmės ir buvo nutarta administravimo išlaidas dengti proporcingai, tik nustatyta, kad pirmiausia jos dengiamos iš nuomos pajamų (gautų iš įkeisto ir neįkeisto turto nuomos), o vėliau - proporcingai iš kitų pajamų.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas trečiojo asmens VĮ Turto banko skundas dėl 2013 m. rugpjūčio 23 d. BUAB „Alveta“ kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto ketvirtu darbotvarkės klausimu, kuriuo buvo nustatyta administravimo išlaidų dengimo tvarka, panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Faktinių bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. įvykusiame BUAB „Alveta“ kreditorių susirinkime ketvirtu darbotvarkės klausimu „Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“, be kitko, nutarta nustatyti, kad administravimo išlaidos dengiamos pagal šį eiliškumą: pirmiausia – iš nuomos pajamų, po to – proporcingai iš visų kitų įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų. Pirmosios instancijos teismui pareikštu skundu trečiasis asmuo VĮ Turto bankas (kuris taip pat yra bankrutavusios bendrovės kreditorius) ginčijo nustatytą administravimo išlaidų dengimo tvarką, motyvuodamas tuo, kad ši tvarka, pasak jo, prieštarauja įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatoms, reglamentuojančioms administravimo išlaidų apmokėjimą, pažeidžia kitų kreditorių teises, proporcingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 23 straipsnio, apibrėžiančio kreditorių susirinkimo kompetenciją, 5 punkte yra nustatyta kreditorių susirinkimo teisė tvirtinti administravimo išlaidų mokėjimų eilę, tvarką. Ši nuostata detalizuota ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės administravimo išlaidos ir detalizuojama, jog šios išlaidos mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).

Apeliantas, ginčydamas kreditorių susirinkimo nutarimą, vadovaujasi kasacinio teismo suformuota ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies taikymo praktika, t. y. kad teisės normos, jog bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, jog realizavus bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu bankrutuojančios įmonės dalis turto yra įkeista, o kita neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas šiuo atveju užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012).

Apeliantas taip pat remiasi Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, jog kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą; visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Nurodo, kad priešingai, nei nutarė kreditorių susirinkimas ir pirmosios instancijos teismas, įkaito turėtojas dengia administravimo išlaidas proporcingai nuo gautų lėšų pardavus įkeistą ir neįkeistą turtą.

Nėra pagrindo nesutikti su apelianto teiginiu, jog pagal įstatyminį reglamentavimą ir pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, įkaito turėtojas turi pareigą dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu ši pareiga buvo paneigta.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto cituojama kasacinio teismo praktika ir ĮBĮ normos yra aktualios toms situacijoms, kai yra parduodamas įkeistas turtas, tačiau šiuo atveju ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu yra nutarta pirmiausia administravimo išlaidas padengti iš nuomos pajamų, o tai nėra turto pardavimas. Be to, iš nutarimo turinio negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog administravimo išlaidas kreditoriai nutarė dengti tik iš įkeisto turto nuomos gautų pajamų. Antra, ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nutarta padengus administravimo išlaidas iš nuomos pajamų, likusią dalį padengti proporcingai iš visų kitų įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų, taigi ir iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų. Administravimo išlaidų padengimas, remiantis proporcingumo principu, atitinka jau minėtą kasacinio teismo suformuotą praktiką ir ĮBĮ teisės normas, reglamentuojančias administravimo išlaidų apmokėjimą, taip pat nepažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų. Todėl yra pagrindas sutikti su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad VĮ Turto banko teiginys, kad skundžiamas nutarimas sudaro sąlygas įkaito turėtojui neprisidėti prie administravimo išlaidų dengimo, yra nepagrįstas, nes susirinkime iš esmės ir buvo nutarta administravimo išlaidas dengti proporcingai, tik nustatyta, kad pirmiausia jos dengiamos iš nuomos pajamų (gautų iš įkeisto ir neįkeisto turto nuomos), o vėliau - proporcingai iš kitų pajamų. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog dėl kreditoriams taikytino proporcingumo principo administratorius iki turto pardavimo neturi teisės iš įkeisto turto nuomos gautų lėšų padengti administravimo išlaidas. Vadinasi, tai, kad kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu nutarė pirmiausia administravimo išlaidas padengti iš nuomos pajamų, nereiškia, jog įkaito turėtojas yra atleidžiamas nuo pareigos dalyvauti atlyginant administravimo išlaidas, nes tai yra įgyvendinama ginčijamo nutarimo dalimi, kuria nuomos pajamomis nepadengtą administravimo išlaidų dalį nutarta padengti proporcingai iš kitų gautų lėšų.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą pripažinti neteisėtu, pažeidžiančiu ĮBĮ teisės normas ar bankrutavusios bendrovės kreditorių interesus, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas VĮ Turto banko skundo netenkino. Kadangi atskirajame skunde išdėstytais motyvais ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo, taip pat ir pirmosios instancijos teismo nutarties, teisėtumo apeliantas nepaneigė, skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas Donatas Šernas